2016 m. birželio 5 d., sekmadienis

Serialo apžvalga. Drunk History

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Drunk History“ serijos. Nors šito serialo neišspoilinčiau net ir norėdamas.

Va jums nepopuliari nuomonė: komikai yra protingiausi žmonės pramogų pasaulyje.

Šitas teiginys nėra pagrįstas absoliučiai niekuo, tik mano metų metus besitęsiančiu žavėjimusi komedija ir įvairiomis jos rūšimis, todėl daug objektyvumo nesitikėkite.

Paimkite stand-up komikus - žmones, kurių profesija yra visad besikeičianti. Jie nuolat privalo kalbėti apie dabartinius įvykius, opias socialines problemas ir įvilkti visa tai į juokingą kontekstą, kas nėra paprasta. Geriausi stand-up komikai - George Carlin, Richard Pryor ar tas pats Louis CK - savo komedijoje sugeba suderinti didžiausias socialines problemas, istorinius įvykius ir kalbėjimą apie save, kas man visad yra stulbinantis pasiekimas, dažnai turintis daugiau magijos nei draminės istorijos.

Kino komedijose situacija irgi panaši. Naudotis humoro taisyklėmis siekiant sukurti iki šiol niekur nematytą sceną ar dialogą yra žiauri užduotis, dėl ko komedijos užauginti žmonės, tokie kaip Adam McKay, vėliau gali sukurti protingus ir lengvai suprantamus sudėtingus filmus, tokius kaip „The Big Short“.

„Drunk History“, dvidešimt minučių trunkančias serijas kuriantis serialas, yra geriausias komikų proto pavyzdys. Serialo, kurį sukūrė Derekas Watersas ir Jeremy Konneris, idėja yra tuo pačiu ir specifinė, ir įdomi, ir nesudėtinga. „Drunk History“ pasiskolina tradicinių dokumentinių filmų ar serialų struktūrą, kuomet atsisėdę prieš kamerą kalba istorikai, o jų žodžiai vėliau yra paverčiami vaidybiniais intarpais - mūšių scenomis ar panašiai.


Vienintelis skirtumas, kaip galima suprasti iš pavadinimo, yra tai, kad čia istorikai yra girti.

Kai sakau istorikai, turiu omeny aktoriai. Ir kai sakau girti, tikrai girti. Žinau, man irgi buvo sunku tuo patikėti, ir tik kai pasiskaičiau keletą interviu apie serialo kūrimą supratau, kad juo žaviuosi dar labiau.

Prieš kameras sėdintys aktoriai yra girti, juos kalbina girtas Derekas Watersas, ir jie kalba apie istorinius įvykius. Tikrus, išties įvykusius. Nuo Richardo Nixono iki Marko Twaino, nuo Laisvės statulos statymo iki Mickey Mouse sukūrimo.

Ir tie pasakojimai, kaip nesunku suprasti, yra neįtikėtinai juokingi. Apgirtę istorikai apie juos šneka įsijautę, energingi ir greitai nuklystantys į lankas. Jie savo pasakojimais yra įsitikinę, abejonių jų balsuose negirdėt ir nuo to viskas dar juokingiau.


Smagiausia serialo dalis, tiesa, yra tai, kad istorikai yra panaudojami kaip užkadrinis balsas, o ekrane yra rodomi vaidybiniai intarpai to, ką istorikai pasakoja. Tai yra genialiausia „Drunk History“ detalė - veikėjai ir aktoriai paklūsta viskam, kas yra sakoma už kadro, ir žiopčioja tuos žodžius, kuriuos pasako apgirtę istorikai. Nesvarbu, ar aktorius būtų Jackas Blackas, ar Bobas Odenkirkas, ar Charlie Day, ar Weird Al - visi jie tik žiopčioja, nes tikroji istorija priklauso tam, kuris pasakoja istoriją.

Serialo smulkmeniškumas mane irgi visuomet žavi. Kiekvienas krebždesys už kadro ar apgirtusio žmogaus riaugėjimas yra pateikiamas vaidinime, net jeigu jis vyktų George'o Washingtono laikais. Tokiu būdu kartu yra paliekama daug vietos vaidinimą rengiančių aktorių improvizacijai, nes net jeigu jie privalo žiopčioti konkrečius žodžius, fiziškai jie daro ką nori, ir vizualioji komedija seriale - kurio visos serijos yra sudarytos iš trijų bendra tematika susijusių ir tarpusavyje visiškai nepersipinančių istorijų - yra aukščiausiame lygyje.

Ir visgi tai, kas mane „Drunk History“ kontekste žavi labiausiai, yra serialo sumanumas. Tai yra neabejotinai vienas juokingiausių projektų televizijoje, nors tuo pačiu metu jis ugdo žiūrovus. Nemanau, kad serialo kūrėjai istorijas pasakoja švietėjiškais motyvais, tačiau prie istorijos supratimo jie prisideda ženkliai.


Kaip ir Johnas Oliveris galvoja, kad tai, ką jis daro, yra paprasta komedija, taip ir šito serialo kūrėjai klysta. Nes net jeigu iš kiekvieno intarpo dažniausiai juokiuosi balsu, galiausiai nustembu supratęs, kad istorijos esmė liko nepakitusi. Lincolnas nekalbėjo tokių nesąmonių. Johnny Cashas toje situacijoje neriaugėjo. Šachmatų čempionatai nebuvo pripildyti vos ant kojų pastovinčių lošėjų. Bet Harry Houdinis ir Arthuras Conanas Doyle'as tikrai buvo pažįstami. „Citizen Kane“ pasirodymą išties buvo bandoma sužlugdyti. Broliai Kelloggai sugalvojo sausus pusryčius.

Mane lengva sužavėti. Sukurkite serialą ar filmą, kuris veikia ir kaip absurdo komedija, ir kaip protingų temų nagrinėjimas, ir aš jūsų. „Drunk History“ tai žino tobulai. Serialas, kuris šiaip neturėtų egzistuoti, yra vienas juokingiausių ir originaliausių dalykų, kuriuos mačiau pastaruoju metu, dar kartą įrodantis, kad komedijos aukso amžius yra čia ir dabar.

O ką apie šį serialą manote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą