2016 m. rugpjūčio 4 d., ketvirtadienis

Serialo apžvalga. Stranger Things

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Stranger Things“ serijos.

Niekas negali įtikinamai paaiškinti, kas dabar vyksta Holivude. Kai apsidairai, nei vienas savaitgalis nepraeina be kažkokio perdirbinio ar tęsinio premjeros. Vėl mušasi Jasonas Bourne‘as, vėl kažkas medžioja vaiduoklius, vėl ledynmetis, vėl kelionės per žvaigždes, vėl nepriklausomybės dienos, ir čia tik šiomis savaitėmis.

Metų pradžioje vėl buvo naujas Betmenas, vėl pasirodė kanalizacijoje gyvenantys vėžliukai, vėl Iksmenai, vėl Mauglis, vėl Tarzanas. Žodžiu, mintį pagavot.

Ilgai visus neoriginalius projektus gindavau (ir kol dar nesupykot, pasakau, kad daugybė adaptuotų projektų – nuo „Deadpool“ iki tų pačių „Ghostbusters“ – man nuoširdžiai patiko). Jie atneša didžiulį pelną ir dėl jų galima ramiau kurti ambicingus originalius projektus, o kinas juk yra verslas, todėl per daug pykti nereikia.

Dabar, panašu, neturiu ir tokio argumento. Jei neskaičiuosit Nolano ar Tarantino, didelių šimtamilijoninių projektų yra nerealiai mažai (vienas jų – mano šiemet didžiai laukiamas „Passengers“). Gal galima įvardint „Pixar“ ir „Disney“ animaciją, kuri šiaip irgi veikia pagal senas formules, mane pravirkdančias keliskart per metus.

Gera naujiena yra ta, kad tos nostalgijos ir lengviausio kelio pasirinkimo dienos eina į pabaigą ar bent jau žada keistis. Vien populiaraus filmo tęsinys neatneša pelno (dek pragare, „Alice Through the Looking Glass“). Vien nostalgija nepanaikina rizikos („Independence Day 2“ neišgelbėjo net Goldblumas). Nesakau, kad žmonėms tęsiniai ar perdirbiniai jau atsibodo, tiesiog atsibodo tie, į kuriuos neįdedama nei kiek matomų pastangų.

Dėl to du geriausi šiemet sukurti nostalgija paremti projektai turi originalias istorijas ir nėra ketvirtą kartą atrajotos klišės. „The Nice Guys“ yra vienas geriausių šių metų filmų, nešvankią aštunto dešimtmečio kultūrą pateikiantis taip saldžiai, kad jį tris kartus žiūrėjau kino teatre ir dar nepasisotinau.

Antrasis yra tas, kurį matote šito straipsnio pavadinime ir kurio paminėjimo laukėt šešias pastraipas, bet jūs mane pažįstat ir turėjot tikėtis, kad šnekėsiu per aplink, kaip kad darau ir šitam sakinyje. „Stranger Things“ yra devinto dešimtmečio (nemokantiems skaičiuoti – 1980s) įsikūnijimas, kuris nelenda per gerklę, ir jau vien tai yra didelis pasiekimas.

Serialas pasakoja panašią istoriją į tai, ką minėtu laikotarpiu pasakodavo Spielbergas ar Hughesas. Mažame miestelyje (ir miestelis visad būna mažas) vieną dieną dingsta dvylikametis berniukas Vilas, apie kurį realiai sukasi visa istorija, panašiai kaip „Twin Peaks“ buvo apie Lorą Palmer, nors pagrindinė veikėja pasirodė vos kelis kartus.

Svarbiausia seriale yra vaikų istorija. Maikas, Lukas ir Dustinas yra trys Vilo bendraamžiai, pasiryžę išsiaiškinti, kur taip paslaptingai dingo jų draugas. Prie jų ilgainiui prisijungia ir Eleven – mergaitė, turinti antgamtinių galių, kurią vaikai privalo slėpti tokiu būdu, kuris tikrai tikrai neprimena „E. T.“.


Kitos dvi didesnės siužeto linijos (visos jos galiausiai susikerta, nors geriausiai veikia atskirai) yra ne tiek svarbios bendrai istorijai, nors įdomumu nenusileidžia.

Nancy yra mokyklos pirmūnė, susitikinėjanti su mokyklos kietuoliu, ir ją yra įsimylėjęs dorasis Vilo brolis. Kol dar nepradėjot viaukčioti nuo siužeto, kuris skamba taip pat originaliai kaip ir mano desperatiškas bandymas ieškoti palyginimų atsibodusioms klišėms, turiu pasakyti, kad šita istorija mane sužavėjo labiausiai. Jos atsipirkimo reikia palaukti, ir jis bus toks malonus, kad net suklyksit (aišku, jeigu tikėsitės to paties, kaip aš).

Paskutinė siužeto linija yra susijusi su Vilo mama Joyce, nors man niekas neįrodys, kad Winona Ryder kada nors galės vaidinti kieno nors motiną. Ryder kaip pagrindinės aktorės pasirinkimas kėlė nerimą, nes viskas atrodė panašu į tipinį „Mūsų seriale nėra garsių vardų, tai reikia surasti kokį nors B-list aktorių“ ėjimą, bet viskas išėjo į gerą. Jos veikėjos istorija yra labiausiai nuspėjama iš visų, daugiausiai susidedanti iš rėkimo ir nusivylimo, kad niekas netiki, jog jos vaikas vis dar yra gyvas, bet Ryder niekur neprarado sugebėjimų vaidinti išprotėjusią moterį.

„Stranger Things“ istorija, jeigu esate bent iš tolo susipažinę su devinto dešimtmečio kultūra, nebus kuo nors ypatinga. Kai paskaičiau, ką dar įžvalgesni žmonės už mane laiko daugiausiai įtakos serialui padariusiais kūrėjais ir kūriniais (tarp jų yra ne tik Spielbergas, Hughesas ar Stephenas Kingas, bet ir tokie dalykai kaip „Poltergeist“, „Alien“ ar „Commando“), net nenusivyliau. „Stranger Things“ yra meilės laiškas tam laikotarpiui be jokių bandymų atsiprašinėti. Net ir už tai, kad siužeto prasme nieko originalaus čia nerasit.

Užtat serialo atmosfera yra priežastis, dėl ko serialas taip visus sužavėjo. „Stranger Things“ tiesiog atrodo kaip devinto dešimtmečio filmas. Vaikai čia yra ne tie iščiustyti devynmečiai modeliai, kuriuos tėvai Holivude veda į 20 atrankų per dieną, o tikri vaikai – dauguma dar nepasiekę brandos ir atrodantys vienas už kitą keisčiau, ir tai yra didžiulė atgaiva. Serialo stilistika taip pat yra tokia preciziškai netvarkinga, su keistu apšvietimu ir nepastoviu kameros judėjimu, primenanti tą laikotarpį, kai kūrėjai iš paskutiniųjų bandė sukurti kažką, kas buvo ypatinga savo jausmais, ne pateikimu.

Muzika, apie kurią jūs girdėsit dar ilgai, irgi nusipelno atskiro paminėjimo. Tas gražiai užburiantis synthwave garsas, man taip patinkantis per „Halt and Catch Fire“, čia slypi už kiekvieno kampo, sukuriantis mistinę aplinką ten, kur scenaristai to nesugeba padaryti. Nors šiaip muziką jau išgyrė daug kas – jei mane skaitot ne pirmą kartą, žinot, kad filmų ar serialų muzikos dažniausiai nepastebiu tol, kol ji man nepradeda įkyrėti. „Stranger Things“ muzikos irgi turbūt nebūčiau pastebėjęs, jeigu nebūčiau apie ją jau paskaitęs, todėl dideliu ekspertu neapsimesiu.

O va už panaudotas dainas serialą tiesiog myliu. Bet koks kūrinys, kuriame telpa Toto „Africa“, Dolly Parton, „The Bangles“ ir „The Clash“, mano meilę užsidirbs akimirksniu, ir šito šališkumo net nenoriu slėpti.

Šiaip pripažįstu – nesuprantu, kodėl „Stranger Things“ veikia taip gerai. Mažai originalių dalių turintis serialas manęs savo siužetu visai nesužavėjo ir realiai visą jį sudėjo iš jau panaudotų dalių, ir manęs tai visai nenervina.

Gal jau nuo daugybės adaptacijų atbukau taip, kad kiekvienas padoriai atrodantis dalykas mane sužavi? Ar gal tiesiog tiek daug mano mylimų filmų radosi iš to paties dešimtmečio, kurį to neslėpdamas kopijuoja šitas serialas?

Žinot, kartais kritiku būti nesinori. „Stranger Things“ yra serialas apie atmosferą, apie nuotaiką, apie jausmus, ir serialas, kurio visuma yra kur kas labiau užburianti nei atskiros jo dalys. Juo nesižavėti yra sunku ir ieškoti priežasčių, kodėl taip yra, net nesinori.


O ką apie šį serialą manote jūs?

2 komentarai:

  1. Turi neapsakomai gerą žvilgsnį ir stilių. Tikrai, man net mokytis. Taip pat patiko šis serialas. Winona Ryder buvo unikali ir atsidavusi kaip... šuo.

    AtsakytiPanaikinti