2016 m. lapkričio 29 d., antradienis

Serialo apžvalga. Olive Kitteridge

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Olive Kitteridge“ serijos.

Filmai ir serialai apie vienišus žmones man visad kelia daug klausimų. Populiariojoje kultūroje dažnai yra susiformavusi nuomonė, kad vieniši žmonės yra kažkuo geresni ar protingesni už tuos, kurie gyvena su kitais. Galbūt tai yra atėję iš įvairių vesternų ir šiaip klasikinio Holivudo, kai mažai kalbantys Henry Fonda ar Clintas Eastwoodas buvo tikrųjų vyrų pavyzdžiai, ir dabar tokie pasirodymai kaip Matthew McConaughey seriale „True Detective“ ar Peteris Dinklage'as iš „Game of Thrones“ yra idealizuojami, nes jie, girdi, turi savo nuomonę ir nekreipia į kitus dėmesio, kas juos padaro savarankiškus, net jeigu realiame gyvenime jokie savanaudžiai nėra giriami ar romantizuojami.

„Olive Kitteridge“ daro nemažai įdomių dalykų, kurie dažniausiai tėra kitu kampu pasuktos visiems įprastos istorijos, tačiau vienišumo ir savarankiškumo demonstravimas yra neabejotinai stipriausia serialo detalė.

Keturias valandas trunkantis HBO rodytas mini serialas - sukurtas pagal to paties pavadinimo romaną, laimėjusį Pulitzerį ir pasižymėjusį tuo, kad pasakojo kelias tarpusavyje persipynusias istorijas, dėl ko daugelis pabrėžė knygos struktūrą kaip tokią, kurios negalima perkelti į ekraną - pasakoja apie pavadinime minimą Olive (Frances McDormand). Net jeigu serialas nėra išskirtinai apie ją, kartu pasakojantis jos vyro Henrio (Richard Jenkins) ir sūnaus Kristoferio (John Gallagher, Jr.) savarankiškas istorijas, tie pasakojimai galiausiai yra tik pagalbiniai, padedantys kur kas detaliau parodyti pačią Olive.

2016 m. lapkričio 7 d., pirmadienis

Sopranai. Šeštas sezonas. The Second Coming/The Blue Comet

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.


Šeštas sezonas. Devyniolikta serija. The Blue Comet


It happens, skip. - Bobby Baccilieri

Turbūt esate girdėję apie tai, kad egzistuoja du pasirinkimai, kaip galima statyti skulptūras. Pirmuoju atveju skulptorius deda vieną molio gabalą po kito tam, kad suformuotų vientisą vaizdinį. Antruoju atveju yra paimamas didelis akmuo ir skulptorius nuo to akmens panaikina viską, kas nėra būsimoji skulptūra.

Žmonės yra įpratę manyti, kad gyvenimas yra kaip pirmasis atvejis. Ištisus dešimtmečius dedi pastangas į įvairius dalykus, statyti viską įsivaizduojamo tobulo gyvenimo link ir galvoti, kad viskas, ką darai, susideda į gražų vientisą portretą.

Visgi jeigu ieškosite įrodymų šiam atvejui, jų yra kur kas mažiau nei antruoju variantu. Vaikai gyvenimą pradeda turėdami potencialą padaryti absoliučiai viską. Maži vaikai yra kūrybingi, energingi ir jeigu juos pastumsite kokia tik norite linkme, didelė tikimybė, kad jie toje terpėje sužydės. Vėliau mokykla jų sugebėjimus susiaurina iki kokių 15 dalykų, einant per universitetą jie yra sumenkinami dar labiau ir tada darbe dažnas žmogus - net jeigu ne kiekvienas - dešimtmečius stengiasi dėl to, kad sugebėtų gerai padaryti vieną dalyką. Ne vieno žmogaus senatvėje paaiškėja, kad visą gyvenimą jis paskyrė savo elgesio ir proto siaurinimui, kas neskamba entuziastingai.

Kito pasirinkimo dažnai nebūna, kaip kad parodo „The Second Coming“, viena paskutiniųjų ir neabejotinai viena stipriausių „Sopranų“ serijų. Joje AJ, apimtas panikos ir jo psichologiją gniuždančių minčių, niekaip negali apsiprasti prie to, kad gyvenimas yra neteisingas ir žiaurus, skriaudžiantis nekaltus žmones ir leidžiantis klestėti blogiukams.