2016 m. balandžio 24 d., sekmadienis

Serialo apžvalga. Silicon Valley

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Silicon Valley“ serijos.

Nežinia, kiek jums yra įdomūs amerikietiškų televizijų tvarkaraščiai, nes tikėtina, kad serialus žiūrit jais nesivadovaudami (ir tikrai tikrai legaliai, nors mes šiandien ne apie tai), tačiau jie itin dažnai nulemia, ką jūs žiūrėsite kitais metais. Įvairūs televizijos kanalai neretai renkasi kurti serialus pagal tai, su kuo juos jau galima suporuoti.

Pavyzdžiui, tuo stipriai garsėjo NBC televizija, ketvirtadieniais vos prieš kelis metus vieną po kito rodžiusi „The Office“, „30 Rock“, „Community“ ir „Parks and Recreation“, ir tai skamba kaip galingiausia įmanoma diena televizijoje. Tol, kol nesupranti, kad kiek anksčiau jie tais pačiais ketvirtadieniais vieną po kito rodė „Friends“, „Seinfeld“ ir „ER“.

Mintį turbūt supratot: serialai vienas su kitu konkrečiomis dienomis dažniausiai dera ir tai yra specifinis bei (kai kam) įdomus menas.

Šiemet jau trečius metus iš eilės pavasarį HBO vieną po kito ruošiasi rodyti tris serialus: „Game of Thrones“, „Veep“ ir „Silicon Valley“. Pirmąjį visi pažįstat ir apie jį per daug nepasakosiu, nes jūs tiesiog žinot, kad GoT dera prie bet ko arba visi tiesiog neblogai dera prie GoT.

Bet pažiūrėjęs „Silicon Valley“ suprantu, kodėl šis serialas yra toks nuostabus partneris „Veep“, serialui, kuris taip pat nagrinėja itin rimtą temą, tos temos neišjuokia ir joje sugeba rasti absurdą, taip kartu panaudojant ir rimtąsias, ir kvailąsias duotosios temas idėjas, o viso to centre sugeba pastatyti įdomius žmones. „Veep“ atveju ta tema yra aukščiausio lygio politika, kuri jau iš savęs yra rimtas dalykas, seriale priimamas su dar didesniu kruopštumu nei „House of Cards“, amerikietišką politiką iškreipiantis taip, kaip patinka veikėjams.

„Silicon Valley“ ši tema, kaip galima suprasti iš pavadinimo, sukasi apie Silicio slėnį, tą mitais apipintą vietą Kalifornijoje, kur gyvena Zuckerbergai ir Jobsai ir Page'ai ir Muskai ir kur milijardais yra švaistomasi į visas puses. Apie Silicio slėnį, kaip ir apie Baltuosius rūmus, visi yra girdėję daug ir žino lygiai tiek pat mažai, dėl ko serialas komedijos prasme čia žengia į neaprėpiamas platybes.

Serialo, kurį sukūrė vienos mėgstamiausių mano komedijų „Office Space“ kūrėjas (kuris, jaučiu, šiandien yra žinomas tik už šitą dalyką; žmogus nuotraukoje, tarp kitko, yra vienas pagrindinių „Veep“ aktorių) Mike'as Judge'as, siužetas yra ganėtinai paprastas ir neįtikėtinai padedantis žiūrovams. „Silicon Valley“ prasideda nuo to, kaip Ričardas (Thomas Middleditch) su keliais savo draugais sukuria programą, kurios pagalba galima iki šiol nematytu būdu suspausti failų dydį taip, kad nenukentėtų jų kokybė.

Žinau, skamba kaip dar vienas įtemptas trileris.

Pradžioj išsiaiškinkim tai, kad „Silicon Valley“ nėra mokslinis serialas. Neabejoju, kad ta programa buvo sugalvota tam, kad ji neįgudusiems žiūrovams skambėtų pakankamai sudėtingai, kad atkreiptų Silicio slėnio dėmesį, ir pakankamai paprastai, kad žiūrovai suprastų jos svarbą. Kadangi pats esu ta tikslinė kompiuterių pasaulyje neišsimokslinusių žmonių auditorija, man tai tiko.

Seriale yra inžinierių ir Ričardas yra vienas jų, tačiau specifinių frazių ar istorijų čia yra mažai. Visi yra girdėję, kas yra hackinimas ir ką reiškia atakavimas, ir programavimo šneka yra labiau skirta kelti įtampai nei plėtoti siužetą. „Silicon Valley“ yra kur kas įdomiau, kas slepiasi už tų programavimo terminų ir šimtus milijonų vertų produktų.

Ir šia prasme serialas yra nuostabus, didžiausią dėmesį skiriantis pagrindiniams penkiems savo veikėjams. Be Ričardo čia taip pat yra mažakalbis inžinierius Gilfoilas (Martin Starr) ir savimi nepasitikintis inžinierius Dinešas (Kumail Nanjiani), gerai apmokamą darbą dėl neaiškaus startupo palikęs Džaredas (Zach Woods) bei idėjiniu komandos vadovu save laikantis, bet tokiu tikrai nesantis Erlikas (T.J. Miller). Pastarajam priklauso aptriušęs namas, kuriame yra įsikūręs visas penketas, kuriantis kompaniją „Pied Piper“.

Visi jie (galbūt išskyrus naivųjį Džaredą, apie kurį jums reikia žinoti tik tiek, kad tai nėra tikrasis jo vardas ir jis leidžiasi būti juo vadinamas) yra pradinukai šiame versle, susivilioję istorijomis apie milijonierius ir milijardierius, apgriuvusiuose garažuose kuriančius revoliucines technologijas.

Ir scenaristai pasistengia, kad kiekvienoje serijoje tos svajonės būtų daužomos pačiais žiauriausiais būdais.

„Silicon Valley“ greitai parodo, kad serialui yra įdomiausia ne techninė, o žmogiškoji šio verslo pusė, kad ir kaip tai skambėtų. Serialo veikėjai po truputį yra mokomi, kad jie yra visiškai nepatyrę, kad jie (ypač Ričardas, kurio istorija yra viso serialo centras) turi kalną atsakomybės ir kad jų veiksmai neabejotinai turės atoveiksmius. Dramine ir žmogiškąja prasme serialas veikia techniškai, aiškiai parodydamas, kaip didžiulė atsakomybė, sėkmė ir neviltis paveikia to niekad nepatyrusius žmones.

Jeigu dar jūsų neatgrasiau, norisi priminti, kad „Silicon Valley“ taip pat yra ir komedija, kurią drąsiai galiu pavadinti viena geriausių komedijų televizijoje šiuo metu. Ir toji komedija veikia ne atskirai jautresnės serialo pusės, bet išvien su ja, taip sukurdama akiai gražų derinį.

Apibendrinus, humoras seriale kyla iš dviejų frontų. Pirmasis yra visiems neblogai žinomų stereotipų apie Silicio slėnį išjuokimas. Visi žino apie tai, kaip Google darbo aplinką paverčia savotiška žaidimų aikštele, kokie neprotingai turtingi gali būti verslininkai, ir kaip net ir didžiausi keistuoliai čia gali prasimušti į viršų. Visa tai serialas pašiepia išsijuosęs, o to pažiba tampa į „Pied Piper“ investavusios kompanijos vadovas Piteris Gregoris (Christopher Evan Welch) - vienas keisčiausių mano matytų veikėjų bet kokioje komedijoje, kurį Welchas įkūnijo taip, kad ant grindų raičiausi kas kelias minutes. Pabaigęs pirmuosius du sezonus dabar šitą veikėją branginu dar labiau.

Antras Judge'o mylimas komedijos būdas kartu yra ir vienas mano mėgstamiausiųjų, todėl čia per daug objektyvus nebūsiu. „Silicon Valley“ įsijungia į kompaniją su „Rick and Morty“ ir tampa serialu, kuris neįtikėtinai daug laiko praleidžia originaliais būdais kabinėdamasis prie smulkmeniškumų ir iš jų išspausdamas pavydėtinai daug humoro.

Case in point: pažiūrėkit šitą video. Aš palauksiu.


Bet kokiam seriale tas pajuokavimas užtruktų vieną sakinį ir, priklausomai nuo konkrečios frazės, turbūt būtų visai juokingas. Vietoje to tai perauga į keturias minutes trunkančią absurdo fiestą, kuri vis kvailėja ir kvailėja, ir sugeba baigtis su sprogimu (ir žinau, kad jums įdomu, todėl atsakau: taip, šitas bajeris yra patvirtintas moksliškai).

Tokių situacijų yra kone kiekvienoje serijoje, ir net jeigu jos nesitęsia kelias minutes, specifiniai įžeidimai ar pastebėjimai yra tai, kas serialą išskiria iš kitų.

Na, tai, ir tie patys veikėjai, kurie su jais įkūnijančiais aktoriais yra tikras meniškumo įsikūnijimas, veikiantys ne tik kaip įrankiai, skirti prajuokinti žiūrovus, bet ir kaip žmonės, kurie jums rūpi.

Ričardo jautrumas, neurozės ir atviras nesusigaudymas Silicio slėnio taisyklėse privertė kažką internetuose jį praminti šiuolaikiniu Woody Allenu, ir oficialiai tam pritarti negaliu, nes už Alleną didesnių nusikaltimų žmonijai padariusių žmonių nėra daug, bet per daug nesipriešinsiu. Middleditchas šiame vaidmenyje blizga ir įsijausti į jo nepatogumą yra pernelyg lengva.

Tačiau neabejotina serialo pažiba yra TJ Milleris, prie kurio veikiausiai reikės laiko priprasti, bet kai priprasit, kitko nenorėsit. Pavydėtinai pasitikintis savimi Elrikas, dažniausiai apsirūkęs ir įsivaizduojantis, kad yra naujasis Jobsas, suteikia džiaugsmo kiekvienoje serijoje, nes už nepasitikintį savimi genijų juokingiau būna tik savimi pasitikintis idiotas.

Kiti serialo veikėjai irgi yra įdomūs, ir net jeigu juos pamatysite patys, apibendrintai galiu pastebėti tik vieną man patikusį dalyką, kuris yra ir viena pagrindinių serialo sėkmės priežasčių. Dabar yra per daug paprasta sukurti veikėjus, kurie paklustų tiems nusibodusiems stereotipams, pagal kuriuos inžinieriai yra socialiai atgrasūs, milijardieriai yra keisti, o genijai būna nesuprasti.

„Silicon Valley“ šių dalykų neskuba paneigti, bet kartu ir neleidžia, kad serialo veikėjai būtų apibrėžti taip paprastai. Tai yra vienos iš daugelio jų savybių, kurios bendrame kontekste tiesiog pranyksta ir galiausiai supranti, kad serialas, kuris šiaip galėjo neįsipareigojančiai juokauti vien tik apie perspaustas Silicio slėnio kvailystes, sukūrė itin protingą komediją apie juodai dirbančius jaunus žmones. Po tokių dalykų „Silicon Valley“ negerbti tiesiog neįmanoma.

O ką apie šį serialą manote jūs?

4 komentarai:

  1. Ką manai apie Orphan Black 4 sezoną? Būtų smagu išvysti pirmų serijų apžvalgą :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pasidaviau ties trečio sezono viduriu. Vis žadu sugrįžt, bet trečias sezonas biškį atgrasė.

      Panaikinti
  2. kaip tik nuo 3 sezono 6 serijos viskas ima gerėti, jo, 3 sezono pradžia buvo tokai meh.. bet smagu kad pasitaisė

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Man irgi Juodoji Našlaitė nuo trečiojo sezono tapo nebeįdomu, pernelyg daug tų koorparacinių reikaliukų, noro išpešti mistikos ir nežinomybės, bet nukrypo nuo Soros ir pagrindinių "seserų" realijų...

      Panaikinti