2016 m. kovo 25 d., penktadienis

Batman v Superman, arba kino biurokratija

Šioje apžvalgoje nėra atskleidžiamos svarbiausios „Batman v Superman: Dawn of Justice“ detalės, nors tai padaryti būtų sunku net jeigu to norėčiau

Kai per filmą kas dešimt minučių tikrini laikrodį tikėdamasis, kad pabaiga jau netoli, ir tau iš kairės kalbančių žmonių šnekos apie Star Wars maratoną yra įdomesnės nei dviejų didžiausių visų laikų superherojų kova, vykstanti prieš tavo akis, teigiamai įvertinti patį filmą yra sunku.

Kad būtų galima suprasti, dėl ko „Batman v Superman: Dawn of Justice“ (pavadinimas, kurio antra dalis filmui yra kur kas svarbesnė nei pirmoji) feilino kokybės prasme (nes pinigų jis turėtų uždirbti), prieš tai reikia suprasti, kaip yra gaminami filmai.

Jį pagaminusi studija „Warner Bros“ išgyvena blogus laikus. Praktiškai niekas, ką jie pagamina, neatneša pelno. Jie sugeba gaminti tokius ambicingus kūrinius kaip „Mad Max: Fury Road“, „Jupiter Ascending“ ir „The Man from UNCLE“, kurie yra vieni originaliausių didelio biudžeto dalykų pastaruoju metu, tačiau jie neatnešė jokio pelno. „Magic Mike XXL“ ir „Creed“ sugeba už mažą biudžetą uždirbti įspūdingas sumas, kurios galiausiai yra laidojamos tuose dideliuose projektuose.

Hell, šiemet pasirodysiantis filmas „Adventures of Tarzan“ jau kainavo beveik 200 milijonus dolerių, ir nežinau, kiek žmonių šiais laikais nori pamatyti Tarzano filmą (ypač kai tą pačią vasarą pasirodys „The Jungle Book“, kas realiai bus tas pats dalykas). Aišku, jame bus Margot Robbie, dėl ko eiti į jį nebus pats blogiausias pasirinkimas.

2016 m. kovo 21 d., pirmadienis

Sopranai. Penktas sezonas. Two Tonys/Rat Pack

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Penktas sezonas. Pirma serija. Two Tonys


What's wrong with me? - Melfi

Televizija yra pilna serialų, kurių centre yra dysfunctional šeimos. Tos chaotiškos, niekaip tarpusavyje nesutariančios ir visad besipykstančios, ir kur žmonės vis tiek yra tos pačios šeimos nariai, todėl jie turi susitaikyti. Tik pradėjęs penktąjį „Sopranų“ sezoną supratau keistą dalyką: galėčiau įvardyti gal keletą serialų, kuriuose buvo rimtai rodomos vyro ir žmonos skyrybos.

Šia prasme man visad geriausiu variantu atrodys „Mad Men“, kuriame skyrybos atrodė būtent taip, kaip jos veiktų realiame gyvenime, ne draminėje istorijoje. Ten Donas ir Betė išsiskyrė, bendravo gal kelis kartus per sezoną (ir tai tik dėl vaikų), ir visgi vienas kitą puikiai pažinojo, visai nenorėdami sugrįžti į savo senąjį gyvenimą.

Menkas sutapimas, kad „Mad Men“ sukūrė Matthew Weineris - nuo penktojo sezono prie „Sopranų“ prisijungęs scenaristas, kuris pasirodo ir pirmosiomis šitos serijos minutėmis kaip kriminalinis ekspertas (pirmosios „Mad Men“ serijos scenarijus, tarp kitko, buvo pagrindinė priežastis, dėl ko Davidas Chase'as pakvietė Weinerį prisijungti prie serialo). „Sopranai“ ir „Mad Men“ tematine prasme yra daug kuo panašūs serialai ir nenuostabu, kad dramine prasme jie turi vienodų detalių.

„Sopranuose“ skyrybos bent jau kol kas atrodo kiek kitaip. Viena pagrindinių serialo temų visad buvo Tonio šeima ir jo santykiai su šeimos nariais, ir paleisti juos gyventi naują gyvenimą būtų tiesiog neprotinga. Vietoje to serialas praleidžia rimtesnį laikotarpį (per kurį Bobis ir Dženisė sugeba susituokti), neparodo visų paviršutiniškų konfliktų (ketvirto sezono finalo niekas nepralenks) ir dabar gali leistis į gilesnes istorijas.

2016 m. kovo 9 d., trečiadienis

Serialo apžvalga. Love

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Love“ serijos.

Visos - ir kai sakau visos, tai tikrai visos - Juddo Apatow filmų recenzijos privalo paminėti tai, kad tas filmas buvo per ilgas. Kiekvienas kritikas prieš pradėdamas darbą pasirašo kontraktą, kuriame svarbiausias punktas yra pasižadėjimas kalbėti apie Apatow filmų ilgumą (iškart po jo eina punktas, kad recenzijos pabaigoje vieną sakinį reikia paskirti filmo garso montažo aprašymui, apsimetant, kad jie supranta, ką tai reiškia).

Kadangi aš daugiau ar mažiau myliu visus Apatow filmus, jų ilgumo nelaikau bloga savybe. Taip, jie yra šiek tiek per ilgi. Net ne žiūrint iš kritiko, o iš paprasto žiūrovo pusės. Intuicija tiesiog kužda į ausį, kad šita scena užsitęsė pora minučių per ilgai, ir man jau šiek tiek nepatogu.

Bet tai yra vienas svarbiausių Apatow bruožų. Jam patinka žmones abiejose ekrano pusėse priversti jaustis nepatogiai, ir per ilgai užsitęsiantis filmas tai pasiekia lengviausiai.

Todėl kai Apatow yra susijęs su serialo gamyba, galite neabejoti, kad jis naudos tuos pačius triukus.

Apatow ir Paulo Rusto, įkūnijančio pagrindinį veikėją Gasą, sukurtas serialas „Love“ yra sukurtas specialiai „Netflix“. Dešimt serijų turintis pirmasis sezonas pasakoja Mikės (Gillian Jacobs) ir Gaso meilės istoriją nuo jų susitikimo iki įvairių pykčių iki to, ties kuo sezonas pasibaigia (hint: pabaiga yra susijusi su serialo pavadinimu).

2016 m. kovo 6 d., sekmadienis

Sopranai. Ketvirtas sezonas. Whitecaps

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios serijos „Whitecaps“ detalės ir aptariami iki šios serijos įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „The Sopranos“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Ketvirtas sezonas. Trylikta serija. Whitecaps


You are not sleeping in my bed, Tony. The thought of it now makes me sick. - Carmela

Kada nors tai turėjo nutikti. Serialas, kurio centre yra žmogus, šeimai skiriantis itin daug dėmesio, ir profesija, kurioje už šeimą nėra nieko svarbesnio, neišvengiamai turėjo prieiti prie itin rimtų išvadų. Rimtesnių nei Tonio ir Karmelos skyrybos turbūt ir nėra.

Scenaristai žiūrovus tam buvo paruošę sėkmingai, visą ketvirtąjį sezoną plėtoję tai, kaip Karmela susižavi Furijumi ne tiek dėl to, kad Furijus yra toks nuostabus, bet labiau dėl to, kad Tonis nuo jos vis labiau atitolo. Pridėjus tai, kad namuose jie praktiškai nesikalbėjo ir tiesioginiais ar netiesioginiais būdais vienas kitam kenkė, gausim Sopranų santuokos pabaigą, kuri žiūrovams atrodys ir logiška, ir tragiška tuo pačiu metu.

„Sopranai“, tiesa, yra per daug subtilus serialas, kad mus prie to vestų paėmęs už rankos, dėl ko ši serija ir neprasideda su Tonio ir Karmelos pykčiais, o veikiau jų savotišku santykių atnaujinimu. Tonis nusprendžia nupirkti šeimai namelį, ir net jeigu Karmela iš pradžių tam priešinasi kalbėdama apie pinigus ir panašiai, visi aplink mato, kad ji, kaip ir vaikai, to namelio tikrai nori. Karmelos nesugebėjimas užmigti ir bandymas racionalizuoti, dėl ko namelis gali atsipirkti finansiškai, tai tik pabrėžia.

2016 m. kovo 1 d., antradienis

BoJack Horseman - tikroviškiausias serialas apie depresiją

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „BoJack Horseman“ serijos.

Pakalbam apie rimtesnius dalykus nei įprasta, nes šito serialo supratimui to reikia.

Psichinės sveikatos supratimas pažengusiose/vakarietiškose šalyse vis dar yra nerealiai žemame lygyje. Visi žino, kad tai yra mums didelę reikšmę turintis dalykas; praktiškai niekas nesistengia į jį labiau pasigilinti. Be pajuokavimų apie Freudo teorijas, susijusias su žmonių seksualumu, ar kalbų apie durnynus, nes tave reikia uždaryti į durnyną haha, psichinė žmonių sveikata realiai yra niekam neįdomi.

Amerikoj apibrėžti žmogų kaip psichinį ligonį, absoliučiai nesuprantat, ką tai reiškia, visiems yra paprasta. Tas, kuris ką tik nušovė dešimt žmonių, yra vienišas psichopatas, nes jie visi taip daro.

Lietuvoje antro pagal dydį miesto meras jam pakenkusius žmones gali nesunkiai vadinti psichiniais ligoniais ir niekam net antakis nepakils, kad taip šnekėti nėra normalu. Tokia pusiau garsenybė depresiją gali pavadinti būsena, ne liga, ir aplink visi plos rankom, kad pagaliau kažkas nuleido ant žemės tuos verksnius.

Psichinis ligonis pas mus asocijuojasi su daugiau ar mažiau durnu žmogumi, kuris pats nusprendžia tapti psichiniu ligoniu, ir tai suprasdamas specialiai kenkia aplinkiniams ir ieško dėmesio.

Paminėkit kam nors iš pažįstamų tokį dalyką kaip dėmesio sutrikimas ir jie pasakys, kad vaikui reikia arba išsilakstyti, arba jį bausti, kad žinotų, jog dėmesį reikia sukaupti tada, kada reikia, nes tai yra jo pasirinkimas. Paminėkit depresiją ir jums pasakys, kad tą žmogų reikia prajuokinti, ir kad jis gulėdamas lovoje ir nenorėdamas nieko daryti tik ima kažką iš visuomenės, yra tinginys ir apgailėtinas žmogus.