2016 m. spalio 8 d., šeštadienis

Sopranai. Šeštas sezonas. Soprano Home Movies/Stage 5

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Šeštas sezonas. Trylikta serija. Soprano Home Movies


Just play the game. - Janice Soprano

Prieš pradėdami skaityti šitą apžvalgą turėtumėte žinoti, kad dvyliktą ir tryliktą sezono serijas realiame gyvenime skyrė vienerių metų pertrauka. Teoriškai sezonas yra tas pats, bet praktiškai jis yra visiškai naujas ir todėl tokia sentimentali serija žiūrint visą serialą iš eilės gali pasirodyti kaip esanti ne vietoje, net jeigu jos buvimas čia yra logiškas.

Verta žinoti ir tai, kad dabar jau tikrai yra paskutinis „Sopranų“ sezonas. Šios devynios serijos pabaigs serialą, kuris kuo toliau, tuo labiau man yra panašus į tobulą televizijos kūrinį, ir jo pabaiga man žada, kad dėl jo baigties liūdėsiu dar labiau nei pirmą kartą.

Jeigu spręstume apie paskutinį sezoną tik iš pirmosios jo serijos, nesunku būtų daryti išvadą, kad scenaristai pasirinko įdomų serialo baigimo variantą. „Soprano Home Movies“ yra serija, skirta išskirtinai Tonio ir Dženisės šeimų dinamikai, išsprendžianti ar dar labiau pakurstanti šeimų konfliktus ir tiesiog į juos įsigilinanti kaip galima labiau. Jeigu scenaristai tokią taktiką taikys ir toliau, visiems pagrindiniams veikėjams galiausiai bus skiriama po vieną seriją užbaigti jų istoriją, kas atrodo kaip šitam serialui tinkamas pasirinkimas.

Prieš tai, tiesa, scenaristai privalo įtikinamai paruošti dirvą, kas pakenkia bendrai šios serijos kokybei. Kad ir kaip skirtųsi teorinė sąvokų reikšmė, tai vis tiek yra naujas sezonas ir scenaristai tai privalo pripažinti, dėl ko pačios serijos pradžia yra skubota, tarytum skubanti išmesti iš kelio nereikalingas istorijas ir pereiti prie to, kas tikrai yra įdomu.

Šiuo atveju scenaristai išmeta tai, kad Tonis yra suimamas. Jie staiga prisimena, kad kai buvo suimtas Džonis, bėgdamas nuo FTB Tonis išmetė ginklą jo kieme ir jį atrado kažkoks vaikas, galiausiai įskundęs Tonį. Per kelias minutes „Sopranai“ sugeba parodyti Tonio suėmimą, jo buvimą areštinėje, jo teismą ir išteisinimą, bei pagaliau pereiti prie Bobio ir Dženisės istorijos.

Pavadinti tai skubotu sprendimu būtų per maža. Visa serijos pradžia sufleruoja, jog scenaristai buvo visiškai pamiršę apie pamestą Tonio ginklą ir tarp sezonų tai staiga atsiminė bei nusprendė tuo atsikratyti kuo greičiau. Jeigu Tonio suėmimas tęstųsi ilgiau, tai gal ir būtų verta dėmesio istorija, tačiau rodyti ją vien tam, kad ji dar nebuvo parodyta anksčiau, yra keistas sprendimas. Kiek žmonių per šeštą sezoną galvojo, kad kaip gerai būtų sugrįžti prie Tonio ginklo istorijos? Tai va.

Bet kokiu atveju, ji užima tik mažą serijos dalį. Didžiausias jos dėmesys tenka istorijai, kuomet Karmela ir Tonis atvyksta švęsti pastarojo gimtadienio pas atostogaujančius Dženisę ir Bobį.

Istorijos pradžia žada daug. Tonis ir Bobis draugauja kaip šeima, ir net jeigu anksčiau Tonis su Bobiu elgdavosi nepagarbiai ir iš jo šaipydavosi, dabar jiedu atrodo lygūs. Bobis savo bosui vis tiek pataikauja dovanodamas jam ginklus, tačiau Tonis atrodo nuoširdus, kalbantis apie tai, kad Bobis veikiausiai bus paaukštintas pareigose dėl savo ištikimybės. Sunku pasakyti, ar Tonis tai darytų todėl, kad Bobis jam išties patinka, ar dėl to, kad jis yra bene vienintelis Tonio dar neišdavęs žmogus, nors bet kokiu atveju jų suartėjimą stebėti yra visai smagu.

Panašiai galima pasakyti apie Karmelos ir Dženisės istoriją. Nors jų bendravimo šiame seriale mes matėme mažai, moterys taip pat sugeba atsipalaiduoti. Scenaristai atskleidžia, kad Dženisė lankosi pas terapeutę, ką žinoti yra įdomu, nes Dženisės terapeutė jos motiną vertina kur kas palankiau nei Melfi, tokiu būdu parodant, kad viskas priklauso tik nuo požiūrio.

Bendrai žiūrėti, kaip atsipalaiduoja keturi suaugę žmonės, yra kur kas įdomiau nei galima pagalvoti iš pradžių. Serialai retai rodo tai, kaip nuo savo kasdienių problemų ilsisi suaugusieji. „Breaking Bad“ tai išnaudojo smagiai narpliodami šeimų dinamikas. „Mad Men“ serijos su atostogaujančiais veikėjais taip pat būdavo smagios. Matyti, kaip mafijos bosas su savo šeima žvejoja ar žaidžia Monopolį, yra tiek pat įdomu kiek ir neįprasta.

Galiausiai, tiesa, čia vis tiek yra „Sopranų“ serija, todėl kažkas rimtesnio privalo įvykti. Ir man tiesiog nesuvokiamai smagu, kad tas rimtesnis dalykas kyla būtent dėl to, jog šeima žaidžia Monopolį, nes jį žaidžiant nesusipykti yra neįmanoma.

Tonis, šios serijos pradžioje jau šiek tiek mažiau besišaipęs iš Dženisės, žaidimo metu augant įtampai iš jos šaiposi vis labiau, erzinantis seserį dėl jų vaikystės ir pykstantis dėl to, kad ji papasakoja jų tėvą blogai pateikiančią istoriją. Erzinimui augant vis labiau, Bobio pyktis kaupiasi vis stipriau ir galiausiai pratrūksta, kai jis užpuola Tonį ir jį sumuša, dėl ko Tonis galiausiai pasiduoda.

Kaip ir su daugeliu „Sopranų“ istorijų, taip ir su šia įdomiausios yra jos pasekmės. Muštynių rezultatas, kuomet po žiaurios kovos Bobis tariamai laimi prieš Tonį, yra įdomus ir visam ketvertui reiškiantis daug. Jeigu Bobį būtų puolęs Tonis, skandalas būtų turbūt didesnis, nes Dženisė ir Karmela Tonį užsipultų iš visų jėgų. Bobio puolimo atveju Tonis vienas pasilieka su sprendimu ką daryti su savo sesers vyru.

Tonis čia buvo pažemintas. Ne prieš mafiją, bet prieš savo biologinę šeimą, kas nėra pats žiauriausias dalykas. Jis atsiduria tarp žmonių, kurie jį supranta ir gerbia, todėl tas pažeminimas niekam nereiškia per daug.

Išskyrus Tonį, kuris dėl to stipriai pergyvena. Ilgai leidžiantis laiką vienas, jis galiausiai pradeda teisintis Karmelai ir kitiems, kad yra pernelyg silpnas, kad Bobis pasinaudojo jo silpnybe ir kad geriausiais savo laikais Tonis jį būtų lengvai įveikęs. Šioje vietoje tokios Tonio kalbos veikia iš dviejų pusių ir kaip savo ūpo pakėlimas, ir kaip pasiteisinimas prieš Karmelą, kurią jis kažkada suviliojo dėl savo fizinės galios ir dėl ko jis dabar liūdi, nes Karmela jį gali laikyti menkesniu žmogumi nei jis išties yra. Serijoje Tonis parodo daug vaikiškų savybių, tokių kaip nesutarimai su Dženise, bet šis yra neabejotinai ryškiausias jų.

Tuo pačiu Tonis negali palikti šio reikalo nuošalyje, kadangi Bobis vis tiek sumušė šeimos bosą. Tonis jo negali nužudyti žinodamas, kad asmeninis jo gyvenimas tiesiog sugriūtų, nors jis gali sugadinti Bobio gyvenimą, ką ir padaro. Tonis liepia Bobiui sutvarkyti reikalą nužudant savo naujų verslo partnerių nemėgstamą žmogų, taip tarytum atsilyginant.

Tonis nuostabiai supranta, kiek daug tai reiškia Bobiui, niekada gyvenime nenužudžiusiam žmogaus. Jis taip pat kaip ir Bobis supranta, kad pastarasis Toniui liks skolingas visą likusį gyvenimą. Ir matyti, kaip Bobis šaltakraujiškai susitvarko su užduotimi, galvodamas apie savo šeimą ir siekdamas ją apsaugoti, yra širdį veriantis vaizdas. Negalima sakyti, kad Bobis neprisidirbo pats, bet jo likimas čia buvo nuspręstas be galimybės grįžti atgal.

Kitos mintys

  • Iš ligoninės grįžęs Filas nesidžiaugia dėl to, kad Tonis buvo suimtas. Tonio ir Filo pokalbis ligoninėje praėjusio sezono pabaigoje buvo vienas jausmingiausių serialo momentų ir Filas to nepamiršta.
  • Smagi smulkmena, kai ir Tonio ginklą atradęs vaikas, ir pats Tonis su automatu parodo, kokį džiaugsmą žmonėms suteikia paprastas gebėjimas šaudyti.

Šeštas sezonas. Keturiolikta serija. Stage 5


It was an idea. I don't know. Who knows where they fucking come from. - Christopher Moltisanti

Meno istorijoje turbūt nebuvo tokio išsamaus kūrinio apie žmonių psichologiją kaip „Sopranai“. Serialas, kurio pagrindinis veikėjas praleido daug laiko terapijoje, visą savo dėmesį skyrė veikėjams ir kone visus pagrindinius jų poelgius paaiškino psichologiniais fenomenais, tokiais kaip vaikystės traumos ar tėvų bei vaikų santykiai. Serija „Stage 5“ yra vienas ryškiausių to pavyzdžių, kuomet dvi pagrindinės jos istorijos yra pakreipiamos taip, kad dėmesys būtų skirtas ne paviršutiniškam jų interpretavimui, o tam, ką jos reiškia veikėjams.

Svarbiausia istorija yra susijusi su ilgai plėtotu siužetu, kuomet Kristoferis galiausiai sukūrė savo filmą. Filmas atrodo taip pat absurdiškai kaip ir skamba, susijęs su gangsteriais ir mitologinėmis būtybėmis, ir vienas tų filmų, kurių kūrėjai galvoja, kad jis yra nuostabus, bet išties jis niekam nepatinka.

Scenaristai įdeda mažai pastangų į paties filmo rodymą, tiesiog pademonstruoja, kad jo kokybė yra apverktina. Jiems kur kas įdomiau yra tai, ką filmas simbolizuoja ir kaip jis paveikia aplinkinius veikėjus.

Daugiausiai reikšmės turinti filmo detalė yra tai, kad jame vaizduojamas mafijos bosas pagrindinį veikėją išduoda su jo sužadėtine. Istorija yra įtartinai panaši į tai, kaip Tonis buvo susidraugavęs su Adriana ir kuomet Kristoferis jo dėl to nekentė. Ir vietoje to, kad serialas savo veikėjus pateiktų kaip naivius atsilikėlius, visi aplink supranta, kad ekrane yra pateikiama Tonio ir Adrianos istorija.

Tai stipriai paveikia Tonį, kuris išties galvoja, kad pagaliau susitaikė su Kristoferiu. Praėjusio sezono pabaigoje jų artimas bendravimas reiškė, jog kad ir kiek jie tarpusavyje nesutarė, jie vis tiek yra artimi žmonės, sugebantys vienas kitam padėti, o tai, kad Tonis Kristoferį laiko savotišku sūnumi, prie to prisidėjo ne ką mažiau.

Tuo tarpu dabar Tonis yra tiesiog sugniuždytas. Jis ekrane nenori matyti to, kas jam pakenktų, tačiau būdamas pas Melfi atvirai pripažįsta, kad jaučia, jog Kristoferis jo nekenčia. Tonis dėl to išgyvena ir Melfi pastebi, kad jis išties galvoja apie savo sūnėną kaip apie sūnų, ko Tonis jau net nesiruošia nuginčyti. Santykiai su Kristoferiui Toniui yra vieni svarbiausių šiame seriale, leidžiančių jam elgtis su kitu žmogumi ir auginti jį taip, kaip jis nori, ir Tonis jaučia, kad Kristoferis jam atsidėkoja neadekvačiai.

Pats Kristoferis, tiesa, dėl to kenčia ne ką mažiau. Jis Karmelai ir aplinkiniams aiškina, kad istoriją su Toniu ir Adriana tiesiog išgalvojo bei kad ji nėra paremta jokiais tikro gyvenimo elementais. Tuo patikėti sunku, netgi jeigu Kristoferis desperatiškai bando visiems taip įrodyti, tarytum pats nesuprasdamas, kaip tokia istorija yra panaši į jo gyvenimą. Žinant „Sopranus“, visai tikėtina, kad Kristoferis parašė šią istoriją pasąmoningai ir tiesiog negalvodamas apie tikrą gyvenimą, nors man labiau įtikinama situacija būtų tai, kad Kristoferis scenarijų rašė žiauriai pykdamas ant Tonio ir dabar apie tai pamiršo.

Bet kokiu atveju, tai, jog Kristoferis privertė JT apsilankyti pas Tonį ir paaiškinti, kad ta istorija buvo jo paties idėja, yra vienas labiau komiškų elementų, kuris kartu yra ir visiškai logiškas. Tonis norėtų tuo patikėti, kadangi galiausiai žiūri filmą, pagal kurį JT tariasi sukūręs savąjį scenarijų, tačiau logika šioje vietoje nėra stipresnė nei sveikas protas. Tonis galiausiai mato tik tai, ką yra pasiruošęs matyti, ir jo perkalbėti nepavyks niekam.

Nors Kristoferio ir Tonio istorija tiesiogiai su Džonio siužeto linija nesiriša, tam tikrų sąsajų tarp abiejų pasakojimų yra. Svarbiausias jų yra tai, kad viskas priklauso tik nuo požiūrio. Džoniui serijos pradžioje yra pasakoma, kad jam yra likę gyventi vos keli mėnesiai, dėl ko šis stipriai išgyvena. Visgi ligoninėje daktaras, sėdintis kalėjime už žmogžudystę, Džonį patikina, kad jis dar gali nugyventi bent porą metų, nes jo gydymas yra per daug geras, kad būtų kitaip.

Vėlgi, faktai abiem atvejais yra vienodi: Džonis serga vėžiu ir visi aplink gali tik spėlioti, kiek jam liko gyventi. Panašiai kaip ir Kristoferio istorijoje, tikroji tiesa niekam nėra žinoma. Visgi Džonis nusprendžia geriau tikėti optimistinėmis prognozėmis, nors pats sau pripažįsta, kad nieko gero nesitiki.

Jo istorija yra maloni akiai tuo, kad per Džonį be jokių perdėtų paslėpimų suvokiame, kas slypi po žiauriųjų gangsterių veidais. Džonis pagaliau supranta, kad visą gyvenimą galėjo nugyventi veltui. Sirgdamas plaučių vėžiu dabar jis nusprendžia pradėti rūkyti ir susiranda naujų draugų, taip bandydamas atsigriebti už laiką, kurį praleido gyvendamas bent pusiau sveikai ir leisdamas laiką tarp žmonių, kuriems jis turėjo pataikauti ar kurie jį gerbė tik dėl naudos sau.

Ligoninėje nėra apsimetinėjimų. Visi aplink miršta ar serga, yra susitaikę su besibaigiančiu gyvenimu ir Džoniui tokia aplinka patinka. Jo artimas ryšys su žmona ir vaikais suteikia šitam žudikui sielą, kurią kai kurie yra pasiryžę ignoruoti, ir toks istorijos pasakojimas yra gal kiek per daug sentimentalus, lengvai išgaunantis reikalingas emocijas.

Vienaip ar kitaip, viskas čia dar kartą priklauso nuo požiūrio į gyvenimą. Kad ir kokie būtų realūs faktai, kiek Džoniui ar kitiems žmonėms yra likę gyventi, jis to pasiruošia nepaisyti, laikydamas kiekvieną dieną tam tikra dovana, kaip kad vis žada padaryti ir nepadaro Tonis. Džonis atspindi vieną žiauriausių gyvenimo momentų, kuomet supranta, kad galbūt iššvaistė viską dėl nieko, tačiau paskutinėmis savo gyvenimo dienomis jis nusprendžia atsigriebti ir miršta laimingas šalia savo šeimos, kas gal ir nėra pats blogiausias būdas išeiti.

Kitos mintys

  • Po brolio mirties Filas pažada, kad jo šeima daugiau niekada nenusileis Toniui ar kitiems aplinkiniams. Pasiruoškit, nes Filas savo žodį yra pasiryžęs ištesėti.
  • Melfi terapeutas yra parodomas namuose sėdintis ir komentuojantis Džonio bylos eigą, eilinį kartą patvirtinantis teoriją, kad jis su Melfi bendrauja labiau norėdamas išgirsti pasakojimus apie Tonį nei siekdamas padėti kolegei.
  • Scenaristai tiesiog smaginasi pateikdami kitų scenaristų gyvenimą, šįkart atkreipdami dėmesį į tai, kad filmo premjeros metu JT vardas nėra paminimas nei karto, net jeigu jis prie filmo kūrimo prisidėjo labiausiai.

Namų darbai: s06e15 - Remember When / s06e16 - Chasing It

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą