2016 m. rugsėjo 14 d., trečiadienis

Serialo apžvalga. Documentary Now!

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Documentary Now!“ serijos.

Dažnai kartoju, kad jeigu filmas neveikia be jokio konteksto, jis yra tiesiog blogas. Tai yra ypač svarbu „Marvel“ ir „DC Comics“ laikais – jeigu filmas tikisi, kad būsiu skaitęs šimtus komiksų ir iškart pažinosiu veikėjus, jeigu jis nesistengs jų istorijos pristatyti pats, studijos praras milijonus potencialių žiūrovų. Tai kartu leis ir gyvenimu nelabai patenkintiems žmonėms nuspręsti, kad geriausias jų laiko praleidimo būdas yra rašyti man, jog aš nesuprantu „Batman v Superman“, nes jo supratimui reikėjo skaityti komiksus.

Su „Documentary Now“ daryčiau išimtį.

Serialas nuostabiai veikia ir be konteksto, ir visgi jo esmė yra tai, kad kontekstą žinantys žiūrovai serialu mėgausis labiau nei bet kas kitas. Kaip galima spręsti iš pavadinimo, IFC kanale rodomame seriale yra parodijuojami dokumentiniai filmai. Parodijos idėja yra ganėtinai specifiška, nes dokumentinių filmų yra daug ir įvairių, ir visgi juos pašiepiantys žmonės šitą žanrą yra įvaldę tobulai.

Nenustebkite, kad tie žmonės kartu yra ir šių dienų komedijos dievai. Taip juos vadinu visai neperspausdamas, kadangi pramogų pasaulyje dabar nėra daug žmonių, suteikusių man daugiau džiaugsmo nei „Documentary Now“ kuriantis „Saturday Night Live“ veteranų trejetas. Serialą kuria Sethas Meyersas, Billas Haderis ir Fredas Armisenas – trys žmonės, atsakingi už vienus iš geriausių SNL sezonų. Vieną seriją netgi parašė Johnas Mulaney – žmogus, kurio „The Comeback Kid“ yra vienintelė šiame amžiuje sukurta komedijos valanda, bent kiek priartėjanti prie Louis CK demonstruojamo lygio.

Žiūrint pirmąjį „Documentary Now“ sezoną yra aišku, kaip serialo kūrėjai myli dokumentinius filmus. Estetinės serialo detalės žavi savo autentiškumu ir niekaip negalima kritikuoti, jog šiuolaikinis humoras televizijoje remiasi tik kalbančiais žmonėmis, o režisieriai yra nereikalingi. „Key and Peele“ pastaraisiais metais įrodė, kiek daug komedijai gali pagelbėti unikalus ir įdomus vizualinis stilius, ir „Documentary Now“ elgiasi taip pat.

Tai reiškia, kad serijoje, kurioje pasakojama apie ekspediciją į Antarktidą, daug pastangų yra įdedama ne vien į nespalvotą vaizdą, bet ir į smulkius objektus, įrodančius, kad čia apsakomi įvykiai išties vyko prieš daugybė dešimtmečių. Tai kartu reiškia, jog serijoje, parodijuojančioje aštuntajame dešimtmetyje sukurtą filmą „Grey Gardens“, daugiausiai dėmesio skiriama į išblukusį aštunto dešimtmečio stilių ir buką to laikotarpio interjerą.

Serialo humoras pats iš savęs yra nuostabus ir meluoju sakydamas, jog jis jūsų nepaveiktų. Mes juk kalbam apie komedijos profesionalus, žinančius, kaip pavergti įvairaus tipo auditorijas. Todėl juoktis iš kvailų pasisakymų, dar kvailesnių veikėjų ir vieną už kitą absurdiškesnių idėjų yra nesunku.

(Čia dvi serijas yra pasakojama istorija apie grupę, kuri kilo iš Čikagos, bet norėjo tapti Los Andželo grupe ir jiems trukdė jų čikagiškumas; kita serija pasakoja apie Islandijoje vykstantį festivalį, kuriame žmonės persirengia – true story – kaip Al Capone.)


Ir visgi kuomet nusprendžiau užpildyti bent šiokias tokias spragas mano gėdingame dokumentinių filmų nepažinojime, pakilau į naują lygį. Jau minėtas dokumentinis filmas „Grey Gardens“ yra pats savaime absurdiškas, pasakojantis apie dvi kadaise pasiturinčiai gyvenusias moteris, dabar gyvenančias skurde. Pats filmas veikia dėl dviejų keistų moterų, ne dėl jų gyvenimo aplinkybių, ir yra vienas tų pavyzdžių, kuomet įdomiai pateikiama kažkas, kuo pamatęs ant popieriaus tikrai nesusidomėtum.

Kai nusprendžiau pirmąją „Documentary Now“ seriją peržiūrėti dar kartą (jau pamatęs „Grey Gardens“), viskas nusišvietė naujomis spalvomis. Detalės, į kurias atkreipė dėmesį serialo kūrėjai, buvo tokios miniatiūrinės, kad norint jas įterpti, tuos filmus reikėjo peržiūrėti ne kartą. Tai, kiek serialo veikėjai užsiminė apie įvykius filme, irgi stulbino.

Geriausias smulkmeniškumo pavyzdys yra „The Thin Blue Line“ parodijuojanti serija. Patį filmą esu matęs porą kartų, todėl bent šioje vietoje jaučiausi pasikaustęs. Ir labiausiai stebinęs dalykas buvo tai, kaip viskas priklauso nuo konteksto. Kas originaliajame filme atrodė dramatiškai – slow-motion kadrai išties pridėjo įtampos, - „Documentary Now“ kontekste buvo geriausias įmanomas komedijos elementas. Kai kurių dalykų jiems net nereikia parodijuoti, tiesiog užtenka pakartoti tuos pačius žodžius komedijos kontekste ir turite sau nuostabiai įgyvendintą mažą, specifinį ir gal penkiolika žmonų pradžiuginantį projektą.

Nesakau, kad norėdami džiaugtis „Documentary Now“ – kuriame pagrindinius veikėjus visuomet įkūnija Haderis ir Armisenas, kas jau yra priežastis serialą bent patikrinti – privalote peržiūrėti jų parodijuojamus filmus. Sakyčiau, jums užteks tik žinoti pagrindines dokumentinių filmų savybes.

Visgi čia šaltinių pažinojimas suteikia nepalyginamai daugiau džiaugsmo, kai komedija įgauna dar porą lygių. Sukurti gerą parodiją yra sunku, kadangi parodijuoti kažką žodis į žodį veikiausiai nepavyks. Parodijai labiau nei bet kur kitur yra reikalingas neeilinis parodijos šaltinio supratimas, ir jeigu norite to pavyzdžio, „Documentary Now“ yra jūsų paslaugoms.

Ir jei dar neužtenka priežasčių, kiekvieną seriją pristato Helen Mirren. Tik nesakykit, kad ją galite taip lengvai ignoruoti.

O ką apie šį serialą manote jūs?

1 komentaras:

  1. Grey Gardens iš anonso matosi, kad parodijuoja nuostabiai, tik bijau, kad kino maniakams labiau šis šou, nes daug kas gali būti tiesiog neatpažįstama, jeigu nematyti originalai.

    AtsakytiPanaikinti