2016 m. rugsėjo 29 d., ketvirtadienis

Sopranai. Šeštas sezonas. The Ride/Moe n' Joe

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Šeštas sezonas. Devinta serija. The Ride


It's called depression. - Liz La Cerva

Sakyti, kad „Sopranai“ pakeitė televiziją, jau tapo savotiška kliše, kas yra blogai, kadangi žmonės to jau nepriima rimtai. Prieš „Sopranus“ televizijos dramos susidėjo tik iš visur bėgiojančių daktarų ir policininkų, ir niekas negalvojo, kad kažkam bus įdomu šešis sezonus iš eilės stebėti grupės žmonių gyvenimus, net jeigu tie gyvenimai sukosi apie mafijos atstovus.

„Sopranai“ televiziją pakeitė įdomiu būdu. Serialo kūrėjai buvo per daug protingi, kad užsiimtų didaktika ir žiūrovams aiškintų, kas yra blogai ir kas yra gerai. Jie tiesiog rodė tai, ko žmonės anksčiau nebuvo matę, ir paliko patiems žiūrovams išsiaiškinti, ką jie mato prieš savo akis.

Didaktikos trūkumas ir yra vienas geriausių serialo bruožų, leidęs jį priimti visiškai rimtai ir neapgaubęs „Sopranų“ dirbtinumo šydu. Dėl to tokios serijos kaip „The Ride“ ir galėjo egzistuoti, žvelgiančios į žmonių ar tiesiog grupės veikėjų santykius apsieinant be nereikalingo pamokslo, kaip reikia gyventi savo gyvenimus.

„The Ride“ yra įdomi serija tuo, kad ji po rimtesnės pertraukos yra pilna istorijų, vienijamų tos pačios temos. Visi veikėjai šioje serijoje susiduria su įvairaus tipo pramogomis ar laisvalaikio praleidimo būdais, ir serialas parodo, kaip jie į tai reaguoja, kaip jie elgiasi su maloniais dalykais ir ką jie jaučia padauginę gerumo.

Serijos pradžia, tiesa, žada kiek kitokią valandą, tampančia didžiuliu kontrastu su praėjusiomis keliomis serijomis. Paskutinį kartą kai matėme Tonį, jis pykosi su AJ, toliau mąstė, ar jis yra tikrasis jo sūnus, ir tiesiog gailėjosi tuo, kad užaugino ne tokį žmogų, kokį norėjo.

Tuo tarpu šioje serijoje matome tikrąjį tėvo ir sūnaus ryšį, susiformuojantį tarp Tonio ir Kristoferio. Serialas nuo pirmų serijų žaidė tuo, kad jiedu atrodo kaip tėvas ir sūnus, ir kad Tonis į jį žiūri pagarbiai, o šioje serijoje tai yra pateikiama ryškiausiai. Tai kartu parodoma ir tik su „Sopranams“ būdingu specifiškumu, kuomet išvykę sudaryti verslo sandorio Tonis ir Kristoferis nusprendžia neatsargiai pavogti kelias dėžes brangaus vyno. Jie rizikuoja nedaug kuo, pakeliui nušaudami vyną saugančius apsauginius, o vagystės suteikiamas adrenalinas dviems vyrams, kurie jau išaugo iš tokių žemo lygio darbų, juos dar labiau suartina.

Būtent dėl tokio suartėjimo seka kelios svarbios scenos. Viena jų yra svarbi tik iš dalies, kuomet Tonis įkalba Kristoferį išgerti taurę jų pavogto vyno, nuo kurio sūnėnas greitai pasigeria. Tai yra svarbesnė scena labiau psichologiškai nei fiziškai, kadangi girtą Kristoferį matėme ne kartą, net jeigu Tonis apie tai nelabai žino. Tonis leidžia savo psichologiniam sūnui daryti blogus dalykus suprasdamas, kad tai neišeis į gerą.

Kita scena yra kur kas stipresnė visapusiškai, aiškiai parodanti, kaip Tonis ir Kristoferis elgėsi tuomet, kai Kristoferis sužinojo apie Adrianos išdavystę. Tonis iš pradžių buvo piktas ir sunerimęs ir ilgainiui staigiai atsipalaidavo supratęs, kaip žiauriai ši padėtis veikia Kristoferį, kuris yra puolęs į depresiją. Tonis jį paguodžia ir pažada viską sutvarkysiantis, ką, kaip matėme praėjusiame sezone, jis ir padarė.

Ta scena yra labiau formalumas nei būtinybė, nors ji atlieka nemenką vaidmenį serijoje, kurioje Kristoferis yra pasiryžęs pradėti naują gyvenimą. Kelių minučių bėgyje matome, kaip jis sužino, jog naujoji jo draugė yra nėščia ir jis pasiūlo jai susituokti, o gaujos nariai nėra dėl to nustebę, tik pasveikina Kristoferį. Vėliau serijoje matome, kaip jis su drauge, kurią matome pirmą kartą visame seriale, nusprendžia pirkti pirmą pasitaikiusį namą.

Iš pradžių atrodo, kad visa tai Kristoferiui teikia džiaugsmą, nes visi galvoja, kad tokie dalykai yra laimingiausi momentai vyro gyvenime. Ir visgi tuo pačiu metu viskas krypsta į tai, kad Kristoferis tiesiog bijo sustoti ir pamąstyti apie tokius pasirinkimus, tarytum bijodamas, kad jis pats tuoj pat gali apsigalvoti. Tai jam teikia džiaugsmą ir kuo mažiau jis apie tai mąstys, tuo geriau.

Tai tampa problema tuomet, kai Kristoferis išties sustoja. Jeigu alkoholizmo problemos jis iki galo nebuvo susitvarkęs, be narkotikų, išskyrus trumpą pabuvimą Kalifornijoje, jis buvo apsiėjęs. Ypač be heroino, kuris anksčiau jam tapdavo didžiausia pražūtimi. Šįkart Kristoferis, sėdėdamas su heroiną vartojančiu draugu, jau nebėra pasimetęs visame chaose. Jis kalba apie tai, kaip turės nuostabų namą, vaikus ir linksmai švęs Kalėdas, ir galiausiai susiduria su dilema, kurios vienoje pusėje yra ilgas gražus gyvenimas, reikalaujantis pastangų, o kitoje yra trumpas pasitenkinimas, neturėsiantis jokių teigiamų pasekmių.

Kristoferis pasirenka pastarąjį ir serialas įdeda daug pastangų rodydamas, kaip heroinas jį paveikia. Smagios režisūros dėka, kuomet šalia Kristoferio visad sukasi karuselės ir šviečia miesto mugės šviesos, yra parodoma, kaip daugybė žmonių atrodo laimingi išoriškai ir galbūt nėra laimingi viduje, o Kristoferis atrodo kaip puolęs į depresiją, nors heroinas suteikia jam šventę smegenyse. Taip, jis atrodo kaip bomžas šalia benamio šuns, ir visgi jis bent kelias valandas yra laimingas, ne iki galo suprantantis, kad tas laimingumas greitai jį nuskandins į dugną.

Pramogų įtaką žmonėms serialas sugeba išnagrinėti per kelis aspektus. Mažesnė istorija šiuo atveju tenka Toniui, besidžiaugiančiam didžiuliu vyno laimikiu. Serijoje matome, kad kiekvienoje Tonio scenoje vynas kažkokiu būdu atlieka svarbų vaidmenį, esantis kažkurioje kiekvieno kadro vietoje. Galiausiai Tonis pietų metu pats pripažįsta, kad vynas, kurį jis taip gyrė pačioje pradžioje, prarado dalį savo žavesio. Tonis jo tiesiog padaugino ir jam vynas, panašiai kaip Louis CK narkotikai, tapo dar viena kasdienybės dalimi, ne švente, kas atėmė bet kokį džiaugsmą iš pašalinio objekto.

Dar mažesnė istorijos dalis tenka Dženisės ir Bobio šeimai, kuri pramogas parodo iš dar kito kampo. Didžiojoje mugėje Dženisė bando parodyti savo mažajai dukrai tai, koks džiaugsmas yra suptis karuselėse, ir tuo pačiu metu į vieną jų įsodina Bobio sūnų, kuris yra išties per didelis tokioms pramogoms. Dženisė aiškiau nei bet kas parodo, kad tos pačios pramogos gali atnešti skirtingus rezultatus skirtingiems žmonėms.

Karuselės istorija kartu atneša kažkiek siužeto į seriją, kuri jo turi visai nedaug. Karuselei sulūžus (neslėpkim - turbūt dėl Bobio sūnaus svorio), Bobis, visų stumdomas ir mėtomas į šalis, pagaliau gauna progą parodyti tikrąjį savo pyktį, kuomet yra pasiruošęs sumušti Polį dėl to, kad pakenkė jo šeimai. Konfliktas yra greitai užglaistomas, nors visuomet yra smagu stebėti, kaip Dženisė iš nieko sugeba išpūsti žiaurų burbulą, o dabar į jį dar sugebėjo įtraukti ir vargšą Bobį.

Visgi serijos pabaiga yra turbūt viena gražiausių, kokias yra turėję „Sopranai“. Jos gale jau į pabaigą besiritančioje mugėje Sopranai ir Bakalos išeina pasivaikščioti, eilinį kartą pilni pykčio ir nesutarimų. Galiausiai Tonis, apmąstęs gyvenimo teikiamus džiaugsmus, paima savo dukterėčią ant rankų ir pradeda mėtyti, o ši pradeda juoktis. Visi aplinkiniai pagaliau supranta, kad tikrasis džiaugsmas priklauso vaikams ir kad suaugusieji jo iki galo nesupranta, ir jeigu tai yra vienintelis moralas, kurį suprasiu šiame seriale, viskas bus gerai.

Kitos mintys

  • Polio istorija su bendrąja tema nelabai rišasi, nors emocine prasme ji yra turbūt stipriausia. Polis serijos pradžioje tariasi su nauju kunigu dėl to, kiek pinigų šis turėtų pasiimti dėl mugės organizavimo. Serialas šią istoriją pakreipia labiau į Polį nei į kunigą, kadangi katalikybė čia yra nagrinėjama retai ir „Sopranams“ labiau įdomu, kaip į tai reaguos Polis, ką tik sužinojęs, kad krikščionybei visą gyvenimą paaukojusi biologinė jo motina jį buvo išdavusi. Galiausiai pamatome, kad Polis pasiduoda kunigo prašymams ir leidžia organizuoti mugę be didesnių nusiskundimų.
  • Kita Polio istorijos dalis į bendrą kontekstą rišasi sunkiai. Ji yra įdomi ir tuo pačiu metu keistoka, dar kartą susijusi su Polio ir jį užauginusios motinos istorija. Ši siužeto linija man yra turbūt sunkiausiai pakeliama, kadangi Polis elgiasi kaip mažas vaikas, ignoruojantis jį užauginusią moterį vien dėl to, kad ši nėra tikroji jo gimdyvė. Visgi serija pasibaigia gražiai, kai Polis, supratęs, kad neturi į ką atsiremti kuomet jam yra sunku, galiausiai sugrįžta pas motiną, kur visuomet yra laukiamas.
  • Karmela, susitikusi Adrianos motiną, patiki jos pasakojimais apie tai, kad Adriana buvo nužudyta. Kai ji apie tai papasakoja Toniui, šis įjungia Heisenbergo režimą ir bando meluoti kuo smulkmeniškiau, taip sukeldamas dar daugiau įtarimų Karmelai, nelabai nustebusiai dėl to, kad Adriana dingo kaip į vandenį.

Šeštas sezonas. Dešimta serija. Moe n' Joe


Will you make up your fuckin' sick mind? First it's my mother, now I wanna fuck my sister? - Tony Soprano

„Sopranų“ veikėjai dažniausiai supranta, kad jie yra kur kas geresnėje pozicijoje nei daugelis aplinkinių. Jie yra turtingesni, sveikesni ir jų problemos dažniausiai susideda iš to, ką jie nori šį vakarą valgyti ar kaip jie bijo mirties, o galvoti apie badavimą jie net nesiruošia. Ir jie tai žino, net jeigu kiekvieną sekundę nekartoja, kaip gerai yra gyventi su tokiomis privilegijomis.

Dauguma šių veikėjų, tiesa, gyvena su mintimi, kad jie turi siekti kažko daugiau, o jeigu to nepasiekia, jie privalo susitaikyti su kompromisais, net jeigu tai jiems visiškai nepatinka. Tokių istorijų yra pilna serija „Moe n' Joe“, kurioje veikėjai privalo susitaikyti su realybe ir, nepasiekę norimų rezultatų, atrasti kažką teigiamo jiems nepatinkančiose situacijose.

Pagrindinė siužeto linija šioje serijoje yra susijusi su Tonio ir Dženisės santykiais, kurie niekada nebuvo geri, nors brolis ir sesuo sugebėjo kartais gyventi ramybėje. Šįkart serija prasideda patvirtinimu, kad Dženisė savo namuose išties yra visko valdytoja, einanti pas Tonį į darbą prašyti, kad šis pakeltų Bobį pareigose. Dženisės prašymas galbūt yra pagrįstas, tačiau ji to siekia didžiausių manipuliacijų būdu, atveždama pas Tonį savo kūdikį, kad tik galėtų palenkti brolį į savo pusę.

Tonis nepasiduoda ir nesiruošia už nieką atiduoti Dženisei savo pinigų. Ir šioje vietoje yra įdomu, dėl ko tai daro Tonis. Savo artimoje aplinkoje jis peikia Bobį, kurį, net tuomet kai Bobis yra žiauriai sužeidžiamas, jis laiko menkesniu bejėgiu, net jeigu tai yra kiek atitrūkę nuo tiesos. Kur kas įtikinamesnis paaiškinimas yra tai, kad Tonis tiesiog nenori nusileisti Dženisei ir atiduoti jai dar vieno dalyko, kuris jam yra nuoširdžiai brangus.

Tai jis kur kas geriau atskleidžia pas Melfi, kuriai Tonio ir Dženisės konfliktas yra sultinga zona, pilna potencialių analizių ir šiaip smagių pastebėjimų. Melfi supranta ir galiausiai prisikasa prie to, kad Tonis vaikystėje pavydėjo Dženisei dėmesio, kad ji skriaudė mažąjį savo brolį ir buvo sukaupusi visą motinos meilę (kad ir kiek jos buvo). Sunku pasakyti, ar Tonis Dženisės nemėgsta dėl to, kad ji skaudžiai primena motiną, ar dėl to, kad ji vaikystėje buvo pasiglemžusi visą motinos dėmesį, tačiau turbūt saugu būtų pasakyti, kad jis ant Dženisės pyksta dėl kažkokių nesutarimų vaikystėje.

Galiausiai, tiesa, šioje serijoje scenaristai padaro dalyką, kurį aš tiesiog myliu bendrame „Sopranų“ kontekste, kuomet plika akimi matyti, kaip veikėjų požiūris į tam tikrus dalykus pasikeičia per kelias sekundes. Šiuo atveju tai atsitinka serijai einant į pabaigą, kuomet Tonis nenoromis sėdi Dženisės ir Bobio namuose, tarytum palaikydamas kompaniją sunkiai besijaučiančiam Bobiui su užtvarstyta akimi.

Tuomet Tonis pamato, kaip Dženisė elgiasi su savo ir Bobio vaikais. Kiek anksčiau matėme, kad Bobis neturi jokios charizmos, leidžiantis savo vaikams daryti ką nori ir nesirūpinantis, ar jie jo klauso, ar ne. Tuo tarpu Dženisė nebijo rėkti ant Bobio sūnaus, liepti jam daryti kažką, ko jis nenori, ir nesirūpina dėl savo įvaizdžio namuose.

Šiuo atveju Tonis yra labiau panašus į Bobį nei į Dženisę, kadangi su AJ jis elgiasi lygiai taip pat lengvabūdiškai, ir visgi tai Tonį sužavi. Visą gyvenimą jis žavėjosi savarankiškomis ir kietomis moterimis, ir pagaliau suprato, kad Dženisė yra viena jų. Jis yra atvirai susižavėjęs seserimi, kuomet ji aprėkia savo vaikus, ir iškart nusprendžia jai atiduoti namą, atimamą iš Džonio.

(Džonio istorija irgi telpa į šios serijos rėmus. Jis puikiai supranta, kad jeigu prisipažins esąs kaltas, jo reputacija kriminaliniame pasaulyje kaipmat nusmuks, tačiau jis neturės praleisti tiek daug metų kalėjime kaip tuo atveju, jeigu viską laikytų paslaptyje. Džonio noras pamatyti anūkų gyvenimą yra kur kas didesnis nei noras išlaikyti rimtą reputaciją, ir dėl to jis priima sunkų ir reikalingą kompromisą.)

Melfi jau buvo minėjusi anksčiau, kad Toniui patinka, kai jo kažkas ko nors prašo, nes tai jam leidžia pasijausti galingam, kas turbūt yra tiesa. Ir negalima paneigti, kad Tonis seseriai atiduoda namą vien dėl to, kad ji yra savarankiškas žmogus, kuris jam patinka. Visai tikėtina, kad Tonis tai padaro norėdamas pamatyti seserį, kuri jam liks dėkinga visą savo gyvenimą.

Tačiau serijos pabaiga, kurioje Dženisė pratrūksta ašaromis ir neturi kaip atsidėkoti Toniui, man padiktuoja atsakymą. Tonis savo sesę myli. Gal ne tokiu būdu, kaip galvoja Melfi, bet vis tiek myli ir jai linki gero. Jam yra nepatogu ir gėda, kai sesuo iš visos širdies bando jam atsidėkoti, ir tai parodo, kad Tonis susitaiko su esama situacija ir priima seserį tokią, kokia ji yra, net jeigu jam kur kas labiau patiktų sesuo, kuri nekelia skandalų kiekvienu įmanomu momentu.

Kitos mintys

  • Niekada nepamiršau, kokia kvaila ir tiesiog bloga istorija šeštajame sezone buvo susijusi su Vitu. Tiesa, buvau pamiršęs, kad ji buvo tokia bloga. „Sopranai“ šioje serijoje parodė pačią kvailiausią savo sceną, kuomet Vitas už kadro garsiai sako savo mintis tuo metu, kai nori nežiūrėti į laikrodį. Tokių dalykų nedaro net ir blogiausi serialai, o kad tai gali padaryti „Sopranai“ man niekad net nebūtų atėję į galvą. Scenaristai, tikiu, šioje serijoje gal ir norėjo kiek sukratyti visą Vito rutiną, kuomet jis nusprendžia palikti savo naujuosius namus, pravažiuoja pro New Jersey ir pasuka naujais keliais, tačiau tai buvo įgyvendinta su visu įmanomu kvailumu. Kartu jis nužudė nekaltą žmogų vien dėl to, kad išsigando policijos, ir kuo greičiau šita istorija baigsis, tuo geriau.
  • Karmela šioje serijoje pagaliau įkalba Tonį, kad šis pasikalbėtų su kontrolieriumi, apie kurį ji kalba jau visą sezoną. Tai Toniui užtrunka vos kelias minutes ir jis Karmelai pasako, kad nieko negalėjo padaryti, kas yra eilinė tragikomiška situacija, kai Karmela tikėjosi kažko įspūdingo, o gavo paprastą Tonio atsakymą, parodantį, kad jam šita situacija buvo visai nė motais.
Namų darbai: s06e11 - Cold Stones / s06e12 - Kaisha

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą