2016 m. rugsėjo 1 d., ketvirtadienis

Serialo apžvalga. Narcos

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Narcos“ serijos.

Ar žinojote, kad Pablo Escobaras turėjo tiek pinigų, kad kiekvieną mėnesį išleisdavo 2500 dolerių jų surišimui skirtoms gumoms? 

Tai aišku, kad žinojot, nes be šito dalyko ir fakto, kad Escobaras, užsidirbęs milijardus iš savo narkotikų verslo, laisvai galėjo būti turtingiausių pasaulio žmonių sąrašuose, apie jį niekas daugiau nieko nebando pasakyti. Ir gyvenimas žmogaus, kuris per savaitę parduodavo kokaino už maždaug 400 milijonų dolerių, juk turi būti įdomus.

Tą ir bando įrodyti serialas „Narcos“, kuriam tai didžiąja dalimi pasiseka.

Serialas, kaip jau nesunku nuspėti, pasakoja apie Escobarą (Wagner Moura) ir tai, kokiu būdu jis sukūrė savo didžiąją imperiją bei ką vėliau su ja darė. „Narcos“ tai rodo kruopščiai, pradėdami nuo tų laikų, kai Escobaras buvo tik paprastas kontrabandininkas, ir smulkmeniškai papasakoja visą procesą, kokiu būdu Escobaras tapo vienu didžiausią baimę keliančių žmonių visame pasaulyje.

Net jeigu seriale yra žiauriai daug informacijos, ji yra mažiausiai įdomus „Narcos“ elementas. Serialas tikrai nėra dokumentinis, net jeigu čia yra pateikiama nemažai tikrų nuotraukų ar dažniausiai devintajame dešimtmetyje filmuotos medžiagos. Jeigu norite sužinoti faktų apie Escobarą, jūsų draugas yra Google, o ne Netflix.

„Narcos“ kūrėjai Chrisas Brancato, Carlo Bernardas ir Dougas Miro tai, atrodo, supranta ir didelį dėmesį skiria draminei serialo pusei, kuri Escobaro prasme yra išties stipri. Jau nuo pirmų minučių serialas aiškiai parodo, kokius įspūdingus sugebėjimus turi pagrindinis veikėjas, sugebantis užkalbėti kiekvieną, o jeigu jam iš pradžių nepavyksta, sugebantis grasinti žmonių gyvybėmis ir vis tiek galiausiai gaunantis tai, ko norėjo. „Narcos“ neišradinėja nieko per daug naujo ir smulkmeniškai, pasitelkdami konkrečius pavyzdžius sugeba parodyti, kaip iš mažiausių Escobaro asmeninių savybių ilgainiui buvo sukurta legenda apie jį.

Serialas kartu žino, kad vien iš smagių montažų apie į visas puses taškomus pinigus nepragyvensi, dėl ko Escobarą reikia pateikti kaip žmogų, kuriam pinigai yra tik viena iš daugelio pripažinimo formų, jam reiškianti ne tiek ir daug.

Apie Pablą yra sukuriama šeima, kuri seriale neužima ypač svarbios vietos, nors kartais nelabai subtiliai yra bandoma sukurti scenas tarp Escobaro ir jo vaikų, kai jis juos bando mokyti kažkokių gyvenimo tiesų, tačiau šeima yra reikalinga labiau kaip istorijos detalė, ne atskirai veikiantys žmonės. Juolab kad Pablas toli gražu nėra ištikimas savo žmonai, rimtesnius santykius palaikantis su keliomis moterimis, tačiau kaip ir Tonis Soprano, taip ir jis šeimai (ne vien artimajai, bet ir tokiems žmonėms kaip broliui ar giminėms) suteikia didesnę svarbą nei eilinės draugės.


Įdomiausia ir daugiausiai siužeto serialui suteikianti tema yra Escobaro galios siekimas. Jis yra pakankamai tiesioginis - Pablas nori tapti Kolumbijos prezidentu, nes yra toks visiškai paprastas ir žmonių mylimas pilietis - ir užsiimdamas šia tema serialas veikia geriausiai. Politinės istorijos suteikia daugybę medžiagos pademonstruoti, koks nuostabus aktorius yra Moura, sugebantis pasirodyti ir subtiliau, ir rėkti taip, kad išsigąsti net žiūrėdamas į ekraną. Čia kartu yra ir daugiausiai veiksmo bei žudymų, nes Kolumbijos politinė sistema nėra pati demokratiškiausia, ir serialas paprasčiausiai smaginasi rodydamas tai, kaip eiliniai rinkėjai vis labiau įsimyli Escobarą ir kaip politikai vis labiau pradeda jo bijoti.

Po tokių dalykų atrodo, kad „Narcos“ yra jeigu ir ne per daug inovatyvus, tai bent jau nerealiai įdomus serialas su puikiu išpildymu ir be detalių, prie kurių galima būtų prisikabinti. Ir čia pasirodo amerikiečiai.

Maždaug trečdalis (jeigu ne daugiau) serialo laiko yra paskiriamas Steve'ui Murphy (Boyd Holbrook), narkotikų agentūros agentui, į Kolumbiją atvykusiam keršyti narkotikų prekeiviams už Amerikoje (ypač Majamyje) sukeltą chaosą. Narkotikai JAV tuo metu pražudė daugybę žmonių, todėl amerikiečių įsitraukimas į bandymą suvaldyti narkotikų prekeivius yra visiškai suprantamas.

Ir net jeigu amerikiečių pusės egzistavimą šitame seriale iš bėdos galima pagrįsti, tai, kaip jie yra pateikiami, „Narcos“ tiesiog išveda iš kelio. Pagrindinė problema yra ta, kad niekas realiai nepasako ar neparodo, kodėl mes matom amerikiečius ir kodėl jie turi mums rūpėti. Gal čia yra bandoma parodyti, kaip sunku yra kovoti su narkotikų prekeiviais. Gal kelių veikėjų kitoje barikadų pusėje rodymas pateikia kontekstą, kaip karas dėl narkotikų paveikia abi puses. Gal amerikiečiai čia yra įtraukti dėl to, kad seriale dauguma veikėjų kalba ispanų kalba ir „Netflix“ būtų buvę baisiai sunku įtikinti žiūrovus, kad žiūrėtų vien jiems nesuprantama kalba vykstantį serialą.

Kaip ten bebūtų, serialas neišryškina nei vieno amerikiečių aspekto, kaip veikėjai jie yra klaikiai nuobodūs ir galiausiai atrodo, kad vienintelė Murphy paskirtis yra tapti už kadro kalbančiu balsu, pasakančiu kalną informacijos apie Escobarą.

Tas užkadrinis balsas yra turbūt keisčiausia „Narcos“ dalis, kadangi serialo supratimui istorinio konteksto absoliučiai nereikia, o Murphy (kurio kalbėjimas seriale įsiterpia praktiškai po kiekvienos scenos) tik pasako gryną informaciją. Jokių veikėjų minčių, jokių jausmų, jokių teorijų, net jeigu tai sugeba net ir banaliausi užkadrinį balsą naudojantys kūriniai.

Ne, Murphy čia pasako, kiek pinigų Escobaras uždirbo per dieną ir kaip tas ūsuotas storulis, neatskiriamas nuo penkiolikos kitų ūsuotų storulių, yra susijęs su Escobaro pusbrolio drauge. Nuobodus Holbrooko balsas ne tik sujaukia serialo ritmą, bet ir parodo, kad žiūrovai yra laikomi kvailiais, kurie nieko nesupras be paaiškinimų, o scenaristai nepasitiki savo jėgomis aiškiai parodyti, kas yra kas, todėl šitoje situacijoje laimėtojų nėra.

Į pirmo sezono pabaigą amerikiečių situacija pagerėja, nes serialas pagaliau susipranta, kad kaip Escobaras gyvena absoliučiai atskirai nuo amerikiečių, taip ir jie turėtų iš pradžių būti sukurti kaip įdomūs savarankiški veikėjai ir tik tuomet reikia kalbėti apie jų sąsajas su narkotikų imperija.

„Narcos“ iki sezono galo amerikietiškosios pusės (kurioje neabejotinai geriausia dalis yra iš „Game of Thrones“ pažįstamas aktorius Pedro Pascalis) nesugeba paversti nuoširdžiai įdomia, nors klaidų pripažinimas rodo, kad serialas antrame sezone galbūt pajudės į geresnę pusę (nors manęs vis neapleido nuojauta, kad „Narcos“ tobulai veiktų tik kaip mini serialas be antro sezono, bet ką jau padarysi).

Tačiau jeigu reikėtų siūlyti serialą tokiam neįpareigojančiam laiko praleidimui, „Narcos“ galėčiau rekomenduoti drąsiai. Stipriausios serialo vietos tikrai atsveria nuobodžias jo žemumas, ir jeigu po Murphy įgarsinimo per dešimtį serijų būsite įsiminę bent vieną kvailą faktą, tai gal net pagalvosiu apie savo kritikos atsiėmimą.

O ką apie šį serialą manote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą