2016 m. rugsėjo 13 d., antradienis

Sopranai. Šeštas sezonas. Luxury Lounge/Johnny Cakes

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Šeštas sezonas. Septinta serija. Luxury Lounge


Is there nothing without this complaining? - Tony Soprano

Kai prasidėjo šeštasis „Sopranų“ sezonas, ir kūrėjai, ir žiūrovai jau žinojo, kad jis bus paskutinis. 21 serija užbaigti jau tuo metu vienu geriausiu visų laikų serialu laikytą kūrinį buvo įmanomas dalykas, suteikęs scenaristams tariamai aiškų pabaigos planą. Tik pažiūrėkit į „Dingusius“ - serialą, kuris trečiajame sezone kentėjo nuo žiaurių kokybės svyravimų, ir tuomet buvo nuspręsta, kad serialas tikrai baigsis po dar trijų sezonų, o scenaristai pagaliau gali aiškiai planuoti savo kelią.

Natūralu būtų galvoti, kad „Sopranų“ istorija yra panaši, tačiau vis labiau atrodo, kad istorija nėra sufokusuota, bandanti apglėbti kuo daugiau ir kartais nepadaranti nieko. Tuščių serijų „Sopranai“ neturėjo niekada, nes kiekvienoje jų galima atrasti kažką įdomaus, tačiau „Luxury Lounge“ priartėja prie to, kad galėtų būti pavadinta beprasmiška valanda.

Serijos pavadinimas ir didžiausia jos siužeto dalis kyla iš Kristoferio nuotykių. Šiame sezone dar kartą atgijo scenaristų pamirštas sumanymas, kad Kristoferis nori būti scenaristu. Ta proga jis pastarosiomis serijomis vėl pradėjo šantažuoti savo pažįstamą scenaristą, o su Karmainu susitarė dėl finansavimo ieškojimo. Ši serija istoriją tęsia toliau, kai Tonis nenoriai sutinka išleisti Kristoferį į Kaliforniją, kad šis galėtų ieškoti filmo partnerių.

Sunku pasakyti, kas serijoje atsirado pirmiau: noras Kristoferį supažindinti su įžymybe ar noras surasti pretekstą į serialą įkišti Beną Kingsley. Mane labiau įtikina antras variantas.

Į Los Andželą nuvykę Kristoferis su Karmainu susitinka būtent Kingsley, kuris šituo susitikimu nėra susižavėjęs, aiškiai į jį įkištas per pažįstamus, kurie, tikėtina, buvo smagiai įbauginti. Kingsley turbūt nesupranta, kad bendrauja su mafijos atstovais, kadangi net ir tokio kalibro aktorius prieš juos nesugeba suvaidinti susidomėjimo.

Bet va dalykas: apie scenarijų ar filmo kūrimą serijoje yra kalbama mažai. Kur kas labiau Kristoferį ir Karmainą sužavi tai, ką jie pamato po susitikimo, nusekę paskui aktorių į viešbučio salę, kurioje įžymybėms yra nemokamai dalinami prabangiausi dalykai.

Scenaristų sumanymas yra gal ir neblogas, išryškinantis tai, kad širdyje Kristoferis yra labiau vagis ir nusikaltėlis nei rašytojas. Jis gali galvoti tik apie tai, kiek nemokamų daiktų atiduodama žmonėms, kurie gali nusipirkti viską. Smulki detalė, kad net Kingsley supranta dalybų absurdiškumą, šį istorijos aspektą dar labiau išryškina.

Serialas, tiesa, turėdamas šitą informaciją iš to nieko nepadaro. Kristoferis dar kartą pradeda gerti, vartoti narkotikus ir susitikinėti su neaiškiomis moterimis, o žiūrovai tuo pačiu turi patikėti, kad visa jo gyvenimas nuėjo į niekur vien dėl nemokamų dalykų troškimo? Veikėjo motyvacijos prasme tai suvokti yra klaikiai sunku.

Gerai bent jau tiek, kad scenaristai su istorija ėjo iki galo, nes logiškiausias žingsnis po to buvo priversti Kristoferį apvogti Lauren Bacall. Žinot, kaip nutinka visuose serialuose. Tai įbaugina Kingsley, dėl to atsiperka Kristoferio kelionė ir tokiu būdu jis gali parodyti kažką materialaus Toniui, tačiau scenaristai šitą konfliktą pritempė nenatūraliausiu įmanomu būdu. Jie visai nepasimokė iš to, kad visos silpniausios „Sopranų“ serijos taip pat buvo labiausiai susijusios su Kristoferio rašytojo karjera.

„Luxury Lounge“ gelbėjanti siužeto linija yra Arčio istorija, kuri šiaip nėra stebuklinga, atitraukianti žiūrovus nuo kiek įdomesnių pasakojimų tam, kad parodytų nelabai pasikeitusį žmogų.

Scenaristų sumanymas yra įdomus. Rodyti Artį kaip žmogų, kuris visą savo gyvenimą kaltę vertė ant kitų, net jeigu niekad nebandė kažko pakeisti pats, yra neįprasta kryptis. Serialas apie tai jau buvo keletą kartų užsiminęs, nors taip aiškiai tai buvo parodyta pirmą kartą.

Galėčiau ginčytis su tuo, kaip buvo pateikta imigrantės padavėjos istorija, kuri bendrame kontekste buvo reikalinga tik iš dalies. Arčio pykčio priepuoliai, sumaišyti kartu su vėliau sumuštu Beniu, galėjo būti pasiekti kitokiu būdu, nepaaukojant tiek daug laiko konfliktui su padavėja, kuri veikė kaip siužeto dalis, ne kaip įdomesnė atskira veikėja.

Visgi serija šia prasme tikslą pasiekė, pastatydama į nemalonią poziciją ne tik Artį, bet ir Tonį, kurį situacijoje aplankė rimta dilema. Benis yra jo šeimos narys, kurį reikėtų ginti, tačiau Artis yra geriausias draugas, kuriam Tonis niekad nepakenktų, net jeigu Artis jį įžeidinėtų ar kaip nors kištų koją.

Dėl to serijos pabaiga ir yra stipri, atperkanti visas kvailystes su Kingsley ir jo nemokamais produktais. Tonis nepyksta ant Arčio kaip anksčiau ir nebando jam rėkdamas išaiškinti, kad pakeistų savo gyvenimą. Matosi, kad Tonis nori elgtis ramiai ir paaiškinti draugui, kad jis savo gyvenime daro tas pačias klaidas ir tikisi kitokių rezultatų. Jis netgi pasiūlo apsilankyti pas Melfi, kad Artis išsispręstų pykčio problemas.

Pastarasis Tonio galiausiai paklauso. Jis nusprendžia atnaujinti savo meniu pirmą kartą po ilgo laiko, tarytum patvirtindamas faktą, kad Tonis išties pasikeitė ir kad naujoji jo taktika naudoti gerumą vietoje agresijos išties pasiteisina.

Kitos mintys

  • Trečiaeilė ir mažiau užgriebta serijos istorija yra susijusi su Rasčio žmogžudyste. Serijoje nuosekliai parodoma, kaip žudikai atvyksta iš Italijos, kaip jie yra paruošiami darbui ir kaip jie išvyksta. Smulkmeniškos istorijos išties buvo serialo stiprybė.

Šeštas sezonas. Aštunta serija. Johnny Cakes


I guess your heart was in the right place, AJ, but it's wrong. - Tony Soprano

Mažiausiai matoma „Johnny Cakes“ istorija yra susijusi su tuo, kaip sparčiai ir, kai kuriems žmonėms, neparankiai keičiasi pasaulis. Serijos pradžioje du Tonio parankiniai apsilanko pas kiaušinių pardavėją, kad pasiimtų savo rinkliavą. Jie kartu bando engti naujos sulčių parduotuvės savininką, kuris paaiškina, kad negali būti jokios rinkliavos, nes visi pinigai yra rūpestingai perskaičiuojami ir apgaudinėti kompiuterių neįmanoma. Serijos pabaigoje paaiškėja, kad kiaušinių parduotuvė yra parduodama naujosios parduotuvės savininkams ir dar labiau sumažėjo vietų, iš kurių mafija gali rinktis pinigus.

Pačios serijos viduje yra smulkmeniškai paaiškinama, iš kur atsiranda tokie dalykai ir visiems yra daugmaž aišku, kad dėl savo asmeninių interesų Tonis pakenkia savo verslui. Tačiau šalia to, kad serialas visuomet buvo susidomėjęs žmonių gebėjimu keistis, šeštasis „Sopranų“ sezonas šia prasme gavo dar vieną naują kozirį. Serialas įgijo galimybę rodyti jau ne vieną kartą rodytas istorijas ir žiūrėti, kaip į jas reaguos Tonis, ką tik išsikapstęs iš mirties.

Būtent dėl to „Sopranai“ dar kartą gali rodyti AJ, kuris nesusitvarko savo gyvenimo. Jeigu serialo pradžioje buvo linksma matyti mafijos bosą nervinantį vaiką, ir net jeigu jis dažnai buvo pagrindinis humoro šaltinis, dabar viskas atrodo kiek rimčiau. Nieko neveikiantis ir mokyklos nelankantis AJ atrodo kaip išnaudotojas, besinaudojantis savo tėvų gerumu ir nedarantis nieko, kas jį ištrauktų iš namų.

Jo jaunas amžius kartu reiškia norą pramogauti, dėl ko serialas praleidžia didelę serijos dalį su klubuose esančiu AJ. Linksmybės ir draugai yra normalus dalykas ir į tai kreipti per daug dėmesio nesinori. Kur kas įdomiau yra tai, kad jis parduoda savo būgnus, kuriuos dovanojo Tonis, vien tam, kad klubuose galėtų sumokėti kosmines sąskaitas už savo draugus.

Čia yra pirmoji užuomina, koks panašus į Tonį yra AJ. Nors jų nuostata į gyvenimą yra kardinaliai skirtinga, ir Toniui, ir AJ daug reiškia kitų žmonių palankumas. AJ nenori mokėti sąskaitų, bet priima tai tarytum natūralų dalyką, kad tai daryti privalo bei nusiperka kitų žmonių gerumą.

Kitaip yra su tuo, kaip jis reaguoja į kitų žmonių pagarbą. Kuo toliau, tuo labiau AJ supranta, kad Tonis yra pagrindinė priežastis, dėl ko žmonės nori su juo bendrauti. Garsus tėvas visiems yra tobulas traukos objektas, o tai, kad Tonis ką tik buvo beveik nužudytas, AJ paverčia žvaigžde.

Sunku pasakyti, ką AJ jaučia tuo momentu, kai visi kalba apie jo tėvą, nors jis niekad neatrodo patogiai. Ir visgi jis tėvui slepia kažkokius jausmus, kuriuos apibūdinti yra dar sunkiau. Lengva pasakyti, kad kiekvienas vaikas myli savo tėvus, kadangi tai ne tik laisvai gali būti netiesa, bet kartu ir per daug supaprastina visą situaciją. „Sopranų“ aplinkoje nesupaprastinti istorijos yra būtina, kadangi visi veikėjai turi kažkokias motyvacijas.

AJ motyvaciją mes matėme tuomet, kai Tonis gulėjo komoje. Tuomet apsiverkęs ir už tėvą pažadėjęs atkeršyti AJ suprato, kad tėvą gali prarasti bet kurią akimirką, ir pasiryžo už tai atkeršyti Jaunėliui. To pažado jis laikėsi šioje serijoje, nuvykęs į Jaunėlio psichiatrinę ligoninę ir pasiruošęs jį nudurti, jeigu peilis nebūtų iškritęs jam iš rankų.

Ir tuomet pasidaro aišku, dėl ko šito serialo negaliu kritikuoti ilgai, nes jis per vieną sceną sugeba priminti, dėl ko „Sopranai“ yra geriausias serialas. Scena, kuomet Tonis vedasi AJ iš nuovados ir jį prispaudžia prie mašinos, yra visa tai, ko galima buvo tikėtis iš tėvo ir sūnaus santykių. Tonis visą gyvenimą norėjo nebūti toks kaip tėvas, nesielgti su savo vaikais taip nepagarbiai ir juos atvirai mylėti. Ir būtent dėl to jis savo sūnaus neprimuša, o tiesiog yra ant apsiverkimo ribos, kad AJ savo gyvenimą pasuko bloga linkme. Sūnus, neprotingai bandantis atsikeršyti už tėvą ir beveik išsiunčiamas į kalėjimą už pasikėsinimą į gyvybę, Toniui būtų didžiausia tragedija. Ta scena, kartu su Gandolfinio vaidyba, yra absoliuti tobulybė ir įprasminimas viso to, ką serialas nuolat bandė pasakyti kalbėdamas apie Tonio ir AJ santykius.

Ji kartu paaiškina, dėl ko Tonis elgiasi taip, kaip galiausiai elgiasi. Ši serija pagal visas aplinkybes jam turėtų būti džiaugsminga. Jis pagaliau atgauna savo seksualines jėgas ir visas švyti, yra kupinas jėgų ir pilnai atsigavęs.

Kartu jis suskuba laužyti priesaikos, kurią neseniai davė Karmelai, kuomet pažadėjo daugiau jos niekada neišduoti, kad tik išlaikytų savo santuoką. Sunku buvo patikėti, kad Tonis šio pažado laikysis, tačiau kaip visada šiame seriale įdomiausios yra aplinkybės. Ir jos aplanko patį Tonį, kuomet žavi nekilnojamo turto kompanijos atstovė Džiulijana, kurią vaidina Julianna Margulies, pasiūlo iš Tonio pirkti kiaušinių krautuvėlę ir jos vietoje pastatyti dar vieną sulčių parduotuvę.

Toniui, tikėtina, tai nėra didelė problema. Apie verslą jis galbūt galvoja, šioje serijoje sugebėdamas įspūdingai pakelti savo nuosavybės kainą, tačiau jo pagrindinė motyvacija nėra krautuvėlė. Jis pasiryžta suvilioti Džiulijaną, kuri tobulai atitinka visų Tonio svajonių moterų prototipus. Graži, savarankiška, kieta, turinti savo nuomonę. Tarsi pagal vadovėlį.

Ir Tonis šia linkme nueina tikrai toli. Kadangi jam dar neatsispyrė nei viena moteris, sunku buvo pagalvoti, kad serialas šįkart eis kita linkme. „Sopranų“ santykiai su moterimis gal ir būna keistoki, tačiau savo veikėjus ir žiūrovus scenaristai pažįsta, ir jie puikiai žino, kad žiūrovams bus kur kas įdomiau pamatyti, kaip elgiasi Tonis, ne ką tik sutikta moteris.

O Tonis nenuvilia. Jis jau pasiryžta su Džiulijana eiti iki galo kai vidury viso smagumo supranta, kad daro klaidą. Kad namuose laukia mylinti Karmela ir už jį pasiaukoti pasiryžęs sūnus, ir kad jis negali jų taip žiauriai išduoti dar kartą. Ar tai yra Tonio sąžinės sugrįžimas, ar jo kardinalus pasikeitimas, ar tiesiog vienalaikis momentas, spręskite jūs. Man paprasčiausiai smagu, kad serialas iš jau ne vieną kartą matytų aplinkybių sugebėjo išspausti visiškai kitokius rezultatus.

Kitos mintys

  • Serija daug laiko praleidžia su Vitu, kas visad buvo didžiausia mano problema šiame sezone. Jo istorija nėra įdomi nei pati iš savęs, nei dėl savo sąsajų su Toniu, nei dėl scenaristų bandymo papasakoti drąsią ar progresyvią istoriją. Tai, kaip Vitas įsimyli restorano savininką ar tiesiog neturi ką veikti tokiame mažame kaimelyje, nėra daugiausiai medžiagos apmąstymams suteikiančios aplinkybės. Vito noras atstumti savo naująjį draugą ir tolesnis pasiryžimas apsimetinėti, kad jis yra žiaurus homofobas, yra keista taktika, bet man iš dalies smagu, kad galiausiai Vitas randa kažkokią laimingą akimirką.
  • Viena stipresnių serijos scenų taip pat yra susijusi su Vitu, kuomet jis kalbasi su savo žmona ir vaikais. Šiuo atveju yra skaudžiai aišku, kad jie turbūt vienas su kitu daugiau nepasimatys. Kartu serialas parodo, kad net jeigu Vitas ilgai gyveno dvigubą gyvenimą, savo žmoną ir vaikus jis mylėjo ir tebemyli nuoširdžiai, kas veikėjui suteikia reikalingo gilumo.
  • Pagaliau scenaristai parodė, kad vienintelė priežastis, dėl kurios Melfi psichiatras klausosi jos istorijų, yra tai, kad nori išgirsti kuo daugiau naujienų apie Tonį. Sunku jį kaltinti.
  • Serijos pabaigoje AJ nukrenta nuo dar vieno panikos priepuolio, kas tikrai nepadės Toniui galvoti, kad jis savo vaikus užaugino teisingai.
Namų darbai: s06e09 - The Ride / s06e10 - Moe n' Joe

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą