2016 m. gegužės 22 d., sekmadienis

Serialo apžvalga. Empire

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Empire“ serijos.

Kai 2015 metų pradžioje prasidėjo „Empire“, serialas sukėlė tokias kalbas, kokių per savo jau kelis metus besitęsiantį amerikietiškos žiniasklaidos stebėjimą dar turbūt nemačiau (galbūt išskyrus „Breaking Bad“ pabaigą). Nesidomintiems televizija tai turbūt nesukeltų didelio susidomėjimo, bet pabandysiu paaiškinti.

Amerikos televizijoje reitingai yra keistas reiškinys. Apie juos kalbėti nuodugniai reikėtų laiko (ir vis bandau prisiruošti apie tai papasakoti), o dabar užtenka žinoti tik tiek, kad pagrindinis motyvas, nusprendžiantis, ar serialai bus pelningi ir bus pratęsti naujiems sezonams, yra pagrįstas kelių dešimtmečių senumo technologijomis ir strategijomis, kurios dabartinėje aplinkoje yra visiškai nereikšmingos, ir visgi reitingų galia yra ypatinga. Jie viską valdo, jie viską apsprendžia ir prieš juos nepašokinėsi.

Atsiradus internetui, „Netflix“ ir kitoms platformoms, leidžiančioms serialus žiūrėti ne tuo metu, kai jie yra rodomi, visų serialų reitingai smuko drastiškai - jeigu „Friends“ paskutinę seriją 2004 metais žiūrėjo 50 mln. žmonių ir tai niekam neatrodė unikalu, tai „Lost“ jau 2010 metais visus nustebino, kai į savo finalą sugebėjo pritraukti 13.5 mln. žiūrovų. Dabar skaičiai yra dar menkesni.

„Empire“, tiesa, padarė kai ką neįtikėtino. Serialo skaičiai dabartinėje televizijoje yra kažkas neįtikėtino - pirmąją serialo seriją žiūrėjo mažiau nei 10 mln. žiūrovų (kas jau šiaip yra daug), o paskutinę pirmo sezono seriją matė apie 17 mln. žmonių. Kas yra dar nuostabiau yra tai, jog per pirmą sezoną (dabar yra pasibaigęs ir antrasis, kurio kol kas nežiūrėjau) serialo reitingai kilo kiekvieną savaitę, kas, anot skirtingų šaltinių, išvis nėra užregistruota televizijos istorijoje. Įprastai dideles auditorijas sutraukia pirma ir paskutinė sezono serijos, o viduriniosios vis smunka žemyn, tačiau čia yra kažkas neįtikėtino.

Tokius reitingus galima aiškinti dviem būdais. Pirmasis jų, džiuginantis mane ir sukeliantis traukulius gyvenimu nepatenkintiems žmonėms, yra tai, jog serialas yra apie juodaodžių gyvenimą ir slėpti čia nėra ko. „Empire“ pasakoja apie nesubtiliai pavadintą muzikos įrašų imperiją, pavadinimu, na, „Empire“, ir ją valdančią šeimą, kurios galva yra laikomas Lucious (paprastai rašydamas recenzijas vardus sulietuvinu, bet čia net nebandysiu to daryti).

Serialo, rodančio prabangų hip hopo prodiuserių gyvenimą ir jų istoriją nuo vargingumo iki garbingo statuso. pagrindinę auditoriją sudaro juodaodžiai, kurie serialų apie save tiesiog neturi, ir nenuostabu, kad jie „Empire“ myli taip stipriai (kitas pavyzdys yra irgi aukštus reitingus renkantis „Black-ish“ - viena geriausių šių dienų komedijų).

Tačiau kitas reitingų paaiškinimas kartu išryškina tai, kaip reikia elgtis šiuolaikinėje televizijos aplinkoje, jeigu nori, kad į tave žiūrėtų. „Empire“, jeigu paprastai, yra muilo opera, turinti nedaug serijų ir didžiulį biudžetą.

Žinote, kaip visi užverčia akis muilo operose pamatę intrigas, perspaustą vaidybą, prabangoje gyvenančius pažeistus žmones, iš niekur ištraukiamas intrigas apie nužudymus ir sąmokslus, nesutarimus šeimoje, susitaikymus ir išsiskyrimus kas penkias minutes ar įvairiausių tipų meiles? „Empire“ turi visa tai ir dar daugiau.

Serialo strategija yra tobula ir tarytum naudojanti psichologinį smurtą: jeigu praleisite bent vieną mūsų seriją, jūs absoliučiai nesusigaudysit, kas čia vyksta. Patikėkit manim, čia yra tiek daug istorijų, kurios daro įtaką viena kitai, čia kas porą serijų viskas pasikeičia taip kardinaliai, kad net porai sekundžių nusisukęs į telefoną nesuprasi, iš kur atsirado šitie penki veikėjai ir kodėl jie nuo šiol yra kiekvienoje scenoje.

Ir dažniausiai tokia situacija būtų tragiška, atrodanti kaip siužeto kūrimas ir vėmimas tam, kad žiūrovai būtų sužavėti siužeto kiekiu, ne tuo, kas yra rodoma. Nors „Empire“ nesugebėčiau pavadinti vienu geriausių dabar rodomų serialų, tai, ką jis daro, sugeba padaryti nuostabiai, ir visa tai yra tik todėl, kad kiekviena serialo detalė dirba išvien.

Pagrindiniai veikėjai čia yra išraiškingi ir nesunkiai apibrėžiami per kelis žodžius, tačiau niekad nesielgiantys vienodai. Lucious Lyon (Terrence Howard) yra vidutinio amžiaus vyras, sukūręs neįtikėtiną muzikos įrašų studiją ir gerbiamas absoliučiai visų (ir serialas kvailioja siekdamas parodyti, koks Lucious yra svarbus - atmestini pokalbiai telefonu su Obama yra pats paprasčiausias pavyzdys), dabar nusprendžiantis savo kompanijos valdymą perduoti vienam iš trijų savo sūnų.

Hakeem (Bryshere Y. Gray) yra jauniausias Lucious vaikas, tas daugiau ar mažiau kasdien YouTube matomas repuojantis paauglys, turintis kalną pinigų ir nekenčiantis savo tėvo, nors ir pats nelabai žinantis dėl ko. Jo nepadorus elgesys kartais yra perspaudžiamas, bet vėlgi, jis niekad nebūna vienpusiškas.

Jamal (Jussie Smollett) yra talentingiausias dainininkas šeimoje, tėvo nemalonę užsitraukęs po to, kai, anot tėvo, specialiai pasirinko tapti gėjumi. Nors Jamal mažiausiai nori būti susijęs su tėvo kompanija ir jo ideologijomis, jis irgi nori keršyti savo gimdytojui ir tam sugalvoja pakankamai įdomių strategijų.

Andre (Trai Byers) yra, sakyčiau, neįdomiausias iš trijų brolių, aiškiausiai užsibrėžęs valdyti tėvo kompaniją. Gal jo neįdomumas kyla iš to, kad jis yra geriausiai iš visų susitvarkęs savo asmeninį gyvenimą, nors serialas vis tiek sugeba perspausti ir iš jo ištraukti pusiau pagrįstų problemų.

Kitų veikėjų čia yra visas kalnas ir jų vardai yra tokie saldūs, keisti ir, kaip bebūtų keista, logiški, kad George'as R.R. Martinas yra padedamas į vietą. Tačiau jums turi rūpėti tik viena veikėja.

Cookie Lyon (Taraji P. Henson) yra kažkas, ko televizijoje nemačiau seniai, jeigu išvis mačiau. Jau nežinau keliuose serialuose ir visuose pakampiuose ji buvo parodijuojama, apkalbėta, ir vis tiek tik Henson gali parodyti Cookie tokią, kokia ji yra. Galinga, griežta, visų bijoma ir tuo pačiu neįtikėtinai emocinga buvusi Lucious žmona ir trijų brolių motina, ką tik išėjusi iš kalėjimo (kodėl ne muilo opera?), pavagia absoliučiai kiekvieną sceną. Jos kelionė, kad ir kokia perspausta ji bebūtų, yra šio serialo išsigelbėjimas ir paraiška į tai, kad jis savame kontekste gali būti rimtas ir tikrai sumanus.

Vienas įdomesnių serialo elementų, kuris svariai prisidėjo prie „Empire“ populiarumo, yra jo muzika. Seriale skamba originalios dainos, kurių yra nemažai ir kurios, turiu pripažinti, yra tikrai neblogos. Mano muzikos skonio neapibrėši jokiais logiškais terminais, nes aš myliu tik tas dainas, kurias 25 kartus išgirstu per radiją, tačiau čia tos dainos buvo pakankamai gerai skambančios ir užkabinančios, kad patikėčiau, jog jos gali užkariauti geriausiųjų topus.

Ir net jeigu šia prasme hip hopas serialui praverčia, jis man kartu atrodo kaip didžiausia „Empire“ neganda. Scenaristai yra tiesiog per daug užsikabinę už to, kad žiūrovams rūpi, kaip veikia muzikos industrija, kaip veikia santykiai hip hopo versle ir panašiai. Galiausiai atrodo, kad net scenaristai nesupranta, apie ką jie šneka, ir įvairios kalbos apie grynąją verslo pusę čia tiesiog sujaukia smegenis. Nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog jeigu žmonės žiūri tavo nurautą serialą, jie tikrai nežiūri jo dėl muzikinės teorijos, ir jeigu jos nepaaiškinsi, niekas nesupyks.

Kalbu ne vien apie teorijas. Pavyzdžiui, kai serialas pradeda koncentruotis į tai, ką Lucious verslui ir hip hopo industrijai reiškia Jamalo homoseksualumas, „Empire“ neturi jokios prasmės, nes veikėjams (ar aktoriams) verslo pusė atrodo visiškai neįdomi. Ir visgi kiekvieną kartą, kai yra pasisukama nuo hip hopo prie to, ką apie sūnaus orientaciją mano Lucious, viskas nušvinta kitokiomis spalvomis, atsiranda kokybiškai sukonstruotos intrigos ir yra išmintinai plėtojami veikėjai. Siužeto čia yra daug, veikiančio tik dėl ekscentriškų jame besimaudančių veikėjų.

Serialo objektyviai vertinti nelabai įmanoma, nes viskas, ką galiu padaryti, yra pripažinti, jog jis pažįsta savo auditoriją ir suteikia jai tai, ko nori. „Empire“ atmosferos nesumaišysi su niekuo kitu - kiekvienas žingsnis čia alsuoja perspausta prabanga, perspausta vaidyba ir perspausta intriga, tačiau tai neatrodo banaliai, nes tu tarytum esi įleidžiamas į kitą pasaulį, kur tau leidžiama pamatyti kažką naujo ar netgi uždrausto.

Kiek serialas tinka lietuviškai auditorijai irgi negaliu pasakyti. Nereikia apsimetinėti, kad mes esame stipriai artimi juodaodžių kultūrai, ir visgi menas yra nuostabus dėl to, kad jis gali suprantamai įsileisti svetimus žmones pas save į svečius ir parodyti jiems kažką, ko jie anksčiau nebuvo matę. Tiesa, nelabai norėčiau, kad po šito serialo apie hip hopo kultūra ar juodaodžių gyvenimą galvotumėt taip, kaip jie yra pateikti čia.

„Empire“ nėra privalomas pamatyti serialas, nes po jo jums veikiausiai paskaus galvą dėl informacijos kiekio. Tačiau jeigu jums bent iš tolo įdomu pamatyti tai, kas realiai gali tapti televizijos ateitimi, ir savo akimis įsitikinti, dėl ko egzistuoja tokie fenomenai, Cookie jus pasitiks išskėstomis rankomis ir grėsminga šypsena.

O ką apie šį serialą manote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą