2016 m. vasario 17 d., trečiadienis

Sopranai. Ketvirtas sezonas. Calling All Cars/Eloise

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Ketvirtas sezonas. Vienuolikta serija. Calling All Cars


Does it have to be like a cancer hospital in here? - Tony

Internetas ir visas šiuolaikinis informacijos srautas gali būti tikras pragaras, kuo toliau, tuo labiau varantis į neviltį. Šioje situacijoje yra per daug lengva būti neprotingu ciniku ir visus vadinti įvairiausiais keiksmažodžiais, nes niekas, išskyrus mane, nesupranta tikrosios interneto prasmės. Visi kiti juk dalyvauja kvailumo varžybose, kuriose diskutuoja, kas yra kvailesnis, bet varžybomis to irgi nepavadinsi, nes visi dalyvaujantieji pralaimi.

Ir net jeigu šitame informacijos amžiuje aš veikiausiai esu kiek optimistiškesnis nei (mano matoma) dauguma, viena žmonių grupė yra nepakeliama bet kokiam kontekste. Tokia baisi, kad ją pamatęs aš noriu pradėti rantinti panašiai kaip Užkalnis apie supermamas ir Račą. Tie žmonės yra didžiausia visuomenės problema be konkurencijos, neleidžiantys niekam judėti į priekį tol, kol kiti už jų neužkliūva kaip už girtuoklio stoties rajone, kuris jau yra praradęs visą gyvenimo viltį ir tegali rėkti, dėl ko tu vaikštai ten, kur jis miega.

Tie žmonės yra baisūs todėl, kad jie klausia, ar kitur pasaulyje nėra didesnių problemų.

Jie bus pirmieji pasakyti, kad kam jūs čia diskutuojat apie avendžerius, kai Afrikoje badauja vaikai. Kodėl jūs nenorit šitų baisių kojinių, jeigu kažkam jos turėti būtų didžiausia dovana. Kaip jums gali būti neskani šita sudegusi mėsa, jeigu mes jaunystėje eilėje keturias valandas stovėdavom norėdami gauti bananų.

Šitie žmonės niekada nesupras reliatyvumo teorijų ir empatija jiems visad bus kažkoks keiksmažodis, kurį naudoja kelis metus mokykloje daugiau praleidę jų pažįstami.

Žmonių prigimtis yra tokia, kad jie visad ieško kažkuo užpildyti tuščias vietas. Jeigu anksčiau tavo problema buvo badavimas ir dabar turi kalną pinigų beigi gali prisivalgyti, tau gali kilti depresija dėl kažko kito. Jeigu išsigydei nesibaigiančius galvos skausmus, ilgai nesidžiaugsi, nes pradėsi rūpintis, kaip šį mėnesį užmokėti mokesčius. Tai yra paprasčiausias pastovumas: visi žmonės visada turės tik jiems suprantamų problemų ir neverta tikėtis, kad kiti juos užjaus ar supras.

Tai yra pagrindinis dalykas, kurį Tonis aptaria su Melfi serijoje „Calling All Cars“ ir jį suprasti nėra sunku. Tonis yra žmogus, kurio visa šeima ir netgi verslas didžiuojasi tuo, kad tavo psichologinės problemos priklauso tik tau pačiam. Taip pakeisti savo gyvenimą, kad tau psichologinę pagalbą suteiktų kitas žmogus, kurio tu visiškai nepažįsti ir kuris tau nuoširdžiai nori padėti, Toniui yra neįtikėtinas dalykas. Pridėkite ir tai, kad jo (dažniausiai sveika) arogancija neleidžia pasitikėti daugeliu žmonių, ir gausite normalų atsakymą, dėl ko dabar jis taip stipriai suabejojo Melfi įtaka jo gyvenimui, kad net nusprendė mesti terapiją.

Kitas klausimas - kodėl būtent dabar? Istorijos požiūriu logikos šiek tiek yra - Tonis terapijoje lankosi jau keturis metus ir jo gyvenime vis tiek dominuoja vis dar tos pačios problemos, tie patys keisti sapnai ir tos pačios jį erzinančios bei mylinčios moterys, ir jis jau nebenori aukoti kelių valandų per savaitę dalykui, kuris jam gal netgi kenkia.

Technine prasme tai yra dar logiškiau. Kaip kalbėjau praėjusioje apžvalgoje, Melfi yra tiesiog nebeįdomi ir jokios funkcijos neatliekanti veikėja, kuri anksčiau buvo tikrai naudinga, bet ja reikia atsikratyti. Scenaristai suprato, kad linija tarp naudingos informacijos pateikimo per terapeutą ir tarp baisiai nesubtilių istorijų yra kone nematoma ir nusprendė šia prasme daugiau nežaisti.

Ir visgi „Sopranų“ scenaristai yra nuostabiausi vien dėl to, kad net atvirai parodę savo klaidą jie vis tiek priverčia mane jaustis blogai, kad Melfi istorija pasibaigė. Jos ir Tonio atsisveikinimas yra jautriausias momentas seriale per ilgą laiką, nes ir jie abu, ir žiūrovai supranta, ką jiedu vienas kitam reiškia. 

Toniui Melfi buvo svajonių moteris, kurios jis niekada negalėjo turėti, ir net jeigu ją labiau laikė simboliu nei atskiru žmogumi, jo aistra buvo itin įdomus serialo elementas. Lygiai taip pat Melfi negalėjo taip paprastai paleisti Tonio, kuris jai buvo pavojingiausias šiame gyvenime sutiktas žmogus, ją galėjęs palaikyti ir užstoti kiekviename žingsnyje, ir nesvarbu, kad nei vienas, nei kitas galiausiai nepavertė savo jausmų realybe. Jie žinojo, kad vienas šalia kito yra saugūs ir kad jų susitikimai yra turbūt vienintelis pastovus dalykas jų gyvenimuose, ir toks neslepiamas simbolizmas „Sopranus“ nuo pat pradžių buvo pavertęs originaliausiu dalyku televizijoje.

Pačiame serialo kontekste „Calling All Cars“, tiesa, yra kiek neįprastas padaras. Serija be didesnių problemų yra paskirta vien Tonio ir Melfio santykiams, kame nėra nieko blogo, tačiau Ralfio nužudymo prasme serialas yra gal net per daug atsargus, vis nustumiantis šią temą į antrą planą. Ralfis tai pasirodo Tonio sapne, tai tampa pagrindine Tonio ataka prieš Karmainą, o jis pats dėl to nei kiek nepergyvena.

Vienintelė su Melfi siužeto linija susijusi istorija šioje serijoje, kaip bebūtų keista, yra Dženisės ir Bobio santykiai, kurie yra keisti kaip ir patys veikėjai, bet čia natūralu. Pasirodo, kad nuo tada, kai prarado žmoną, Bobis su ja kasdien kalbasi nuvykęs į kapines.

Dženisės ir Bobio istorija ilgainiui man patiks dar labiau, tačiau šįkart jie buvo itin stiprūs ir neatsiriboję nuo veikėjų neįprastumo. Dženisė nusprendžia, kad atgrasyti Bobį nuo tokių įpročių galima tik parodant, kad vaikams reikia jo dėmesio ir kad Dženisė jam šia prasme gali padėti. Ji nepagalvoja, kad tai galima padaryti ir pasakius žodžiu, ir sugalvoja geriau traumuoti vaikus, kurie pradėtų verkti ir klykti, nei paprastai pasikalbėti su Bobiu, tačiau ji tikslą pasiekia.

Kitaip sakant, Sopranų šeimos atstovams yra privaloma turėti žmones, kurie juos palaiko ir gerbia, net jeigu jie niekad nežino, kodėl jiems to taip reikia. Dženisė gali būti kvailiausia ir juokingiausia veikėja seriale, ir visgi net jos veiksmuose tokių protingų elementų išties pasitaiko.

Kitos mintys

  • Su AJ paauglystės kvailiojimais scenaristai buvo aiškiai užsižaidę, dėl ko ši serija vėlgi yra tokia atgaiva. Pagaliau tėvai supranta, kad AJ nėra vien paprastas paauglys, bet kartu ir nelabai savo veiksmų pasekmių suprantantis žmogus, kuriam nieko nereiškia išgąsdinti du vaikus, ką tik praradusius savo motiną. Karmela šioje serijoje tai pastebi aiškiausiai, pasiryždama prieš sūnų imtis griežtesnių priemonių, ir net jeigu bendrame kontekste ši istorija yra nereikšminga, atkreipti į ją dėmesį buvo svarbu.
  • Kova su Karmainu ir jo gauja išties bręsta, nes Tonį jie provokuoja ne be reikalo. Niekam nesuprantamas Ralfio dingimas irgi nežada nieko gero.
  • Polis didžiam jo džiaugsmui pagaliau pasijunta reikšmingas Karmaino gaujai ir ypač Džoniui. Jo istorija čia dar nesibaigia.

Ketvirtas sezonas. Dvylikta serija. Eloise


Nobody knows what the future holds, my friend. - Paulie

Sunku pasakyti, kokia yra pagrindinė „Sopranų“ tema. Veikiausiai todėl, kad serialas jų turi daug ir nenusileidžia į vienpusiškas istorijas, tačiau kai kurios siužeto linijos čia neabejotinai dominuoja. Jeigu paskaitysite bent kelių kritikų pamąstymus apie serialą, pamatysite, kad dauguma jų pabrėžia keitimosi temą ir tai, ar žmogus gali pasikeisti. Ir net jeigu visiškai pritariu, kad tai yra turbūt labiausiai scenaristams rūpinti problema, kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad didžiausią įtaką serialui daro tėvų ir vaikų santykiai.

Pavyzdžių yra daug, nuo paprasčiausio Tonio ir jo motinos konflikto iki to, kaip seriale ar visame nusikalstamame pasaulyje yra puoselėjama šeimos idėja bei tradicijų perdavimas. „Eloise“ be didesnių skrupulų parodo, kad tų pavyzdžių gali būti dar įvairesnių, ir panašu, kad scenaristai šia prasme tiesiog mėgaujasi.

Seriją per daug paprastai buvo galima paversti Furijaus istorija, ką serialas iš dalies padaro, bet eilinį kartą visiškai ne taip, kaip įsivaizdavau. Pirmoji „Eloise“ pusė yra praleidžiama su Furijumi ir tuo, kad jiedu su Karmela jau nebando slėpti savo jausmų vienas kitam. Jie to garsiai nepasako, tačiau nereikia būti genijumi, kad tai pastebėtum.

Man viso to geriausias įprasminimas įvyksta serijos pradžioje, kai Karmela ir Tonis Furijaus akivaizdoje planuoja savo atostogas. Tonis nori savotiškai papirkti žmoną ir jam atostogos nereiškia nieko rimto. Karmela, tuo tarpu, vis žvilgčioja į Furijų, tarytum tokiu savo poelgiu ji jį išduotų ar panašiai.

Furijus elgiasi lygiai taip pat dviprasmiškai, negalėdamas pakelti to, kad Tonis į savo žmoną nekreipia dėmesio ir ją be didesnių skrupulų išdavinėja mafijos susirinkimuose. 

Visa tai priveda prie scenos, kuri man kelia itin daug klausimų. Furijus stovėdamas šalia sraigtasparnio bent sekundei sumąsto nužudyti Tonį, visa tai pristatyti kaip nelaimingą atsitikimą ir laimingai būti su Karmela. Man ši scena nepatinka dėl daugelio dalykų, tarp kurių svarbiausi yra iki šiol ganėtinai subtiliai plėtota Karmelos ir Furijaus istorija bei kitoks nei įprasta susitvardančio Furijaus elgesys.

Visgi gali būti, kad tai buvo padaryta specialiai ir Furijus pats suprato, kad perlenkė lazdą, net jeigu apgirtęs Tonis ir toliau spėliojo, ar Furijus norėjo jam pakenkti, ar ne. Galiausiai pastarasis po šio epizodo nusprendžia palikti šalį ir pabėgti nuo tokio gyvenimo, kuriame gali padaryti neprognozuojamus dalykus.

Jeigu jums tokia istorijos pabaiga yra netikėta, veikiausiai keistai atrodė ir Karmelos situacija. Kaip ir Tonio atveju, kuomet po Ralfio nužudymo jis tiesiogiai negedėjo ir bandė apeiti tą temą, Karmela prie Furijaus išvykimo per daug neužsibūna - ji verkia ir liūdi, tačiau savo pyktį ir susirūpinimą sugeba perkelti į kitas sritis.

Pagrindinė jų ir yra vaikų tema. Jeigu AJ šeimai nėra itin svarbus (nors praėjusioje serijoje Karmela ir Tonis pagaliau suprato jo nedorybes), savarankiškai gyvenanti Medou jiems tikrai rūpi. Abu tėvai tikrai nėra jauni ir naujokai, tačiau jiems visiškai nauja yra tai, kad jų vaikas gyvena vienas ir turi savo gyvenimą, kas kiekvienam tėvui veikiausiai yra keistas potyris.

Dar keisčiau yra tada, kai Medou galutinai užtvirtina savo nevaikiškumo statusą, o scenaristai itin gražiu būdu pateikia tai, link ko vedė jau seniai. Medou tvirtai laikėsi prieš tėvą ir jam įrodė, kad gali turėti visiškai savarankišką nuomonę. Lygiai taip pat ji mažai bendravo su motina, į ją kreipdama mažesnį dėmesį, kas šioje serijoje atsiperka su kaupu.

Keistoje, visapusiškai išnagrinėtoje ir netikėtai ilgoje scenoje, kuomet Tonis ir Karmela atvyksta vakarienei į Medou butą, tai yra pateikiama konkrečiais pavyzdžiais. Tonis nesupranta, kokiu būdu su dviem merginomis gyvenantis vaikinas gali būti ne gėjus, o paprastas draugas. Jis taip pat nesupranta, kodėl turtingi žmonės gyvena ne dvare, o itin paprastai. Ir visgi jis tyli. Tuo tarpu Karmela, turinti daugiau ar mažiau tokią pačią istoriją bei įsitikinimus kaip Tonis, negali pakelti to, kad jos jaunystėje paprastai nagrinėtoje knygoje galėjo slypėti homoseksualios potekstės. Lažinuosi, kad ji su Ronu Swansonu būtų sutarusi itin gerai.

Nors mane žavi tai, kaip po daugybės nelaimių ir keistų nutikimų Tonis išmoko patylėti, Karmelos istorija man patinka kur kas labiau, nes į ją telpa neįtikėtinai daug. Moteris, ką tik praradusi žmogų, kuriam jautė jau seniai jaustus jausmus (ar bent jau galvojo, kad jautė, bet ar čia yra skirtumas?), dabar gyvenime turi tik vieną dalyką: vaikus. Ji gali juos išmokyti gyventi kitaip, gali parodyti pavyzdį, net jeigu visi supranta, kad to pavyzdžio ji neturi.

Todėl serialas yra toks efektyvus, kuomet parodo Karmelos ir Medou vakarienę serijos pabaigoje. Karmela iš visų jėgų stengiasi įrodyti dukrai, kad knyga yra tik knyga ir kad nereikia visur ieškoti poteksčių. O aš, neklausydamas Karmelos, tas potekstes matau ir suprantu, kad jai skauda širdį dėl to, jog dukra ją pradeda mokinti ir jos tarytum apsikeičia vaidmenimis. Pagal knygas gyvenanti Medou sukuria iliuziją, kad visiškai sugniuždyta jos motina yra kažkuo silpnesnė, blogesnė ar menkesnė už dukrą, kurią ji pati sukūrė.

Ši išvada nėra galutinė ir ji neabejotinai yra daugybės atsitiktinumų rezultatas. Bet meluočiau, jeigu sakyčiau, kad ji manęs nepribloškė.

Kitos mintys

  • Vaikų istorijos lydi visą seriją. Tragikomiškiausia jų vėl yra Polio istorija ir jis šioje serijoje atrodo kaip veikėjas, kuriam pas psichologą reikėtų apsilankyti labiausiai. Supykęs ant moterų, kad jos kenkia jo motinai (nors matėm, kad motina veikiausiai pati prisiprašo), jis bando pakenkti vienai jų ją apiplėšdamas. Rezultatas? Jis nužudo senutę, nes Polis nieko paprastai negali padaryti.
  • Kalbant apie Polį, jo motyvacija tokiam žygdarbiui yra aiški ir gniuždanti: jis supranta, kad Džonis jam melavo ir Karmainui visiškai vienodai, kas yra Polis. Pastarasis dėl to supyksta ir supranta, kad juo buvo pasinaudota, tačiau bandydamas atpirkti Toniui kaltę jis kartu pamato, jog bosas į jį jau nebežiūri taip pat kaip anksčiau ir klaidos veikiausiai nebus galima atitaisyti.
  • Karmaino istorijoje irgi galima pastebėti vaikų temą. Taikos norintis Tonis pasikalbėjęs su Karmaino sūnumi supranta, kad pastarasis yra pasiryžęs stoti į karą, net jeigu tėvas tai palaiko nelabai entuziastingai.
  • Medou istorija mane sužavėjo, nors ir galiu kabinėtis prie smulkmenų, susijusių su paskubintu veikėjo plėtojimu. tačiau nesiruošiu to daryti. Ji greitai supranta, kad motina liūdi dėl Furijaus ir pagaliau sužino, kad tėvas lankėsi terapijoje, kas turbūt paaiškina visus pagrindinius jos pastarųjų penkių metų nuotykius. Visi yra patyrę tai, kaip užaugę žmonės pradeda visiškai kitaip suprasti savo tėvus, ir čia matėme geriausią to pavyzdį.
Namų darbai: s04e13 - Whitecaps

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą