2016 m. kovo 21 d., pirmadienis

Sopranai. Penktas sezonas. Two Tonys/Rat Pack

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Penktas sezonas. Pirma serija. Two Tonys


What's wrong with me? - Melfi

Televizija yra pilna serialų, kurių centre yra dysfunctional šeimos. Tos chaotiškos, niekaip tarpusavyje nesutariančios ir visad besipykstančios, ir kur žmonės vis tiek yra tos pačios šeimos nariai, todėl jie turi susitaikyti. Tik pradėjęs penktąjį „Sopranų“ sezoną supratau keistą dalyką: galėčiau įvardyti gal keletą serialų, kuriuose buvo rimtai rodomos vyro ir žmonos skyrybos.

Šia prasme man visad geriausiu variantu atrodys „Mad Men“, kuriame skyrybos atrodė būtent taip, kaip jos veiktų realiame gyvenime, ne draminėje istorijoje. Ten Donas ir Betė išsiskyrė, bendravo gal kelis kartus per sezoną (ir tai tik dėl vaikų), ir visgi vienas kitą puikiai pažinojo, visai nenorėdami sugrįžti į savo senąjį gyvenimą.

Menkas sutapimas, kad „Mad Men“ sukūrė Matthew Weineris - nuo penktojo sezono prie „Sopranų“ prisijungęs scenaristas, kuris pasirodo ir pirmosiomis šitos serijos minutėmis kaip kriminalinis ekspertas (pirmosios „Mad Men“ serijos scenarijus, tarp kitko, buvo pagrindinė priežastis, dėl ko Davidas Chase'as pakvietė Weinerį prisijungti prie serialo). „Sopranai“ ir „Mad Men“ tematine prasme yra daug kuo panašūs serialai ir nenuostabu, kad dramine prasme jie turi vienodų detalių.

„Sopranuose“ skyrybos bent jau kol kas atrodo kiek kitaip. Viena pagrindinių serialo temų visad buvo Tonio šeima ir jo santykiai su šeimos nariais, ir paleisti juos gyventi naują gyvenimą būtų tiesiog neprotinga. Vietoje to serialas praleidžia rimtesnį laikotarpį (per kurį Bobis ir Dženisė sugeba susituokti), neparodo visų paviršutiniškų konfliktų (ketvirto sezono finalo niekas nepralenks) ir dabar gali leistis į gilesnes istorijas.

Viena jų, natūraliai, yra Karmelos namus užklystantis lokys. „Sopranai“ yra vienas iš nedaugelio serialų, kuriame lokio užpuolimą galima pateikti kaip rimtą draminį epizodą (net jeigu suteikusį tokį linksmą vaizdinį kaip beviltišką AJ klykimą), ir scenaristai tai padaro aukščiausiame lygyje.

Būtų per daug paprasta sakyti, kad meškos (nežinau, ar ji skiriasi nuo lokio, todėl per daug neklausinėkit) užklydimas į kiemą yra alegorija į Tonio išėjimą iš šeimos gyvenimo, bet šito aspekto praleisti pro akis irgi negalima. Karmela viena su būgnais praturtintą paauglystę išgyvenančiu AJ niekad negyveno tame dideliame name, kuris be Tonio atrodo kur kas tuštesnis, todėl tokia situacija jiems yra keista.

Tonis to irgi nepraleidžia pro akis, kaip mažas vaikas bandydamas Jaunėliui ar draugams garsiai teisintis, kodėl jis negina šeimos nuo lokio ir kad jie yra patys kalti, net jeigu jis žino, kad vaikų nuskriaudimo jis tiesiog nepakeltų.

Tai, jog į istoriją yra įveliami gamtosaugininkai, man yra vienas gražiausių jos elementų. Gyvūnų gaudytojai dėl daugybės taisyklių tiesiog negali sugauti lokio tol, kol šis nepakenkia kitiems žmonėms, ir dėl įvairių įstatymų Sopranai pirmiau nukentėtų nei būtų apsaugoti. Kitaip sakant, tik Tonis šeimą gali apsaugoti nuo grėsmių, prieš kurias oficialios teisėsaugos priemonės yra bejėgės, ir net jeigu kurį laiką jis pasiunčia saugoti namo savo parankinį (atliekantį labiau šnipo nei apsaugininko vaidmenį), Tonis galiausiai kontrolę paima į savo rankas, nes kitaip negali.

Dėl to jo asmeninė istorija, susijusi su Melfi ir išryškinanti viengungišką gyvenimą, turi tokią didelę įtaką. Melfi Tonio gyvenime atlieka daugybę vaidmenų, tarp kurių yra ir terapeutė, ir gelbėtoja, ir savarankiška moteris, ir vienintelė moteris gyvenime, kurios jis niekad negalėjo turėti. Ir dabar jo galvoje susiformuoja atsakymas į visas problemas: jis skiriasi su Karmela ir nebėra Melfi pacientas, dėl ko jis gali įgyvendinti vieną didžiausių gyvenimo svajonių.

Tik ne viskas taip paprasta, kadangi Tonis nėra pratęs, kad santykiuose abu žmonės turėtų vienodą galią. Melfi visų jo pasiūlymų atsisako, ir ši situacija yra įdomi dėl to, kad tos atsisakymo priežasties niekas nežino. Ta prasme, serialas daugiau remiasi logistinėmis priežastimis, kad Melfi negali būti su Toniu dėl terapijos taisyklių.

Ir tuo pačiu tai yra viskas, ko ji taip pat troško nuo pirmųjų serialo serijų. Žmogus, kuris ją gali apsaugoti, gerbti ir mylėti, kurį ji pažįsta kaip niekas kitas ir kuris dėl jos yra pasiryžęs padaryti viską, teoriškai skamba kaip svajonių vyras. Į jos atsisakymus susiveda daugybė dalykų - nuo baimės prarasti darbą iki paprastos nežinomybės baimės - ir tai nesunku suprasti.

Kur kas įdomiau yra tai, kaip ji Tonio atsisako. Iš pradžių bandydama pasikliauti jo supratingumu dėl taisyklių paisymo (nes kas gi geriau klausys taisyklių), Melfi galiausiai pasako dalykus, kurie nustebino ir mane. Ji tiesiai šviesiai pasako Toniui, kad nemėgsta jo vertybių. Kad negalėtų būti su žmogumi, kuris yra agresyvus, negerbia moterų, nori laimėti ir panašiai.

Kaip jau sakiau, Melfi iš visų veikėjų Tonį pažįsta geriausiai. Ir ji žino, ką jam pasakyti. Tik neaišku, ar ji tuos dalykus sako jam, kad šis kuo greičiau atstotų, ar sau, bandydama racionalizuoti savo sprendimą nebūti su Toniu.

Vienaip ar kitaip, tikslas yra pasiekiamas dėl to, kad tie žodžiai pakerta Tonį iš vidaus. Jis žino, kad yra didelis, galingas, turi daug pinigų ir panašiai - aiškiai pastebimais dalykais jo nenustebinsi. Tačiau Melfi žodžiai kerta jam iš vidaus, nes tai apibūdina viską, ko Tonis niekad negalės pakeisti. Tai yra ganėtinai žiaurus ir Melfi padėtį išnaudojantis būdas atsikratyti Tonio, ir aš juo žaviuosi net ir praėjus kuriam laikui po serijos pabaigos. 

Kitos mintys

  • Polio ir Kristoferio istorijai pagrindiniame tekste vietos neužteko, tai pakalbam čia. Šiaip ji nėra įspūdinga kokybės prasme, labiau paruošianti besikeičiančiai galios struktūrai Sopranų šeimoje, tačiau joje pateikiamos idėjos vis tiek yra įdomios. Kristoferio nenoras mokėti Polio sąskaitų ir šio tyčinis kerštas gražiai išryškina galios pasiskirstymą ir kiekvienam šeimos nariui tenkančias pareigas, o nužudytas padavėjas simbolizuoja tragikomišką ir tuo pačiu įdomų būdą sutaikyti abu draugus.
  • Viena keistesnių Sopranus supančių istorijų yra nesibaigiančios teorijos apie tai, kas nutiko „Pine Barrens“ serijoje pabėgusiam rusui (apie kitą teoriją sužinosite pamatę paskutinę serialo seriją). Scenaristai tai suprato, dar kartą sugrąžinę istoriją apie rusą ir privertę dėl jos dar kartą susipykti Kristoferį ir Polį, kas reiškia, jog scenaristai savo publiką tikrai pažįsta.
  • Tonis per televizorių žiūri filmą su Nicku Nolte ir Barbra Streisand. pavadinimu „The Prince of Tides“, kuriame pasakojama apie vienas kitą įsimylinčius psichiatrę ir jos pacientą. Turbūt nieko neprimena.
  • Nežinau, kodėl tik dabar supratau, kad Melfi terapeutą vaidina Peter Bogdanovich - kurio filmą „The Last Picture Show“ aš dievinu, - bet gal geriau vėliau nei niekada.
  • Šita serija pasirodė praėjus pusantrų metų nuo ketvirto sezono pabaigos, todėl nesiskųskit, kad „Game of Thrones“ turi laukti 9 mėnesius.

Penktas sezonas. Antra serija. Rat Pack


I'm tellin' ya, I'm havin' a fuckin' time. - Tony

Tarp visų savo savybių, „Sopranai“ kartu yra serialas apie galią. Ne tiek fizinę kiek psichologinę ar simbolinę, pažyminčią tai, kokią įtaką žmonės turi tarp savo bendraminčių ar parankinių. Galia yra svarbi tema visuose kūriniuose, kurie yra susiję su nusikalstamomis grupuotėmis, nes jose galios struktūra yra svarbi kaip niekur kitur, kadangi chaosas jiems reikštų pražūtį.

Ir „Sopranai“ nenusigręžia nuo bet kokios galios formos. Čia yra ir visad viską valdę žmonės, tokie kaip Karmainas, ir po truputį galią išsikovoję žmonės, tokie kaip Tonis, ir netyčia galios sulaukę veikėjai, tokie kaip Karmelos pusbrolis Rajanas, kuris ketvirtame sezone buvo kiek per daug įsimylėjęs mafijos gyvenimą.

Serija „Rat Pack“ - pavadinta pagal Tonio gautame paveiksle pavaizduotus Franką Sinatra, Deaną Martiną ir Dammy Davisą, už kuriuos galingesnių žmonių muzikos pasaulyje buvo mažai - nagrinėja daugelį galios formų, ir sugeba tai padaryti visiškai nebanaliai (nors kalbant apie šitą serialą, nebanalumas yra suprantamas kaip natūralus dalykas).

Serijos centre atsiduria Tonio pusbrolis Tonis, įnešiantis į šitas apžvalgas dar daugiau sumaišties, bet aš jį ruošiuosi vadinti tik pusbroliu. Steve Buscemi čia įkūnija prieš keliolika metų kalėjime atsidūrusį pusbrolį, kuris buvo turbūt geriausias Tonio vaikystės draugas ir kurį visa šeima myli bei gerbia.

Vienas dalykų, kuriuos vis noriu pamatyti „Sopranuose“, yra tai, kaip žmonės po kalėjimo grįžta į normalų gyvenimą, ir net jeigu pusbrolio grįžimas to tiesiogiai vis tiek neužkabina, veikiausiai tai bus geriausia, ko galima tikėtis. Kadangi vienas dalykas aiškus: pusbrolis grįžta ne į tą patį gyvenimą, kurį paliko.

Kai jis pateko į kalėjimą - būdais, apie kuriuos serialas nekalba, net jeigu užsimena, kad Tonis lygiai taip pat galėjo sėsti, - pasaulis atrodė kitaip ne tik telefonų ir televizorių prasme, bet ir todėl, kad Tonis anuomet buvo vos eilinis, o dabar vadovauja visai šeimai. Prie to pusbroliui priprasti yra sunkiausia, kadangi jis, įpratęs šaipytis iš Tonio storumo ir nerangumo, dėl šių poelgių dabar gauna pylos, kadangi Tonis negali leisti iš jo kam nors šaipytis prie savo parankinių.

Ir visgi tuo pačiu Tonis taip sudrausmindamas vaikystės draugą jaučiasi negerai, naktį jam bandydamas skambinti ir atsiprašyti. Į kasdienį gyvenimą sugrįžęs pusbrolis Toniui gal ne tiek primena geresnius laikus kiek parodo, kaip paprastai galima į viską reaguoti ir kiek pats Tonis pasikeitė. Jis kenčia nuo tos baisios ligos, kai nori patenkinti visus aplinkinius žmones ir tuo pačiu negali sau leisti tokios prabangos, nes dabar turi kur kas rimtesnių užsiėmimų.

Besikeičiantis gyvenimas Toniui dar labiau išryškėja tuomet, kai jis pamato, kad pubrolis daugiau nenori grįžti į nusikalstamą veiklą. Jis pareiškia norintis pasinerti į masažavimo verslą, kas yra keistas įnoris ką tik iš kalėjimo išėjusiam žmogui, tačiau jis taip pat simbolizuoja jo pasikeitimą bei tai, kad Tonis nei savo, nei kitų žmonių keitimosi lengvai priimti negali. Todėl visai gali būti, kad jis nuoširdžiai ant pusbrolio pyksta dėl to, kad šis nepagarbiai elgiasi masažuodamas gaujos narius jo darbo vietoje, bet šioje situacijoje yra panašiau, jog jis tiesiog pyksta dėl to, kad pusbrolis savo galią ir laisvę dabar išnaudoja kaip nori jis, ne kaip diktuoja nerašytos taisyklės.

Dar ryškiau turimos galios suvokimas ateina į Adrianos gyvenimą. Vėlgi, jos istorija man nuoširdžiai patinka, nes ne kiekvienas serialas sugebėtų tobulai į vieną veikėją sudėti ir stereotipinę naivią mafijozo draugę, ir dėl savo gyvenimo ir pasaulio abejojančią merginą. Adriana šioje serijoje abu vaidmenis atlieka sėkmingai, pagaliau jaučianti, kad turi apčiuopiamą galią, ir galiausiai nusprendžianti link jos eiti nesislapstant.

Šioje situacijoje gali iškilti problema dėl to, kaip serialas elgiasi su moterimis. Ne paslaptis, kad tarp „Sopranų“ scenaristų dominavo vyrai ir vienintelė moteris tarp jų buvo Robin Green. Tačiau net jeigu seriale yra nemažai banaliai moterims priskiriamų istorijų, seksistiniu jo niekad nepavadinčiau. Na ir kas, kad geriausias būdas patraukti Adrianą į savo pusę yra pameluoti apie paskalų pripildytą istoriją, po kurios ji FTB agentei išklos viską, ką žino? Tai yra Adrianos savybė, kurią serialas pasitiko išskėstomis rankomis, ir tam rimtai prieštarauti negali.

Lygiai tas pats yra kalbant apie Karmelos įkurtą kino klubą. Net prieš pasibaigiant istorijai galima suprasti, kad tas klubas yra įkuriamas labiau kaip Karmelos būdas įrodyti sau ar kitiems, kad ji gali veikti ką nors kita be nervinimosi apie savo skyrybas, tačiau ta istorija vis tiek yra įdomi. Moterys pasiryžta žiūrėti tokius filmus kaip „Citizen Kane“ ir „Casablanca“, ir juos aptaria trimis šabloniškomis frazėmis kol toliau nepradeda skleisti nebūtų gandų. Moterims kinas yra neįdomus dalykas, o Karmelos savijauta ar keistos istorijos yra jų duona.

Todėl kai Adriana apsiverkia tiesiog prieš jas, tai yra tarytum lobis. Ji supranta, kad daro klaidą išduodama visą šeimą ir savo drauges tuo pačiu metu, ir ji nori tai joms pasakyti, tačiau kažkas ją sulaiko. Kas - nežinau. Ji tarytum nori kažkam keršyti, padaryti kažką stipraus ir tokio, kas turėtų realių pasekmių, kadangi visą gyvenimą ji nežinojo, kad gali padaryti kažką pati, o dabar turi tiek galios, kad paprastas pasakymas, jog tas žmogus nuotraukoje yra nusikaltėlis, gali pasiųsti kažką už grotų.

Ir kai serijos pabaigoje ji nusprendžia nebesimėtyti ir paskųsti savo draugę, flirtuojančią su Kristoferiu, FTB agentei, ji savo kelią jau pasirenka. Adriana pajunta galios skonį ir jo artimiausiu metu nepaleis, kas, jeigu atidžiai iki šiol žiūrėjote šį serialą, visad žada įdomius dalykus.

Kitos mintys

  • Tarp Toniui ramybės neduodančių dalykų yra ir tai, jog žmogus, su kuriuo jis susitinka dėl nekilnojamo turto verslo aptarimo, gali būti FTB šnipas. Ta istorija yra labiau juokinga nei stipri dramine prasme, pasiekianti viršūnę tuomet, kai Tonis bando ant draugo kūno pamatyti, ar šis įrašinėja jų pokalbį, net jeigu nereikia daug sugebėjimų norint atrasti po kepure paslėptą blakę. Galiausiai Tonis jį nužudo, nusprendęs, kad geriau neverta rizikuoti, ir jis pasielgia teisingai.
  • FTB istorija, panašu, šįkart jau nebus paleista taip lengvai kaip ankstesniuose sezonuose - serialas aiškiai parodo, kad visa FTB būstinę dirba tik prie Sopranų šeimos bylų ir yra pastebimai pasistūmėjusi į priekį.
  • Buscemi šiaip yra geras aktorius, bet čia jis atrodė kaip atsidūręs ne savo vietoje. Ta prasme, serialas nori, kad mes visiškai tikėtume jo noru susitikti su savo dukra, tačiau Buscemi to per ekraną visiškai neperduoda. Nors, kiek atsimenu, ateityje bus geriau.
Namų darbai: s05e03 - Where's Johnny? / s05e04 - All Happy Families

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą