2016 m. liepos 27 d., trečiadienis

Sopranai. Šeštas sezonas. Members Only/Join the Club

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Šeštas sezonas. Pirma serija. Members Only


You're gonna make that same stupid joke every time that comes up? - Tony
Paskutinę penkto ir pirmąją šešto sezonų serijas skyrė beveik du metai. „All Due Respect“ pasirodė 2004 metų birželį; „Members Only“ - 2006 metų kovą. Dabar pagalvokit apie populiariausią šių dienų serialą - tarkim, „The Walking Dead“ ar „Game of Thrones“, - kurio iki sugrįžimo reikėtų laukti du metus. Sakot, nebūtų riaušių? Man apie tai net sunku pagalvoti. Ypač tuomet, kai šešto sezono peržiūrą pradėjau praktiškai iškart baigęs penktąjį.

Visgi žinant realaus laikotarpio kontekstą ir suprantant, kaip ilgai scenaristai sau leido kurti paskutinį sezoną, susidedantį iš dviejų dalių ir 21 serijos, dabar yra nesunku suprasti, kaip jautėsi žiūrovai. Jeigu įsižiūrėsite į „Members Only“, suprasite, kad šita serija yra tobulai sukurta žmonėms, kurie taip ilgai laukė serialo sugrįžimo - parodoma, ką veikia veikėjai, pristatoma specifiškumu trykštanti istorija ir veiksmas juda neįtikėtinai greitai.

Laiko prabėgimas kaip ir praėjusiame sezone, taip ir šiame yra pažymimas smagiu pradiniu montažu, ir taip ir įsivaizduoju, kaip pirmą kartą po dviejų metų žiūriu serialą ir suprantu, kad jo veikėjai vis dar yra tie patys.

2016 m. liepos 13 d., trečiadienis

Dešimtmečio serialas


Čia nebus aptariamas „Mr. Robot“ siužetas, būkite ramūs

Žiūrėdamas kiekvieną filmą, serialą ar knygą darausi užrašus. Telefone ar kompiuteryje, daug ar mažai, bet apie kiekvieną kūrinį sau pasirašau bent kažką. Tikslios priežasties neturiu – kartais dėl to lengviau rašyti recenzijas, kartais tik užsirašydamas mintis suprantu, ką galvoju apie kažkokį dalyką, kartais tam, kad po kurio laiko atsiminčiau, apie ką kažkada galvojau.

Peržiūrėjęs savo užrašus po pirmos „Mr. Robot“ serijos supratau, kad prieš metus galvojau tą patį, ką galvoju dabar. Modernių laikų Fight Club. Sakinys, kurį naudojau visus šiuo metus apibūdindamas serialą, apie kurį internetas, atrodo, šneka tik kažkiek mažiau nei apie „Game of Thrones“.

Įdomiausia yra tai, kad tą sakinį dabar suprantu visiškai kitaip nei pernai.

Matot, tada toks apibūdinimas buvo kritika „Mr. Robot“ link. Serialas, pasakojantis apie neurotišką ir nestabilia psichine sveikata pasižymintį hakerį Elliotą (Rami Malek), savo tonu ir siužetu pernelyg priminė Davido Fincherio filmą ir knygą, pagal kurią jis buvo sukurtas. Greitai, chaotiškai ir agresyviai judanti istorija apie dingstantį žmonių privatumą ir jaunimo patiriamus sunkumus man atrodė pernelyg politizuotas ir distopinis pasaulio pateikimas, o siužetas tikrąja to žodžio prasme kopijavo „Fight Club“.

Dabar, tiesa, suprantu, kad tai yra didžiausia „Mr. Robot“ stiprybė. Gal ne šitie konkretūs elementai, bet pats serialo tonas.