2016 m. birželio 17 d., penktadienis

Sopranai. Penktas sezonas. All Due Respect

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios serijos „All Due Respect“ detalės ir aptariami iki šios serijos įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „The Sopranos“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Penktas sezonas. Trylikta serija. All Due Respect


Don't go through a fucking preamble, just tell me what's on your mind. - Tony

Paklauskite bet kokio žmogaus gatvėje ir jis veikiausiai turės kažkokią nuomonę apie mafiją ar organizuotą nusikalstamumą. Arba neklauskit ir pagalvokit logiškai.

Tikėtina, kad visos jūsų žinios apie tą pasaulį yra atėjusios iš populiariosios kultūros. „Godfather“ ir „Goodfellas“ yra pagrindiniai pavyzdžiai. „Sopranai“ ar „Boardwalk Empire“ atsilieka visai nedaug. Net ir Al Capone ar lietuvių Daktaras yra populiariosios kultūros gaminiai. Tikėtina, kad viskas, ką apie juos žinote, yra gandai arba penkis kartus perdaryti pasakojimai, apipinti mitologijomis.

Pats esu šitoje pozicijoje. Net jeigu kažkada buvau paskyręs maždaug tris naktis įvairiems skaitymams apie mafiją, vis tiek apie tai nieko nesuprantu ir esu tokioje pozicijoje, kurioje esu laimingas nesuprasti. Tai nėra mano gyvenimas ir mano užduotis nėra juos suprasti.

Visgi „Sopranai“ tobulai supranta mus. Scenaristai žino, kad mes turime išankstinius nusistatymus apie mafiją ir kai kurias temas (šeimą, pinigus, žudymus) šioje profesijoje žinome nepamatę jokios istorijos. Tai atveria galimybes scenaristams apeiti mūsų lūkesčius ir parodyti jeigu ne mafijos tikrovę, tai kažką tokio įtikinamo, kad galvotum, jog pamatei tikrovę.

Vienas tų dalykų apima pagrindines „All Due Respect“ temas. Apie mafiją lengva galvoti kaip apie autoritarinį valdymą. Teoriškai turi pavaldinius ir žmones, kurių patarimo klausaisi, bet praktiškai viską daro vadas ir nevalia jam priešintis.

Pirmuosius sezonus tas vadas buvo Tonis. Visiems patinkantis ir perėmęs valdymą iš Jaunėlio, jis buvo griežtas ir priimdavo rimtus sprendimus. Serialas didesnį dėmesį kreipė į jo asmeninį gyvenimą nei į nusikalstamą pasaulį, nors buvo aišku, kad pastarajame fronte jis daugiau ar mažiau susitvarko.

Dabar abu gyvenimai susiėjo į vieną, kas yra vienas gražiausių ir įdomiausių scenaristų ėjimų. Tonio pyktis ant motinos, jo žiaurumas Melfi link ir siekis nusodinti kiekvieną, kuris jam pasipriešina, pateikė Tonį kaip žmogų, kuris nemėgsta, kad jam kažkas nurodinėtų. Net jeigu kitas gali būti protingesnis ir sakyti tiesą, Tonio principai to pripažinti neleis.

Tai jis įrodė praėjusioje serijoje, kai pažadėjo Džoniui neatiduoti savo pusbrolio. Tonis puikiai supranta, kad pusbrolio daugiau niekad nepamatys ir kad jis yra prarastas. Ir visgi reikia ginti žmogų, apie kurį galvodamas jis jaučia kaltę dėl kiekvieno blogo dalyko.

Kitaip sakant, Tonis neturi jokios rimtos priežasties laikyti pusbrolio gyvo, išskyrus asmeninę kaltę. Dėl to kiti šeimos nariai pradeda į jį žiūrėti nepagarbiai, kai kurie net planuodami revoliuciją ir suprasdami, kad tokie boso poelgiai gali daug kainuoti visiems aplinkiniams.

Tonis tai supranta per dvi scenas. Pirmoji yra tuomet, kai jis apsilanko Reimondo, vis dar šnipinėjančio FTB, gimtadienyje. Tonis rimtai, nesismulkindamas ir neidamas užuolankomis pasako, kad negali atiduoti savo pusbrolio. Kad jeigu bet kas iš šeimos patektų į tą pačią bėdą, jis gintų ir juos.

Kalba yra skirta įrodyti, kad Tonis žino, ką daro, ir kad kiti neturėtų jaudintis. Tačiau tai niekam neparodo pasitikėjimo ir Tonis tai mato plika akimi. Visi bijo žiūrėti jam į akis, yra išdidūs ir kai kurie net pabrėžtai neklauso. Jie mato, kad Tonis yra silpnas ir nesiruošia jam padėti kovoti su tais, kurių pyktį jis pats užsitraukė.

Serialas tai parodo veiksmais, kuomet besislapstantis Kristoferis yra persekiojamas Filo ir jo vyrų vien dėl to, kad jie galėtų įvaryti dar daugiau baimės Toniui. Pastarasis tam išties pasiduoda, nusprendžiantis aplankyti Kristoferį ir pažadantis, kad viskas bus gerai. Kyla klausimas, ar Tonis tuo išties tiki.

Antroji Tonį įtikinanti scena yra tokia efektinga dėl to, kas seka prieš tai. Su Melfi besikalbantis Tonis negali kalbėtis apie pusbrolio padėtį, todėl jam ten jokios naudos. Jaunėlio protas jau veikia sunkiai ir užtarimo iš savo dėdės Tonis nesulaukia. Nuvykęs pas Polį jis pamato savo paveikslą ir supranta, kad ten klausti patarimų nėra geras sprendimas.

Tik pokalbis su Silvijumi pakeičia Tonio nuomonę. Silvijus, visad pataikaudamas ir būdamas kiek įmanoma diplomatiškas, vienintelis išdrįsta Toniui pasakyti, kad jis daro klaidą. Kad jis praranda pasitikėjimą, gali susilaukti blogos baigties ir kad niekas jo nuo to neišgelbės.

Tai priverčia Tonį priimti sunkų sprendimą. Jis pagaliau supranta, kad autoritarizmo sistema šioje vietoje neveikia ir kad jis gali kalbėti kiek tik nori, iš to nieko nesigaus. Reikia imtis veiksmų ir arba pasinerti į karą, arba jį sustabdyti.

Tonis pasirenka pastarąjį variantą, kuris irgi yra kompromisinis bei dar kartą parodantis, kad Tonis tikrai nesiruošia visiškai nusileisti kitiems. Jis nutaria nužudyti savo pusbrolį pats, užtikrindamas save, kad šis nekentėtų. Tai Toniui atrodo kaip logiškiausias sprendimas ir pagalvojus ilgiau, tai suprasti nesunku.

Suprantu ir tai, kad toks dalykas problemos neišsprendžia. Net jeigu Tonis vėliau su Džoniu tariamai susitaria nebekovoti ir bandyti perkalbėti Karmainą, jie jau nebėra tie patys draugai, kokie buvo vos praėjusiame sezone. Jie yra priešai, kurie dėl savo gerovės bando nebekovoti.

Nepadeda ir tai, kad jų pokalbio metu Džonio namuose apsilanko FTB, greitai suimanti patį Džonį kol Tonis nesustodamas bėga kuo toliau. Tai yra pirmas kartas, kai matome nuo kažko bėgantį ir išsigandusį Tonį, net jeigu tai nepakeičia mano nuomonės apie jį. Bėgimas veikiau parodo, kaip Tonis turėdavo elgtis jaunystėje, ir tampa dar juokingesnis po to, kai Tonis sužino, kad FTB nebūtų galėję jo suimti bet kokiu atveju.

Tas bėgimas ir išgąstis, tiesa, parodo dar vieną svarbų faktą. Tonis kiek tik galėdamas bėga ne bet kur, o namo. Į namus, kur jis bent jau apsimeta, kad yra laukiamas ir savas, ir niekas tam neprieštarauja. Kad ir kokia svarbi jam būtų nusikalstamo pasaulio šeima, jo tikrojoje šeimoje telpa visas Tonio pasaulis.

Kitos mintys

  • Karmela ir Tonis išties vadovaujasi tuo principu, kad kuo ilgiau apsimetinėsi, tuo tikresnis tas dalykas taps. Jie abu apsimeta, kad jiems nėra keista kartu būti namuose ir planuoti ateitį, nors galima pastebėti ir subtilių skirtumų - pagaliau jie turi savo užsiėmimus ir supranta, kad jeigu nori, kad abu būtų laimingi, jie privalo kuriam laikui likti tik su savo mintimis ir niekuo daugiau.
  • Serialas kartu išsprendžia ir AJ problemą. Jis surengia nelegalų vakarėlį ir užsidirba nemažai pinigų, kas sužavi Karmelą ir Tonį. Nors renginių planavimas jiems yra neįprasta karjeros kryptis, panašu, kad net žiaurusis Tonis džiaugiasi, kad jo vaikas atrado kažką, kuo nuoširdžiai domisi.
Namų darbai: s06e01 - Members Only / s06e02 - Join the Club

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą