2016 m. spalio 2 d., sekmadienis

Serialo apžvalga. The Night Manager

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „The Night Manager“ serijos.

Jeigu kas nors pasakytų, kad „The Night Manager“ buvo sukurtas vien tam, kad kiekvienas šitam seriale esantis žmogus turėtų argumentą pasirodyti Bondo filme, tuo laisvai patikėčiau. Gal net per daug lengvai – Tomas Hiddlestonas jau lyg ir yra vienintelis kandidatas pakeisti Danielį Craigą, o visas šešias „The Night Manager“ serijas režisavusi Susanne Bier po Samo Mendeso pasitraukimo yra įvardijama tarp realiausių pretendentų į naujo Bondo filmo režisieriaus kėdę.

Vienintelis argumentas, kad šitas šešių dalių mini serialas nėra paprastas ir tuo pačiu metu įspūdingas bandymas sukurti smulkesnę Bondo kopiją, yra tai, jog serialas yra Johno le Carre‘o romano ekranizacija. Pats le Carre‘o rašymais niekad pernelyg nesižavėjau, net jeigu šalia turiu pakankamai dažnai jo knygas rekomenduojančių žmonių. Jo ekranizacijos, tiesa, yra kita kalba – „Tinker Tailor Soldier Spy“ yra vienas įdomesnių naujųjų laikų trilerių, „A Most Wanted Man“ irgi kažkur viršuje.

„The Night Manager“ nuo kitų le Carre‘o darbų pernelyg nenutolsta. Seriale ir vėl yra pasakojama apie šnipus, ambicingus planus turinčius blogiukus ir prabangą (kuo ne Bondas?). Pagrindinis veikėjas Jonathanas (Tom Hiddleston) – buvęs britų karys, šiuo metu dirbantis viešbučio prižiūrėtoju. Britų žvalgybos atstovė Angela (labai nėščia Olivia Colman) jį įkalba atsidurti bendros britų ir JAV žvalgybos operacijos centre, kuomet Jonathanas privalo įsiskverbti į ginklų prekeivio Roperio (Hugh Laurie) aplinką ir jam pakenkti iš vidaus.

Iš pažiūros ganėtinai paprastai atrodanti istorija. Turbūt dėl to, kad taip ir yra. Nors siužetas neabejotinai turi savo posūkių ir nusisukimų, „The Night Manager“ istoriją jūs esate matę vienokiu ar kitokiu pavidalu. Nesinori serialo, kurį žiūrėjau su visišku džiugesiu, vadinti nuspėjamu, nors tai būtų absoliuti tiesa. Tos vietos, kurias scenaristas Davidas Farras (ar tas pats le Carre‘as, nors apie knygos kokybę nieko negaliu pasakyti) laiko labiausiai stebinančiomis, grynos istorijos pasakojimo prasme tiesiog nuvilia.

Tai kodėl siužeto prasme ganėtinai įprastas serialas užsidirbo įspūdingus reitingus BBC kanale ir šiaip turėjęs trukti vieną sezoną jau beveik neabejotinai sugrįš dar kartą?

Dėl to, kaip tas siužetas yra pateiktas, kas nustebino net ir mane - ryškiai per daug televizijos žiūrintį žmogų. BBC išleido tris milijonus svarų vienai serijai, kas ne „Game of Thrones“ lygio serialams yra nereali suma.

Ir visgi ji čia atsiperka su kaupu jau vien supratus, kokiose vietose serialas buvo filmuojamas. Per šešias serijas pateikti Ispaniją, Maroką, Šveicariją ir Londoną yra nemenkas pasiekimas, ypač kai tų vietų unikalūs vaizdai yra pateikiami tokiu būdu, kad jie „Emmy“ apdovanojimą ką tik pelniusiai režisierei Bier greitai atneš begalę darbo pasiūlymų.

„The Night Manager“ reikia žiūrėti kuo didesniame ekrane ir kuo didesne raiška. BBC visiškai nereikėjo išleisti tokio kalno pinigų vien tam, kad veikėjai vieni ant kitų pyktų gražesnėje nei įprasta aplinkoje, bet mes ne prodiuseriai ir grožėtis vienas į kitą piktai žiūrinčiais Hiddlestonu ir Laurie galim visą dieną. Kai logiką nugali grožis, skųstis sunkoka.


Serialo atmosfera išties primena Bondo filmą. Jonathanas mėgsta prabangą ir gražius kostiumus, Hiddlestonas yra kaip laboratorijoje nulietas aukštesnės būtybės prototipas ir brangių mašinų, kazino lošimų ar turtuoliškai skambančių gėrimų yra per akis (ir taip, Jonathanas tikrai užsisako Martinio, kad dar labiau sujauktų žiūrovų galvas). Laurie pagrindinį blogiuką įkūnija su paskutiniųjų Bondiados dalių (jeigu neskaičiuosim „Spectre“) subtilumu, kuomet jis yra labiau viską žinantis už uždangos stovintis blogiukas nei visiems atvirai grasinantys kvailys.

Veiksmo čia realiai nėra, nors įtampos užtenka, ir tai turbūt yra didžiausia „The Night Manager“ stiprybė, net jeigu ir ne itin stipri. Įtampa dažniausiai priklauso nuo to, kiek mums rūpi įtemptose scenose dalyvaujantys veikėjai. „The Night Manager“ šia prasme pasiekia savo, kadangi visos vidinės intrigos yra visiškai asmeniškos ir pasaulio gelbėjimas yra paliekamas nuošalyje. Katės ir pelės žaidimas tarp Jonathano ir Roperio, romantine istorija galinti pavirsti siužeto linija tarp Roperio žmonos Jed (Elizabeth Debicki) ir Jonathano ar net įtampa, kai Angela gali potencialiai tuoj gimdyti, kyla dėl to, kaip mes pažįstame veikėjus.

Gali būti, kad dėl to nukenčia platusis siužetas, susijęs su ginklų prekyba ir turintis terorizmo prieskonių. Gal taip buvo tik man, tačiau buvo sunku susigaudyti, kokios yra blogiukų motyvacijos ir dėl ko Roperio istorija yra tokia grėsminga pasauliui. Serialas neabejotinai išnaudoja savo didžiulį biudžetą rodydamas (visiškai tikras) demonstracijas, kaip veikia Roperio ginklai, ir į tai žiūrėti yra smagu, tačiau niekas čia nesujungia taškų, dėl ko visas pasaulis yra sunerimęs dėl Roperio, realiai neturinčio jokių norų sunaikinti žmonijos. „The Night Manager“ smulkmeniškame lygyje tiesiog veikia kur kas geriau nei stambiajame.

Aukščiausio lygio aktoriai, tiesa, užtikrina, kad bet kokie rimtesni nusiskundimai būtų paslėpti giliai ir niekam nerūpėtų. Vis dar nelabai suprantu, kam BBC reikėjo privilioti tiek žvaigždžių, bet kas aš toks, kad tokiu grožiu skųsčiausi?

Hiddlestono paraiška į Bondo poziciją jau negali būti tvirtesnė. Net jeigu norėjosi, kad serialas jam duotų parodyti kažką daugiau nei vien subtilų žiūrėjimą ir susitvardymą net baisiausiose situacijose, kelios scenos, kuriose jam buvo leista pratrūkti, drąsiai užtikrino jo sugebėjimus. Ir jeigu ieškosit Bondo merginos, Hiddlestono ir Debicki derinys yra arti tobulybės, todėl pliusų vis daugiau.

Colman čia irgi gauna kiek mažiau laiko nei norėčiau, bet panašu, kad ji yra gimusi kietų pareigūnių rolėms. Jos tikro gyvenimo nėštumas prie veikėjos pridėjo išties daug, nes net jeigu veikėjai apie tai užsiminė vos kelis kartus, kiekvieną akimirką tiesiog žinojai, kad kasdieniame gyvenime streso ji turi užtektinai.

Tikrąja serialo žvaigžde veikiausiai pavadinčiau Corky įkūnijusį Tomą Hollanderį, kuris sarkastišką ir ištikimą Roperio padėjėją pateikė su didžiausia energija iš visų aktorių, dėl ko jis kiekvienoje serijoje išsiskyrė labiausiai. Ai, o kalbant apie Hugh Laurie, jo vaidyba buvo tikrai stipri, bet kaip pagrindinis blogiukas jis man vis tiek nesižiūri, nes jį vis dar atsimenu kaip Hausą ar tą patį Tomą Jonesą per „Veep“ - du veikėjus, kurie gal ir yra nemalonūs, bet negali jų nemėgti.

Ir net jeigu „The Night Manager“ galiausiai nesusideda į tobulą derinį, praleisti šešias valandas su geriausiais aktoriais įspūdingiausiose Europos vietose yra smagi patirtis. Negana to, serialas kartu man patvirtino vieną dalyką, kurio kiek baiminausi ir vis dar nenusiraminau. Kai visi šneka, kad televizija savo režisūros lygiu greitai pralenks ar bent pasivys kiną, man yra smagu, nes tokie serialai kaip „Mad Men“ ar „Hannibal“ gali nurungti ne vieną brangų projektą.

Kur kas baisiau yra tai, kad televizija gali pasiduoti kai kurių gražių ir blogų (a.k.a. Zacko Snyderio) filmų prakeiksmui, kuomet į atmosferos kūrimą ir gražius kameros kampus bus kreipiama daugiau dėmesio nei į siužetą. Jeigu serialai tai darys vis dažniau, tegul bent jau surenka tokią įspūdingą aktorių grupę kaip „The Night Manager“, kuomet į visus minusus galima žiūrėti pro pirštus.

O ką apie šį serialą manote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą