2016 m. gegužės 7 d., šeštadienis

Captain America: Civil War - geriausia The Avengers dalis

[Spoilerių nebus.]

Geriausių didelio biudžeto filmų kūrėjai jau seniai suprato, kad jeigu išties nori sukurti filmą, kuris sudomintų žiūrovus ir kurio jie nepamirštų per tris dienas, negali kurti per daug ambicingų istorijų. Viso pasaulio gelbėjimas įdomiai skamba tik ant popieriaus, nors praktiškai niekad neveikia ekrane.

Pažiūrėkit į Thor filmus. Jie gal yra pusiau žiūrimi, sugebantys parodyti Lokį ir Chrisą Hemsworthą, nors filmai nuo veikėjų dažniausiai nusisuka ir pradeda pasakoti apie visatos žlugimą, kas yra tiesiog klaikiai nuobodu ir abstraktu.

Dabar pažiūrėkit į geriausius superherojų filmus. The Dark Knight. The Incredibles. Deadpool. Jie gal turi antagonistus, kurie galėtų sugriauti pasaulį, tačiau galiausiai blogiukai ryžtasi sugriauti kelių žmonių gyvenimus ir dėl to tampa kur kas įdomesni. Kai viskas sukasi apie veikėjus ir jų tarpusavio sąveiką, sukurti blogą filmą yra itin sunku.

Captain America: Civil War yra šito teiginio įsikūnijimas, statantis veikėjus aukščiau visko. Filmas, apie kurį norisi kalbėti tik geriausiais žodžiais, nes jis yra tarytum sukurtas laboratorijoje, preciziškai neiššvaistantis nei vieno elemento, padarantis viską, ką užsibrėžia, ir leidžiantis išeiti iš kino salės su šypsena, priešingai nei po kai kurių kitų šimtamilijoninių pastaruoju metu matytų filmų.

Jeigu Civil War ilgainiui nebus pripažįstamas kaip vienas geriausių savo žanro filmų, kažkas su kino supratimu pasaulyje yra ne taip.

Pirmas instinktas kalbant apie Civil War yra lyginti jį su Batman v Superman. Filmai išties dalinasi savo pagrindiniu politiniu principu, kurio dėka prasideda siužetas. Visuomenė yra susirūpinusi dėl to, kaip elgiasi superherojai ir jų elgesys gali sukelti tiek pat žalos kiek ir naudos. Tai, kaip abu filmai naudoja šitą elementą, negali skirtis labiau.

Civil War savo pagrindinį konfliktą – kovą tarp herojų – sugeba paruošti neįtikėtinai gražiai. Net keista, kiek daug laiko yra skiriama paruošimui to, kas vyksta pačioje Civil War pabaigoje, ir tas pasiruošimas yra ne ką mažiau įdomus nei tai, link ko jis veda. Scenaristai Christopheris Markusas ir Stephenas McFeely, parašę visus tris Kapitono Amerikos filmus ir rašysiantis dar dvi Avengers dalis, tobulai išmano priežasties ir pasekmės svarbą scenarijuje ir ją pristato visu gražumu.

Filmas kartu tampa įspūdinga kulminacija to, ką Marvel statė per savo pirmuosius dvylika filmų (nu gal per kokius 8 ar 9, jeigu atimsim Hulką ir Thorą). Visi veikėjai žiūrovams jau yra daugmaž pažįstami ir niekas nesivargina su jų pristatymu. Jų skirtumai visiems taip pat aiškūs. Galiausiai belieka tik nagrinėti, ką jie galvoja apie specifines temas, ir iš to išspausti įdomų konfliktą (nemanau, kad bus daug žmonių, žiūrinčių Civil War ir nemačiusių kitų Marvel dalykų, nors visai tikėtina, kad jie šitame siužete nepasimestų ir filmas galėtų laisvai veikti net ištrauktas iš konteksto).

Politinė Civil War tema yra tarytum priedanga, kurios net negalima pavadinti pretekstu siužetui. Pagrindinė istorija – ir tai yra stipriausia filmo dalis – vystosi veikėjų skirtumų ir jų praeities dėka, ne dėl to, kad jie nori ar nenori pasirašyti tam tikrus dokumentus, apribojančius jų laisvę. Politikos filme yra, bet ne tiek, kad galėtum pagalvoti, jog veikėjai kovoja dėl savo ideologijų.

Civil War šia prasme yra kruopščiai asmeniška istorija. Nesutarimai tarp Styvo (Chris Evans) ir Tonio (Robert Downey Jr.) anksčiau būdavo labiau komiški, kai Kapitonas yra labiau rimtas, o Ironmanas nori pajuokauti, tačiau jie galiausiai vis tiek sutardavo. Dabar politikos dėka jie susipyksta, net jeigu nei vienas jų to visiškai nenori, ir tokiu būdu jūs gaunate vieną gražiausių konfliktų pastarojo meto kine.

Istorija, susidedanti į neprailgstančias pustrečios valandos, neabejotinai priklauso Kapitonui Amerikai. Niekas nepamiršta, kad tai yra jo filmas ir veikėjai dažniausiai reaguoja į pagrindinį veikėją. Tonis nuoširdžiai gerbia Styvą ir nenori su juo pyktis. Jau ne kartą esu minėjęs, koks svarbus Marvel pasauliui yra Kapitonas Amerika, palaikantis tvarką tarp keistuolių ir egoistų, ir čia tai išryškėja labiau nei bet kada.

Ir ar galim pakalbėti apie tai, koks tobulas aktorius šitam vaidmeniui yra Chrisas Evansas? Downey Jr. yra Tonis Starkas ir su tuo niekas nesiginčys, bet kuo toliau, tuo labiau mano mėgstamiausiu aktoriumi Marvel pasaulyje tampa Evansas, turintis tobulą rimtumo, laisvumo ir draugiškumo balansą. Po šito filmo jūs jį būsite įsimylėję dar labiau.

Tai kartu yra puikus filmas Downey Jr., kuris net soliniuose Iron Man projektuose negavo tiek stiprių scenų kiek čia. Jo vieši kvailiojimai filmo marketingo metu mane visad šiek tiek atgraso nuo jo kaip aktoriaus, nes jis tiesiog neatrodo kaip sugebantis susikaupti žmogus, bet šitam filme jis dar kartą primena, kokį talentą jis turi. Tonis yra susijęs su stipriausiomis emocinėmis scenomis Marvel istorijoje ir tikiuosi, kad po jų apmažės žmonių, klykiančių, kad Marvel filmai yra tik vaikams skirtos kvailionės.

Kiti veikėjai čia taip pat blizga. Filme pristatoma daug tarpusavio santykių, kurių anksčiau nebuvo, ir tame nėra nieko blogo, nes jos išpildytos tobulai. Ne visi aktoriai ir veikėjai čia gauna po vienodai laiko – filmas priklauso tik keliems žmonėms, - bet kiekvieno veikėjo atveju tas laikas yra išnaudojamas efektyviai ir efektingai, ir nesunku pasakyti, ką įsimintino šiame filme padarė kiekvienas antraeilis veikėjas. Jossas Whedonas gal ir nežinojo ką veikti su Paulu Bettany, Elizabeth Olsen ar Anthony Mackie, bet Joe ir Anthony Russo tai žinojo puikiai.

Ai, ir jau turbūt girdėjot, kad čia taip pat pasirodo du naujokai. Black Panther ir Spider-Man. Apie juos nesakysiu nieko konkretaus, nes tai turite pamatyti patys. Žinokite tik tiek, kad scenaristai pademonstravo, kaip per ribotą laiką galima įspūdingai pristatyti du didelio masto veikėjus, kuriuos savo soliniuose filmuose dabar noriu pamatyti kuo greičiau.

Civil War turi dar begalę detalių, kuriomis žavėsiuosi artimiausiomis savaitėmis dar 5 kartus eidamas į kino teatrą. Viena gražiausių detalių neabejotinai yra tai, kad treileriuose jūs nematėte nieko. Atrodė, kad kvailas pasirinkimas parodyti Spider-Maną treileriuose, nes jis nustebintų visus didžiajame ekrane, bet patikėkit manimi, jis nustebins bet kokiu atveju. Marketingo specialistai šiuo atveju žinojo, ką žmonės nori pamatyti prieš filmą, ir davė jiems užtektinai. Pačiame filme vis tiek visko yra tiek daug, kad alpsite ne kartą (ir, priešingai nei Age of Ultron atveju, nors visko čia yra daug, siužetas niekad neatrodo kaip perkrautas; smulkmeniškumas yra kur kas geriau veikiantis dalykas nei apkrovimas).

Broliai Russo Civil War atveju sukūrė gausybę dalykų. Įsimintiną konfliktą. Įspūdingas kovų scenas. Pristatė naujus veikėjus. Įdomiai pateikė vieną originaliausių pastaruoju metu matytų antagonistų, padedantį BvS į šalį. Vaizdinius, kurie per monitorių tikrai nepadarys tokios įtakos kaip kino teatre.


Bet smagiausia, kad jie sukūrė tokį The Avengers filmą, kurio norėjosi nuo pat Marvel visatos pradžios. Patikėti juos su dar dviem tokio kalibro juostomis yra geriausias sprendimas, kokį Kevinas Feige galėjo priimti.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą