2016 m. vasario 22 d., pirmadienis

Oskarai 2016. Spotlight

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Spotlight“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

„Spotlight“, kaip ir filmo veikėjai, stebina savo profesionalumu. Filmas yra vienas tų, kuriuose kiekviena detalė tarnauja bendram tikslui, niekas per daug neišsišoka ir išėjęs iš kino teatro supranti, kad kitiems žmonėms gali papasakoti tai, ką jautei peržiūros metu, o siužetas šioje vietoje bus mažiausiai įdomus.

Tomo McCarthy (to paties, kurio „The Cobbler“ yra be konkurencijos blogiausias mano matytas dalykas kine 2015 metais) režisuotas ir rašytas filmas pasakoja apie tai, kaip 2001-02 metais laikraštis „The Boston Globe“ tyrė Bostono katalikų bažnyčiose išsiplėtusią pedofiliją ir kunigus, išnaudojančius mažus vaikus. Tema nėra smagi ir vaikams filmo neparodysit, tačiau vis tiek sėdėsit išsižioję.

„Spotlight“, turiu pasakyti, užkabino ne vieną mano silpnybę, dėl kurios filmą norėjau mylėti nuo tos minutės, kai apie jį sužinojau. Žurnalistika ir ypač jos rodymas filmuose visad yra įdomi tema, pasakojanti apie žmones, kurie dirba nepaprastai sunkiai dėl to, kad jų darbas atrodytų paprastai ir kad jie paveiktų kuo didesnę auditoriją. Filmai apie savo srities profesionalus, dėl darbo atiduodančius viską, irgi sugeba pakerėti, dėl ko kai kurie Michaelo Manno kūriniai atrodo taip stebuklingai, nes mažai yra įdomesnių dalykų nei savo darbą dievinantys ir dėl jo viskam pasiryžę žmonės.

Sakyti, kad sunkus darbas yra pagrindinė „Spotlight“ tema, būtų kiek neatsargu, kadangi vienos viską vienijančios temos filmas neturi ir iš smulkesnių detalių siekia sukurti kuo vientisesnį dalyką. Būtent dėl to visi tie, kurie sako, kad filmas turi pagrindinį veikėją, yra neteisūs, nes jeigu norite tobulo ensemble cast (filmo, kuriame visiems aktoriams ir veikėjams yra skiriama maždaug tiek pat laiko) apibrėžimo, „Spotlight“ tam nuostabiai tinka.

Pedofilijos tyrimas čia yra pateikiamas nuo pat pradžių, tuo pačiu metu kreipiant dėmesį ir į socialinę temos svarbą, ir į žurnalistikos procesą. Jis yra pateikiamas su pavydėtinu kruopštumu, pradedant nuo paties viršaus (naujo ir pragmatiško „The Boston Globe“ redaktoriaus Marčio (Liev Schreiber)), leidžiantis iki „Spotlight“ komandos vadovo Robio (Michael Keaton) ir jo kolegos Beno (John Slattery) bei pereinant prie juodąjį darbą atliekančių reporterių Sašos (Rachel McAdams), Maiklo (Mark Ruffalo) ir Meto (Brian d'Arcy James).

Veikėjų prasme filmas veikiausiai bus ne toks, kokio galima tikėtis. Įprasta filmuose, pasakojančiuose tikras istorijas, tarytum privalomai lįsti į asmeninius žmonių gyvenimus, net jeigu visi supranta, kad žiūrovai nori žiūrėti pagrindinę istoriją ir tai, jog veikėjus kamuoja kažkokios bėdos, turėtų arba matytis plika akimi, arba jų istorijos turi būti vertos eterio laiko.

„Spotlight“ šiuo atveju pasirenka pirmąjį variantą. Nereikia būti ekstrasensu siekiant suprasti, kad bet koks žmogus, išsiaiškinantis, jog Bostone keliasdešimt kunigų tvirkino mažus vaikus, bus sukrėstas. Nereikia per daug rodyti ir to, kokie žurnalistai yra išsekę ir sunkiai pajudantys, nes visi žiūrovai mato, kad jie dirba dieną ir naktį, ir pirštu rodyti to nereikia.

Veikėjus jūs pažinsite tiek, kiek reikia draminei istorijai papasakoti, bet ne daugiau. Filmas parodo kelias scenas, kuriose asmeniškumai yra svarbūs, nors net ir jose privatūs žurnalistų gyvenimai labiau pasitarnauja kaip šaltiniai sužinoti svarbią informaciją nei siekis parodyti tikrąjį jų veidą.

Panašiai atrodo visas filmas, nes kad ir kas čia būtų rodoma, dažniausiai viskas susiveda į žurnalistiką, juodą darbą, šaltinių paieškas ir nelabai pastebimą, tačiau juntamą progresą. Tokios filmo detales kaip žurnalistų bandymas atsiskleisti liudininkams, kad šiems būtų ne taip baisu pasakoti savo istoriją, ar valgymas tik prie popierių bei svarbios medžiagos, yra subtilūs ir tuo pačiu aiškūs pavyzdžiai, parodantys, kad žurnalistika yra užvaldžiusi visų veikėjų gyvenimus.

Į filmą žiūrint iš toliau viskas irgi atrodo ne taip, kaip būčiau tikėjęsis iš anksto. „Spotlight“, panašiai kaip „The Big Short“, atrodo itin sumaniai vien dėl to, kad pagrindinei jo temai nėra skiriama kiekviena eterio sekundė. Kaip ir „The Big Short“ visi žino apie bloguosius bankininkus ir žiauriąją krizę, taip ir čia žmonės žino, kad už kampo slepiasi kunigai-skriaudikai. Moralinė skandalo pusė nėra kabinama tiesiogiai – niekam nekyla daug klausimų, kodėl verta skaitytojams papasakoti apie skriaudžiamus vaikus, - tačiau ji yra įdomiai aptariama iš žurnalistinės pusės, kalbant apie tai, kokiu metu ją spausdinti ir kada ji padarytų didžiausią įtaką skaitytojams, taip parodant, kad dėl žurnalistikoje verslas ir strategija nėra pašaliniai dalykai.

Tarp įdomesnių smulkių detalių, kurios visiškai nėra perspaudžiamos, kartu yra ir interneto šešėlis. Nesiruošiu čia pasakoti, kaip internetas sugadino tiriamąją žurnalistiką (juolab kad Lietuvoje ji 15min.lt ir kitų portalų dėka dabar kaip tik sužibėjo), o pats filmas neužsižaidžia tuo, kad praėjus 15 metų visi žino, kokią įtaką internetas turėjo spaudai. Visi yra protingi pasakoti, kaip internetas gadina rimtąją žurnalistiką, o „Spotlight“ tiesiog paima ir parodo juodadarbius žurnalistus, kuriems yra visiškai vienodai, kur jiems reikia dirbti – jiems yra svarbus rezultatas ir jie nekalba apie blėstantį skaitytojų ratą, kas prie filmo subtilumo prisideda dar labiau.

Todėl jeigu nesupratot, „Spotlight“ yra vienas tų filmų, kuriame iš itin smulkių detalių susideda vientisas ir neskaidomas vaizdas. Čia galima kalbėti apie tokius dalykus kaip režisūra, iš dalies primenanti „All the President‘s Men“ – mano mylimą filmą, kuris siekė išryškinti, jog tiems dviem žurnalistams tai yra viena istorija iš daugelio ir kad darbą reikėjo atlikti ir anksčiau, ir po to, ką „Spotlight“ tikrai išryškina. Filmas tampa ir istoriniu, skaudžiai primenantis 2001 metų madą su išblukusiais drabužiais ir paplautu filmavimo stiliumi. Muzika čia taip pat yra tarytum įsprausta su pincetu, grojanti tik tada, kai filmui nereikia tylos (o tylos pauzės čia yra svarbios) ir niekad neužgožia to, kas yra rodoma ekrane.


Kine tokius vientisus filmus pamatysi ne kasdien, ypač sukurtus taip kokybiškai. „Spotlight“ neabejotinai bus tarp Oskarų favoritų, ir net jeigu visomis jėgomis sirgsiu už „Mad Max“, „Spotlight“ atrodo kaip labiau Oskarų balsuotojams tinkantis dalykas, kam tikrai neprieštarausiu.

O ką apie šį filmą manote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą