2016 m. balandžio 13 d., trečiadienis

Sopranai. Penktas sezonas. Irregular Around the Margins/Sentimental Education

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Penktas sezonas. Penkta serija. Irregular Around the Margins


Everybody knows about it. Everybody's talking about it. - Christopher

Apie reputaciją „Sopranų“ pasaulyje jau kalbėjome ne vieną kartą. Mafija nėra legalus verslas, kuriame egzistuotų rašytos taisyklės, todėl dauguma jos atstovų vadovaujasi jei ne logika, tai bent jau reputacija ir plika akimi matoma hierarchija. Kuo geriau į tave žiūri aplinkiniai, tuo didesnę tu turi galią, ir net jeigu šitame versle reputacija yra skaičiuojama kiek kitaip nei kitur, kai kurie dalykai ją vis tiek gali sugadinti.

Vieną jų ši serija kaip tik ir nagrinėja.

Tiesą sakant man keista, kad tokią santykinai paprastą, tačiau dideles pasekmes turinčią seriją serialas sukūrė tik dabar. Nustebęs nesu, nes kodėl ji buvo sukurta tikrai žinau, tačiau pačia savo idėja ji vis tiek yra nuostabi. Tonis, nesugebantis atsispirti gražioms ir savo nuomonę turinčioms moterims, staiga pradeda daug laiko leisti su Kristoferio sužadėtine Adriana. Ir įtikinama, ir tikroviška, ir nesunkiai suprantama.

Ir tuo pačiu džiaugiuosi, kad ši serija atsirado būtent dabar, kai Tonis yra šiek tiek morališkai paaugęs. Tai išryškina Melfi, pas kurią Tonis galiausiai apsisprendžia sugrįžti, nelabai suprasdamas, kaip jam elgtis tokioje keistoje situacijoje. Melfi pažymi, kad anksčiau Tonis vadovaudavosi tik impulsais, permiegodamas su visomis jam patinkančiomis moterimis ir nejausdamas dėl to didesnės gėdos, net jeigu tuo pačiu metu turėjo žmoną.

Dabar jis Karmelos teoriškai nebeturi, net jeigu su ja dažnai bendrauja. Tonis yra visiškai laisvas, tačiau atsakyti prieš biologinę šeimą yra kur kas lengviau nei prieš mafiją. Ir tikrai galima galvoti, kad Tonis nenori nieko per daug pradėti su Adriana būtent dėl to, kad jį karjeros ar net fizine prasme dėl to lydėtų mirtis. Tačiau kuo ilgiau jis kalbėjosi su Melfi, tuo aiškiau supratau, kad jis sprendžia moralinius klausimus. Adriana jam yra graži ir nuoširdžiai patinka, tačiau jis nori susilaikyti ir tai jam yra visiškai naujas jausmas, tarytum parodantis, kad Tonis šiek tiek pasikeitė.

Serialas nemažai laiko praleidžia ir su Adriana, kuo toliau, tuo smulkmeniškiau viską pranešinėjančia FTB agentei. Pastaroji džiaugiasi tokiu staigiu Adrianos ir Tonio suartėjimu, galimai leisiančiu kuo greičiau užbaigti bylą, tačiau serialas ir toliau siekia išryškinti, kad Adriana šnipinėja ne todėl, kad norėtų kuo greičiau užlenkti visus jai pažįstamus žmones, bet tiesiog norėdama žmogiško kontakto, kurio agentės negali suteikti.

Būtent todėl mane ir žavi Adrianos ir Tonio suartėjimas, kadangi jis nėra vien siužeto įrankis, bet kartu ir natūralus procesas. Adriana ieško žmogaus, kuris ją jeigu ne suprastų, tai bent jau išklausytų. Toniui patinka moterys, kurios kalba pačios, nieko neraginamos. Tai, kad tarp jų nieko neįvyksta, yra labiau atsitiktinumas nei logiška tų santykių baigtis, o jie abu laiku supranta, kad ką tik galėjo padaryti didelę klaidą.

Ir jeigu pirmoji serijos pusė nagrinėja konkrečius dviejų žmonių santykius ir jų mąstymą, antrasis pusvalandis kardinaliai pakeičia temą į ne ką mažiau įdomią. Važiuodami pirkti narkotikų Adriana ir Tonis padaro baisią avariją, kurios metu Adriana nukenčia labiau nei jis ir jiedu atsiduria ligoninėje džiaugdamiesi, kad liko gyvi. Visi aplinkiniai, tiesa, primeta, kad Adriana ir Tonis veikiausiai buvo suartėję ne vien tik morališkai.

Mes žinome, kad taip nebuvo. Jiedu tai irgi žino. Tačiau ši situacija nėra viena tų, kai „galvokit, ką norit, man vienodai“ yra realus atsakymas. Tonis, valdantis visą šeimą, negali garsėti tuo, kad duodasi su savo sūnėno sužadėtine. Jis visiems dievagojasi nieko nepadaręs, aiškina visiems apie tikrąją savo esybę ir net jeigu boso akyse jie nieko nesako, iškart jam dingus visi supranta, kad Tonis meluoja ir bando užglaistyti situaciją.

Tokiu būdu serija dar kartą pavirsta demonstracija, ką mafijoje reiškia populiarumas ir pagarba. Nuo šių veiksnių priklauso kone viskas ir niekam per daug nerūpi, ar faktine prasme tu nusikaltai, ar ne.

Gražiausiai (ar žiauriausiai) tai pateikia Kristoferis, kurio mąstymą šioje situacijoje suprasti nesunku. Kelioms dienoms Tonio įsakymu išvykęs atlikti nešvarų darbą jis namo grįžta pas suluošintą žmoną ir išdaviką dėdę. Net ir sveiko proto žmogus šioje situacijoje laisvai prisigalvotų įvairiausių teorijų, o žinant tai, kad Kristoferis racionalumu niekad nepasižymėjo ir visad yra be penkių minučių narkomanas, nieko gero iš to nereikia laukti.

Tai suteikia vieną nuostabiausių bet kokios „Sopranų“ serijos pabaigų. Vieną tų, dėl kurių aš taip garbinu serialą, kadangi toje situacijoje jokių aiškių atsakymų nėra, niekas nenori imtis kardinalių priemonių ir visi žino, kad tai padaryti reikia. Kristoferį išvežus į laukus po to, kai šis ginklu pagrasina Toniui, jam yra atskaitomas moralas apie garbę, kurio jis nepaiso, nes Tonis jį tiesiog išdavė.

Prireikia Tonio pusbrolio, pasitelkiančio daktarus ir fiziką, ir paaiškinančio, kad Adriana tiesiog fiziškai negalėjo daryti tų dalykų, apie kuriuos visi šneka. Versle, kuriame emocijos, agresyvumas, pagarba ir orumas taip dažnai ima viršų, čia buvo vienas retų atvejų, kai faktinė kalba triumfavo ir „Sopranų“ pasaulį pavertė dar keistesniu nei iki šiol.

Kitos mintys

  • Trumpai ir aiškiai serialas parodo, kokiu būdu mafijos pasaulyje sklinda gandai. Nuo mažiausių sluoksnių jie pereina iki stambiausių, greitai išsikreipia ir net nukeliauja į FTB. Graži ir suprantama smulkmena.
  • Pastebėjau du dalykus, vienijančius Tonį, Adrianą ir Kristoferį. Pirmasis - ligos (Tonis serga pradine vėžio forma, Adrianai suka vidurius, Kristoferiui skauda dantį). Antrasis priklausomybės (Toniui - maisto, Adrianai - narkotikų, Kristoferiui - alkoholio). Atsitiktinumų čia nebūna.

Penktas sezonas. Šešta serija. Sentimental Education


I'm not worried about my life. - Carmela

Kai žiūrėjau „Sopranus“ pirmą kartą, nelabai supratau pasakymo, kad tai yra serialas apie žmonių pasikeitimą. Tai neabejotinai buvo serialas apie daugybę dalykų, įgyvendintas nuostabiai visomis prasmėmis, ir man vis būdavo keista, kad tai yra iškeliama aukščiau visko. Net jeigu kai kuriuos veikėjų veiksmus racionalizuodavau ir stengdavausi matyti tai, ką noriu matyti, patikėti, kad keitimasis yra pagrindinė serialo tema, buvo sunku.

Ir dabar mane aplankė nušvitimas.

Dėl tokių dalykų ir myliu serialus, rodomus ilgai, tęsiamus kelis sezonus ir nenumetančius visų serijų vienu ypu. Tam, kad žmonių pasikeitimas išties atrodytų kaip svarbi tema, reikėjo keturių sezonų, per kuriuos serialas mus su jais supažindins smulkmeniškai, parodys savo toną ir ritmą, ir vėliau nustebins konkrečiais poelgiais, kuriuos bus galima nagrinėti platesniame kontekste.

Šioje serijoje tokie atvejai yra du. Svarbiausia bendram serialo kontekstui, net jeigu užimanti ne tokią didelę dalį laiko, yra Karmelos istorija. Jos situacija yra panaši kaip ir Skailer iš „Breaking Bad“. Moteris, besirūpinanti namų gerove ir siekianti teisingumo, galiausiai yra nekenčiama visų aplinkinių dėl to, kad neleidžia žmonėms daryti kažko neteisinga.

Karmela iš „Sopranų“ gerbėjų irgi susilaukė daug nepasitenkinimo, net jeigu su Skailer ji šiame fronte pasigalynėti negali. Priešingai nei „Breaking Bad“, tiesa, bent jau man šioje vietoje nesunku suprasti abi puses. Nuo pat serialo pradžios žinojom, kad Tonis yra nusikaltėlis ir kažkokių iliuzijų tiesiog nebuvo, o toks atvirumas privertė veikėją suprasti kur kas geriau. Lygiai taip pat aiški buvo Karmelos situacija - namų šeimininkė, kurios laisvę riboja nežinia ką veikiantis vyras.

Dabar Karmela patenka į laisvę ir susiduria su dar didesnėmis problemomis. Ji jau nebeturi tų stiprių ir viską apimančių moralinių dilemų, ką daryti su nesuvaldomu noru išduoti Tonį. Net jeigu teisiškai jie nėra išsiskyrę, visi supranta, kad kartu jie jau nebebus, todėl Karmelai atsiveria kelias eiti pas naujus vyrus. Pirmuoju jų tampa AJ mokyklos darbuotojas Robertas, susidraugavęs su Karmela prieš kelias serijas.

Didelė serijos dalis yra praleidžiama siekiant parodyti žiūrovams, ką patiria Karmela, pirmą kartą po poros dešimtmečių pajutusi naują vyrą, ir tai į serialą atneša kažkokių naujovių. Serija, parašyta Matthew Weinerio ir režisuota Peterio Bogdanovich (derinys yra arti tobulumo), parodo, kaip Karmela švyti ir džiaugiasi išsinarpliojusi iš savotiškų spąstų, fizinių ir moralinių.

Bėgant laikui, tiesa, viskas vėl sukrenta į savo vietas. Kuo toliau, tuo aiškiau serija parodo, kad su Robertu susitikusi Karmela kalba tik apie AJ, kuris grįžo pas ją į namus ir niekaip neparodo normalių mokymosi rezultatų. Ji dėl to negali susikaupti, negali patikėti, kad jos sūnus sukčiauja, ir su vyru kalba tik apie AJ. Net jeigu Robertas sugeba priversti mokytoją pakeisti pažymį, jis po truputį supranta, kad - suprasdama tai ar ne - Karmela su juo bendrauja tik dėl AJ ir dėl to nusprendžia su ją išsiskirti.

Tai yra šokas Karmelai, kuri savęs nelaiko savanaude ir negalvoja, kad šioje vietoje pasielgė blogai. Ir visgi nesunku suprasti, jog šita situacija jai parodo tikrąjį moters veidą. Tonis jai tai sakė serijoje „Whitecaps“. Kunigas jai tai sakė čia. Ji kitus žmones išnaudoja dėl to, ką jie gali padaryti dėl jos - ar, Tonio atveju, tai būtų finansinė gerovė, ar, Roberto atveju, tai būtų fizinis pasitenkinimas. Tai, jog Karmela dabar yra laisva daryti ką nori ir tai, jog ji pasirenka būtent naudotis kitais, jai yra didžiulis šokas, nuo kurio ji negali atsigauti.

Nesugebėjimo pasikeisti istorija stipriai yra užkabinama ir pusbrolio Tonio pusėje. Pastarasis ne pirmą seriją yra pateikiamas kaip kruopščiai siekiantis savo užsibrėžto tikslo išlaikyti egzaminą tapti masažuotoju ir pradėti legalų verslą. Jis šioje serijoje kiekvieną laisvą sekundę paskiria mokymuisi ir yra kaip joks kitas veikėjas šiame seriale, nes tokio juodo darbo čia dar nematėme.

Jis tuo pačiu metu dirba ir tiesiogiai juodą darbą valykloje, kurioje korėjietis bosas į Tonį vis dar žiūri kaip į nusikaltėlį, kuris išties galėjo pavogti automobilį. Serialas šioje vietoje gražiai pakreipia mūsų lūkesčius, kai iš pradžių tipiškai piktas azijietis vėliau perauga į savotišką draugą, kuomet pasiūlo kartu atidaryti masažo saloną.

Tai nėra vienintelis Tonį aplankantis laimingas atsitiktinumas, kas mane verčia kiek abejoti serialo scenaristais. Serijos eigoje Tonis su savo drauge kartu aptinka ir pamestus keliolika tūkstančių dolerių, kuriuos panaudoja šventimui ir dovanų aplinkiniams pirkimui. Iš dalies tai turėtų parodyti, kad pusbrolis keičiasi ir tų pinigų neinvestuoja į nelegalius dalykus, o sugeba jais dalintis su brangiais žmonėmis.

Tačiau serijos pabaiga šitą progresą nubraukia gana greitai. Pervargęs nuo dvigubo darbo ir nesugebantis susikaupti, pusbrolis - stebėtinai stipriai įkūnijamas Steve'o Buscemi - nusprendžia dėl menkiausių dalykų išsilieti ant korėjiečio, iki šiol linkėjusio jam tik gero. Daugybė metų kalėjime, gyvenimo atnešta laimė bei galimybės, ir jis visa tai pamini įmesdamas jam padedantį žmogų į fontaną. Paskutinėje scenoje jis nueina prašyti Tonio, kad šis priimtų jį į darbą, suprasdamas, kad apsimetinėti jau užtenka.

Kitos mintys

  • Tonis, nesugebėjęs susitvarkyti su AJ erzinimu ir neklausymu, jį grąžina pas Karmelą, kuri šioje situacijoje tampa visiška padėties valdytoja, kai Tonis ir AJ klauso, ką jiems reikės daryti toliau. Jų abiejų akyse yra supratingumo ir matyti, kaip Karmela triumfuoja, yra neįtikėtinai džiugu.
  • Karmela šalia savęs lovoje pasiguldo ginklą, tarytum pakeisdama visad šalia jos buvusį ir saugojusį Tonį.
Namų darbai: s05e07 - In Camelot / s05e08 - Marco Polo

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą