2016 m. liepos 27 d., trečiadienis

Sopranai. Šeštas sezonas. Members Only/Join the Club

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Šeštas sezonas. Pirma serija. Members Only


You're gonna make that same stupid joke every time that comes up? - Tony
Paskutinę penkto ir pirmąją šešto sezonų serijas skyrė beveik du metai. „All Due Respect“ pasirodė 2004 metų birželį; „Members Only“ - 2006 metų kovą. Dabar pagalvokit apie populiariausią šių dienų serialą - tarkim, „The Walking Dead“ ar „Game of Thrones“, - kurio iki sugrįžimo reikėtų laukti du metus. Sakot, nebūtų riaušių? Man apie tai net sunku pagalvoti. Ypač tuomet, kai šešto sezono peržiūrą pradėjau praktiškai iškart baigęs penktąjį.

Visgi žinant realaus laikotarpio kontekstą ir suprantant, kaip ilgai scenaristai sau leido kurti paskutinį sezoną, susidedantį iš dviejų dalių ir 21 serijos, dabar yra nesunku suprasti, kaip jautėsi žiūrovai. Jeigu įsižiūrėsite į „Members Only“, suprasite, kad šita serija yra tobulai sukurta žmonėms, kurie taip ilgai laukė serialo sugrįžimo - parodoma, ką veikia veikėjai, pristatoma specifiškumu trykštanti istorija ir veiksmas juda neįtikėtinai greitai.

Laiko prabėgimas kaip ir praėjusiame sezone, taip ir šiame yra pažymimas smagiu pradiniu montažu, ir taip ir įsivaizduoju, kaip pirmą kartą po dviejų metų žiūriu serialą ir suprantu, kad jo veikėjai vis dar yra tie patys.

Ir lygiai taip pat kaip ir praėjusiame sezone, ryškiausiai laiko prabėgimas yra pažymimas per Dženisę ir Bobį. Praėjusio sezono pirmojoje serijoje jiedu pirmą kartą pasirodė kaip sutuoktiniai; dabar jie turi beveik metų amžiaus dukrą, ir aiškiau parodyti, kiek laiko praėjo serialo pasaulyje, turbūt neįmanoma.

Veikėjai, tiesa, pasikeitė nedaug. AJ mokosi universitete, nors ir toliau neblizga. Karmela su tėvu stato namą, nors jis pastatytas būtent tiek, kiek tikėtumėtės, ir iš aistrą keliančio projekto pavirto juodu darbu. Dar Karmelos sapne atsiranda Adriana, kad žiūrovai visai susierzintų.

Tada turime Tonį, kurio bendravimas su Jaunėliu yra dar vienas išryškinimas, kad veikėjų gyvenimai neina geryn. Jaunėlis aplinkoje susivokia vis blogiau ir net jeigu Tonis ant jo pyksta, panašu, kad jis su dėdės sveikata jau susitaikė. Sunku suprasti, ar Tonis pyksta ant jo, ar ant savęs, bet laimingai jis šioje situacijoje nesijaučia.

Įdomiausia yra tai, kad čia yra klasikinė „Sopranų“ serija, kurioje Toniui yra skiriama turbūt mažiau ar bent jau tiek pat dėmesio nei daugeliui antraeilių veikėjų. Tonis šioje serijoje yra nelabai aktyvus, nors tai tuo pačiu būdu atspindi jo poziciją kitų veikėjų akyse. Jis mėgaujasi gyvenimu kartu su Karmela ar vienas valgydamas japonų restorane, kuris yra pateikiamas taip gražiai, kad valgyt užsinorėjau ir pats. Namie jis žada Karmelai sutvarkyti jos statybinius leidimus ir dar kartą yra galios pozicijoje.

Aiškiausiai tai pažymima Eugene istorijoje, kuri apie Tonio poziciją seriale papasakoja kur kas sėkmingiau nei bet kuri tiesiogiai apie Tonį besisukanti serija.

Eugene ateina pas Tonį su pranešimu, kad jo teta paliko du milijonus dolerių ir vyras nori palikti nusikalstamą pasaulį bei kartu su šeima vykti gyventi į Floridą. Eugene tai atrodo daugiau ar mažiau normalu: atlieki kažkiek pareigų, pasidarai čia karjerą ir išeini į pensiją.

Tonis žino, kad šitas verslas veikia ne taip. Net jeigu jis žada pagalvosiantis apie tai, ar gali paleisti Eugene, Toniui aišku, kad tai neįmanoma. Šitas verslas yra iki gyvos galvos, nori to ar ne, ir pasitraukti gali tik mirdamas savarankiškai arba su kitų pagalba.

Serija yra kiek silpnesnė tose vietose, kai Eugene su žmona jau planuoja idealų gyvenimą, nes tokiu būdu žiūrovai yra pridaužomi mintimi, kad tų žmonių svajonės yra didelės ir kad kai jos grius, grius su visu pajėgumu.

Kur kas stipresnė istorija yra tuomet, kai Eugene yra paliekamas vienas tvarkytis su savo problemomis. Pilnai tikiu, kad jis žinojo, jog pasitraukti iš verslo negali. Tai yra darbas iki mirties ir jis tiesiog negalėjo tikėti, kad duota priesaika yra žaidimas. Lygiai taip pat tikiu, kad bandymas prašyti Tonio malonės (ir netgi siekis jį papirkti) yra dalykas, kurį jis bent privalo pabandyti, todėl jo vaidinti kvailiu irgi negalima.

Eugene istorijos pabaiga yra tobulas išryškinimas, kad scenaristai per du metus savo sugebėjimų tikrai neprarado. Jo istorija pereina į klasikos kategoriją, kai Eugene yra spaudžiamas FTB agentų, engiamas Tonio žmonių ir emociškai skriaudžiamas savo žmonos. Mes patenkame į jo sąmonę ir aiškiai suprantame, kad jis bet kokiu atveju negalės pasitraukti iš šio baisaus gyvenimo, ir sprendimas nusižudyti yra jeigu ne pateisinamas, tai bent jau suprantamas (teorizuoti nesinori, bet jis tobulai žino, kad gauja pasirūpins jo šeima bet kokiu atveju).

Už viso to slypi Tonis, kuris dėl Eugene tikrai nesijaudina. Pastarojo istorija yra viena iš daugelio, su kuriomis per savo lyderiavimo metus susidūrė Tonis, tiesiog dabar mes ją matome iš kitos pusės.

Juolab kad Tonis turi savų problemų. Eilinį kartą serialas, parodydamas visai normaliai atrodantį Tonio gyvenimą, jį greitai sugadina, ir turbūt eilinį kartą tai yra susiję su Melfi, šįkart teigiančia, kad Jaunėlis elgiasi panašiai kaip jo motina ir dėl to Tonis jį myli ir nekenčia panašiu būdu.

Tonis dėdės negali palikti ir atiduoti į senelių namus, nes tai nėra dalykas, kurį daro šeima. Būtent dėl to Tonis tampa vieninteliu žmogumi, kuris dar tiki Jaunėliu ir yra pasiryžęs mesti viską, kad tik padėtų savo dėdei. Tam pačiam, kuris jį pašauna, ir pagalvokit dabar, kelinta tai yra problema, sukelta gryno Tonio naivumo.

Kitos mintys

  • Scenaristai pagaliau pasijuto patogiai kalbėdami apie savo aktorių svorį. Vitas visą seriją praleidžia šnekėdamas apie tai, kaip jis numetė kilogramus ir koks stebuklingai sveikas jis yra (į ką visi veikėjai atsiliepia pašaipiais žvilgsniais), o japonų restoraną įsimylėjęs Tonis nepatenkintas, ką rodo svarstyklės (jam smagu matyti, ką svarstyklės rodo nusiėmus drabužius, kas tik išryškina jo įprotį iškreipti realybę taip, kaip jam atrodo patogiau).
  • Reimondas miršta kalbėdamas su agente, o Eugene pasikaria. FTB per trumpą laiką praleido daug informatorių, kas jų misijai tikrai kenkia.
  • Tonis eilinį kartą nusiperka Karmelos meilę nupirkdamas jai automobilį, kuriuo ji puikuojasi prieš visas savo drauges, kurioms tai yra visiškai neįdomu.

Šeštas sezonas. Antra serija. Join the Club


You're a Smurf for 10 to 15 years, then you die, shitting in your pajamas. - Tony
Kad šeštame sezone Jaunėlis pašaus Tonį ir pastarasis atsidurs komoje atsiminiau gerai. Tik nežinojau, kad tai įvyks pačioje paskutinio sezono pradžioje, kas yra tikrai drąsus scenaristų sprendimas, nors po penkių sezonų prie to jau turėjau priprasti.

Ir va dalykas: Tonis yra komoje ir serialas dar kartą rodo jo sapnus. Jie yra mindfuckiniai, už jų slypi trijų aukštų metaforos ir jų vizualioji technika yra įspūdinga. Tačiau po to, kai parašiau „The Test Dream“ recenziją, kurį laiką jaučiausi keistai vien dėl to, kad tokie vaizdiniai yra didesni už mane. Juos analizuoti galima ir tikrai nesunku ginčytis, kad tam yra skirta kritika, tačiau man vis tiek kur kas smagiau suprasti platesnį sapnų kontekstą nei racionalizuoti kiekvieną mažą jų detalę.

Todėl per daug apsistoti prie Tonio sapno nesiruošiu. Svarbiausia, ką turite apie jį sužinoti, yra tai, kad čia sapne yra dar kartą pasitelkiama linijinė istorija, kas šiaip realiuose sapnuose nutinka retai.

Šįkart Tonis vaidina žmogų, kuris yra mums nepažįstamas. Jis pats galvoja, kad yra Tonis, tačiau niekam to negali įrodyti. Jis netyčia pasiima kažkokio Kevino Finnity dokumentus ir pyksta dėl to, kad Kevinas turi jo daiktus. Tonis užsiima neapibrėžtais pardavimais, keliauja į banalias konferencijas ir namuose turi žmoną bei du mažus vaikus, ir nei vieno jų balsas neskamba kaip Karmelos, Medou ar AJ.

Serijos analizių internete yra kur kas daugiau nei reikia ir vėlgi, mažų detalių nagrinėti tiesiog nesinori. Kur kas įdomiau čia yra tai, jog serialas visu pajėgumu žengia į teritoriją, žyminčią, kad Tonis jaučiasi apsimetėliu. To ženklus galima buvo pastebėti nuo pirmųjų serialo serijų, kai Tonis privalėjo slėpti savo silpnumą, meilę tokiems dalykams kaip istorija ir jautrumą migruojantiems paukščiams.

Dabar visas sapnas nelogišku, bet gražiu būdu yra pateikiamas kaip alegorija į Tonio kelionę. Jis nuo pirmųjų gyvenimo dienų buvo auginamas kaip savo tėvo įpėdinis, niekam nesustojant ir nesugalvojant paklausti, ar jis išties to nori. Pats Tonis tai savęs pradėjo klausinėti tik gyvenimui žengiant į antrąją pusę, kas jam sukėlė stiprią asmenybės krizę.

Jo sprendimas galiausiai priimti Kevino tapatybę, gyventi kito žmogaus gyvenimą, kalbėti su neįdomiais žmonėmis apie savo verslą kai jam kur kas labiau norisi bendrauti su savo šeima, aštriai primena dabartinę Tonio situaciją. Su mafijos šeima jis tvarkosi užtikrintai, nors jis įdėjo nepalyginamai daugiau pastangų į tai, kad jo tikroji šeima funkcionuotų normaliai. Žiūrėti Tonio sapną man yra nepatogu, nes scenaristai tarytum persistengia simbolizuoti realų gyvenimą su tokiais dalykais kaip Tonio alzhaimeris ir panašiai, nors šitie rašytojai yra kur kas protingesni už mane, tai ką padarysi.

Kaip ir pirmojoje sezono serijoje, taip ir čia įdomiausia stebėti tai, kaip veikėjai reaguoja į Tonį, gulintį komoje ir neaišku, ar išsikapstysiantį iš žiaurios situacijos. Jo padėtis paveikia kiekvieną mūsų matytą veikėją ir serialas tai stengiasi parodyti.

Arti mirties atsiduriantis Tonis daug problemų sukelia savo kriminalinei šeimai. Boso mirtis, ypač tokioje stresinėje situacijoje kai greitai gali kilti žiaurus karas tarp šeimų, būtų baisus dalykas, tačiau jūs turbūt suprantate, kad karo strategijų čia niekas nerašys. Mes veikėjus pažįstame pakankamai, kad jie atrodytų įtikinamai kaip žiaurūs egoistai, todėl tokia situacija nieko nestebina.

Eugene laidotuvėse atrodo, kad naujuoju lyderiu tampa Silvijus, dalinantis nurodymus kuo reikia pasitikėti ir pasirūpinti. Tuo pačiu metu tokie žmonės kaip Vitas ir Polis sugeba reikšti savo pretenzijas, bandydami perspaustai rūpintis AJ ar Karmela vien tam, kad kai Tonis atsikels, jis juos paglostytų.

Tonio nebuvimas gražiai atsiliepia ir Kristoferio istorijoje. Ji yra maža, tačiau aiškiai parodanti savo tikslą. Kristoferis nesislėpdamas kalba su kavinėje apsilankiusiais FTB agentais. Jis neišduoda jokios jautrios informacijos, nors tuo pačiu būdu jis elgiasi kur kas laisviau nei jam leistų Tonis. Kristoferio prisirišimas prie savo dėdės praėjusiame sezone buvo išnagrinėtas iš įvairiausių kampų ir dabar tampa aišku, kad be Tonio Kristoferis nesugeba funkcionuoti.

Kad ir kokia Tonio įtaka būtų mafijai, tai, kaip reaguoja tikroji jo šeima, yra svarbiausias serijos elementas. Jeigu pirmoje sezono serijoje buvo šiek tiek abejonių, kiek tikri yra Tonio ir Karmelos santykiai, po šitos serijos nuo abejoti yra sunku.

Edie Falco pasirodymas šioje serijoje neuždirbo jai jokių apdovanojimų, bet tikrai turėjo. Ji įkūnija moterį, kuri nuoširdžiai rūpinasi tiek daug negandų jai atnešusiu vyru. Karmela verkia, liūdi ir jausmingai Toniui pasakoja apie laimingiausius jų gyvenimo momentus.

Tuo pačiu metu ji privalo išlikti stipri. Ji tiki, kad Tonis girdi, ką ji sako, ir tikint tokiais dalykais negalima menkinti ir taip žemos vyro moralės. Karmela tuo pačiu negali pasirodyti bloga prieš savo vaikus, kurie iš jos tikisi stiprybės, ir Edie Falco moterį, kuri norėtų palūžti, bet tiesiog negali, vaidina tobulai.

Medou istorija šioje serijoje įdomumu netrykšta. Ji ir toliau yra ta taisyklėmis besivadovaujanti mergina, kuri privalo kažkiek laiko pabūti prie tėvo ir kažkiek palaikyti motiną, bet greitai jos gerumo rezervai išsenka ir ji vėl užsiima banaliais reikalais, tokiais kaip motinos erzinimas ir pykčiai su Finu.

Tuo tarpu AJ istorijai yra skiriama kur kas daugiau dėmesio, kadangi scenaristai galiausiai suprato, koks AJ yra panašus į Tonį. Net jeigu pastarasis to nesupranta, AJ turi visas galimybes gyvenime daryti tai, ką tik nori, ir Toniui tai nuoširdžiai patiktų.

AJ ir atsiduria panašioje situacijoje kaip Tonis, kai jis tiesiog bijo pripažinti savo jausmus arba slepia juos nuo aplinkinių. AJ šioje serijoje elgiasi kaip paprastas vaikėzas, įkyriai ignoruojantis savo tėvus ir besielgiantis atmestinai, nelabai pripažįstantis, kad jo tėvas guli leisgyvis. Ta prasme, kas flirtuoja su žurnalistais kai miršta tėvas?

Kartu jo istorija nėra užrišama gražiai ir patogiai. AJ galiausiai palūžta, pyksta ant Jaunėlio už Tonio pašovimą ir kalbasi su savo sąmonės neturinčiu tėvu. Ir tuo pačiu metu jis kalba apie kažkokias nesąmones, rūpinčias tik jam, apie mašinas ir pinigus, ir sunku patikėti, kad tai būtų įdomu Toniui.

Tačiau net jeigu AJ to nesupranta, jis yra tikroji Tonio versija. Tai, ko Tonis siekia savo sapne, AJ siekia realiame gyvenime. Neaišku, ar jie tai galiausiai supras, bet matyti tai iš šalies yra tikrai įdomu.

Kitos mintys

  • Jaunėlio proto netekimas čia jau pasireiškia pilnu pajėgumu, kai policininkai jo normaliai apklausti tiesiog nesugeba.
  • Dženisės klykimas po to, kai ji pamato žiaurią Tonio žaizdą, mane vis tiek prajuokino. Scenaristams niekad neatsibos statyti Dženisę į kvailiausias įmanomas pozicijas.
  • Ai, ir scenaristai pagaliau atsiminė, kad Tonis turi dar vieną seserį, tačiau su ja aiškiai niekas neturi ką daryti.
Namų darbai: s06e03 - Mayham / s06e04 - The Fleshy Part of the Thigh

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą