2016 m. spalio 26 d., trečiadienis

Sopranai. Šeštas sezonas. Walk Like a Man/Kennedy and Heidi

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Šeštas sezonas. Septyniolikta serija. Walk Like a Man


It ain't the money, Tony. - Christopher Moltisanti

Kai baigiasi serialas, su juo pasibaigia tik specifinis jame rodytų veikėjų gyvenimo etapas. Jie gali tame seriale ar jo pabaigoje numirti, tačiau kur kas dažniau nei įprastai serialas - ar jis truktų vieną, ar šešis sezonus - parodo santykinai mažą žmonių gyvenimo dalį, kurioje nutinka svarbiausi jų gyvenimo įvykiai. Žmonės su serialo pradžia negimsta ir su jo pabaiga nemiršta.

Ir visgi su tuo yra susijusi pagrindinė scenaristų užduotis besibaigiant serialui. Kaip priversti žiūrovus rūpintis veikėjais, kai serialas skubiai juda į pabaigą ir nėra realių užuominų, kad čia kažkas mirs ir viską bus galima pabaigti tiesiog su veikėjų dingimu? Kokiu būdu įmanoma įdomiai ir sėkmingai užrišti visą istoriją nebūtinai užrišant veikėjų gyvenimus?

„Sopranai“, panašu, rado išeitį, kuri yra visiškai tobula ir kai sakau, kad jūsų laukia geriausios penkios serijos bet kokio serialo istorijoje, nemeluoju. Nes ta išeitis yra paprasta, lengvai sugalvojama ir įdomiai įgyvendinama, glaudžiai susijusi veikėjų pasikeitimu ir jų istorijos pabaigimu.

Žmonės keičiasi dviem būdais: perskaitę dvasines knygas apie tai, kad reikia pasikeisti gyvenimą, išklausę žynio ar stoties valkatos patarimų ir panašiai, arba gyvenantys mėšle ir chaose taip ilgai, kad galiausiai jiems nelieka kitos išeities kaip tik kažką pakeisti.

„Walk Like a Man“ yra susijusi būtent su pastaruoju pasirinkimu. Visiems veikėjams šioje serijoje galiausiai trūksta kantrybė. Per tiek laiko, kiek jie mažais žingsneliais tampėsi į vieną ar į kitą pusę, Tonis ir daugelis kitų paprasčiausiai pamiršo, kad reikia gyventi ir platesnį gyvenimą, jiems leidžiantį pasiekti rimtesnius dalykus nei vien eiti nuo vienos problemos prie kitos.

Ryškiausias kantrybės trūkimo pavyzdys šioje situacijoje yra Tonio pareiškimas atvykus pas Melfi. Jis sakosi nusprendęs mesti jos terapiją ir negali jos daugiau tęsti žinodamas, kad tiek metų eidamas pas terapeutę nepasiekė absoliučiai jokių matomų rezultatų. Taip Tonis kalbėjo jau ne kartą, nors dabar jo argumentai ir pyktis yra kur kas ryškesni, leidžiantys suvokti jų rimtumą.

Tuo pačiu metu Tonis sako, kad iš Melfi terapijos nesitrauks, kadangi jam vis dar reikia skydo ar gelbėjimosi rato. Jis sakosi pas Melfi pasiliekantis dėl to, kad nesusitvarko su AJ, tačiau su Melfi kalbasi ne apie savo sūnų, o apie tai, ką jis reiškia Toniui, kas yra kardinaliai skirtingas dalykas. „Sopranų“ temų sąraše tėvo ir sūnaus santykiai yra neabejotiname trejetuke, persekioję žiūrovus ir Tonio bei jo tėvo, ir Tonio ir AJ, ir Tonio ir Kristoferio pavidalu.

Nors šioje serijoje Tonis susiduria su visais šiais santykiais, jo pasiekimai su AJ yra rimčiausi. Tonis nenori matyti savo sūnaus liūdinčio ir negalinčio išlipti iš depresijos, tokiu būdu dar kartą parodydamas, kad terapijos metu neišmoko nieko. Galiausiai Tonis, pabandęs jautriai pasikalbėti su sūnumi ir pakeisti jo nuotaiką, griebiasi savų metodų, kurių griežtumą jau matėme tada, kai Tonis privertė AJ išvykti į darbą.

Šįkart jis irgi nejuokauja. Matydamas, kad jo draugų vaikai yra kur kas daugiau pasiekę ir linksmesni nei jo paties sūnus, jis priverčia AJ vykti su nelabai pažįstamais vaikinais į vakarėlius ir atsigauti. Tonio ketinimai yra geri ir tuo pačiu susiję su blogiausia jo savybe: chronišku nenoru žiūrėti giliau.

AJ atsigauna ir Toniui nuo to yra kiek smagiau, nes jis prieš Karmela gali dėtis sutvarkęs savo sūnų, ir visgi tuo pačiu metu AJ situacija nei kiek nepagerėja. Jis eina pas terapeutą, kuriam visiškai nerūpi paciento kalbėjimas taip, kaip Tonis rūpi Melfi, ir jis AJ tiesiog išrašo vaistus, nes taip yra kur kas paprasčiau. Vaistai yra trumpai veikiantis metodas, kurį lengvai nurungia ilgalaikė terapija. Vaistai, kaip ir Tonio sugebėjimas išsiųsti sūnų pasilinksminti, sukuria iliuziją, kad viskas yra gerai, ir ta iliuzija veikia kai vakare visa šeima laimingai vakarieniauja prie vieno stalo, kuomet niekas nesigilina į džiaugsmo priežastis.

Neabejotinai įdomiausia Tonio ir AJ istorijos detalė yra tai, kad Tonis pastūmėja AJ daryti tai, ko Tonis niekad nenorėjo. Susidėjęs su banditų vaikais AJ pradeda elgtis kaip banditas, naudodamas savo kaip Tonio sūnaus autoritetą ir skriaudžiantis jam neįtinkančius žmones. Tonis visą gyvenimą siekė atsiriboti nuo savo tėvo šešėlio, kaltino tėvą dėl to, kad jis dabar privalo būti mafijos bosu, ir galiausiai vis tiek įrodė, kad nuo savo likimo nepabėgsi ir privertė AJ tapti tuo, kas Toniui yra visiškai nepriimtina. Visa tai tik dėl to, kad dideliame chaose gyvenantis Tonis, kurio kantrybė galiausiai neišlaiko, tiesiog nesiryžta ar nenori pažvelgti kiek giliau.

Jeigu jis tai padarytų, būtų pamatęs, kad kažkas su Kristoferiu yra blogai. Kristoferio istorija prasideda chaotiškai, kai jis ir toliau tradiciškai pykstasi su Poliu, šįkart nesusitardamas, kiek kiekvieno iš jų žmonės turėtų gauti pinigų. Mafijos istorija tiesiogiai susijusi su mafijos verslu šiame seriale man visad atrodė kaip painiava, kurios nelabai mėgsta ir patys scenaristai, besistengiantys sukurti draminių konfliktų užuomazgas, todėl į logistiką per daug nesigilinu.

Svarbiausia yra tai, kad Kristoferis ieško užtarimo. Jis ieško to paties, ką Tonis randa pas Melfi, galėdamas su ja atvirai išsikalbėti taip, kaip negalėtų su niekuo kitu. Net neabejoju, kad Tonis ir Kristoferis, kalbėdami panašiomis temomis kaip Tonis bendrauja su Melfi, pasiektų gal net dar įspūdingesnių rezultatų, bet vėlgi, Tonis į tokius dalykus nėra pasiryžęs gilintis.

Kristoferiui tai sukelia stresą. Kristoferio prasme Tonis šioje serijoje nėra rodomas, todėl į jo galvą įlįsti sunku, net jeigu lengva pagalvoti, kad Tonis tiesiog nori išmokyti Kristoferį kokią nors pamoką.

Pats Kristoferis, tiesa, aktyviai ieško, kas galėtų jį priglausti ir užjausti. Jis ieško ramybės ir užtarimo bent iš kažko, suprasdamas, kad jo mafijos šeima jį vis dar laiko labiau vaiku nei normaliu suaugusiuoju. Polis iš jo nuolat šaiposi. Tonis nepriima sūnėno dėl to, kad turi rimtesnių materialinių reikalų ir nesuteikia Kristoferiui taip reikalingos psichologinės paramos. Mafijoje visi iš jo juokiasi, net jeigu galima ginčytis, ar tai jie daro nepiktai, ar išties jį laikydami antrarūšiu žmogumi.

Vienintelis žmogus, pas kurį Kristoferis bando nuoširdžiai ieškoti pagalbos, yra jo filmą parašęs JT, kartu buvęs vieninteliu žmogumi, bandžiusiu Kristoferiui padėti jo sunkiausiomis akimirkomis. Kristoferis galiausiai sugadina ir šią akimirką, nušaunantis JT už tai, kad šis nesielgia draugiškai. Kodėl JT yra nedraugiškas? Gali būti, kad dėl to, jog Kristoferis, kaip JT ir pasakė, išties yra mafijoje, sugadinusioje visą jo gyvenimą.

Todėl nenuostabu, kad Kristoferis, kaip ir Tonis, dienos pabaigoje galiausiai vyksta užtarimo į savo namus, pas savo šeimą, prie Polio sugadintos pievelės. Ta paskutinė scena yra ir tragiška, ir maloni, nes šeima yra paskutinė vieta, kur Kristoferis vyko prieglobsčio, ir tuo pačiu vieta, kur jis žino, kad bus priimtas. Jo kantrybė šioje serijoje trūko ne vieną kartą, tačiau sveiką protą jis išlaikė.

Kitos mintys
  • Dar vienas AJ ir Tonio panašumas - būdami pas savo terapeutus jie skundžiasi, kad gyvenimas yra nevertas kovos, kad viskas, ką jie daro, yra pernelyg beprasmiška. Galbūt visai logiška, kad AJ yra tarytum psichologinis, o Kristoferis - fizinis Tonio antrininkas. 
  • Serijoje nėra Filo, vis siekiančio sukelti karą. Dar vienas pavyzdys, kad scenaristams šiame seriale kur kas labiau rūpi veikėjų sugebėjimas susinaikinti save pačius nei fizinis jų susinaikinimas.

Šeštas sezonas. Aštuoniolikta serija. Kennedy and Heidi


I get it! - Tony Soprano

Mene egzistuoja kelių rūšių veikėjai. Vieni yra naudojami kaip paprasti siužeto įrankiai, naudojami papasakoti tai, kas yra privaloma siekiant sukurti vientisą istoriją. Kiti yra įdomūs kūriniai, su kuriais norėtum praleisti laiką. Kai kurie jų yra baisūs, varantys tau siaubą ir dėl to juos myli.

Ir tada yra Tonis Soprano, varantis man siaubą dėl to, kad jis atrodo kaip realus žmogus.

Žiūrėdamas filmus ir televiziją veikėjus dažniausiai vertinu pagal tai, ar jie man sugeba sukelti emocijas. Liūdesį, džiaugsmą, skausmą, siaubą, baimę, bet ką. Jeigu jie tai pasiekia, tai yra didžiulis pliusas, leidžiantis man tuos veikėjus įrašyti į savo auksinį sąrašą, kuris gal ir egzistuoja.

Dažniausiai siekiant sukurti tokius nuostabius veikėjus prireikia daug laiko ir pastangų rodant juos konkrečiose situacijose ir sukuriant juos kaip žmones, skirtingame kontekste galinčius reaguoti skirtingai. Kai jie galiausiai sukelia man, kaip žiūrovui, tam tikrą emociją, jie taip pat yra specifinėje situacijoje, kuri iššaukia man emocijas ir kaipmat sudomina.

Ir tada yra Tonis Soprano.

Iki dienų galo galėčiau ginčytis, kad kokybiškiau sukurto veikėjo nėra matęs joks meno porūšis, ar kalbėsime apie kiną, ar televiziją, ar literatūrą, ar bet ką. Šia tema jau esu įsivėlęs į ginčus, pralaimėjęs ir vis tiek atsitiesęs, nes tiesos negalima paneigti.

Tonis yra tobulas veikėjas dėl to, kad man nelabai svarbu, kokioje situacijoje jis atsiduria, jo veiksmų planą aš turbūt žinosiu iš anksto ir dėl to per daug nesuksiu galvos, nes Tonį pažįstu tobulai. Kur kas svarbiau man yra tai, kaip jis jaučiasi toje situacijoje. Mano savijauta eina ilsėtis į šalį; kai Tonis yra ekrane, vienintelis man rūpintis dalykas yra tai, kad jis gautų tai, ko nori, nesvarbu, ar tai būtų liūdesys, ar džiaugsmas.

Tonis neabejotinai nenorėjo, kad tai, kas nutiktų šios serijos pradžioje, išties nutiktų. Jis yra galvojęs apie Kristoferio nužudymą ir mąstęs apie jį kaip apie potencialiai daug problemų galinčią pridaryti naštą, nors su sūnėnu jis galiausiai susitaikė. Jiedu dažnai pykdavosi ir dar dažniau suprasdavo vienas kitą, ką įrodė ir šios serijos pradžioje pateiktas pokalbis apie Tonio pamiršimą, jog jis žadėjo kiekvieną dieną priimti kaip šventę, iškart po kurio Kristoferis nusuka mašiną į griovį ir mirtinai susižeidžia.

Į faktą, kad Tonis galiausiai uždusina savo sūnėną, nesinori kreipti per daug dėmesio. Tonis suprato, kad šioje situacijoje tai yra geriausias sprendimas, ir jeigu norite, galite kalbėti apie tai, kaip jis galėjo trokšti Kristoferio mirties po to, kai šis sugrįžo prie narkotikų ir alkoholio. Man gaišti laiko šioje vietoje nesinori, kadangi Tonis tiesiog padėjo sau mylimam žmogui lengvai pabaigti savo gyvenimą.

Po šios scenos įspūdinga serijos dalis yra paskiriama tam, kaip veikėjai tvarkosi su netektimi, kas yra tuo pačiu ir vienas tragiškiausių, ir juokingiausių serialo elementų, priklausomai nuo to, kiek juodo humoro turite savyje. Šioje serijoje nesunku šaipytis iš to, kaip žmonės aplink patiria tiek daug nelaimių ir mirčių, kad į dar vieną mirtį neturi kaip reaguoti. Jie nesidžiaugia, dedasi liūdintys, net jeigu tuo pat metu apie patį Kristoferį tokie žmonės kaip Bobis sugeba pasakyti gal tik kelis žodžius prieš pereidamas prie kalbų apie verslą, kas Toniui negali rūpėti mažiau.

Visgi stipriausios scenos pirmojoje serijos dalyje yra susijusios su veikėjų reakcijomis į Kristoferio mirtį, Toniui atsisėdant į galą ir reaguojant dažniausiai santūriai, režisūros dėka parodant, kad jis daug mąsto ir mažai pasako. Karmelos, Kristoferio žmonos, Džiulijanos ar Melfi (realiai visų serialo moterų) emocijos yra atviros, skirtingos ir tuo pačiu reiškiančios tik liūdesį. Jos neprivalo apsimetinėti tvirtomis ar neverkiančiomis, ir gali paleisti tiesiogines emocijas, kuriomis turėtų pasižymėti ir serialo vyrai.

Serijoje yra ir antraeilių istorijų. Polis pyksta ant Tonio ir kitų, kad jie neatvyksta į jo motinos laidotuves, dar kartą ignoruojantys Polį patenkindami Kristoferio norus, kas šįkart jau atrodo ne tiek linksma kiek liūdna iš Polio pusės, dar kartą parodant, kad jis neturi tikrų draugų. Filas bando įplieksti konfliktą su Toniu kalbėdamas apie šiukšlių biznį ir kitas nesąmones.

Visos tos istorijos veikia tik tam, kad išryškintų Tonio kelionę. Kai įvyksta tragedija, visi nereikalingi dalykai atsisijoja ir supranti, kas tau išties rūpi. Panaši situacija šįkart aplanko Tonį. Jis apsimestinai reaguoja į kitų žmonių užuojautas, į Karmelos reakcijas, į savo vaikus ir aplinkinį pasaulį, visą dėmesį sutelkiantis į tai, kad ką tik mirė jam artimiausias žmogus pasaulyje.

Būtent todėl atmetęs visus nereikalingus dalykus Tonis nusprendžia išvykti iš miesto į Las Vegasą, ir to pasilikimo priežastis yra dvejopa. Tonis neabejotinai nori pailsėti nuo aplinkinio triukšmo ir apie sūnėno netektį pagalvoti vienas, be žmonių, nuolat reiškiančių jam užuojautą ar ieškančių tuščių žodžių. Tuo pačiu metu Tonis nusprendžia, priešingai nei praėjusioje serijoje, pasikapstyti kiek giliau.

Pasikapstymas ateina išskirtiniu pavidalu, kuris mane nuoširdžiai nustebino, net jeigu šitą seriją atsimenu pakankamai gerai. Las Vegase Tonis siekia atsiskirti nuo problemų namuose, kurios karts nuo karto grąžina jį į realybę, su kuria jis šiuo metu nenori turėti nieko bendro. Vietoje to jis savo laiką paskiria dviems dalykams: ruletės lošimui ir laiko praleidimui su buvusia Kristoferio mergina.

Abu jo pasirinkimai susideda į gražų reiškinį, kuomet Tonis tiesiog siekia suprasti, kokiu mąstymu pasižymėjo Kristoferis. Lošimas Toniui prieš kelias serijas buvo pateiktas kaip pagrindinė jo priklausomybė ir per paskutines kelias serijas matėme, kaip Kristoferis tragiškai sugrįžo prie narkotikų vartojimo, todėl Tonis tokiu būdu tarytum siekia grįžti prie savo priklausomybių. Leisdamas laiką su Kristoferio drauge jis irgi siekia suprasti Kristoferio gyvenimą, kuris dažniausiai jam būdavo nesuprantamas reiškinys.

Galiausiai serijoje yra dvi scenos, kurios pagaliau leidžia suprasti, dėl ko straipsnio pradžioje jums tiek pasakojau apie tai, ką reiškia nuostabūs veikėjai. Viena tų scenų yra tuomet, kai Tonis nukrenta kazino ir pradeda kvatoti, panašiai kaip Waltas vienoje geriausių „Breaking Bad“ scenų ir panašiai kaip kokioje dieviškojoje komedijoje.

Kita scena yra tuomet, kai Tonis leidžia laiką su Kristoferio drauge ir žiūri į saulėlydį, kurio metu pamato, kad saulė jam žybsi panašiai kaip ir tuomet, kai jis gulėjo komoje ir tolumoje žibėjo švyturys.

Apie švyturio reikšmę jau esu kalbėjęs ir negaliu pasakyti, kad ją suprantu bent iš dalies. Negaliu pasakyti ir to, ką reiškia šios serijos paskutinėje scenoje Toniui atėjęs nušvitimas, kurio dėka jis gali džiaugtis, kad pagaliau kažką suprato.

Tačiau tai neturėtų rūpėti nei man, nei jums. Per šešis sezonus Tonį supratau pakankamai gerai, kad jį pamilčiau ir už jo gerovę sirgčiau kiekvienoje situacijoje. Šioje scenoje nenoriu būti savanaudiškas ir galvoti, ką jis reiškia; man užtenka tik žinoti, kad ji kažką reiškia pačiam Toniui ir jis dėl to yra kiek laimingesnis nei anksčiau. Jeigu bet koks veikėjas televizijos istorijoje man sukeltų panašias emocijas, jį, kaip ir Tonį, mylėčiau iki gyvenimo galo.

Kitos mintys
  • Nuodingasis Tonio asbestas yra išpilamas į upę, šalia kurios girdime klykiančias antis, tokias brangias pačiam Toniui. Laimėti pastaruoju metu jis negali nei vienoje situacijoje. 
  • Tonis laimi viską, ką pastato ruletės metu, ir tai, jog jam tokia sėkmė nelabai rūpi, parodo, jog jam šioje serijoje kur kas mažiau įdomi materialinė nei dvasinė pusė. 
  • Kristoferio mirties sceną atsiminiau per daug ryškiai, nors ji mane vis tiek pribloškė savo šaltumu. Kristoferis man niekad nebuvo tarp mėgstamiausių veikėjų, tačiau jo įtaka serialui buvo įspūdinga. 
  • Serijoje ne kartą išryškinamas Kristoferio sukurtas filmas, tarytum parodant, kad net jeigu paties Kristoferio nebėra, kažkas, ką jis sukūrė, gyvuos dar ilgai. 

Namų darbai: s06e19 - The Second Coming / s06e20 - The Blue Comet

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą