2016 m. liepos 13 d., trečiadienis

Dešimtmečio serialas


Čia nebus aptariamas „Mr. Robot“ siužetas, būkite ramūs

Žiūrėdamas kiekvieną filmą, serialą ar knygą darausi užrašus. Telefone ar kompiuteryje, daug ar mažai, bet apie kiekvieną kūrinį sau pasirašau bent kažką. Tikslios priežasties neturiu – kartais dėl to lengviau rašyti recenzijas, kartais tik užsirašydamas mintis suprantu, ką galvoju apie kažkokį dalyką, kartais tam, kad po kurio laiko atsiminčiau, apie ką kažkada galvojau.

Peržiūrėjęs savo užrašus po pirmos „Mr. Robot“ serijos supratau, kad prieš metus galvojau tą patį, ką galvoju dabar. Modernių laikų Fight Club. Sakinys, kurį naudojau visus šiuo metus apibūdindamas serialą, apie kurį internetas, atrodo, šneka tik kažkiek mažiau nei apie „Game of Thrones“.

Įdomiausia yra tai, kad tą sakinį dabar suprantu visiškai kitaip nei pernai.

Matot, tada toks apibūdinimas buvo kritika „Mr. Robot“ link. Serialas, pasakojantis apie neurotišką ir nestabilia psichine sveikata pasižymintį hakerį Elliotą (Rami Malek), savo tonu ir siužetu pernelyg priminė Davido Fincherio filmą ir knygą, pagal kurią jis buvo sukurtas. Greitai, chaotiškai ir agresyviai judanti istorija apie dingstantį žmonių privatumą ir jaunimo patiriamus sunkumus man atrodė pernelyg politizuotas ir distopinis pasaulio pateikimas, o siužetas tikrąja to žodžio prasme kopijavo „Fight Club“.

Dabar, tiesa, suprantu, kad tai yra didžiausia „Mr. Robot“ stiprybė. Gal ne šitie konkretūs elementai, bet pats serialo tonas.

„Fight Club“ buvo dešimtajam dešimtmečiui pritaikytas Chucko Palahniuko romanas. Tuomet daugybė amerikiečių jautėsi esantys didelių korporacijų įkaitais, jie norėjo būti anarchistais, o visuomenė nuo aštunto dešimtmečio buvo pasikeitusi pakankamai, kad anarchistus laikytų nebe didvyriais, o nusikaltėliais.

Panašiai yra ir su „American Psycho“ – nuostabiu Breto Eastono Elliso romanu, kuris buvo paverstas visai padoriu filmu. Knygą perskaičiau visai neseniai ir ji, šiuo atveju vaizduojanti devinto dešimtmečio pabaigą, tą laikotarpį perteikia įspūdingai, istorijos centre pastatanti gobšų ir tik savimi besirūpinantį verslininką – hiperbolę to meto turtuolių, kurie pinigus kalėsi greičiau nei kada nors istorijoje.

Negaliu pasakyti, ar yra toks kūrinys, kuris tobulai apibūdintų pirmą šio amžiaus dešimtmetį. XXI amžiaus pradžia buvo chaotiška, pilna pasikeitimų ir atrasti viską vienijantį darbą yra sunkoka. Kažkas yra pasakęs, kad tą dešimtmetį visai neblogai įkūnija „Parks and Recreation“, atrandantis optimizmą pačiose niūriausiose vietose, ir man toks mąstymas yra priimtinas.

Tuo tarpu esu įsitikinęs, kad šis dešimtmetis (nors turbūt ir dar artimiausi keli) bus apibūdinamas dėl savo technologijų. Interneto, kompiuterių, telefonų, appsų, Facebookų, Twitterių, Snapchatų, Uberių, Tinderių ir tų prakeiktų Pokemon Go.

„Mr. Robot“ tai supranta. Taip, tai yra serialas, pasakojantis apie programuotojus ir naujausias technologijas, jų galimą sukelti žalą ar tai, jog nieko privataus dabar nebeturim; siužetas tiesiogiai sukasi apie technologijas. Ir visgi įdomiausias „Mr. Robot“ aspektas yra ne destruktyvi technologijų galia globalia prasme, o jų įtaka individualiems žmonėms.

Šita tema nėra skirta kalbėjimui apie serialus ir pernelyg nesiplėsiu, bet naujas technologijas naudojančių žmonių socialinė izoliacija dažniausiai nėra sukeliama pačių technologijų – jos tėra įrankiai, leidžiantys žmonėms kur kas lengviau nei anksčiau įgyvendinti savo norą atsiskirti nuo pasaulio.

Eliotas atspindi būtent tai. Visą gyvenimą praleidęs virtualioje aplinkoje ir dabar privalantis tvarkytis su to pasekmėmis realiame gyvenime, jis yra (stipriai išryškintas) pavyzdys to, ką šių dienų technologijos gali ilgainiui padaryti žmonėms. Socialiai keistas ir empatijos neturintis nuostabiojo Rami Maleko įkūnijamas veikėjas „Mr. Robot“ paverčia geriausiai šį dešimtmetį atspindinčiu serialu – asmenišku pasakojimu apie žiauriausias įmanomas modernaus gyvenimo pasekmes. Dabartinės technologijos velniškai lengvai leidžia savo dėmesį sutelkti į tris dalykus, kurie tau rūpi tik šiuo momentu, nors visiškai nerūpės longrune, ir tu tai suprasi tik tuomet, kai jau bus per vėlu. Distopija, tik kiek realesnė nei „Fight Club“ ar „1984“.

Nemanau, kad žmonės „Mr. Robot“ žiūri ar serialu susidomi būtent dėl to. Greitai ir kartais nenuspėjamai judantis siužetas įtraukia kur kas lengviau nei telike matomas tavo gyvenimą primenantis vaizdinys. Tačiau psichologinės temos turi ženkliai didesnę išliekamąją vertę nei pats siužetas, ir dėl to šis serialas ateityje bus minimas ne kartą.


Kai žmonės kalba apie „Fight Club“, jie atsimena ne tiek Tylerį Durdeną, kiek tai, dėl ko jis atsirado ir išnyko. Kai jie kalbės apie „Mr. Robot“, jie minės ne Eliotą ir patį Mr. Robot (Christian Slater), o aplinkybes, kurių dėka Elioto gyvenimas tapo tokiu keistu. Ir iš arti stebėti tokią istoriją, nukreipiančią dėmesį nuo to, kad ir realybėje mes gyvename panašiomis aplinkybėmis, yra kur kas smagiau nei turėtų būti.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą