2016 m. vasario 18 d., ketvirtadienis

Serialo apžvalga. Vikings

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Vikings“ serijos.

Man dažnai būna nuoširdžiai gaila tų kūrėjų, kurie kažką kuria tiesiog kopijuodami jau populiarų dalyką. Galiu parašyti daugybę raidžių apie Holivude nykstantį originalumą, apie tęsinius ir kopijas ir apie panašius dalykus, bet kuo labiau gilinuosi į (ypač amerikietišką) pramogų verslą, tuo geriau suprantu, kad kūrėjai dažnai būna tik paskutinė kūrybinė grandis: jie gali norėti sukurti kažką originalaus, tačiau pramogų verslas vis tiek yra verslas, net jeigu grįstas menu, todėl paklausa čia neretai formuoja pasiūlą ir dažnai kažko rimtesnio tiesiog negalima padaryti.

Tų kūrėjų gaila dėl to, kad absoliuti dauguma jų pradeda nuo tos pačios klaidos: kopijuoti kažką tiesiogiai. Ne sugalvojant, kuo tas naujasis kūrinys skirsis nuo kitų, bet viską darant kaip ir populiarusis originalas (šitoj vietoj turėčiau paminėti, kad čia vėlgi gali įsikišti verslo pusė, ir net jeigu scenaristai sugalvoja kažką originalaus, projektus finansuojančios studijos sugeba pakreipti kažką į tariamai populiaresnę pusę, tačiau kaltinti vis tiek norisi kūrėjus).

Pagalvokit, kiek esat matę tiesioginių kažkieno kopijų, kurios būtų tokios pat sėkmingos kaip originalai. Daugelis bando prikišti „Friends“ ir „How I Met Your Mother“ panašumą, ir visgi pagalvokit, ar tų serialų tonas tikrai yra toks panašus. Visi bandė kopijuoti „Lost“ ir niekam nepavyko. Nevykusių „Mad Men“ kopijų (lėti istoriniai serialai) irgi yra daugybė, bet paskaičiuokit, kaip dažnai jie yra minimi kalbant apie geriausius visų laikų serialus, ir skaičius dažniausiai yra lygus nuliui (apie originalumą dabar kalba visi, tačiau šiomis dienomis pasirodžiusi „Guardians of the Galaxy“ režisieriaus Jameso Gunno nuomonė apie „Deadpool“ man skamba smagiausiai).

Todėl kai supratau, kad „Vikings“ atsirado maždaug tuo metu kai pasaulis pradėjo išprotėti dėl „Game of Thrones“, nebuvo sunku suprasti, ką serialo kūrėjas Michaelas Hirstas bando pakartoti. Jo vaizduojamą istoriją tiesiogine kopija pavadinti sunku ir dėl šventos ramybės pasakau, kad šita recenzija nebus vien betikslis GoT ir „Vikings“ lyginimas. Hirstas paėmė per laiką išgarsėjusį pasakojimą apie skandinavų mitologijose sutinkamą vikingą Ragnarą Lothbroką (Travis Fimmel), išgarsėjusį dėl savo žygių po Europą, ir „History“ kanalas iškart metė pinigus į šitą dalyką, nes finansine prasme serialas rodė potencialą (ir jie neklydo - sukurti jau keturi sezonai).

Serialo pradžioje didžiausia „Vikings“ bėda yra tai, kad jis nesugeba atrasti tikrojo savo veido, mėtydamasis tai prie mistinių pasakojimų, tai prie mūšių, tai prie asmeninių konfliktų, ir neapsistodamas prie vienos srities ilgesniam laikui bei visad veikėjų lūpomis kalbėdamas, kokie žygiai laukia jau tuoj tuoj.

Tai yra didžiulė problema serialui, kuris užsibrėžia rodyti ne vieno žmogaus istoriją su antraeiliais veikėjais (nors Ragnaras yra neabejotinas serialo vadas), o kelias istorijas su svarbiais žmonėmis kiekvienoje jų. GoT dažnai veikia nuostabiai būtent dėl to, kad serialas sugeba prieiti prie vienos istorijos, ją išnagrinėti iš visų jėgų ir persimesti prie kitos, nepraleidžiant daugybės laiko kalbant, kas veikėjų laukia už kampo.

„Vikings“ nesugebėjimas kažką daryti iškart, ne vien tik kalbėti, pirmąjį (ir, didžiąja dalimi, antrąjį) sezoną sujaukia dėl to, kad veikėjai niekaip netampa įdomiais ir savarankiškais. Jie tikrai turi nemažai potencialo: Ragnaro žmona Lagertha (Katheryn Winnick) yra man dar nematytas ir dėl to įdomus derinys tarp visiškai savarankiškos stipraus vyro žmonos ir nuolankios draugės; Rolas (Clive Standen) visad atrodo tarsi būtų vienas žingsnis nuo tapimo nuostabiu serialo antagonistu ir visi scenaristai, siekdami jį visapusiškai išplėtoti, jį padaro klaikiai nenuoseklų; Flokis (Gustaf Skarsgard) yra tas visuose serialuose privalomas veikėjas, kurį įsimylėsit iš karto, tačiau jį sukurti savarankišku taip pat reikia daug laiko.

Pats serialo siužetas yra daugiau ar mažiau paprastas: vikingai siekia nusiaubti ir užkariauti Europą ir europiečiai jiems bando užkirsti kelią (lietuvius gali nudžiuginti nuolat minima Baltijos jūra). Dažnai tai būna klaikiai neįdomu, nes serialas nesugalvoja geresnio būdo sukurti pagrindiniams veikėjams kliūtis nei paprasti mūšiai. Ta prasme, serialas juos pateikia tikrai gražiai. Kovų scenose choreografija ir režisūra veikia išvien, niekas neatrodo statiškai ir biudžetas, net jeigu ne įspūdingas, leidžia sukurti mūšius ne tarp dešimties vyrų.

Tačiau tai baisiai greitai atsibosta. Savo mintyse net pradėjau vesti savotišką statistiką, kurios tikrai niekur nefiksavau, bet nelabai atsimenu serijos, kurioje (su didesniu ar mažesniu pasiteisinimu) nekiltų koks nors mūšis. Kai įpusėji antrą sezoną, toks dalykas pradeda nuoširdžiai įkyrėti, ypač jeigu kovų rezultatai dažniausiai būna vienodi ir jos neturi realių pasekmių.

Tarp kitko, seriale žiaurumo yra nemažai, bet jis vėlgi niekaip neprieina kraštutinumų: serialas aiškiai norėtų parodyti daugiau prievartavimų ar kankinimų, bet „History“ turi kažkokias ribas, todėl žiaurumas dažnai sustoja vidury kažkokio veiksmo, kas galiausiai tampa alegorija niekaip kažko iki galo neparodančiam serialui.

Ir net jeigu pastaruoju metu pradėjau labiau gerbti savo laiką ir sau nepatinkančius dalykus kuo anksčiau numesti į šalį, nusprendžiau peržiūrėti visus tris iki tol pasirodžiusius „Vikings“ sezonus, nes kažkas mane šiame seriale užkabino. Vis neapleido mintis, kad ar scenaristai, ar aktoriai, ar dar kažkas aukščiau turi didesnių planų ir du sezonai (net jeigu populiarūs ir kritikų dažniausiai išgirti, todėl manęs galit ir neklausyti) buvo tarsi siekis atrasti, kas šitam serialui tinka.

Nuojauta daugiau ar mažiau manęs nesuklaidino. Serialas trečiajame sezone išties pasikeitė. Net jeigu jo siužetas buvo tikrai įdomus ir ambicingas (jeigu žinote dalį iš vikingų kelionių, jis juda prie smagios pabaigos), būtent veikėjai buvo tai, kas mane sužavėjo. „Vikings“ apsiramino su mūšiais ir nebijojo sukurti lėtesnių serijų, kurios siužeto gal nepajudina, bet sugeba priversti veikėjus šnekėti tarpusavyje, aiškintis savo santykius, parodyti tikruosius savo norus ir, svarbiausia, sukurti siužeto linijas, kylančias iš veikėjų (tokius kaip noras krikštytis; pagonybės kova prieš krikščionybė yra bene stipriausia serialo dalis), ne dėl to, kad kažkas potencialiai skamba įdomiai.

Po trijų sezonų „Vikings“  neatrodo tobulai, bet jis, kaip ir kai kurie mano paskutiniu metu aprašyti serialai (geriausias pavyzdys - „Halt and Catch Fire“), išsiaiškino, ką galiausiai nori padaryti ir atrado savo tikrąją esybę, kas atrodo kur kas įdomiau nei bandymas šokti ant „Game of Thrones“ traukinio. Trečias sezonas užtikrino, kad serialas taptų savarankiškas ir kad jo veikėjai mane priverstų sugrįžti dar bent kelioms ketvirto sezono serijomis, nes galiu atvirai pripažinti, kad serialo siužetas manęs nesudomino turbūt nei karto. Visi serialai ilgai išsilaiko tik dėl savo veikėjų, ir jeigu „Vikings“ tris sezonus darė nemažai klaidų, kad įtikinamai prieitų prie šitos išvados, tikiu, kad buvo visiškai verta.

O ką apie šį serialą manote jūs?

2 komentarai:

  1. Man tai kažkoks keistas lyginimas tarp GoT ir Vikings. Bet jeigu jau lyginam ir jei reiktų rinktis, ką žiūrėti, rinkčiausi Vikings. Būtent GoT veikėjai man per daug niekada nerūpėjo (koks skirtumas, vis tiek nudės), o Vikings tikrai atradau ne vieną mėgstamą veikėją, kurių likimai ir istorijos man buvo (ir yra) įdomios. Na bet kiekvienam matyt savo.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Nežiūrėjau nei vienos GoT serijos ir nesiruošiu žiūrėti, tiesiog netraukia. O Vikings peržiūrėjau viską ir norisi dar. Pritariu Erikai Jo, kad atradau veikėjų, kuriuos pamėgau. Tačiau, kad ir kaip man patiktų šis serialas, jame atrandu ir minusų. Siekis vienam sezonui įtilpti į 10 serijų pradangina nuoseklią įvykių eigą. Bet net ir sau negaliu pasakyti, kuo Vikings mane patraukė...

    AtsakytiPanaikinti