2016 m. birželio 12 d., sekmadienis

Apie kitką. Hamilton


Būna kartais, kad peržiūriu, perklausau, perskaitau ar dar kaip nors patiriu kokį nors man įspūdį paliekantį dalyką ir noriu juo pasidalinti su jumis, kol galiausiai prisimenu, kad šita vieta yra skirta tik televizijai ir kinui, ir nereikia bandyt rašyt apie kažką kitą. Taisyklės žiaurios, bet ne aš jas-- ai, palauk.

Šiandien sugalvojau pabandyti kažką naujo, nes naujus dalykus žmonės dažniausiai priima pozityviai (kai pasikeičiau blogo dizainą į visiškai baltą, kažkoks žmogus po kiekvienu mano straipsniu keiksmažodžiais pasaldintu būdu pakomentavo, kaip dabar čia nieko neįmanoma skaityt ir kad padariau klaidą, bet tikiu, kad jo norai buvo geri).

Pirmoji tema yra ganėtinai keistas dalykas, apie kurį jeigu būtumėte man papasakoję prieš metus, būčiau paklausęs, dėl ko jūs išvis su manimi kalbate.

Bet apie tą dalyką kalba visi. Atsiverskit dabar NYTimes.com, Vox.com, AVclub.com ar panašius puslapius. Nueikit į Twitterį ar Facebooką. Pasižiūrėkit savo YouTube subscriptions sąrašą. Nuojauta kužda, kad kažkur tą dalyką rasite paminėtą, nes internetas dabar kalba tik apie jį.

2009 metais Lin-Manuel Miranda, dar net 30 metų neturintis Grammy, Tony ir Emmy statulėlių savininkas, Baltuosiuose rūmuose parepavo prieš JAV prezidentą ir jo žmoną. Ne apie bet ką, o apie Alexandrą Hamiltoną, Amerikos finansų sistemos sumanytoją ir vieną iš JAV įkūrėjų. Žinau, ką sakote: tai aišku, kad apie šitą žmogų lengva repuoti, kame čia stebuklas?

O jūs paklausykit:


Prasukit šešis metus į priekį. 2015 metai. Miuziklas „Hamilton“ pasirodo Brodvėjuje. Į jį eina visas Niujorkas. Ta prasme, eitų, nes bilietai ir dabar yra išparduoti metams į priekį, nesvarbu, kad jie kainuoja maždaug minimalų atlyginimą. Kam tas valgymas, kai su kostiumais eini klausytis hiphopo į Brodvėjaus teatrą?

Miuziklas surenka apie du milijonus dolerių per savaitę, kas yra neįtikėtini skaičiai pagal bet kokius Brodvėjaus standartus. Jo dainos yra dvyliktoje 200 populiariausių albumų vietoje, ko joks miuziklas nėra pasiekęs daugiau nei 50 metų. „Hamilton“ buvo nominuotas šešiolikai Tony statulėlių, kas yra Brodvėjaus rekordas.

Ai, ir JAV planavo po kelių metų pakeisti savo 10 dolerių banknotą, ant kurio šiuo metu yra vaizduojamas Hamiltonas, į banknotą su moters atvaizdu. Dabar tie planai taip netyčia buvo atidėti.

Per šituos kelis metus, kol aprašinėju ir aktyviai domiuosi populiariąja kultūra, toks obscure dalykas dar nebuvo tapęs tokiu populiariu dalyku. Gal tai galima palyginti su tuo, jog komiksai ir bendra moksliukų kultūra dabar uždominavo visą pasaulį, kas būtų buvę neįtikėtina prieš 20 metų, bet miuziklo sugebėjimai užkariauti kiekvieną interneto plotą man vis tiek atrodo šiek tiek keisčiau.

Ir kai tokie dalykai būna išpučiami iki dausų, dažnai būna normalu tikėtis, jog jie bus išpūsti neadekvačiai. Kad net jeigu kiekvienas kritikas šitą dalyką įvertina pozityviai, nėra jokios galimybės, jog jis išties pateisins tokius nerealius lūkesčius.

„Hamilton“ muziką pradėjau klausyti prieš Naujus metus. Nemanau, kad praėjo bent diena, kai nepasiklausiau kelių jo dainų. Jeigu mane pažinotumėte, suprastumėte, kokia man yra kankynė priverstinai ieškoti ir klausytis bet kokios muzikos, ir žinotumėte, kad tai yra geriausias „Hamilton“ komplimentas, nes tas miuziklas yra nepaaiškinamai tobulas.

Jis išties turi istoriją. Čia yra papasakojama Alexandro Hamiltono istorija nuo tada, kai jis imigravęs į JAV savo sunkiu darbu ir sugebėjimu rašyti pasiekė valdžios aukštumas, iki jo tragiškos gyvenimo baigties, kurios gal nespoilinsiu, bet kuri tuo pačiu metu yra neabejotina tikros istorijos dalis ir asmeniška miuziklo detalė.

Ir visgi niekas nesiklausys šito miuziklo dėl biografinių detalių.

„Hamilton“, sukurtas remiantis Rono Chernow parašyta Hamiltono biografija, savo istorinius faktus (mano žiniomis) išlaiko nepakitusiais, nors tuo pačiu metu miuziklai niekad nebuvo pats patikimiausias istorijos šaltinis. Ir tai yra gerai, kadangi „Hamilton“ vietoje faktų pateikimo labiau reikėjo perteikti pagrindinių veikėjų ir istorinio laikmečio esmę bei nuotaikas, kas čia yra įgyvendinta įspūdingai.

Meilės istorija, į kurią įsipainioja dvi seserys. Meistro ir mokytojo istorija, kuri nuo įkvepiančios pereina prie šiurpą keliančios. Vienadieniai didvyriai, kurie yra gerbiami iki šių dienų. Didžiosios Britanijos karalius, dėl savo perspausto žiaurumo ir piktumo tampantis linksmiausia miuziklo dalimi.

„Hamilton“ į savo kiek daugiau nei dvi valandas trunkančią muziką sudeda įsimintinų veikėjų, istorinių įvykių ir asmeninių detalių, kurios galiausiai susiveda į smulkmeniškai ambicingą istoriją, ir net po pusės metų klausymo mane tai vis dar stebina.

Pats miuziklas tuo pačiu išsiskiria ir tuo, kad jame yra vos keli baltieji aktoriai (ko vien klausydamasis negaliu suvokti, bet čia šiaip, kontekstui). Lin-Manuel Miranda pasirūpino, kad kiekvieną veikėją – ir galit neabejoti, kad vergavimo aukso amžiuje JAV visi pagrindiniai žmonės buvo baltaodžiai – įkūnytų juodaodžiai, pietų amerikiečiai ar kitų rasių atstovai. Pagrindinis to argumentas yra tai, kad JAV istorija priklauso visiems, ir man iki šiol yra nesuprantama, kiek mažai konfliktų sukėlė toks castinimo sprendimas, kas yra dar aiškesnis įrodymas, jog kažką pateikus gerai, net ir didžiausi rasistai ar seksistai apstulbsta.

Pačių aktorių pasirodymo dar nemačiau. Aš šitą miuziklą kol kas patyriau tik savo ausyse. Jeigu neskaičiuosite poros dainų, kurios buvo oficialiai nufilmuotos Brodvėjuje ar dar kartą atliktos Baltuosiuose rūmuose, „Hamilton“ kol kas gyvena tik mano ausyse kaip daugiau nei 40 atskirų dainų, kurių vos ne kiekviena galėtų puikuotis topų viršūnėse. Čia yra ir graudinančių istorijų, ir tokio greičio dainų, kad jų žodžių vien klausydamiesi nesuprasite, ir komedijų, kurias per muziką perteikti yra nežmoniškai sunku.


Tai yra dar keisčiau, kuomet supranti, kad viską – ir kai sakau viską, tai tikrai viską – čia sukūrė tas pats Lin-Manuel Miranda. Žodžius, muziką, veikėjus.

Kai domiesi kinu, įpranti skaityti apie tokius žmones kaip Quentinas Tarantino ar Stevenas Soderberghas, kurie viską daro patys ir aktoriai tėra įrankiai jų vizijai išpildyti. Televizijoje tokie žmonės kaip Aaronas Sorkinas ar Matthew Weineris taip pat veikė panašiai.

Bet kadangi muzika man yra tarytum slaptoji Žemė, tai atrodo kur kas įspūdingiau. Sukurti 40 vieną už kitą geresnių dainų yra kaip kažkoks antgamtinis dalykas. Juolab kad jos privalo susidėti į vientisą istoriją, kas čia yra padaroma ne ką mažiau sėkmingai. Miranda – imigrantų vaiką, panašiai kaip Hamiltonas įgyvendinusį savo svajones JAV – pavadinti genijumi būtų per maža.

Ir visgi jį tokiu jau pavadino. Pernai jis gavo MacArthur apdovanojimą, kitaip vadinamą Genijaus vardu ir suteikiamą tik tiems, kurie svariausiai prisideda prie visuomenės tobulinimo (pernai jį taip pat laimėjo Ta-Nehisi Coates, apie kurio knygą „Between the World and Me“ vis kalbu ir kalbu).

Negana to, jis gali būti vienintelis žmogus istorijoje – taip, istorijoje, - kuris gali surinkti MacPEGOT.

Turbūt visi žinot EGOT – Emmy, Grammy, Tony ir Oscar statulėlių kombinaciją, kurią iki šiol surinko tik 12 žmonių, tarp kurių yra Melas Brooksas, Audrey Hepburn ir, kažkokiu būdu, Whoopi Goldberg.

PEGOT – prie EGOT pridėtą Pulitzerio premiją, duodamą įspūdingus pasiekimus žurnalistikoje ar kultūroje pasiekusiems žmonėms – turi tik du žmonės.

MacPEGOT, prie kurio prisideda dar ir MacArthur apdovanojimas, neturi dar niekas, ir tai atrodo kaip neįveikiama kombinacija. Tol, kol nesutinkate Miranda, kuriam dabar reikia tik Oskaro. Žinant tai, kad jis rašo muziką šių metų filmui „Moana“ ir greitai vaidins „Mary Poppins“ tęsinyje, ilgai laukti nereikės. Jam dar tik 36 metai ir karjera realiai tik prasideda, todėl ruoškitės pasakoti anūkams, kaip matėt didžiausios visų laikų popkultūros žvaigždės pakilimą.

Tuo pačiu pasiruoškit įvairiems pasakojimams apie „Hamilton“. Miuziklas vis dar nėra ypač populiarus už JAV ribų, net jeigu nauja jo versija jau planuojama Londone, ir neabejokite, kad ilgainiui atsiras „Hamilton“ filmas, nušluosiantis visus įmanomus rekordus (nors Miranda pažadėjo, kad filmo nesulauksim dar bent dešimtmetį). Todėl nepabijokit būt hipsteriais ir žavėkitės juo kuo greičiau. Tik vėliau nesiskųskit, kad praleidot ištisus egzaminus ir susitikimus dėl to, kad klausėtės repavimo apie George‘ą Washingtoną.

1 komentaras:

  1. Uhm, hi, nezinau kaip cia veikia sitas psl, bet man rodos tave isimylejau, taip kaip isimylejau Hamilton lmao. Dar neteko sutikt ar skaityt lietuvio nuomone apie Hamilton, o kai radau si puslapi, iskart nudziugau!!! Tikiuos tavo svajone issipildys ir nuvarysi i Hamilton Londone, kuris jau istikro visai salia. Tiek kiek verkiau klausydamasi soundtrack'o, net neimanoma apsakyt. Viskas tobula. Lin yra tobulas. Ahhhh, taigi, tikiuosi, kad pamatysi Hamiltona, stranger!! Dekui uz straipsniuka. :)

    AtsakytiPanaikinti