2016 m. rugpjūčio 18 d., ketvirtadienis

Sopranai. Šeštas sezonas. Mayham/The Fleshy Part of the Thigh

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Šeštas sezonas. Trečia serija. Mayham


It's difficult, but not impossible. - A.J.

Kaip ir daugelį dalykų, žiaurias nelaimes ar ligas „Sopranų“ scenaristai supranta visapusiškai. Realiame gyvenime visų pirma įprasta galvoti, kad liga yra tik sergančio žmogaus nelaimė, kas išties yra tiesa. Jis kenčia fiziškai ir psichologiškai, o mirtis yra pati žiauriausia ir ne tokia reta ligos pasekmė.

Visgi tuo pačiu metu žmonės turi artimuosius, kurie nuo jų priklauso ar bent jau jais rūpinasi. Kai gyvenimas yra sutvertas taip, kad visi dalykai yra vienas su kitu persipynę, vieno žmogaus iškritimas iš rikiuotės yra žiaurus smūgis daugybei aplinkinių, ką „Sopranai“ šeštojo sezono pradžioje suprato tikrai gerai.

Kuo toliau, tuo sumaniau atrodo scenaristų sprendimas daugiau dėmesio skirti Tonio biologinei ir kriminalinei šeimai, prie jo paties nelaimių sugrįžtant karts nuo karto. Tai yra visapusiškai genialus ėjimas, pradedant antraeilių veikėjų plėtojimu likus visai nedaug iki serialo pabaigos ir baigiant leidimu Jamesui Gandolfiniui atsipūsti prieš finišo tiesiąją.

Juolab kad skųstis sunku tuomet, kai net ir antraeilių veikėjų istorijos yra tokios įdomios. Šioje serijoje jos daugiausiai yra susijusios su Poliu, Silvijumi ir Vitu, kurie visi trys šioje situacijoje turi savų interesų. Silvijus, kaip nesunku atspėti, šeimai vadovauja tol, kol negali Tonis. Tai yra suprantama, kadangi Silvijus buvo jo ištikimasis padėjėjas kiekviename žingsnyje ir dabar niekam net nekyla klausimų.

Visgi kaip netgi pats Tonis parodė ne kartą, galia žmonėms susuka galvas. Šįkart ji galvą gal susuka ne tiek Silvijui kiek jo žmonai, bet jie vėlgi veikia kaip vienas. Gabriela pradeda vyrą įtikinėti, kad jis gali būti geras bosas. Šis aiškina, kad visad save įsivaizdavo kaip pagrindinį padėjėją, tačiau dabar yra tokioje gyvenimo stadijoje, kad turi pakankamai patirties, jog galėtų perimti vadovavimą.

Serialas gražiai parodo ir tai, kad Silvijus ne tik svajoja apie vadovavimą, bet jo siekia ir veiksmais, net jeigu ir nesėkmingais. Jis nori patenkinti visus, bijo priimti drastiškus sprendimus ir galiausiai lieka be nieko.

Visų pirma jis bando padalinti pinigus tarp Vito, reiškiančio pretenzijas dėl savo svarbumo, ir Bobio, kuris aiškina privalantis pasirūpinti šeima. Galiausiai jam tenka įtikinėti ir Polį su Vitu, tempiančius laiką kuo ilgiau, kad tik jiems nereikėtų atiduoti savo laimikio mirštančiam bosui. Nenuostabu, kad Silvijaus sveikatos problemos išryškėja taip stipriai, kad jį tenka išvežti į ligoninę, dar kartą įrodant, kad jis padėjėju taip ilgai išdirbo ne be reikalo.

Polio ir Vito istorijos yra daugmaž panašios, nors turinčios skirtingas motyvacijas. Jie abu nenori atiduoti kalno pinigų Karmelai vien dėl to, kad Tonis gali tuoj mirti. Jie žino, kad pagal taisykles privalo padėti savo boso žmonai, bet kai jų niekas nekontroliuoja, taisykles galima nustumti į šalį.

Su Polio motyvacija šioje situacijoje yra sunkoka. Jis lyg ir nori pinigų vien dėl to, kad turėtų daug pinigų ir kad jų atidavimas mirštančiam Toniui yra bereikalingas dalykas, tačiau Polio istorija veikia labiau dėl Tony Sirico vaidybos nei pačios istorijos kokybės.

Tuo tarpu Vito siužeto linija yra kur kas įdomesnė. Jis, įsivaizduojantis esantis sveikiausias ir protingiausias žmogus planetoje, yra pasiruošęs perimti šeimos kontrolę. Vitas netgi pradeda agituoti kitus gaujos narius ir sukelia įtarimų Karmelai po to, kai bando perspaustai prie jos prisigretinti. Jo nenatūralumas ir klastingumas yra žudantis, kas žada įdomias potencialias ateities istorijas.

Net jeigu Vito, Silvijaus ir Polio motyvacijos yra skirtingos, galima sutikti bent su tuo, kad jų priežastis yra vienoda: jie visi neabejotinai galvoja, kad Tonis mirs ir planuoja savo ateitį be jo.

Tačiau bosas vis dar yra gyvas. Bent jau sapnuose. Komos pasaulyje (a.k.a. neįdomiausioje Vido Mačiulio laidoje) Tonis ir toliau išgyvena tą pačią istoriją, kurioje jis vis dar yra tas paslaptingasis Kevinas, kurio tapatybės jis nesugeba išsiaiškinti.

Kuo toliau, tuo labiau panašu, tiesa, kad Tonis tą tapatybę priima. Juolab kad dabar jam yra diagnozuotas Alzhaimeris, leidžiantis Toniui galvoti apie tai, kad jis išties gali būti Kevinas, tik to nesupranta (paralelių tarp Tonio ir Jaunėlio serialas jau nebando slėpti).

To vedamas jis priima Tibeto vienuolių kvietimą apsilankyti vienuolyne. Nors jis nuvažiuoja ten aiškindamas, kad tiesiog ieško Kevino, vienuoliai juo netiki. Vienas vienuolis yra linkęs Tonio išklausyti labiau nei kiti, tačiau reikia atsiminti tai, kad visus tuos vaizdinius kuria Tonio pasąmonė. Jam sapnuose kaip ir tikrame gyvenime gyvybiškai reikia vieno žmogaus, užtariančio jį tol, kol kiti šaiposi, ir smegenys sukuria būtent tai.

(Šioje situacijoje man kartu įdomu, iš kur istorijoje atsiranda vienuoliai. Geriausias mano spėjimas - kažkas palatoje (turbūt Dženisė) kalba kvailomis religinėmis frazėmis, kas Tonio pasaulyje sukuria būtent tokius vaizdinius.)

Galiausiai vėl būdamas viešbutyje Tonis (privalantis klausyti kvailų Polio šnekų savo palatoje ir galvojantis, kad kažkas rėkauja kitame kambaryje, kas yra tikrai įdomus ir smagus istorijos pasakojimo metodas) atranda kvietimą į Kevino šeimos susitikimą. Kur geriau galima atrasti Keviną nei ten?

Nuvykęs jis pamato vieną originaliausių būdų, kaip televizijoje kada nors buvo pateiktas pomirtinis gyvenimas („Lost“ scenaristai ne kartą pasakojo, kiek daug įtakos jiems padarė „Sopranai“, ir dabar man aiškėja, kaip buvo sukurta ta paskutinė scena). Tonį vietoje pasitinka pusbrolis, aiškinantis, kad į balta šviesa spinduliuojantį namą negalima neštis lagamino ir ten kalbėti apie darbą. Tonis kartu pamato tarpduryje stovinčią moterį, kuri iš silueto visai nesubtiliai primena jo motiną.

Ir visgi tuo pačiu metu Tonis iš medžių aukštybių girdi mažos mergaitės balsą, kad jos nepaliktų. Būtent mergaitės. Turbūt tos pačios, kuri realybėje stovi su Karmela ir verkia, kad jos nepaliktų mirštantis tėvas.

Tonis mergaitės paklauso. Net jeigu baltoji šviesa ir joje jau gyvenantys žmonės jį priima svetingai, kvietimas grįžti atgal yra stipresnis nei palikti savo gyvenimą. Galiausiai Tonis nusprendžia palikti Keviną už nugaros ir grįžti į realųjį pasaulį, kur juo rūpinasi gyvieji, net jeigu tik atsibudęs jis iškart galvoja, kad yra miręs.

Kitos mintys

  • Kristoferio istorija yra vienas tų kvailų dalykų seriale, kurie turi daugybę potencialo peraugti į visai rimtus. Jis susiranda savo buvusį draugą-scenaristą, vis dar skolingą jam nemenką sumą, ir liepia parašyti filmą apie zombius ir „Godfather“, kas yra natūralus mišinys. Gaujos susirinkimas, kuomet Kristoferis pristato tą filmą, yra vienas juokingiausių serialo momentų.
  • Karmela pamato, kokie nusiminę yra Polis ir Vitas, kuomet atiduoda jai pinigus, ir ji yra pakankamai protinga, kad suprastų, kas vyksta.
  • AJ išties laikėsi savo pažado. Jis vyko nusipirkti ginklo, kad nužudytų Jaunėlį, nors Kristoferis jam atskaito nevykusį ir kartu įtikinantį pamokslą.
  • Serija baigiasi vienu gražiausiu vaizdų per visą serialą, kuomet Karmela tiesiog rūpinasi mažais Tonio patogumais, žinodama, kad paprasčiausi dalykai gyvenime yra ir patys geriausi.

Šeštas sezonas. Ketvirta serija. The Fleshy Part of the Thigh


Even a rat don't abandon its own children. - Paulie

Žiūrint televiziją kartais būna sunku pasakyti, dėl ko scenaristai pasirenka rodyti vieną istoriją vietoje kitos. Dažniausiai jos yra logiškos ir kruopščiai suplanuotos, kartais atsirandančios netyčia, o kartais - tiesiog dėl logistinių sumetimų.

Tonio buvimo komoje istorija buvo visai įdomi, leidusi mums išnagrinėti jo paties psichologiją ir daugiau dėmesio skirti antraplaniams veikėjams. Ir visgi ta istorija nėra tai, dėl ko žiūrovai pamilo serialą. Niekas nenori ilgai žiūrėti į be sąmonės gulintį Tonį, ypač tuomet, kai pats serialas juda link pabaigos.

Toks nusiteikimas paaiškintų, dėl ko vos praėjusios serijos pabaigoje atsibudęs Tonis dabar turi tiek daug jėgų, nors serialas neapibrėžia, kiek laiko praėjo tarp dviejų serijų. Tonis jau yra gyvas, pusiau sveikas ir sugebantis normaliai susiorientuoti aplinkoje.

Tai padeda serialui praktine prasme, kadangi Tonis iškart gali leistis į istorijas, atsigriebiančias už visą laiką, kurį jis išbuvo be sąmonės.

Visų pirma laukia praktiniai reikalai. Būdami be Tonio šeimos nariai vertėsi visai neblogai, tačiau kad ir koks Silvijus būtų profesionalas, svarbiausius sprendimus jis bijojo priimti. Todėl dabar Tonis grįžta būtent prie jų. Nors Džonio, Filo ir Tonio meilės trikampis atrodo vis keisčiau ir neturi realios naudos, šįkart jis bent jau veikia ta prasme, kad išryškina Tonio pasikeitimą po komos.

Jis vos stovėdamas sugeba pyktis su Filu dėl to, kad Toniui atitektų keliais procentais daugiau pelno nei jam, ir serija tam paskiria nemažai laiko, šokinėdama tarp Filo, Džonio ir ligoninės. Tačiau man (kaip, panašu, ir patiems scenaristams) verslo pusė šiuo atveju nėra įdomi. Mums nebus blogiau dėl to, kad Tonis turi mažiau pinigų, kadangi apie pinigus jis galvoja mažai.

Visgi mums padarys įtaką tai, ar Tonis po komos pasikeitė. Šioje serijoje jis atsiduria keliose situacijose, kurios jeigu ne pakeičia jo mąstyseną, tai bent jau priverčia suabejoti tuo, ką žinojo anksčiau. Dėl to, perėjęs per įvairius dvasinius ir mokslinius periodus, Toniui sunku apsimesti, kad pinigai jam yra svarbūs. Jis nusileidžia Filui ne dėl to, kad galvoja dėl to gausiantis daugiau naudos, bet tiesiog dėl to, kad šitas reikalas jam nelabai rūpi.

Kitokia situacija susiklosto tuomet, kai Tonis bendrauja su jaunuoju Džeisonu, tampančiu to paties šiukšlyno, kuriame tariamai dirba Tonis, vadovu. Situacija vėlgi yra kur kas labiau susijusi su Toniu nei su bet kuo kitu, kadangi ji išryškina, jog Tonis vis dar geba priimti rimtus verslo sprendimus. Jis dar kartą parodo tą gražųjį mafijos modelį, kuomet su žmogumi iš pradžių bandoma bendrauti maloniai, o ilgainiui pradedama grasinti ir grasinimai yra įgyvendinami.

Tonis realiai neturi didelės paskatos skriausti vaikiną, kurį pažinojo nuo vaikystės, tačiau jis privalo laikytis savo principų, net jeigu draugo žmona maldauja, kad Tonis neskriaustų sūnaus. Džeisonas tiesiog įsivelia į situaciją, kuri normaliomis aplinkybėmis būtų logiška, o čia yra tiesiog neprotinga, tiesiogiai atimanti pinigus ir priedangą iš mafijos, kuri dėl to neabejotinai keršys.

Galiausiai, tiesa, sunku pasakyti, ar Džeisoną serijos pabaigoje Polis sumuša lieptas Tonio, ar savarankiškai, nes sprendžiant iš čia matytų įvykių, antrasis variantas skamba įtikimiau. Polis šioje serijoje atsiduria banaliausių istorijų klišių sūkuryje, kuomet stovėdamas prie mirštančios tetos vienuolės sužino, kad išties ji yra ne teta, o tikroji jo motina.

Net jeigu šios istorijos atsiradimas yra grįstas klišėmis, ją paskirti Poliui yra tikrai įdomus sprendimas. Nuo pat pirmųjų serijų mes matėme jį kaip praktiškiausią žmogų seriale, nesuprantantį jokių metaforų ir besirūpinantį tik pinigais, kas tokios istorijos kontekste yra tikrai svarbu. Poliui rūpi tik tai, kas yra pateikta ant popieriaus, ir bendras kontekstas yra antrame plane.

Būtent dėl to veikėjo plėtojimo prasme ši serija viską daro nuostabiai, priverčianti Polį atsisakyti jį užauginusios motinos ir vadinti ją melage. Jo noras pabrėžti, kad ji jai nupirko daug gražių dalykų, skamba banaliai, nors tuo pačiu metu logiška, kad Polis sako būtent tai. Nesunku būtų buvę nuspėti, kad jam biologiniai kraujo ryšiai yra kur kas svarbesni nei dvasiniai, kurių jis turbūt nesupranta.

Tai gražiai susiriša su pagrindine serijos istorija, kuri yra susijusi su Toniu ir religingumu. Sakyčiau, kad čia irgi yra baisi klišė, tačiau sunku skųstis, kai serialas ją įgyvendina taip nuostabiai. Tonis, gulėdamas ligoninėje, atsiduria tarp dviejų priešpriešų: mokslo ir religijos. Pirmuoju atveju jis susipažįsta su senu mokslininku, antruoju - su gyvenimą iš naujo atradusiu pastoriumi.

Šios istorijos nenoriu laikyti vien paprasta mokslo ir religijos priešprieša, kadangi tai sumenkintų viso serialo darbą. Man kur kas įdomiau yra tai, jog Tonis įdėmiai klausosi abiejų pusių. Jis teigia neprisimenantis, ką sapnavo būdamas komoje, tačiau mes matėme, kokią didelę jos dalį užėmė Tibeto vienuoliai, spindintys dvasingumu, ir tai, kad Tonis atsibudęs bando ieškoti atsakymų, yra visai nenuostabu.

Jis kartu galiausiai nepasirenka tik vieno atsakymo. Net jeigu jis pasiginčija ir su pastoriumi, ir su mokslininku, abiem atvejais jis yra labiau klausytojas nei dalyvis, susižavintis ir tuo, kad visata gali būti beribė, ir tuo, kad viską aplink sukūrė vienintelis Dievas.

Nemanau, kad Tonis galiausiai priima tik vieną teoriją. Kai jis yra išleidžiamas namo ir su Dženise džiaugiasi, kad gyvenimas yra tikra dovana, jis tiesiog priima savo menkumą ir meilę tokiam gyvenimui, kokį gyvena dabar. „Sopranai“ visad buvo serialas apie tai, ar žmonės sugeba pasikeisti, ir jeigu Tonis nepasikeis išgyvenęs mirtį, atsakymą sužinosime dar prieš serialo pabaigą.

Kitos mintys

  • Keisčiausia serijos istorija vėl susijusi su rasinėmis problemomis, kurios šiame seriale visad yra pateikiamos kiek per daug banaliai. Šįkart serialas atkreipia dėmesį į tai, kad visi juodaodžiai reperiai išgarsėja tuomet, kai juos kažkas pašauna. Ligoninėje susitikęs būtent juodaodį reperį, Bobis pasiūlo sandorį jį pašauti, kad šis išgarsėtų. Istorija labiau susijusi su tuo, kad Bobiui drastiškai reikia pinigų, bet originalumo tame irgi yra nemažai.
  • Karmela pataria Toniui saugotis Vito, kurio miną matė praėjusioje serijoje. Ji puikiai supranta Tonio verslą, net jeigu tai išduoda retai.
Namų darbai: s06e05 - Mr. & Mrs. John Sacrimoni Request... / s06e06 - Live Free or Die

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą