2016 m. spalio 31 d., pirmadienis

„Black Mirror“ trečio sezono serijos, nuo blogiausios iki geriausios

Taip, apžvalgose yra aptariami serijų siužetai. Ką jūs darot, jeigu dar neperžiūrėjot viso sezono?

6. Nosedive
Dabar būtų pats laikas pasakyti, kad visiškai blogų serijų šiame „Black Mirror“ sezone nėra (kai pagalvoji, serialas išvis neturi blogų serijų, tik ne tokias geras kaip kitos). Ir apie sezono kokybę daug pasako faktas, kad serija, kurią parašė tokie mano mylimi žmonės kaip Rashida Jones („Parks and Recreation“ vaidinusi Ann Perkins) ir Mike‘as Schuras („Parks and Recreation“ kūrėjas), man iš viso šešeto patiko mažiausiai, net jeigu ir visai patiko.

Serijoje yra pasakojama apie pasaulį, kuriame visi yra sulindę į savo telefonus ir penkių žvaigždučių skalėje gali vertinti aplinkinius žmones. Vertinimai yra už bet ką – nusišypsojimą, padėjimą, kalbėjimą, atrodymą, nuotraukos įmetimą į internetą ir panašiai. Vieniems tas reitingas rūpi labiau nei bet kas pasaulyje (kaip kad pagrindinei veikėjai Lacie, kurią vaidina Bryce Dallas Howard, kurios nuo Jessica Chastain aš niekaip neatskiriu), kiti juo pernelyg nesirūpina.

Serija, kuri yra ženkliai pozityvesnė ir mažiau depresuojanti nei dauguma kitų „Black Mirror“ valandų, mane kiek nuvylė tuo, kad ėjo tuo keliu, kokio ir tikėjausi. Istorijos apie tai, kaip dėl teigiamo įvertinimo kitų žmonių akyse kovojantys žmonės galiausiai nukenčia patys, yra matytos šimtus kartų. Istorijos apie kitų žmonių vertinimus naudojant technologijas jau irgi nėra naujos, ir geriausias to pavyzdys yra „Community“ serija apie „MeowMeowBeenz“.

„Nosedive“ originalumo trūkumui padeda tai, kad pagrindinė veikėja nuolat elgiasi pozityviai, tačiau serija įmeta pakankamai abejonių apie tai, kad moteris galbūt taip elgiasi tiesiog norėdama gauti gerą įvertinimą iš kitų, ir jos istorija galiausiai sukasi būtent apie tą abejonę bei priešpriešą. „Parks and Recreation“ stiliaus, kaip kad tikėjausi, čia buvo nedaug (nebent išskyrus Leslie Knope pozityvumą primenančią pagrindinę veikėją), bet kaip pirma sezono serija ji buvo neblogas ir netikėtai teigiamas sugrįžimas į „Black Mirror“ pasaulį.

2016 m. spalio 26 d., trečiadienis

Sopranai. Šeštas sezonas. Walk Like a Man/Kennedy and Heidi

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Šeštas sezonas. Septyniolikta serija. Walk Like a Man


It ain't the money, Tony. - Christopher Moltisanti

Kai baigiasi serialas, su juo pasibaigia tik specifinis jame rodytų veikėjų gyvenimo etapas. Jie gali tame seriale ar jo pabaigoje numirti, tačiau kur kas dažniau nei įprastai serialas - ar jis truktų vieną, ar šešis sezonus - parodo santykinai mažą žmonių gyvenimo dalį, kurioje nutinka svarbiausi jų gyvenimo įvykiai. Žmonės su serialo pradžia negimsta ir su jo pabaiga nemiršta.

Ir visgi su tuo yra susijusi pagrindinė scenaristų užduotis besibaigiant serialui. Kaip priversti žiūrovus rūpintis veikėjais, kai serialas skubiai juda į pabaigą ir nėra realių užuominų, kad čia kažkas mirs ir viską bus galima pabaigti tiesiog su veikėjų dingimu? Kokiu būdu įmanoma įdomiai ir sėkmingai užrišti visą istoriją nebūtinai užrišant veikėjų gyvenimus?

„Sopranai“, panašu, rado išeitį, kuri yra visiškai tobula ir kai sakau, kad jūsų laukia geriausios penkios serijos bet kokio serialo istorijoje, nemeluoju. Nes ta išeitis yra paprasta, lengvai sugalvojama ir įdomiai įgyvendinama, glaudžiai susijusi veikėjų pasikeitimu ir jų istorijos pabaigimu.

2016 m. spalio 22 d., šeštadienis

Sopranai. Šeštas sezonas. Remember When/Chasing It

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Šeštas sezonas. Penkiolikta serija. Remember When


It's never enough, is it? - Carter Chong

Mąstymas, kad per pirmuosius 40 or so metų yra susikuriama viskas, ką tu kada nors turėsi, turi rimtą pagrindą. Daugmaž iki to amžiaus žmogus turi daugiausiai jėgų, kurios ilgainiui pradeda blėsti ar tiesiog dingsta motyvacija užsiimti kažkuo nauju. Tai yra supaprastinimas ir stereotipas, nors jeigu apsidairysite, vidutiniškai didžiausi jų aplinkinių pasiekimai turbūt buvo pasiekti iki penkto dešimtmečio ar jo metu. Aišku, čia veikia ir nostalgija – kai galvoji apie pasiekimus, pasiektus tuomet, kai turėjai daug energijos, juos idealizuoti yra kur kas lengviau nei dabartį.

Panašiai yra ir su psichologine viso to puse, ką serijoje „Remember When“ nagrinėja „Sopranų“ scenaristai. Iki tokio amžiaus yra susikuriamos įsimintiniausios gyvenimo akimirkos. Ir tai yra dar natūraliau nei materialiniai žmonių pasiekimai - po tam tikro amžiaus gyvenime sunku atrasti kažką naujo ir viskas, ką patiri, daugių daugiausiai yra šiek tiek į kitą pusę pakreiptas senas potyris, kas nesuteikia daug entuziazmo. Dėl to tiek daug pagyvenusių žmonių gyvena savo prisiminimais, kurie atrodo kur kas gražiau nei neįdomi realybė.

Tai sudaro problemą Tonio ir Polio išvykos iš miesto metu. FTB atranda prieš kelis dešimtmečius nužudyto vyro kaulus ir Polis su Toniu supranta, kad tas vyras yra tas pats, kurį Tonis pirmą kartą nužudė būdamas kiek daugiau nei dvidešimties. Jau pati serijos idėja priverčia jį atsiminti senus laikus, kuomet nužudymas kažką reiškė, nes dabar šitą veiksmą Tonis panaudoja spręsdamas kone kiekvieną problemą.

2016 m. spalio 12 d., trečiadienis

Naujųjų 2016/17 m. televizijos sezono serialų apžvalga

Šalta. Šlapia. Į Lietuvą atėjo nauja valdžia. Jaučiatės saugiau, ramiau nei anksčiau. Galit atsipalaiduoti, nes sąžinė negraužia, kad nėbėgiojat lauke. Kodėl nepradėjus žiūrėti dar dvidešimties serialų, sakau aš?

Jau ne pirmus metus jums pristačiau, ko galima laukti iš naujojo televizijos sezono, dabar pristatau, ko iš tiesų sulaukėme. Ir derlius yra gausus, pilnas neoriginalių serialų, kuriuos atsveria tokie originalūs serialai, kad dar dabar negaliu atsigauti (ta prasme, jūs matėt „Westworld“? WOW).

Apačioje jūs rasite labai daug teksto, prie kurio praleidau labai daug laiko rašydamas apie labai daug serialų, kurių dauguma man sukėlė labai neutralius jausmus, bet kai kurie labai išmušė iš pusiausvyros (jūs girdėjot apie „Westworld“? Visai geras serialas, žinokit).

Tradiciškai, čia pateiktos apžvalgos yra parašytos remiantis tik pirmąja kiekvieno serialo serija. Kai kurie serialai jau išleido pilnus sezonus, kai kurie juos jau įpusėjo, tačiau visos apžvalgos yra parašytos remiantis pirmąja serija, neatskleidžiant pagrindinių siužeto detalių. Kai kurie serialai po pirmųjų serijų tobulėja, kai kurie ritasi žemyn, tačiau dauguma nuo pradinės kokybės per daug nenutolsta.

Todėl palieku jus vienus su šituo tekstu. Jeigu jis jums patinka, būtinai dalinkitės su kitais. Jeigu nepatinka, būtinai kam nors pasiskųskit. Svarbu netylėkit. Gero skaitymo ir akių varvinimo.

Ai, ir žiūrėkit „Westworld“.

KOMEDIJOS


Atlanta (IMDbYouTube, antradieniais)
Pastaraisiais metais pilnu įsibėgėjusios kalbos apie tai, kaip Holivudui reikia vis daugiau filmų apie moteris, juodaodžius, gėjus, transeksualus ir šiaip apie bet ką, tik ne apie baltaodžius vyrus, yra reikalingos, o televizijoje jos jau duoda vaisių. Tik per daug žmonių tas kalbas supranta kaip stebuklingąjį politkorektiškumą, kad vizualiai visi visko turėtų po lygiai. Man televizijoje ir kine reiškia sugebėjimą parodyti tokias istorijas, kokių būdamas savo komforto zonoj niekad nepamatyčiau.

„Atlanta“ yra mano norus išgirstantis serialas, pasakojantis apie šeimą jau turintį jauną vyrą (Donald Glover, kurio vaidyba judinant vien apatinį žandikaulį man yra vienas didžiausių gamtos stebuklų), sugalvojantį prisišlieti prie savo pusbrolio, kylančio repo karjeros laiptais. Bent jau pilotinėje serijoje visi veikėjai yra juodaodžiai ir tiesiog jauti, kad jų istorija yra kitokia. Jie gyvena normaliose kaimynystėse, nėra narkomanai ar nusikaltėliai. Jie yra žmonės, kurių aplinka ir kasdienė kultūra juos verčia laikytis arčiau vieni kitų nei laikytųsi televizijoje dažniau matomi veikėjai.

Kartu, tiesa, čia yra komedija, ko serialas niekad nepamiršta. Pirmoji serija yra išties juokinga, savo išplaukusiu vizualiuoju stiliumi ir smulkmeniškų dalykų pastebėjimais stipriai primenanti „Louie“, kas yra tik komplimentas. Humoras yra užtikrintas, labiausiai kylantis iš smagaus veikėjų erzinimo, parodančio jų intymumą ir artumą. „Atlanta“ tiesiog jaučiasi kaip joks kitas serialas, kur veikėjai nuo pat pradžių yra artimi ir čia nereikia penkių serijų paaiškinti, kaip visi vienas su kitu susiję. Jūs būsit įmesti į šitą įdomų gyvenimą ir serialui šiaip nelabai rūpės, ar jūs prie jo greitai priprasite, nes jo veikėjai per daug myli save, kad rūpintųsi jumis.

Tiks, jeigu patiko: „Louie“.
Žiūrėčiau toliau, jeigu: neatjungtų interneto.
Vertinimas: 8/10

2016 m. spalio 8 d., šeštadienis

Sopranai. Šeštas sezonas. Soprano Home Movies/Stage 5

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Šeštas sezonas. Trylikta serija. Soprano Home Movies


Just play the game. - Janice Soprano

Prieš pradėdami skaityti šitą apžvalgą turėtumėte žinoti, kad dvyliktą ir tryliktą sezono serijas realiame gyvenime skyrė vienerių metų pertrauka. Teoriškai sezonas yra tas pats, bet praktiškai jis yra visiškai naujas ir todėl tokia sentimentali serija žiūrint visą serialą iš eilės gali pasirodyti kaip esanti ne vietoje, net jeigu jos buvimas čia yra logiškas.

Verta žinoti ir tai, kad dabar jau tikrai yra paskutinis „Sopranų“ sezonas. Šios devynios serijos pabaigs serialą, kuris kuo toliau, tuo labiau man yra panašus į tobulą televizijos kūrinį, ir jo pabaiga man žada, kad dėl jo baigties liūdėsiu dar labiau nei pirmą kartą.

Jeigu spręstume apie paskutinį sezoną tik iš pirmosios jo serijos, nesunku būtų daryti išvadą, kad scenaristai pasirinko įdomų serialo baigimo variantą. „Soprano Home Movies“ yra serija, skirta išskirtinai Tonio ir Dženisės šeimų dinamikai, išsprendžianti ar dar labiau pakurstanti šeimų konfliktus ir tiesiog į juos įsigilinanti kaip galima labiau. Jeigu scenaristai tokią taktiką taikys ir toliau, visiems pagrindiniams veikėjams galiausiai bus skiriama po vieną seriją užbaigti jų istoriją, kas atrodo kaip šitam serialui tinkamas pasirinkimas.

2016 m. spalio 6 d., ketvirtadienis

Sopranai. Šeštas sezonas. Cold Stones/Kaisha

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Šeštas sezonas. Vienuolikta serija. Cold Stones


Don't put me to the test. - Tony Soprano

Karmelos vaidmenį „Sopranų“ pasaulyje per daug lengvai galima sumenkinti iki paprastos namų šeimininkės lygio. Ji neturi ką veikti, ima pinigus iš Tonio ir tiesiog leidžia laiką namuose, kartais sutrikdydama bendrą Sopranų šeimos nuotaiką ir apsimetanti kiek rimtesniu žmogumi nei aplinkiniai.

Žiūrint iš kitos pusės, veikėjų prasme tai yra aukso kalnas (turiu pastebėti, kad tik tokio aukšto lygio seriale kaip „Sopranai“, nes prastesni scenaristai Karmelai ir neduotų nieko daugiau kaip namuose sėdinčios moters statusą). Karmela neturi ką veikti fiziškai, kadangi ji neturi darbo, tačiau ji namų šeimininkės ir vaikų augintojos statusą priima kur kas rimčiau nei daugelis žmonių priimtų savo darbą. Tai yra kone vienintelis dalykas, kurį ji turi, ir noras rūpintis vyru ar vaikais yra viską apimantis jausmas, kurį Karmela bijo paleisti.

Būtent dėl to besikeičiantis jos gyvenimas Karmelą sukrečia taip stipriai. Kuomet ji buvo išsiskyrusi su Toniu, jos palūžimas buvo aiškus ir suprantamas. Tonis buvo žmogus, kuriuo ji rūpinosi visą gyvenimą ir tai, ką ji statė taip ilgai, dabar tiesiog dingo ir Tonis, o Tonis pasišalino išsiurbęs visą jos gyvenimą.

2016 m. spalio 2 d., sekmadienis

Serialo apžvalga. The Night Manager

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „The Night Manager“ serijos.

Jeigu kas nors pasakytų, kad „The Night Manager“ buvo sukurtas vien tam, kad kiekvienas šitam seriale esantis žmogus turėtų argumentą pasirodyti Bondo filme, tuo laisvai patikėčiau. Gal net per daug lengvai – Tomas Hiddlestonas jau lyg ir yra vienintelis kandidatas pakeisti Danielį Craigą, o visas šešias „The Night Manager“ serijas režisavusi Susanne Bier po Samo Mendeso pasitraukimo yra įvardijama tarp realiausių pretendentų į naujo Bondo filmo režisieriaus kėdę.

Vienintelis argumentas, kad šitas šešių dalių mini serialas nėra paprastas ir tuo pačiu metu įspūdingas bandymas sukurti smulkesnę Bondo kopiją, yra tai, jog serialas yra Johno le Carre‘o romano ekranizacija. Pats le Carre‘o rašymais niekad pernelyg nesižavėjau, net jeigu šalia turiu pakankamai dažnai jo knygas rekomenduojančių žmonių. Jo ekranizacijos, tiesa, yra kita kalba – „Tinker Tailor Soldier Spy“ yra vienas įdomesnių naujųjų laikų trilerių, „A Most Wanted Man“ irgi kažkur viršuje.

„The Night Manager“ nuo kitų le Carre‘o darbų pernelyg nenutolsta. Seriale ir vėl yra pasakojama apie šnipus, ambicingus planus turinčius blogiukus ir prabangą (kuo ne Bondas?). Pagrindinis veikėjas Jonathanas (Tom Hiddleston) – buvęs britų karys, šiuo metu dirbantis viešbučio prižiūrėtoju. Britų žvalgybos atstovė Angela (labai nėščia Olivia Colman) jį įkalba atsidurti bendros britų ir JAV žvalgybos operacijos centre, kuomet Jonathanas privalo įsiskverbti į ginklų prekeivio Roperio (Hugh Laurie) aplinką ir jam pakenkti iš vidaus.