2016 m. kovo 1 d., antradienis

BoJack Horseman - tikroviškiausias serialas apie depresiją

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „BoJack Horseman“ serijos.

Pakalbam apie rimtesnius dalykus nei įprasta, nes šito serialo supratimui to reikia.

Psichinės sveikatos supratimas pažengusiose/vakarietiškose šalyse vis dar yra nerealiai žemame lygyje. Visi žino, kad tai yra mums didelę reikšmę turintis dalykas; praktiškai niekas nesistengia į jį labiau pasigilinti. Be pajuokavimų apie Freudo teorijas, susijusias su žmonių seksualumu, ar kalbų apie durnynus, nes tave reikia uždaryti į durnyną haha, psichinė žmonių sveikata realiai yra niekam neįdomi.

Amerikoj apibrėžti žmogų kaip psichinį ligonį, absoliučiai nesuprantat, ką tai reiškia, visiems yra paprasta. Tas, kuris ką tik nušovė dešimt žmonių, yra vienišas psichopatas, nes jie visi taip daro.

Lietuvoje antro pagal dydį miesto meras jam pakenkusius žmones gali nesunkiai vadinti psichiniais ligoniais ir niekam net antakis nepakils, kad taip šnekėti nėra normalu. Tokia pusiau garsenybė depresiją gali pavadinti būsena, ne liga, ir aplink visi plos rankom, kad pagaliau kažkas nuleido ant žemės tuos verksnius.

Psichinis ligonis pas mus asocijuojasi su daugiau ar mažiau durnu žmogumi, kuris pats nusprendžia tapti psichiniu ligoniu, ir tai suprasdamas specialiai kenkia aplinkiniams ir ieško dėmesio.

Paminėkit kam nors iš pažįstamų tokį dalyką kaip dėmesio sutrikimas ir jie pasakys, kad vaikui reikia arba išsilakstyti, arba jį bausti, kad žinotų, jog dėmesį reikia sukaupti tada, kada reikia, nes tai yra jo pasirinkimas. Paminėkit depresiją ir jums pasakys, kad tą žmogų reikia prajuokinti, ir kad jis gulėdamas lovoje ir nenorėdamas nieko daryti tik ima kažką iš visuomenės, yra tinginys ir apgailėtinas žmogus.

Didelė tikimybė, kad jūsų sutiktas paauglys JAV vartoja antidepresantus ar kitokius vaistus, padedančius tvarkytis su psichinėmis problemomis, ir net jeigu tai yra ganėtinai rimta visuomenės problema, kai vaistai yra išrašinėjami lengva ranka, tokios problemos ten bent jau nėra ignoruojamos. Mums tokie dalykai ateityje nešviečia ir jeigu galvojate, kad tai yra geras dalykas, patariu pagalvoti ilgiau.

Mažai yra dalykų kasdienybėje tokių kaip psichinė sveikata, kuriai tokią didelę įtaką padarė populiarioji kultūra. Potrauminis stresas yra naudojamas istorijos apie karą papasakojimui, ne nagrinėjimui, ką jis reiškia tai patiriančiam žmogui (tokie filmai kaip „Born on the Fourth of July“ ar „American Sniper“ yra išskirtinumai, ne taisyklės). „Mr. Robot“ ir „Fight Club“ žiaurią psichinę sveikatą paverčia labiau siužeto dalimi nei realia žmogaus problema, nu bet bent jau jie tai daro sąžiningai ir sėkmingai. Kas antram dabar pasirodančiam filme pagrindinį veikėją kamuojanti depresija baigiasi sutikus gyvenimo meilę ir daugiau gyvenime nepasikartoja, nes kaipgi kitaip.

„Sopranai“, kaip ir daugelyje kitų sričių, čia vėl pasirodo geriausiai, sukurdami veikėją, kurio pakrikusi psichika yra jaučiama kone kiekvienam žingsnyje, net jeigu apie jo sveikatą kalbama gal kartą per kelias serijas.

Kiekvienas meno kūrinys, pasakojantis apie psichine liga sergantį žmogų, neprivalo viso siužeto paskirti vien apsilankymams pas daktarus ir vaistų gėrimui. Bet jeigu veikėjas serga ta liga, ji (teoriškai) yra svarbi siužetui, o jeigu ji yra visiškai ignoruojama, tai yra gėdingiausia istorijos pasakojimo forma.

„BoJack Horseman“ yra, of all things, animacinis serialas apie arklį, gyvenantį Holivude. Jo agentė yra katė. Jos vaikinas yra trys vienas ant kito pečių užsilipę vaikai, užsidengę ilgu lietpalčiu. Didžiausias arklio priešas yra aplinkoje nesusivokiantis šuo.

Ir „BoJack Horseman“ yra geriausias mano matytas meno kūrinys apie depresiją.

Dėl šventos ramybės pasakau: aš nesu sirgęs depresija. Aš žinau apie depresiją kur kas daugiau, nei turėtų žinoti vidutinis žmogus. Aš esu ją matęs iš kur kas arčiau, nei turėtų būti matęs vidutinis žmogus. Aš nežinau, ką jaučia depresija sergantis žmogus, bet aš žinau, kad jis jaučiasi visiškai kitaip nei aš ar jūs, ir žinau, kiek daug pastangų turi įdėti jis ir aplinkiniai, kad tuos jausmus sutramdytų. Ir juo labiau žinau, kad depresija žmogaus niekad nepalieka, kad ir ką jūs vakar matėt toj romantinėj komedijoj.


„BoJack Horseman“ nemini depresijos. Bent jau aš to negirdėjau. Tačiau nereikia ypatingų sugebėjimų suvokti, kad BoJackas (Will Arnett) ja serga. Dešimtajame dešimtmetyje didžiausia televizijos žvaigžde buvęs arklys (ar vyras, kaip pažiūrėsit) gyvena itin prabangų gyvenimą. Jis vis dar yra žinomas, apie jį yra kuriamos laidos, žmonės nori jo knygos, jis gyvena dideliame name ir turi kalną pinigų.

Ir jis niekad nebūna laimingas.

BoJackas neturi artimų draugų, bent jau žiūrint iš jo pusės. Su juo namuose kartu gyvena apsileidęs, tačiau visad linksmas Todas (Aaron Paul), bandantis išjudinti BoJacką. BoJacko agentė ir buvusi jo mergina Princesė Carolyn (Amy Sedaris) su juo bendrauja dažnai, ir net jeigu jis nori atnaujinti romantinius santykius, jų bendravimas yra labiau formalus. BoJacko biografiją rašanti žurnalistė Diana (Alison Brie) suformuoja turbūt artimiausią ryšį su savo pašnekovu, net jeigu jos vaikinas Mr. Peanutbutter (Paul F. Tompkins) yra linksmas ir tuo pačiu BoJacką kiekviename žingsnyje nervinantis šuo.

Nei vieno iš šių žmonių BoJackas neprisileidžia per arti. Jis gyvena savo fantazijose, kažkur ateityje, kur jis yra pasiekęs viską, ko norėjo. Jo pagrindinė svajonė - sukurti filmą apie lenktynių žirgą Secretariat, net jeigu BoJacko amžius gali neleisti to padaryti. Tačiau siekti savo norų jis ryžtasi retai - kur kas dažniau jis guli namie, šaiposi iš kitų žmonių, laido ciniškus komentarus ir žiūri savo prieš porą dešimtmečių sukurtą serialą, kuriame gyvenimas yra banaliai paprastas ir atrodo kaip visiška priešingybė dabartinei realybei.

BoJackui dažnai pasiseka padaryti tai, ką jis nori. Problema tame, kad tarp noro ir jo įgyvendinimo atsitinka tiek daug dalykų, kad tai BoJackui nebeteikia džiaugsmo. Per tą laiką jo mintys vėl būna kažkur kitur, jis vėl turi naujų tikslų ir niekaip negali pasidžiaugti dabartiniais pasiekimais.

Tai ir yra depresija. Nuolatinis nesupratimas, kokiu būdu žmogui gali taip nesisekti. Dažnai - nesusivokimas, kaip išvis kam nors gali pasisekti ir kaip atrodo sėkmė ar džiaugsmas. Tai, jog BoJackas iš tikrųjų siekia daug ko ir nori padaryti kažką reikšmingo, o tai darydamas dažnai paslysta, emocinei serialo daliai reiškia neįtikėtinai daug.

Jeigu perskaitėt iki tiek, nusipelnėt sužinoti, kad „BoJack Horseman“ nėra išskirtinai depresiją sukeliantis serialas - aš jį labiau vadinčiau depresiją leidžiančiu suprasti serialu, bet neretai tinka ir pirmas variantas. Tai yra animacinis projektas, todėl natūralu, kad komedijos čia yra, ir tikrai sėkmingos.

Dažnai ji ir kyla iš blogos žmonių nuotaikos. Cinizmo, ypač pas BoJacką, yra daug, ir šaipytis iš kvailių nevengia niekas. Marios veikėjų, tokių kaip politika besipiktinantys ruoniai, jau minėtas triaukštis vaikas ar karikatūriškai pateikta Margo Martindale, leidžia gyvenimo absurdiškumą suvokiantiems veikėjams iš jų pasijuokti kartu su žiūrovais. Tokie žmonės kaip Todas yra tiesiog linksmų frazių kalimo fabrikai, iš kurių juoktis galima visuomet.

Juoktis žiūrint serialą nereikia atsargiai ar galvojant, kad jūs esate nejautrus; juokas yra privalomas dalykas siekiant suprasti, kokie šie veikėjai yra iš tikrųjų.

Nes įspūdingiausia, ką pasiekia serialas, yra tai, kad nei vienas veikėjas nėra toks, kokiu jį palaikėte pradžioje. Čia nėra spoileris, o priežastis žiūrėti „BoJack Horseman“. Kiekviena kvaila detalė apie kiekvieną veikėją galiausiai atsiliepia ne humoro, o dramos forma. Visi personažai galiausiai surimtėja, suprasdami, koks sunkus yra jų gyvenimas ir kaip jį sudėtinga suprasti. Ir visi jie vienas kitą supranta, užjaučia ir niekas nebando kažko slėpti. Visi jie šitame mėšle yra kartu ir be tarpusavio pagalbos nepasieks nieko.

„BoJack Horseman“ yra tikras serialas apie tikrus žmones, ir nekreipkit dėmesio į tai, kaip jis atrodo vizualiai, kad jis yra animacinis ar kad jame pagrindinius vaidmenis atlieka gyvūnai. Visi jie turi svajones, visi jas pasiekę supranta, kad tikėjosi visiškai ne to. Visi jie nori būti laimingi ir niekam tai nepavyksta.

Šitas serialas nėra skirtas jums pasijausti blogai ar sukelti jums depresiją. Bet jeigu jis jums sukels bent kažkokius jausmus, tai bus gerai. Mano manymu žmonės meną vartoja tam, kad pajaustų kažką naujo ar netikėto, ir siužetą dažniausiai laiko antroje eilėje. Jeigu jūs atitinkate tokį apibrėžimą, „BoJack Horseman“ jums tiks. Patirti kažką naujo praverčia visuomet, o jeigu tai yra pateikiama tokiu originaliu būdu ir kalbant apie tokią jautrią temą, nepabandyti šito dalyko būtų nekoks pasirinkimas.


O ką apie šį serialą manote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą