2016 m. spalio 31 d., pirmadienis

„Black Mirror“ trečio sezono serijos, nuo blogiausios iki geriausios

Taip, apžvalgose yra aptariami serijų siužetai. Ką jūs darot, jeigu dar neperžiūrėjot viso sezono?

6. Nosedive
Dabar būtų pats laikas pasakyti, kad visiškai blogų serijų šiame „Black Mirror“ sezone nėra (kai pagalvoji, serialas išvis neturi blogų serijų, tik ne tokias geras kaip kitos). Ir apie sezono kokybę daug pasako faktas, kad serija, kurią parašė tokie mano mylimi žmonės kaip Rashida Jones („Parks and Recreation“ vaidinusi Ann Perkins) ir Mike‘as Schuras („Parks and Recreation“ kūrėjas), man iš viso šešeto patiko mažiausiai, net jeigu ir visai patiko.

Serijoje yra pasakojama apie pasaulį, kuriame visi yra sulindę į savo telefonus ir penkių žvaigždučių skalėje gali vertinti aplinkinius žmones. Vertinimai yra už bet ką – nusišypsojimą, padėjimą, kalbėjimą, atrodymą, nuotraukos įmetimą į internetą ir panašiai. Vieniems tas reitingas rūpi labiau nei bet kas pasaulyje (kaip kad pagrindinei veikėjai Lacie, kurią vaidina Bryce Dallas Howard, kurios nuo Jessica Chastain aš niekaip neatskiriu), kiti juo pernelyg nesirūpina.

Serija, kuri yra ženkliai pozityvesnė ir mažiau depresuojanti nei dauguma kitų „Black Mirror“ valandų, mane kiek nuvylė tuo, kad ėjo tuo keliu, kokio ir tikėjausi. Istorijos apie tai, kaip dėl teigiamo įvertinimo kitų žmonių akyse kovojantys žmonės galiausiai nukenčia patys, yra matytos šimtus kartų. Istorijos apie kitų žmonių vertinimus naudojant technologijas jau irgi nėra naujos, ir geriausias to pavyzdys yra „Community“ serija apie „MeowMeowBeenz“.

„Nosedive“ originalumo trūkumui padeda tai, kad pagrindinė veikėja nuolat elgiasi pozityviai, tačiau serija įmeta pakankamai abejonių apie tai, kad moteris galbūt taip elgiasi tiesiog norėdama gauti gerą įvertinimą iš kitų, ir jos istorija galiausiai sukasi būtent apie tą abejonę bei priešpriešą. „Parks and Recreation“ stiliaus, kaip kad tikėjausi, čia buvo nedaug (nebent išskyrus Leslie Knope pozityvumą primenančią pagrindinę veikėją), bet kaip pirma sezono serija ji buvo neblogas ir netikėtai teigiamas sugrįžimas į „Black Mirror“ pasaulį.

5. Shut Up and Dance
Twitteryje vienas iš televizijos kritikų pateikė įdomią idėją: kuo arčiau konkrečios žmogaus baimės yra „Black Mirror“ serija, tuo blogiau žiūrovas ją vertina. Tai suteiksiu šitą idėją palaikančių argumentų, nes „Shut Up and Dance“ istorija kerta man asmeniškai. Siužetas apie tai, kaip žmogus yra šantažuojamas padaryti baisiausius dalykus dėl to, kad bijo, jog internete pasirodys jį šmeižianti ir neeilinę gėdą daranti informacija, yra turbūt arčiausiai tikrovės esanti šio „Black Mirror“ sezono serija, kuri laisvai gali būti įgyvendinama ir dabartyje.

Didžiausia man kilusi problema su šia serija yra tai, kad ji yra pernelyg susirūpinusi savo siužetu. Serija prasideda nuo gėdingą informaciją bandančio nuslėpti paauglio, o vėliau į istoriją įsitraukia suaugę žmonės, įvairių socialinių statusų atstovai ir siužetas tik plečiasi. „Black Mirror“ yra vienas tų serialų, kuriuose tiesiogiai apie serijos temas diskutuojantys veikėjai tik prisideda prie jo kokybės, kadangi kiekvieną serialo seriją rašantis Charlie‘is Brookeris yra pakankamai protingas žmogus, kad sugebėtų, garsiai sausai ir įdomiai atskleisti sunkiau pamatomas serialo temas.

Tuo tarpu šioje serijoje to nebuvo ir veikėjai tiesiog judėjo į priekį, kas lyg ir yra serijos pointas, nors ir man nelabai patikęs. Kaip visada, čia idėjų yra daugiau nei galima išpildyti per vieną valandą, ir vien jų kiekis man serijos kokybę pakėlė keliais aukštais. Čia buvo ir psichologijos, kad nuo mažų baisybių kažką pradedantys daryti žmonės gali palaipsniui pereiti prie didesnių, ir užuominų, kad tų gėdingų paslapčių atskleidimas pridarytų kur kas mažiau bėdų nei tai, ką jie daro bandydami jas apsaugoti. Ir šiaip, serija yra pakankamai baisi man asmeniškai, kad jos nepamiršiu dar ilgai.

4. Playtest
Daug kas tarp pagrindinių „Black Mirror“ savybių mini tuos posūkius, kurie apverčia ant kojų visą seriją, priverčia pažiūrėti į ją iš kito kampo, išmoko kažkokią pamoką ir panašiai. Jei trumpiau, tų posūkių dėka visi žmonės išmoko frazę mindfuck ir dabar ją naudoja bet kokioje situacijoje, nesvarbu, ar tinka, ar ne.

Man pačiam didieji posūkiai neturi didelės reikšmės, ypač jeigu jie yra vienintelis svarbus dalykas toje serijoje. Kaip ir „The Twilight Zone“ atveju, taip ir čia istorija turi būti įdomi ir šiaip, ne vien tik į ją pažiūrėjus jau kitomis akimis ir supratus, kad ką tik matei alegoriją apie vartotojišką visuomenę ir dabar gali visiems aiškinti, kaip žmonės nesupranta savo kasdienybės ir prasmenga savo telefonuose. Nes kažkokiu būdu šitą išvadą iš „Black Mirror“ gauna bent jau kas antras žmogus.

„Playtest“ pagrindinis posūkis yra svarbus ir seriją stipriai pakeičiantis, dėl ko jį norisi išskirti labiausiai. Jis iš pradžių padeda, o paskui ir pakenkia visai neblogai serijai, pasakojančiai apie tai, kad baisiausi dalykai yra ne universalūs, o sukurti būtent tavo paties minčių. Siaubo istorija šioje situacijoje yra išties įdomi, iš lėto ir efektingai gąsdinanti pagrindinį veikėją ir gražiai parodanti, kaip jis kraustosi iš proto. Padeda ir Wyatto Russello vaidyba, kuri iš pradžių atrodė kaip eilinio amerikietiško douchebago prototipas, bet vėliau jo energija ir tiesmukiškumas atsipirko. Tiesiog galiausiai parodomas posūkis, kad pagrindinis veikėjas buvo į „Inception“ panašioje situacijoje, kur jo vaizduotė buvo panirusi keliais lygiais, atrodė per stipriai perspausta ir persistengianti.

Turbūt įdomiausia ar tiesiog man mažiausia suprantama serijos dalis yra jos pradžia, kurios metu pagrindinis veikėjas klaidžioja po pasaulį ir bėga nuo savo senojo gyvenimo. Tiesiogiai su likusia istorijos dalimi ji nesiriša (galbūt išskyrus nenorą kalbėtis su mama), tiesiog ji yra patvirtinimas, kad Brookeriui yra svarbiau sukurti asmenišką istoriją apie vieną žmogų ir tik tada pereiti prie mokslinės fantastikos, ne įšokti į ją nuo pat pradžių. Idėja tikrai smagi, tik jos išpildymas užsitęsia ir su likusia serijos dalimi turi mažai ką bendro.

3. Hated in the Nation
„Hated in the Nation“ man primena pirmąją „Black Mirror“ seriją apie premjerą ir kiaulę. Tos serijos idėja yra tai, kad jos siužetas lyg ir galėtų įvykti realybėje jau dabar, tačiau atrodo per žiauriai, kad jam kas nors ryžtųsi. Ir vis tiek galvoju, kad hashtagų siuntimas balsuojant už žmogų, kurį nori nužudyti, šiomis dienomis būtų visiškai realus dalykas, tik nepanašu, kad žudyti galinčių bičių yra daug.

Šita serija yra turbūt gražiausiai visame sezone į vieną vietą sukaupianti pagrindines serialo temas. Iš pradžių turime asmenišką istoriją, kai pagrindinė veikėja aiškinasi ir jai pačiai galinčią pakenkti paslaptį. Kartu turime valdžios bejėgiškumą – „Black Mirror“ dažnai bando parodyti, kad kokie nors hakeriai ar verslininkai yra kur kas galingesni už politikus, o čia tai yra parodoma išties gražiai. Ir galiausiai yra įprastas, nors tuo pačiu ir unikaliai pateiktas serialo moralas, kad natūralius dalykus sugadinę ir juos pakeisti bandantys žmonės nuo to tik kentės. Todėl saugokit bites jei nenorit, kad jus nužudytų.

Šiaip čia yra viena tų serijų, kurios mane tiesiog pakeri savo idėjomis ir nebijo jų įgyvendinti iki galo. Mažai būtų tikėtina, kad tos bitės nustotų žudyti žmonės, o serijos pabaigoje įvykstančios masinės žudynės yra vienintelė logiška istorijos išvada. Drąsumo stoka serialą apkaltint galiu retai, tik šįkart drąsa pasireiškė ryškiau nei įprastai.

2. Men Against Fire
Kartais užtenka suprasti tik pagrindinę idėją ir suprantu, kad šitą „Black Mirror“ seriją atsiminsiu dar ilgai. Su „Men Against Fire“ situacija yra būtent tokia. Serija, pasakojanti apie karą prieš neaiškius grobuonis, esmine savo idėja mane žavi labiau nei bet kuri kita šiame sezone. Ir taip, mintis apie tai, kad karių mąstymas ir idėjos turi būti pakeistos tam, kad jie galėtų žudyti normalius žmones, kurie jiems atrodo kaip žvėrys, gal ir yra kažkiek banaloka, tačiau ką jau padarysi, ji mane papirko.

Serija yra neabejotinai sukurta reaguojant į pabėgėlių krizę ir jos istorija lygiai taip pat nėra per daug nutolusi nuo realybės, kai žmonės nekenčia kažko, ko ir patys nelabai supranta, o nekenčiamieji dėl to praranda gyvybes. Pagrindinė istorija yra įdomi ir dėl savo karinės prigimties, kad galiausiai kariai tampa tiesiog įsakymus vykdantys ir to nesuprantantys robotai, ir dėl to, kad į save nepanašių žmonių nekentimas yra paremtas mažai kuo, net jeigu jis turi rimtas pasekmes. Moralų daug, nors smegenų jie per daug neužkiša.

Ai, ir pagal kontraktą man turi patikti viskas, kur pasirodo Michaelas Kelly, todėl prie pliusų įrašykit ir jį. Vaidyba serijoje nėra stipriausias jos aspektas, tačiau Kelly pasirodė nuostabiai kaip visada.

1. San Junipero
Atidūs skaitytojai turbūt atsimena, kad „The Constant“ laikau geriausia (mano matyta) serija televizijos istorijoje. Šiaip nesu pagrindinis mokslinės fantastikos gerbėjas, kadangi pernelyg dažnai įdomios sci-fi idėjos ir lieka idėjomis, o kūrėjai bando žiūrovus įtikinti, kad normalios istorijos jiems net ir nereikia. „Dingusių“ serija „The Constant“, kurioje mokslinė fantastika ir neaiškus šokinėjimas laiku buvo naudojami tik kaip priežastis sukurti emocingiausią ir romantiškiausią sceną televizijos (ir kino) istorijoje, visiems laikams pakeitė mano mąstymą apie šitą žanrą ir ilgai laukiau, kol kas nors pakartos kažką panašaus.

Nemanau, kad per 8 metus nuo „The Constant“ pasirodymo kas nors priartėjo arčiau nei „San Junipero“. Serija, pasakojanti apie dešimtmečius trunkančią meilę tarp dviejų moterų, mirties amžinumą ir daugkartinį geriausių gyvenimo laikų išgyvenimą yra sukurta grynai man, griebianti už širdies jau be mokslinės fantastikos motyvų, o pridėjus juos pakylanti keliais lygiais aukščiau.

„San Junipero“ kartu gražiai ir nebanaliai sugeba kabinti jautrias istorijas, tokias kaip homoseksualumas ar religija. Jos netampa pagrindine serijos mintimi – pagrindinėms veikėjoms kur kas svarbiau, kad jos turi viena kitą, - tačiau per laiką besikeičiantis požiūris į gėjus ar šeimos nenoras perkelti moters pasąmonę į kompiuterį dėl jų religinių įsitikinimų yra įdomios detalės, kurios tik pagilina visą seriją.

Kartu joje yra ir neabejotinai geriausi aktoriniai pasirodymai šiame sezone. Mackenzie Davis (paminėsite mano žodžius – už kelių metų ji vaidins kokiam nors tipiniam oskariniam filme ir bus nominuota kalnui apdovanojimų, o jūs save bausit dėl to, kad nežiūrėjote „Halt and Catch Fire“) ir Gugu Mbatha-Raw yra nuostabus duetas ir atskirai, ir kartu, pirmoji nuostabiai perteikianti visą savo neužtikrintumą, o antroji tobulai įkūnijanti ekstravertišką moterį. Jų meilės istorija yra graži, jaudinanti, skaudinanti ir galiausiai suteikianti optimizmo.

„San Junipero“ yra geriausias kontrargumentas tiems, kurie aiškina, kad „Black Mirror“ pasakoja tik apie tamsius dalykus ir tik apie technologijų žalą. Šita serija yra apie technologijų galimybes, kurios nepakeičia, bet tinkamai papildo žmonių gyvenimus, ir tai negalėjo būti pateikta geresniu būdu.

O kurios serijos labiausiai patiko jums?

1 komentaras:

  1. Mano topas:
    6. Men against fire
    5. Nosedive
    4. Shut up and dance
    3. Playtest
    2. San Junipero
    1. Hated in the Nation

    "Men agains the fire" idėja labai gera, bet jos įgyvendinimas manęs visai neįtikino. "Nosedive" pradžia įdomi, o vėliau sekiau daugiau technologines smulkmenas nei siužetą. "Shut up and dance" sužavėjo šių dienų aktualumu ir giliai įstrigo atmintyje.
    "Playtest" labai kokybiška serija, tačiau pabaigoje per daug viską supainiojo ir nebeliko pagrindinės minties. "San Junipero" labai originali serija, labai nustebino ir nudžiugino. "Hated in the Nation" įtraukė geriau nei bet koks paskutiniu metu matytas sci-fi filmas, tiek vaidyba, tiek siužetas išpildytas iki galo.

    AtsakytiPanaikinti