2016 m. kovo 25 d., penktadienis

Batman v Superman, arba kino biurokratija

Šioje apžvalgoje nėra atskleidžiamos svarbiausios „Batman v Superman: Dawn of Justice“ detalės, nors tai padaryti būtų sunku net jeigu to norėčiau

Kai per filmą kas dešimt minučių tikrini laikrodį tikėdamasis, kad pabaiga jau netoli, ir tau iš kairės kalbančių žmonių šnekos apie Star Wars maratoną yra įdomesnės nei dviejų didžiausių visų laikų superherojų kova, vykstanti prieš tavo akis, teigiamai įvertinti patį filmą yra sunku.

Kad būtų galima suprasti, dėl ko „Batman v Superman: Dawn of Justice“ (pavadinimas, kurio antra dalis filmui yra kur kas svarbesnė nei pirmoji) feilino kokybės prasme (nes pinigų jis turėtų uždirbti), prieš tai reikia suprasti, kaip yra gaminami filmai.

Jį pagaminusi studija „Warner Bros“ išgyvena blogus laikus. Praktiškai niekas, ką jie pagamina, neatneša pelno. Jie sugeba gaminti tokius ambicingus kūrinius kaip „Mad Max: Fury Road“, „Jupiter Ascending“ ir „The Man from UNCLE“, kurie yra vieni originaliausių didelio biudžeto dalykų pastaruoju metu, tačiau jie neatnešė jokio pelno. „Magic Mike XXL“ ir „Creed“ sugeba už mažą biudžetą uždirbti įspūdingas sumas, kurios galiausiai yra laidojamos tuose dideliuose projektuose.

Hell, šiemet pasirodysiantis filmas „Adventures of Tarzan“ jau kainavo beveik 200 milijonus dolerių, ir nežinau, kiek žmonių šiais laikais nori pamatyti Tarzano filmą (ypač kai tą pačią vasarą pasirodys „The Jungle Book“, kas realiai bus tas pats dalykas). Aišku, jame bus Margot Robbie, dėl ko eiti į jį nebus pats blogiausias pasirinkimas.

Warneriai praranda pinigus ir juos gali pasidaryti tik iš laiko patikrintų franšizių. Šiemet pasirodys pirma „Fantastic Beasts and Where to Find Them“ dalis, kurios laukiu taip pat kaip ir kiekvienas padorus Hario Poterio gerbėjas, ir tas dalykas neabejotinai bus pinigų kalimo mašina.

Ir tada turime „DC Comics“ filmus, kurie šiemet bus paleisti pilnu pajėgumu. Tariamai. „Man of Steel“, tarkim, buvo teorinė „DC Comics“ kino visatos pradžia, bet praktiškai ji prasideda su šiųmetiniais „Batman v Superman“ ir „Suicide Squad“. Warneriams reikia, kad abu filmai uždirbtų tiek, kad pateisintų faktą, jog studija jau yra suplanavusi filmus iki 2020 metų, ir čia tik oficialiai.

Kadangi „Suicide Squad“ yra šioks toks eksperimentas – žmonėms įdomu naujas Jokeris, kelios įžymybės ir nuostabus treileris, bet jį hype‘inti sunku, - didžiausi sunkumai tenka „Batman v Superman“. Filmas turi įrodyti, kad Zackas Snyderis yra tinkamas žmogus vesti visą šitą visatą, įvesti žiūrovus į „Justice League“ filmą, pristatyti veikėjus, pristatyti toną, uždirbti kalną pinigų ir įtikinti, kad su šitais aktoriais galėsim išgyventi dar penkiolika filmų.

Neabejokite, kad visi šitie aspektai yra pačiame filme. Pateikti išraiškingai ir aiškiai. Tarytum „Warner Bros“ atsistotų ir skaitytų, ką žiūrovai turi suprasti iš šito filmo, nelabai pagalvodami, kad gal čia reikėtų sukurti ir realų filmą, ne vien jo kontūrus.

Kadangi su įžanga užsibuvom ilgokai, savo verdiktu ilgai negaišinsiu: jeigu filmą buvot apsisprendę žiūrėti, jūsų neperkalbėsiu. Jeigu galvojat, ar į jį verta eiti, perskaitykit jo siužeto santrauką Vikipedijoje ir peržiūrėkite visus jo treilerius. Juose pamatysite visus svarbiausius filmo momentus, pajausite bendrą filmo toną ir sutaupysite pinigus, kuriuos geriau išleiskit naujam Louis CK serialui „Horace and Pete“ ar kažkam panašaus.

Apie filmo siužetą pasakoti nesinori, kadangi jo realiai nėra ir kažką suspoilinti neįmanoma, kadangi viskas, ko tikitės, čia bus, ir siurprizai yra vien dėl to, kad jie būtų siurprizai, nors bendrai istorijai jie neturi jokios įtakos.

Yra siužeto linija, susijusi su tuo, dėl ko nesutaria Betmenas ir Supermenas, bet šalia jų yra dar kelios (rimtai, suskaičiuoju penkias) siužeto linijos, kurios egzistuoja vien dėl to, kad egzistuotų ir parodytų teismo procesą filme apie superherojus, nes kūrėjai tikrai pažįsta savo auditoriją.

Chriso Terrio ir Davido S. Goyerio parašytas scenarijus yra klaikus chaosas. Jis neturi jokio vientisumo, tarp istorijų šokinėja atsitiktiniu būdu ir tarytum užbraukia varnelę prie kiekvieno reikalavimo, kurį pateikė Warneriai, galvodami, kad per nuobodžiai atrodančios pustrečios valandos žiūrovus galima įtikinti, kad žiūrovai dabar eis į kiekvieną DC filmą.

Vis dar negaliu suvokti, kokiu būdu galima sukurti tokį nuobodų filmą turint tiek daug potencialiai nuostabios medžiagos. Filme visko vyksta daug, bet nieko neįvyksta. Veikėjai kažkam ruošiasi, kažko laukia, kažką žada ir kalba skambiomis frazėmis, bet kulminacija yra maždaug pusė to, kas yra žadama dvi valandas.

Gal viskas slypi veikėjuose, kuriuos vadinti veikėjais yra sunku. Sakau atvirai – aš nepažįstu Supermeno, Betmeno, Klarko Kento, Briuso Veino, Wonder Woman ir kitų veikėjų iš komiksų. Su komiksais nesu susipažinęs ir esu prisirišęs nebent prie Betmeno, ir tai tik dėl to, kad „The Dark Knight“ yra vienas mylimiausių mano filmų, nors jo genialumo priežastis yra Jokeris, ne Betmenas.

Ir visgi kine aš pažįstu gerus veikėjus, o jų čia nerasite. Personažai viską daro dėl to, kad reikia daryti, ne dėl to, kad jie yra savarankiški žmonės. Kad ir kiek jie kalba, nei vienoje scenoje nėra aišku, kodėl Betmenas, Supermenas, Leksas Liuteris ar bet kas kitas daro tai, ką daro. Jie nėra motyvuoti ir ekrane viską daro tik dėl to, kad išpildytų pavadinime duotą pažadą.

Problema neslypi aktoriuose, kurie yra kompetentingi, net jeigu per daug nestebina. Henry Cavillas atrodo neblogai. Amy Adams irgi. Jeremy Ironsas prisideda prie visai įdomios Alfredo versijos. Laurence‘as Fishburne‘as, Diane Lane ir Holly Hunter susirenka didelius čekius, kad toliau galėtų vaidinti nepriklausomuose filmuose.

Visgi įdomių pasirodymų tyra. Benas Affleckas kaip Betmenas yra netikėtai nuostabus pasirinkimas, įkūnijantis greitesnį, piktesnį ir tiesiog įdomų Betmeną. Jo masyvumas iš pradžių atrodo keistai, bet per kelias veiksmo scenas jis publiką paperka nesunkiai. Kaip Briusas Veinas jis pasirodo rečiau ir rodo tik piktą išraišką, iš kurios suprasit mažai ką, nors man užteko to, ką pamačiau, kad norėčiau sužinoti apie jį daugiau iš solinio Betmeno filmo. Ai, ir kūrėjai vis dar galvoja, kad mums reikia priminti, kodėl Betmenas tapo Betmenu (šiame filme ta scena pakartojama tris kartus, kad jau tikrai atsimintumėt).

Gal Gadot man yra vienas iš šio filmo MVP. Jos filme yra kur kas mažiau nei norėtųsi ir kaip Wonder Woman ji nespėja nustebinti. Visgi tuo pačiu metu keliose scenose ji parodo tokius smulkius vaidybinius sugebėjimus, kurie apie veikėją pasako itin daug, todėl aktorės ir veikėjos kombinacija čia turėtų suveikti.

Jesse Eisenbergas viską daro taip pat, kaip ir „The Social Network“. Kartais linksma, kartais įdomu, kartais keista. Prie bendro tono derinasi sunkiai, bet ištraukus iš konteksto pasirodo visai smagiai.

Jeigu atvirai, bandau sugalvoti komplimentus filmui ir tiesiog nesugebu. Galiu pagirti techninę pusę, kuri kaip visada yra stipriausia Zacko Snyderio filmų vieta. Kinematografija yra visai graži, net jeigu galėčiau apsieiti daugiau niekad gyvenime nematydamas to išblukusio fono. Kovų scenų metu geografija irgi yra aiški: net jeigu ekrane dedasi chaosas, nesunku suprasti, kur yra veikėjai (sunkiau suprasti, ką jie ten veikia).

Muzika, kaip nesunku atspėti, yra turbūt geriausia filmo vieta. Hanso Zimmerio ir Junkie XL (parašiusio tobuląją „Mad Max: Fury Road“ muziką) duetas čia pasirodo įsimintinai. Vienintelė rimta emocija iš manęs buvo tuomet, kai išgirdau Wonder Woman muziką ir nusišypsojau, nes ji yra tikrai įdomi ir užvedanti.


Beje, kalbant apie šypsojimąsi. Internete buvo daug gandų, kad „Warner Bros“ uždraudė humorą „DC Comics“ filmuose. Net jeigu šituo dalyku netikiu, filmas tam duoda begalę argumentų. Filme niekas nesišypso (nebent skaičiuotumėte Lekso psichopatišką juoką) ir atsimenu tik vieną sakinį, kurį galima laikyti juokingu. Pernelyg rimtu filmo irgi nepavadinčiau, todėl jo tonas, panašiai kaip ir siužetas, yra savotiškai pakilęs ore.

Galiausiai tiesiog sunku pasakyti, kas šitą filmą gali įsimylėti. Man jis nepatinka. DC gerbėjams jis gal pasirodys adekvatus, nes didžiajame ekrane jie pamatys superherojus, kurių dar nematė kine, kas skamba visai fainai (patikėkit manim, nuobodesnio ir kvailesnio būdo pristatyti „Justice League“ veikėjus nebuvo galima sugalvoti). Dėl šito žanro nesvaigstantiems kino gerbėjams tai bus filmas, kurį bus galima užsižymėti kaip matytą, ir nieko daugiau.

Dėl to ir norėjau jums paaiškinti, kaip yra kuriami tokio kalibro filmai, ir dėl to scenaristų ar Snyderio nesinori mušti (gerai, Snyderį mušti norisi bent jau truputį). „Batman v Superman“ yra geriausias kino biurokratijos įsikūnijimas, dėl kurio nukentės ir žiūrovai, ir biurokratai.

Dabar belieka užjausti tuos, kurie kino teatre pustrečios valandos sėdės dėl savo vaikų, ir susidomės galbūt dešimtimi filmo minučių, kurios tikrai nepateisins Warnerių lūkesčių ir viso filmo egzistavimo.

O ką apie šį filmą manote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą