2016 m. spalio 22 d., šeštadienis

Sopranai. Šeštas sezonas. Remember When/Chasing It

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Šeštas sezonas. Penkiolikta serija. Remember When


It's never enough, is it? - Carter Chong

Mąstymas, kad per pirmuosius 40 or so metų yra susikuriama viskas, ką tu kada nors turėsi, turi rimtą pagrindą. Daugmaž iki to amžiaus žmogus turi daugiausiai jėgų, kurios ilgainiui pradeda blėsti ar tiesiog dingsta motyvacija užsiimti kažkuo nauju. Tai yra supaprastinimas ir stereotipas, nors jeigu apsidairysite, vidutiniškai didžiausi jų aplinkinių pasiekimai turbūt buvo pasiekti iki penkto dešimtmečio ar jo metu. Aišku, čia veikia ir nostalgija – kai galvoji apie pasiekimus, pasiektus tuomet, kai turėjai daug energijos, juos idealizuoti yra kur kas lengviau nei dabartį.

Panašiai yra ir su psichologine viso to puse, ką serijoje „Remember When“ nagrinėja „Sopranų“ scenaristai. Iki tokio amžiaus yra susikuriamos įsimintiniausios gyvenimo akimirkos. Ir tai yra dar natūraliau nei materialiniai žmonių pasiekimai - po tam tikro amžiaus gyvenime sunku atrasti kažką naujo ir viskas, ką patiri, daugių daugiausiai yra šiek tiek į kitą pusę pakreiptas senas potyris, kas nesuteikia daug entuziazmo. Dėl to tiek daug pagyvenusių žmonių gyvena savo prisiminimais, kurie atrodo kur kas gražiau nei neįdomi realybė.

Tai sudaro problemą Tonio ir Polio išvykos iš miesto metu. FTB atranda prieš kelis dešimtmečius nužudyto vyro kaulus ir Polis su Toniu supranta, kad tas vyras yra tas pats, kurį Tonis pirmą kartą nužudė būdamas kiek daugiau nei dvidešimties. Jau pati serijos idėja priverčia jį atsiminti senus laikus, kuomet nužudymas kažką reiškė, nes dabar šitą veiksmą Tonis panaudoja spręsdamas kone kiekvieną problemą.

Jiedu išvyksta aplankyti savo seną pažįstamą Bynsį, kas reiškia, kad Tonis ir Polis privalo daug laiko praleisti vienoje vietoje. Per serialą jau ne vieną kartą matėme, kaip sunkiai Toniui sekasi bendrauti su savo ištikimuoju (?) draugu. Net praėjusio sezono pradžioje, kuomet Tonis gulėjo komoje, prie jo lovos budėjęs Polis sugebėjo jį išvesti iš kantrybės su savo kalbomis, kas yra retas pasiekimas.

Dabar Polio kalbos Tonį erzina labiau netiesiogiai. Važiuodamas kartu Polis kalbasi su juo apie savo prisiminimus, kas Toniui patinka, tačiau tai užima mažą serijos dalį. Kur kas daugiau dėmesio yra skiriama tam, kad Polis apie savo gyvenimą pasakoja visiškiems nepažįstamiems.

Nors jis neatskleidžia jokių ypatingų detalių, Tonį tai vis tiek nervina. Jiedu išvažiavo iš miesto būtent dėl to, kad nuo žmonių pasislėptų, o Polis tik labiau kreipia dėmesį į save, negalėdamas ramiai pabūti nei minutės.

„Remember When“ yra įdomi serija, nes ji paprastą temą sugeba nagrinėti pasitelkdama viską, ką mes žinome apie veikėjus. Gal tiksliau tik apie Tonį ir Polį, bet vis tiek. Jiedu visad buvo ganėtinai priešingi žmonės ir serialas šitoje situacijoje tuo pasinaudoja.

Serija išryškina tai, kad Polis buvo geras Tonio tėvo draugas, dėl ko jo prisirišimas prie Tonio yra gerai suprantamas. Tiesiog Toniui nepatinka tai, kad Polis yra įstrigęs kažkur laike, nebandantis daryti nieko naujo ir tik siekiantis atsiminti tai, kuomet jis buvo jėgų žydėjime. Jo gyrimasis apie tai Bynsiui bei jo merginoms išmuša Tonį iš vėžių, nes jis negali atlaikyti to nuolatinio kalbėjimo.

Man šioje situacijoje labiau panašu, kad Toniui nepatinka pats Polio nusiteikimas. Tonis šventai tiki ir stengiasi, kad žmonės gali pasikeisti. Kitokiu būdu jis neitų pas Melfi ir nekalbėtų apie tai, kaip po žiauriosios traumos į gyvenimą žiūri kitaip nei anksčiau. Polis šia prasme yra visiška priešingybė, nesugebantis atkreipti dėmesio į dabartį ir gyvenantis tik praeityje. Serijos metu Tonio agresija vis auga ir jis sunkiai pakelia tokį draugo nusiteikimą.

Visgi serijos kulminacija yra verta tokio smulkmeniško požiūrio. Kuomet baigiasi jų slapstymasis ir jiedu plaukioja jachtoje, Tonis yra pasiryžęs ant draugo išlieti savo agresiją, net galvodamas apie tai, kad jį gali nudurti.

Ir galiausiai serijos pabaigoje, kuomet Polis atsiunčia brangių dovanų į Sopranų namus, Tonis supranta, kad Polis tiesiog yra kitoks žmogus ir tame nėra nieko ženkliai blogo. Jis supranta, kad Polis savo gyvenime turi tik Tonį ir jo bendrus, ir net jeigu Polis į jį yra visiškai nepanašus, Tonis privalo bent pabandyti jį suprasti, kad ir kaip jam tai nepatiktų.

Kiek kitokia istorija apie atmintį ir prisiminimus yra pateikiama Jaunėlio atveju. Jeigu žinote pagrindinį rašytojų principą, kad reikia parodyti, ne papasakoti, tai šita serija yra viso to įsikūnijimas. Polis serijoje tik pasakoja apie tai, koks jis buvo nuostabus ir nenugalimas. Jaunėlis žino, koks jis buvo nuostabus, ir supranta, kad tai gali pakartoti dar kartą.

Jaunėlio ligoninės istoriją galima pavadinti draminiu siužetu komedijos kontekste. Psichiatrinėje ligoninėje vykdomi nelegalūs pokerio žaidimai ir kyšiai yra absurdiškas, bet daug papasakojantis elementas.

Ryškiausias žmogus šioje situacijoje be Jaunėlio yra jo naujasis draugas Karteris, kurio aktorių Keną Leungą veikiausiai atpažinsite iš „Lost“. Jis yra nuoširdžiai susižavėjęs Jaunėliu ir jo elgesiu su kitais. Jaunėlis maištauja, laužo taisykles, negeria vaistų ir priima Karterį į savo komandą. Žmogui, kenčiančiam nuo nepritapimo, tai yra neįtikėtinai svarbus dalykas.

Pats Jaunėlis šioje situacijoje taip pat žydi. Jis yra tokioje stadijoje, kad kuomet jam buvę bendrininkai pasiūlo pabėgti iš ligoninės, jis atsisako, tačiau panašius nelegalius žaidimus vis dar veda pačioje ligoninėje. Jaunėlis turi įgimtą talentą terorizuoti aplinkinius ir pasiekti viską, ko nori.

Visgi tuo pačiu metu jis praranda savo atmintį ir šioje vietoje galima ginčytis į valias apie tai, ar Jaunėlis turi įgimtą savybę maištauti, ar čia tiesiog bandė atsiminti senus laikus. Kad ir kaip bebūtų, jis senų įpročių ilgainiui atsisako suprasdamas, kad vaistų negėrimas kenkia jo sveikatai, o taisyklių laužymas gali pabloginti jo padėtį.

Karteris dėl to supykęs sumuša Jaunėlį, kas man net gal sukelia liūdesį, nors ir nestiprų. Jaunėlis tiesiog aiškiai pademonstruoja, kad kaip ir Tonio atveju, taip ir čia taisyklių laužymas ir anarchija priklauso jauniems žmonėms. Pabandyti prisiminti gerus laikus yra smagu, bet jie vis tiek neatrodys taip, kaip anksčiau.

Kitos mintys
  • Filas nusprendžia tesėti praėjusioje serijoje duotą pažadą. Jis nužudo laikinąjį savo šeimos vadovą ir perima jo pareigas, taip po truputį judėdamas savo nenugalimo statuso link.
  • Jaunėlis rašo laiškus viceprezidentui, kas yra vienas smagesnių jo įpročių.

Šeštas sezonas. Šešiolikta serija. Chasing It


I guess the turd didn't fall far from the ass. - Phil Leotardo

Kad ir koks tikroviškas bebūtų meno kūrinys, jis vis tiek išliks meno kūriniu. Jis vis tiek turės struktūrą, pradžią ir pabaigą, organizuotumą, ir niekada nebus grynai toks, koks yra tikras gyvenimas. Todėl net tokie serialai „Sopranai“ privalo susitaikyti su tam tikrais tikroviškumo praleidimais, matomais serijoje „Chasing It“.

Tikroviškumo čia gal ir nėra praleidžiama daug, nors mane viena vieta labiau nei bet kuri kitą išmušė iš vėžių. Šioje serijoje žiūrovus norima įtikinti, kad Tonis yra priklausomas nuo lošimo. Jis stato už sporto komandas, jis žaidžia kazino, visus turimus pinigus galėtų išleisti vien azartiniams pomėgiams ir dėl to per daug nesijaudina.

Anksčiau seriale jau matėme, kad Tonis lošia ir leidžia pinigus vėjais. Visgi nei pastaruoju metu, nei netgi praėjusiame sezone nebuvo požymių, kad Tonis turi kažkokią priklausomybę, juo labiau nuo lošimų. Net jeigu šita smulkmena nėra stipriai nutolusi nuo to, kad Tonis gali turėti tokią priklausomybę, ji vis tiek išlenkia numatomą tikrovę.

Vienaip ar kitaip, dabar turime būtent tokią situaciją. Serija prasideda su Toniu, kuris su draugais žaidžia kazino. Jis apsimeta, kad jam nerūpi, jog ką tik pralaimėjo daug pinigų, numodamas į viską ranka ir nekreipdamas dėmesio. Kiek vėliau jį striptizo klube matome žiūrintį varžybas ir jau labiau besinervinantį, kad jo komanda pralaimi. Sunku pasakyti, kiek jis išties nori, kad jo komanda laimėtų, ir kiek jis serga už tai, kad gautų daugiau pinigų. Kiek vėliau Tonis didžiulę laimėtą sumą sugeba neprotingai pastatyti ant žirgų lenktynių ir viską praranda, dar kartą apsimesdamas, kad jam tai nerūpi.

Didžiausia problema su šia istorija man kyla dėl to, kad Tonio priklausomybė seriale yra rimtai pažengusi. Tai supranta Melfi, kuri bando atkreipti dėmesį, kad Tonis išties turi problemą. Melfi į priklausomybę taip pat nesigilina pernelyg stipriai, labiau susikoncentruodama į tai, ką pinigai reiškia Toniui, tačiau aišku, kad aplinkiniai mato Tonio problemą ir nieko dėl jos nedaro. Melfi apatiškumas šioje yra įdomiausias, nes ji lyg ir turėtų rūpintis opiausia savo kliento problema, bet daugiau laiko praleidžia aiškindama Toniui, kad šis turi visuomet laiku ateiti į susitikimus, kas dar kartą parodo, kad šita terapija yra labiau panaši į formalumą nei į pagalbos siekimą.

Dar ryškiau Tonio priklausomybė atsiskleidžia jo dinamikoje su Karmela. Pastaroji pagaliau švenčia tai, kad sugebėjo parduoti namą, net jeigu ji vis dar stresuoja, kad namas gali būti brokuotas ir nuvils šeimininkus. Tai yra viena iš daugelio subtilių detalių, atskiriančių Karmelą nuo Tonio, kadangi ji rūpinasi ir savo darbu, ir tuo, kokią įtaką jis padarys kitiems žmonėms, kuomet Toniui yra įdomiausias darbo atlikimas ir jo paleidimas į laisvę.

Šioje serijoje jis parodo ir tai, kad žmonės jam labiausiai rūpi tuomet, kai turi potencialą atnešti kažkokią naudą. Kuomet Karmela statė namą, jam tai nelabai rūpėjo. Jis rūpinosi tuo, kad žmona gautų leidimus, nors tai darė tik dėl to, kad Karmela nuo jo atstotų.

Dabar, kai ji brangiai pardavė namą, Tonis kėsinasi į jos pinigus. Logikos šioje situacijoje yra, nes Karmela namą statė iš Tonio kišenės. Ir visgi serialas ne kartą pabrėžė, kad Tonio ir Karmelos susitarimas vėl gyventi kartu buvo ir finansinis, leidęs Karmelai elgtis su Tonio pinigais kaip tik nori. Toniui tas susitarimas dabar atrodo vienodai, kuomet jis eilinį kartą susipyksta su žmona, neduodančia jam priklausančios dalies ir juo labiau nestatančia ant komandos, kuri galėtų atnešti Toniui daug pelno. Priklausomybės tema su šia susiriša sėkmingai, leidžianti parodyti, kad Tonis gali būti žiaurus savanaudis to net nesuprasdamas.

Tuo pačiu priklausomybė yra glaudžiai susijusi su Hešo ir jo pinigų istorija. Serijoje atskleidžiama, kad Tonis pasiskolino iš Hešo nemažą sumą pinigų ir jos niekaip negrąžina. Nors Hešas, šioje serijoje pagaliau parodantis, kad Tonį ir jo ekscentriškumą sunkiai pakelia, nenori pridaryti problemų sau ir kitiems, Tonis pripažįsta savo klaidą ir po truputį atiduoda savo pinigus.

Tonis šioje serijoje yra patiekiamas nemaloniai, kas turbūt buvo kūrėjų tikslas. Jis elgiasi kaip mažas vaikas, išjuokiantis Hešą ir besišaipantis iš jo, kai tik šis paprašo jam priklausančių pinigų. Tonis žmonių psichologiją išmano tobulai ir puikiai supranta, kad taip elgdamasis su Hešu, kuomet jį žemina net ir būdamas žemesnėje pozicijoje, jis save iškelia į aukštumas ir nepadeda niekam.

Įdomiausia šios istorijos dalis yra serijos pabaigoje, kuomet Hešas atsibunda ryte atradęs savo žmoną negyvą. Miręs artimasis yra vienas tų atvejų, kuomet išaiškėja tikrieji draugai, pasiruošę padėti nelaimėje. Tonis, tuo tarpu, į šią kategoriją nepapuola. Jis tyliai atvyksta į Hešo namus jį tariamai paguosti, nors tik atiduoda likusią pinigų sumą ir išvyksta.

Seriją „Chasing It“ parašė Matthew Weineris - „Mad Men“ kūrėjas ir žmogus, kuris sukūrė bene geriausią sceną televizijos istorijoje. Toje scenoje Donas pasako Pegei, kad jis neprivalo būti jai dėkingas - tą darbą už jį atlieka pinigai. Atrodo, kad bent jau šioje situacijoje Tonis jaučiasi taip pat. Jis atiduoda draugui likusius pinigus, tačiau išlaiko tik darbinius santykius, nesiruošdamas jo guosti ar palaikyti. Pinigai šioje serijoje ne vienoje situacijoje Toniui suteikia gyvenimo prasmę ir akivaizdu, kad Toniui ji netinka.

Kitos mintys
  • Įdomi antraeilė siužeto linija šioje serijoje yra susijusi su jaunuoju Vito sūnumi Vitu. Jis maištauja, rengiasi keistais drabužiais ir dažosi tamsiomis spalvomis. Tonis tobulai supranta, kad visa tai yra dėl Vito mirties ir jo seksualinės orientacijos. Filas vaikui tiesiog liepia nedaryti šeimai gėdos. Tai yra ne tik didžiulis skirtumas tarp Filo ir Tonio (kas to skirtumo anksčiau nebuvo pastebėjęs?), bet kartu ir smulkmena, kuri kerta Toniui į paširdžius. Jis geriau nei bet kas kitas žino, ką reiškia prarasti tėvą, ir serijoje jis galiausiai pasistengia, kad Vito gyvenimas klostytųsi sėkmingai. Jis su Vitu pasielgia taip, kaip neišdrįso pasielgti su AJ - per prievartą išsiunčia jį į karto akademiją, - tačiau nepalieka jo nelaimėje, net jeigu pyksta ant savęs ir ant vyresniojo Vito.
  • AJ ir Blankos istorija baigiasi šioje serijoje taip pat keistai kaip ir prasidėjo. Tai, kad AJ pasipiršo savo draugei, turėjo būti užuomina, kad kažkas čia ne taip, ir viskas galiausiai paaiškėjo. AJ palikusi Blanka irgi yra vienas tų dalykų, kuriais tiesiog reikia patikėti ir per daug nesigilinti, nes dabar yra aišku, kad scenaristai, niekad nesupratę ką daryti su AJ, turės šiek tiek medžiagos įdomesnės istorijos pasakojimui.
  • Scena tarp Tonio ir Karmelos yra tobula. Visiškai. Gal net labiau nei „Whitecaps“. Aktoriai „Emmy“ nominacijas gavo už kitą seriją, kurią dar pamatysite, bet šita būtų buvusi ne ką blogesnė. 

Namų darbai: s06e17 - Walk Like a Man / s06e18 - Kennedy and Heidi

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą