2016 m. lapkričio 29 d., antradienis

Serialo apžvalga. Olive Kitteridge

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Olive Kitteridge“ serijos.

Filmai ir serialai apie vienišus žmones man visad kelia daug klausimų. Populiariojoje kultūroje dažnai yra susiformavusi nuomonė, kad vieniši žmonės yra kažkuo geresni ar protingesni už tuos, kurie gyvena su kitais. Galbūt tai yra atėję iš įvairių vesternų ir šiaip klasikinio Holivudo, kai mažai kalbantys Henry Fonda ar Clintas Eastwoodas buvo tikrųjų vyrų pavyzdžiai, ir dabar tokie pasirodymai kaip Matthew McConaughey seriale „True Detective“ ar Peteris Dinklage'as iš „Game of Thrones“ yra idealizuojami, nes jie, girdi, turi savo nuomonę ir nekreipia į kitus dėmesio, kas juos padaro savarankiškus, net jeigu realiame gyvenime jokie savanaudžiai nėra giriami ar romantizuojami.

„Olive Kitteridge“ daro nemažai įdomių dalykų, kurie dažniausiai tėra kitu kampu pasuktos visiems įprastos istorijos, tačiau vienišumo ir savarankiškumo demonstravimas yra neabejotinai stipriausia serialo detalė.

Keturias valandas trunkantis HBO rodytas mini serialas - sukurtas pagal to paties pavadinimo romaną, laimėjusį Pulitzerį ir pasižymėjusį tuo, kad pasakojo kelias tarpusavyje persipynusias istorijas, dėl ko daugelis pabrėžė knygos struktūrą kaip tokią, kurios negalima perkelti į ekraną - pasakoja apie pavadinime minimą Olive (Frances McDormand). Net jeigu serialas nėra išskirtinai apie ją, kartu pasakojantis jos vyro Henrio (Richard Jenkins) ir sūnaus Kristoferio (John Gallagher, Jr.) savarankiškas istorijas, tie pasakojimai galiausiai yra tik pagalbiniai, padedantys kur kas detaliau parodyti pačią Olive.

Ir rodyti tikrai yra ką. Moteris nuo pat pirmųjų minučių atrodo ir elgiasi lygiai taip pat, kaip ir serialo pabaigoje, ir neatitinka tradicinio istorijų pasakojimo motyvo, kad visi veikėjai galiausiai turi pasikeisti. Tačiau serialo niekas neapkaltintų bloga struktūra ar kažkuo panašaus. Istorija, išsitęsianti per kelis dešimtmečius, nesiekia parodyti kuo daugiau įvykių, o veikiau paaiškinti, dėl ko veikėjai yra būtent tokie, kokie yra.

Scenaristė Jane Anderson, parašiusi visą serialą, tai tikrai pasiekia. „Olive Kitteridge“ yra kruopštus kūrinys, plačiąja prasme parodantis, kad Olive yra ant pasaulio pykstanti ir artimuosius į neviltį neretai varanti moteris, dėl savo užsispyrimo, nekalbumo ir perspausto savarankiškumo kenkianti visiems aplinkiniams, kurie nepaklūsta jos išgalvotoms taisyklėms. Jeigu norėčiau sumenkinti serialą, sakyčiau, kad jis keturias valandas rodo tik taip besielgiančią Olive ir suteikia tik vieną paaiškinimą, kodėl ji tokia yra.

Tačiau tuo pačiu metu tai yra stipriausias serialo koziris, su kiekviena minute verčiantis vis labiau suprasti Olive ir jos gyvenimą, kuris kažkuriuo momentu pakrypo visai ne ta linkme, kurios ji būtų norėjusi. Scenarijus nei viename žingsnyje nesiekia idealizuoti Olive kaip įdomios vienišės, kurios niekas nesupranta, ir tuo pačiu neaprauda dėl jos nukenčiančių aplinkinių. Serialas tiesiog paaiškina jos veiksmus, ir net jeigu objektyvumo čia mažai, suprasti jos poelgius nėra sunku.

Tarp geriausių serialo savybių yra ir kontrastai, leidžiantys tinkamai įvertinti veikėjų gyvenimus ir suteikti jiems šiokį tokį kontekstą. Vienas tų kontrastų yra Olive vyras Henris - kalbėti mėgstantis žmogus, ieškantis išsigelbėjimo ar tiesiog pabėgimo nuo monotoniško gyvenimo savo namuose ir randantis šiokį tokį prieglobstį bendraudamas su jauna mergina. Vėlgi, serialas nesivelia į romantines istorijas ir jam kur kas įdomiau yra veikėjų jausmai, dėl ko ta platoniška draugystė su mergina, kuri švyti jaunatviškumu ir entuziazmu, jam padeda šiek tiek pamiršti nusibodusį gyvenimą.

Kontrastų yra ir daugiau, tačiau šis yra neabejotinai ryškiausias. Tarp svarbesniųjų kartu yra ir didelių bei mažų miestų priešprieša, net jeigu tiesiogine prasme serialas tam skiria mažokai dėmesio.

Esu ne vieną kartą kalbėjęs apie tai, kad istorijos apie mažus miestelius man yra tarp mėgstamiausių, sugebančios sukurti izoliuotą, asmenišką ir tuo pačiu kontroliuojamo dydžio istoriją. Mažai yra kūrinių, kuriuose ta izoliacija pasireiškia taip ryškiai kaip čia. Mažas miestelis, kuriame visi vienas kitą pažįsta kaip nuluptą ir kuriame yra turbūt trys veiklos, kuriomis galima užsiimti, neabejotinai sudaro palankias sąlygas monotoniškumo gimimui, dėl ko veikėjai įkrenta į daugybę metų trunkančias rutinas. Būtent dėl to tuomet, kai jiems yra pristatomi nauji dalykai ar žmonės, jie nustemba, tarytum įžengiantys į naują pasaulį ir jame tiesiog nesusigaudantys. Šia prasme itin praverčia Olive ir Henrio sūnus Kristoferis, kartu atspindintis ne tik sugebėjimą ištrūkti iš mažo miestelio, bet ir tai, kaip stipriai Olive veiksmai gali paveikti kitus žmones.

Nepaisant protingo scenarijaus ir į akis per daug nelendančios (nors drąsiai tai daryti galinčios) režisūros, niekas čia neveiktų be aktorių, kurie seriale buvo surinkti kartais netgi per daug geri. Dėmesio centre neabejotinai yra Frances McDormand, apie kurios pasirodymą galima kalbėti ilgai. Pasirodyti taip subtiliai, kad net ir blogus dalykus įpratusi sakyti moteris iš veido parodytų kažką, kad išduoda, jog jai nelabai patinka būti piktai, yra neabejotinai sunki užduotis, su kuria McDormand susitvarko tobulai. Ji šiame filme man priminė moterišką Billy Bobo Thorntono versiją iš „The Man Who Wasn't There“ versiją, ir tad prisiminiau, kad ji ten vaidino Thorntono žmoną, todėl dabar dėl savo kino žinių didžiuojuosi labiau nei bet kada (jeigu norite, visas šitas serialas yra kaip ilgesnė to filmo versija be jokio humoro jausmo).

Jenkinsas, įkūnijęs dantis sukandusį vyrą, ar serialo pabaigoje pasirodantis Billas Murray, atspindintis į pasaulį sugrįžusį gėrį ir įdomumą, su savo vaidmenimis susitvarko tobulai. Visi šitie aktoriai, kaip ir pats serialas, buvo apipilti „Emmy“ ir kitais apdovanojimais, o jeigu atsiminsite, kad čia dar vaidino Jesse Plemonsas ar Ann Dowd, apie serialo puikumą jau daugiau nebereikės kalbėti.

Daugiau ir nekalbu. „Olive Kitteridge“ yra geriau pamatyti nei jį nesibaigiančiai apibūdinti, nes seriale svarbiausias yra potyris, ne jo analizė. Keturias valandas atrasti turbūt nėra taip sunku kaip kitiems serialams reikalingų 50 ar daugiau, tačiau turiu vieną prašymą/patarimą: kai žiūrėsite serialą, nežiūrėkit jo kaip keturių valandų filmo. Žiūrėkit jį taip, kaip rodė HBO: dvi serijos vieną dieną, dvi serijos kitą.

Jeigu žiūrėsite įdėmiai, „Olive Kitteridge“ gal jūsų nesužlugdys morališkai ir nepakeis jūsų gyvenimo. Tačiau serialas emocine prasme neabejotinai išvargins, ir taip jūs dar geriau pajausite, kaip jautėsi Olive, ir dar geriau suprasite viso šito kūrinio genialumą.

O ką apie šį serialą manote jūs?

2 komentarai:

  1. Dėkui už rekomendaciją. Visa šeimyna (įskaitant ir jaunimą) peržiūrėjom su malonumu! Labai geras, seniai tokio lygio bematytas

    AtsakytiPanaikinti