2016 m. lapkričio 7 d., pirmadienis

Sopranai. Šeštas sezonas. The Second Coming/The Blue Comet

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Sopranų“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Sopranų“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.


Šeštas sezonas. Devyniolikta serija. The Blue Comet


It happens, skip. - Bobby Baccilieri

Turbūt esate girdėję apie tai, kad egzistuoja du pasirinkimai, kaip galima statyti skulptūras. Pirmuoju atveju skulptorius deda vieną molio gabalą po kito tam, kad suformuotų vientisą vaizdinį. Antruoju atveju yra paimamas didelis akmuo ir skulptorius nuo to akmens panaikina viską, kas nėra būsimoji skulptūra.

Žmonės yra įpratę manyti, kad gyvenimas yra kaip pirmasis atvejis. Ištisus dešimtmečius dedi pastangas į įvairius dalykus, statyti viską įsivaizduojamo tobulo gyvenimo link ir galvoti, kad viskas, ką darai, susideda į gražų vientisą portretą.

Visgi jeigu ieškosite įrodymų šiam atvejui, jų yra kur kas mažiau nei antruoju variantu. Vaikai gyvenimą pradeda turėdami potencialą padaryti absoliučiai viską. Maži vaikai yra kūrybingi, energingi ir jeigu juos pastumsite kokia tik norite linkme, didelė tikimybė, kad jie toje terpėje sužydės. Vėliau mokykla jų sugebėjimus susiaurina iki kokių 15 dalykų, einant per universitetą jie yra sumenkinami dar labiau ir tada darbe dažnas žmogus - net jeigu ne kiekvienas - dešimtmečius stengiasi dėl to, kad sugebėtų gerai padaryti vieną dalyką. Ne vieno žmogaus senatvėje paaiškėja, kad visą gyvenimą jis paskyrė savo elgesio ir proto siaurinimui, kas neskamba entuziastingai.

Kito pasirinkimo dažnai nebūna, kaip kad parodo „The Second Coming“, viena paskutiniųjų ir neabejotinai viena stipriausių „Sopranų“ serijų. Joje AJ, apimtas panikos ir jo psichologiją gniuždančių minčių, niekaip negali apsiprasti prie to, kad gyvenimas yra neteisingas ir žiaurus, skriaudžiantis nekaltus žmones ir leidžiantis klestėti blogiukams.

Tai yra rimtas dalykas, kuriuo yra susirūpinęs AJ, ką tik viena koja išlipęs iš depresijos ir savęs skriaudimo. Jam rūpi tai, kad žmonės žudo vieni kitus Artimuosiuose rytuose, skriaudžia gyvūnus, kad amerikiečiai yra nepasotinamai godūs, o visi aplink jį slepiasi nuo tiesos. AJ kalba panašiai, kaip visi jo amžiaus žmonės, šiomis dienomis įsivaizduojantys, kad komunistas tikrai galėtų vadovauti JAV ir kad gyvenimas nusispalvintų gražiausiomis spalvomis.

Tuo pačiu AJ yra žmogus, kuris ką tik patyrė didžiausią šoką savo gyvenime. Nors jo istorija su Blanka buvo blankoka (I'm not even sorry), suprasti, ką jis patyrė susižadėjęs su moterimi, nėra sunku. Tai buvo didžiausias momentas jo gyvenime ir išsiskyrimas su mergina yra žiaurus potyris, nuo kurio greitai atsigauti tokio amžiaus žmogui yra neįmanoma.

Suderinus AJ norą žvelgti į pasaulį gąsdinančius dalykus su jo depresija yra gaunamas žiaurus derinys. AJ galiausiai nusprendžia, kad gyventi tokiame pasaulyje, kuriame teisybės neranda ne tik jis pats, bet turbūt ir niekas kitas pasaulyje, yra nekokia prognozė. AJ pasirenka kitą kelią. Jis prisiriša prie kojos plytą, ant galvos užsideda maišą ir įšoka į baseiną.

„Sopranai“ turėjo žudymus, šaudymus, kankinimus, muštynes ir dar daugybę žiaurių momentų. Tonis padėjo mirti savo sūnėnui, for fuck's sake. Ir visgi šita scena yra žiauriausia, ką serialas padarė iki šiol ar dar padarys. AJ paskutinę sekundę supranta, kad nenori mirti ir stengiasi išsigelbėti iš paskutiniųjų. Turbūt nėra žmogaus pasaulyje, kada nors nepagalvojusio apie tai, kaip žiauru yra paskutinę sekundę suprasti, jog mirti nenori, net jeigu atsukti laiką atgal yra neįmanoma.

Jeigu ne laiku pasirodęs Tonis, paskutinės serialo serijos galėjo būti kur kas žiauresnės ir tamsesnės nei jos išties bus. Tonis nei kiek nedvejoja šokdamas į vandenį ir tuo pačiu pykdamas bei verkdamas dėl savo sūnaus. Jis ką tik prarado vieną sūnų ir žino, ką tai reiškia. Prarasti antrojo jis nesiruošia jokiu būdu.

AJ nėra tas veikėjas, su kuriuo būtų lengva susitapatinti ir jis labiau veikia kaip žmogus, priverčiantis reaguoti kitus veikėjus, kas yra ryšku ir šiuo atveju. Karmela ir Medou galvoja, kad jos galėjo padaryti kur kas daugiau ir yra puolusios į depresiją dėl AJ. Tonis neranda žodžių, leidžiančių jam tinkamai išsikalbėti ir ieško, ką galėtų kaltinti už tokį įvykį, panašiai kaip ir Kristoferio mirties atveju.

Serija, tiesa, netampa vien filosofavimu ir verkimu dėl AJ, net jeigu bandymas nusižudyti neabejotinai gaubia visą seriją. Joje taip pat yra dar du momentai, kurie yra nerealiai svarbūs veikėjų ir siužeto prasme.

Pirmasis jų yra vienas gražiausių scenaristų manevrų. Būdama pasimatyme Medou susitinka vieną iš Filo vyrų, kuris atpažįsta mergina kaip Tonio dukrą ir pradeda ją įžeidinėti, elgdamasis kaip eilinis ištvirkėlis. Nors Medou laikosi ganėtinai stipriai ir nenori apie tai pasakoti Toniui, galiausiai ji pasiduoda, nelabai galvodama, kokios pasekmės laukia to vyro. Anksčiau serijoje ji pasakė vieną svarbiausių serialo frazių, kad italų šeimoje sūnus yra pats svarbiausias ir tikėtina, kad pati Medou save stipriai sumenkina, galvodama, kad Tonis jos neužstos.

Ji stipriai klysta. Scenaristai mums ką tik parodė, ką Toniui reiškia jo vaikai ir kad jų dėka jis gali padaryti viską. Šokimas į baseiną su rūbais yra viso to pradžia. Šiuo atveju Tonis pasiryžta atkeršyti už savo dukros įžeidimą. Nuvykęs pas Filo vyrus jis susiranda nedorėlį, įžeidinėjusį jo dukrą, ir vieno baisiausių momentų seriale metu nesustodamas išdaužo jo dantis. Tonis šioje situacijoje aiškiai parodo, kas jam gyvenime svarbiau: mafijos šeima, kurią jis po šito veiksmo turbūt pasiuntė į karą, ar biologinė šeima, kurią jis dabar pasiryžta išsaugoti bet kokia kaina.

Ir visgi įdomiausia serijos detalė man yra ne čia, net jeigu ji daug reiškia bendram siužetui, ateisiančiam per artimiausias dvi valandas. Stipriausia vieta yra susijusi su tuo, ką Tonis veikia Melfi kabinete. Kalbėdamas su savo terapeute Tonis atskleidžia, kad matė kažką, ko negalėjo iki galo suprasti. Jis negali žodžiais pasakyti, ką jis ką tik suprato gyvenime ir dėl ko jis rėkavo Las Vegase kylant saulei, tačiau jis kažką suprato ir tai yra svarbiausia.

Tonis atskleidžia, kad bent kelioms sekundėms gyvenimas turėjo prasmę. Kad egzistuoja kažkas daugiau, nei mes galime matyti plika akimi. Tonis visą serialą praleido bandydamas atitolti nuo savo tėvo ir įtikinėdamas save, kad jį ir AJ skiria per daug dalykų, tačiau tokie poelgiai pasako daugiau nei bet kas kitas. Tonis ir AJ yra panašūs savo mąstymu ir sugebėjimu į gyvenimą žvelgti plačiau, ir dėl to jie šiame seriale yra unikalūs.


Kitos mintys

  • Tonio, Karmelos ir AJ bendros terapijos metu pirmą kartą po ilgos pertraukos yra primenama Livija, pasakiusi savo anūkui, kad gyvenimas yra niekas ir kad neverta dėl to stengtis. Tonis apie tai pagalvoja bent keletą sekundžių, net jeigu žinome, kad jis su teiginiu nesutinka.
  • Tonis svajoja būti aplinkoje tarp žmonių, leidžiančių jam išsišnekėti ir būti atviru emocine prasme. Jis šios serijos metu tai gauna tarytum pirmą kartą, kuomet kalbėdamas su gauja apie savo sūnų gauna užuojautą ir sugeba pasikalbėti su draugais, teigiančiais, kad AJ bandymas nusižudyti nėra jo kaltė. Emocijų čia niekas nesugeba išreikšti, bet tai, kad jie bando, jau šį tą reiškia.
  • Karmela dar kartą parduoda savo meilę Toniui už auksinį laikrodį, net jeigu jį greitai išmeta ir atiduoda vyrui. Serija neskyrė daug laiko nagrinėjimui, kaip šeimą paveikė keistas AJ poelgis, nors tuo pačiu metu nesunku pajausti, kad žmonės yra sugniuždyti ir sunkiai priima realybę.
  • Serijos pabaigoje AJ žiūri animacinį filmuką apie Linkolną ir bebrą, paleidžiantis vėjais visus bandymus galvoti apie pasaulio baisybes.
  • Filas savo bendrus įtikina kovoti su Toniu tik dėl to, kad Vitas buvo gėjus. Niekam nerūpi, kad buvo nužudyti bent trys artimi žmonės. Homofobija ir bandymas išlikti tikru stereotipišku vyru šiame seriale visad buvo viena smagiausių ir keisčiausių temų.
  • Pasikalbėjusi su Arčiu ir jo žmona Karmela galiausiai taip pat lieka visiškai viena. Ji su Toniu galėtų būti vienas kitam nuoširdžiai padedantys žmonės, tačiau nei vienas nedrįsta padaryti rimtus ėjimus.
  • Liko tik viena serija. Nežinau, kaip ją ištversiu.


Šeštas sezonas. Dvidešimta serija. The Blue Comet


I think what you're doing is immoral. - Tony Soprano

Žmogiškasis faktorius yra frazė, kuri pernelyg dažnai yra naudojama kaip pasiteisinamas daryti kažką ne pagal taisykles. Padarius kokią nors klaidą nesunku ją paaiškinti per žmogiškąjį faktorių, nes mes gi žmonės ir klysti galime. Piktnaudžiauti tuo yra tiesiog lengva.

Ir visgi tuo pačiu metu žmogiškasis faktorius išties egzistuoja. Mums visada smagu galvoti apie tai, kokie kiti žmonės turi būti mechaniški ir kaip jie tobulai privalo daryti viską, ką turėtų daryti, nors tuo pačiu metu jie yra ne ką geresni už mus pačius. Politikai, sportininkai, įžymybės ir šiaip žmonės, kurių klaidos ir pasiekimai yra visuomet išpučiami iki negalėjimo, žmogiškojo faktoriaus prasme nukenčia labiausiai. Klysti jiems tiesiog negalima, net jeigu tiek streso sukeliantis darbas suklaidinti gali lengviausiai.

Ar visuomet galima pagrįsti tą žmogiškumą yra jau kitas faktorius. Kartais tai būna nuoširdi klaida, kartais - tiesiog paprastas žioplumas, bet tai pasitaiko kiekvieno žmogaus gyvenime. Ir visai nekeista, kad priešpaskutinė „Sopranų“ serija „The Blue Comet“ nagrinėja tokio netobulo žmogiškumo tematiką, kai žiauriausi ir rimčiausi viso serialo įvykiai galiausiai atsiremia į klaikiai asmeniškus ir neapgalvotus sprendimus.

Vienas jų Tonį aplanko anksti serijos pradžioje. FTB agentas Harisas per kelis sezonus šiek tiek susidraugavo su Toniu ir jeigu netapo jo pagalbininku tai bent jau suprato gangsterį ir nebandė jo sučiupti bet kokia kaina. Tonis irgi norėjo nuoširdžiai padėti agentams sugauti teroristus, nes jis rūpinasi ta pačia valstybe, nors galiausiai iš to norėjo išpešti šiokios tokios naudos.

Kiek tos naudos gavo - sunku pasakyti. Agentas Harisas Toniui galiausiai pasako, neturėdamas jokios realios priežasties to daryti ir turbūt padarydamas nusikaltimą atskleisdamas FTB paslaptį, kad Tonį ruošiasi nužudyti Filo žmonės. Tai nėra stebėtinas dalykas, kuris Tonį visiškai išmuštų iš vėžių. Tai nėra dalykas, kuris jam stipriai padeda. Ir visgi tuo pačiu metu Tonis iš arti pamato, kaip jo nuoširdumas su kitais žmonėmis padėjo gauti informaciją, kuri kitoje situacijoje gal būtų dar įspūdingesnė nei dabar.

Ryškiausia visam serialui ir neabejotinai šiai serijai žmogiškumo išraiška pasirodo tuomet, kai Melfi vakarieniauja su Eliotu ir kitais kolegomis. Psichiatro prasme žmogiškumas yra vienas įdomiausių dalykų, kuriuos „Sopranai“ tyrinėjo ne vieną kartą. Psichiatras yra žmogus, kurio darbas susideda iš pagalbos kitiems žmonėms ir jų paslapčių saugojimo. Ir terapeutai nėra robotai. Jie sugeria visą tą informaciją, galbūt turėdami būdų su ja tvarkytis, tačiau tuo pačiu metu vis tiek patirdami kažkokias emocijas ir privalėdami apsimesti, kad jie jų neturi.

Melfi, Elioto ir Tonio nematomas trikampis yra viena įdomiausių paslėptų serialo temų. Tonis niekada nežinos, kiek daug Melfi dėl jo išgyveno. Eliotas apie tai žino viską. Melfi privalo apie tai neišsiduoti Toniui.

Scenaristai jau buvo tobulai paruošę faktą, kad Eliotas yra pernelyg susidomėjęs Tonio byla. Ne kiekvieną kartą į terapeuto kabinetą ateina žinomi mafijos atstovai, todėl Tonis yra neeilinis objektas. Elioto susidomėjimas juo yra šiek tiek nesveikas iki tokio lygio, kad jis netgi pasako visiems aplinkiniams apie tai, jog Melfi gydo Tonį, tokiu būdu sugriaudamas bet kokias etines terapeuto normas.

Melfi susinervina ne tik dėl to, bet ir dėl Elioto ne pirmą kartą minimo tyrimo, pasak kurio terapija nusikaltėliams (šiuo atveju - Toniui) leidžia pasijausti nevaldomais ir leidžia jiems kur kas lengviau priimti nusikalstamus sprendimus. Akivaizdu, kad jautrumą ne kartą parodžiusi Melfi nenori būti atsakinga už tai, kad Tonis po terapijos būtų dar pavojingesnis.

Natūralu, kad serijos eigoje iškyla klausimas, ar Melfi išvijo Tonį sąmoningai. Serialas ne pirmą (ir, patikėkite, tikrai ne paskutinį) kartą situaciją palieka dviprasmišką, kuomet galima rasti užtektinai argumentų į abi puses. Visiškai tikėtina, kad Melfi terapijos metu neišlaiko savo galvoje to, ką ji ką tik perskaitė. Ji bijo, ką gali padaryti Toniui ir kaip jis naudojasi terapija siekdamas pagrįsti savo žiaurius veiksmus, ir ji yra tiesiog perpildyta Tonio skundų, kad jis negali susitvarkyti su savo šeima ir rūpinasi tik savimi, sugebėdamas plėšyti žurnalus priimamajame ir nekreipti dėmesio į kitus klientus.

Tuo pačiu lengva patikėti, kad tai yra sąmoningas Melfi planas. Paprašius Tonį palikti kabinetą galima sulaukti žiaurių pasekmių, kurias Melfi jau yra patyrusi. Šį kartą ji užima dominuojančią poziciją, kuomet pasako visas blogybes apie Tonį, apie tai, kad jo dukra ir sūnus yra savarankiški ir normalūs vaikai, nepatinkantys Toniui tik dėl to, kad nesielgia taip, kaip jis norėtų. Melfi kerta Toniui iš vidaus ir jis negali užimti sau palankios pozicijos. Jis išvyksta iš Melfi kabineto visiems laikams suirzęs ir piktas, ir net jeigu Melfi pasiekė savo tikslą, jis niekad nesupras, kad tai buvo geriausia pabaiga jiems abiems. Melfi istorija šiame seriale į jau šiaip turtingą siužetą pridėjo įspūdingo sudėtingumo sluoksnį, kuriam neprilygs joks kitas serialas.

Svarbiausia ir didžiausią įtaką serialo siužetui padaranti klaida yra tuo pačiu kurioziška ir tragiška. Tonis atsiunčia kelis vyrus iš Italijos tam, kad įvykdytų niekam nepatinkantį darbą: nužudyti Filą. Filas, šioje serijoje aiškiai planuojantis Sopranų šeimos mirtį ir įžeidinėjantis visus iš eilės, jau yra nesuvaldomas, neturintis jokios motyvacijos susitaikyti su Toniu, pakenkusiu tokiai didelei jo šeimos daliai. Tonis puikiai supranta, kad taikos šioje situacijoje neverta tikėtis.

Nužudyti Filo pasiunčiami du vyrai yra pakankamai nuovokūs ir jų kvailumu apkaltinti neįmanoma. Jie nuvyksta į Filo meilužės namus, pamato į Filą panašų vyrą, jį nušauna ir nelabai kreipia dėmesio į tai, kad jis kalba ukrainietiškai. Scenaristai dar randa laiko pasismaginti parodydami, kokiu būdu mafijoje sklinda klaidinga informacija, tačiau veikėjų ilgai už nosies nevedžioja. Visi greitai supranta, kad mirė ne Filas ir dabar ambicingo karo išvengti neįmanoma.

Greitai ateina ir dvi didžiausios aukos, du trečdaliai žmonių, kuriuos Filo bendrininkai planavo panaikinti. Bobio nužudymas mane sukrėtė labiausiai, net jeigu jį atsimenu itin ryškiai. Scenaristai čia tobulai pasinaudojo supindami emocinį ir fizinį pasaulį. Bobis dirba Toniui ir yra nuoširdus žmogus, greitai pakilęs pareigose ir užsitarnavęs boso pasitikėjimą taip, kad jam yra patikima užduotis tvarkytis karo su Filu reikalais. Ir visgi tuo pačiu metu jis yra tas pats jautruolis kaip anksčiau, leidžiantis laiką žaisdamas su savo traukinukais ir jais domėdamasis. Bobis yra nužudomas žaislų parduotuvėje, kas iš išorės veikiausiai atrodytų kaip gėdingas elementas, tačiau jis mirė darydamas tai, ką mylėjo labiau už viską ir dėl to man jo gaila dar labiau.

Silvijaus mirtis iš tikrųjų yra ne mirtis, nors niekas neturi didelių vilčių. Susiruošęs bėgti kartu su Patsiu, Silvijus yra užklumpamas jiems išvažiuojant iš klubo kiemo. Šioje situacijoje įdomiausiai atrodo Patsio pabėgimas. Tonis sunkiai priėmė faktą, kad Medou draugauja su Patsio sūnumi, ir Tonio tikrai negali sužavėti tai, jog jo būsimasis uošvis pabėgo nepadėdamas geriausiam draugui.

Abiejų didžiųjų mirčių atveju išryškėja faktas, kad jautrumui vietos ir laiko nėra. Mirtis „Sopranuose“ visad būdavo didžiulis įvykis, kartu su įspūdingomis laidotuvėmis, kelias serijas trunkančiais gedėjimais ir panašiai. Bobio ir Silvijaus mirtis bet kokiame kitame sezone Tonį persekiotų penkias serijas, tačiau čia abi mirtys išryškina tai, kad karas yra žiaurus ir jame sentimentalumui nėra vietos. Jie abu buvo aukos, kurių nesugrąžinsi, ir juos reikia laikyti atskirais žmonėmis nei tuos, kurie miršta savo laiku.

Toniui abi šios mirtys, tiesa, simbolizuoja tai, kad jis bus kitas ir kitaip būti negali. Pranešdamas savo šeimai apie artėjantį pavojų jis supranta, kad tokiam momentui jis pats ir visa šeima ruošėsi visą gyvenimą, ir Karmela net nebando atsikalbinėti, staigiai išsiruošdama į slėptuvę.

Kita situacija yra AJ atveju, aiškiau nei bet kas kitas parodančiu dabartinę Tonio stadiją. Jis bando kalbėti su sūnumi gražiai ir mandagiai, apeliuodamas į jo jausmus ir sakydamas, kad jiems gresia pavojus. Visgi tuo pačiu metu Tonis mato, kad AJ šitą tragediją priima pernelyg asmeniškai, galvodamas, kad viskas vyksta jam. Šiuo momentu Tonis neatlaiko, ištempdamas sūnų iš lovos ir liepdamas per prievartą jam susitvarkyti. Per visą serialą matėme, kaip Tonis nuoširdžiai bandė pasikeisti ir suprasti savo sūnų. Kiekvienos tragedijos eigoje žmonės parodo savo tikrąją esybę ir kažko tikresnio nei toks Tonio poelgis tiesiog nėra.

Paskutinė serijos scena galiausiai leidžia šiek tiek atsipūsti ir pažiūrėti į viską iš toliau. Tonis yra pasilikęs tik su keliais jam paviršutiniškai pažįstamais vyrais, vienas kurių yra nepakenčiamas Polis, išlikęs ištikimu per visą tą laiką. Tonis slėptuvėje atsimena Bobį ir tai, koks nuoširdus ir draugiškas žmogus jis buvo. Tonis miega šalia savęs pasiguldęs Bobio dovanotą automatą, tarytum jis Tonį apsaugotų, net jeigu bet kokią emocinę apsaugą Tonis prarado šios serijos eigoje. Kai jis vienas guli toje lovoje, jo gyvenimas atrodo ne ką geriau.

Kitos mintys

  • Filas savo bendrus įtikina kovoti su Toniu tik dėl to, kad Vitas buvo gėjus. Niekam nerūpi, kad buvo nužudyti bent trys artimi žmonės. Homofobija ir bandymas išlikti tikru stereotipišku vyru šiame seriale visad buvo viena smagiausių ir keisčiausių temų. 
  • Pasikalbėjusi su Arčiu ir jo žmona Karmela galiausiai taip pat lieka visiškai viena. Ji su Toniu galėtų būti vienas kitam nuoširdžiai padedantys žmonės, tačiau nei vienas nedrįsta padaryti rimtus ėjimus. 
  • Liko tik viena serija. Nežinau, kaip ją ištversiu.

Namų darbai: s06e21 - Made in America

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą