2016 m. gruodžio 19 d., pirmadienis

Naujų 2016 m. serialų TOP 10

Pavadinimas pasako viską, ką reikia žinoti.

Rytoj laukite visų serialų topo.

Gero skaitymo.

(Serialų aprašymuose spoilerių nėra.)

10. 11.22.63
Pasaulis turi daugiau Stepheno Kingo knygų adaptacijų nei reikia, ir jų bus dar ir dar daugiau, tik ką padarysi, kai jo rašiniai (bent jau didelė jų dalis) taip lengvai konvertuojasi į didžiuosius ar mažuosius ekranus? Pats šio amžiaus Kingo esu skaitęs mažai ir „11.22.63“ ant popieriaus skambėjo nelabai žavinčiai (kažkaip įsivaizduoju, kad net ir nesenoje istorijoje nesunku rasti dešimtis kitų momentų, kurie būtų įdomesni ir aktualesni nei sąmokslo teorijomis apipintas JFK nužudymas), bet vis tiek buvo įdomu: Jameso Franco rimtame vaidmenyje nelabai įsivaizduoju, o Kingo serialai yra kur kas retesni nei pagal jo kūrinius gaminami filmai.

Ir rezultatas išties nustebino. Nors JAV prezidento nužudymas ir labai kingiška pabaiga buvo pagrindinis serialo motyvas, „11.22.63“ ilgainiui tapo visai įdomia meilės istorija, originaliu pasakojimu apie nepritapimą ir netgi įrodymu, kad Franco tinka visokio plauko vaidmenims (principe nežinau, ar dar reikėjo įrodymų po „Spring Breakers“, bet vis tiek smagu). Sąmokslo teorijos apie JFK nužudymą yra kupinos paradoksų, kurių smagiausias - tai, kad jos pagimdo įdomius ir šiaip neturinčius priežasties egzistuoti kūrinius (žr. „JFK“, 1991). Tegul tie lunatikai ir toliau nesustoja.

9. This is Us
Iš visų šiame sąraše esančių serialų, „This is Us“ yra mažiausiai nustebinantis. Žiūrėdamas jį gauni tai, ko ir gali tikėtis: jausmingas istorijas, neblogus aktorius ir jautresnius žiūrovus pravirkdyti skirtas akimirkas (ir apie nuspėjamumą kalbu nepaisant to, kad šitam seriale yra vieni labiausiai nustebinusių siurprizų šių metų televizijoje). Jeigu yra oficialus draminio serialo apibrėžimas, „This is Us“ jį atitiktų 100 %, ir dar kelis procentus pridėtų.

Ir tuo skųstis būtų tiesiog neprotinga.

Kartais reikia gauti tai, ko tikiesi, tik įpakuotą gražiau ir kertantį giliau nei įprastai. Logiškai paaiškinti šito serialo trauką sunku - romantiniai ir jausmingi dalykai mane dažnai atbaido, - ir visgi jis traukia labiau nei daugelis kitų, kai džiaugiesi, kuomet nukrenta nauja serija ir tu atsiduri tarp veikėjų, kurie atrodo visiškai pažįstami, tik nuolat parodantys vieną ar kitą nematytą savybę. Ir malonu, ir smagu, ir pernelyg neapkrauna smegenų, ir kiekvieną seriją baigi patenkintas (arba nusiminęs, priklauso nuo situacijos; be emocijų išeiti sunku). „This is Us“ yra serialas, kurio negali nemylėti net ir pasistengęs.

8. Quarry
Nors maždaug kas trečias Holivudo filmas yra karinis, nėra daug pavyzdžių, pasakojančių apie tai, kaip ilgalaikiame laikotarpyje karas paveikia jame dalyvaujančius žmones, nepaisant to, kad tai yra ypač turtinga ir įdomi tema. „Quarry“ nusprendė panagrinėti būtent tai. Serialas pasakoja apie iš Vietnamo karo grįžusį karį (Logan Marshall-Green), nepritampantį savo namuose ir negalintį priprasti nei prie ramios atmosferos, nei prie juo nesirūpinančių aplinkinių. Galiausiai jis, ieškodamas išeities, prisijungia prie kriminalinio pasaulio, kuris jį priima išskėstomis rankomis.

Paprasčiausias „Quarry“ įdomumo paaiškinimas yra tai, kad serialas yra tiesiog plikas. Plikas savo emocijomis, karo pateikimu, veikėjų norais ir visu kuo. Niekas čia neslepia savo ketinimų, visi yra pikti ir atviri, o jeigu tyli ir ilgesingai žiūri į tolį, gali tikėtis, kad jie tuoj parodys, dėl ko visa tai daro. Tas atvirumas ir agresyvumas paperka iškart. Pridėkite istoriją, kurios pagrindinis veikėjas yra aiškiausiai motyvuotas visoje televizijoje, ir vizualinę pusę, kuri yra tuo pačiu nepagražinta ir nuostabiai graži (kaip ir daugelis „Cinemax“ serialų), ir turite vieną autentiškiausių šių metų projektų, parodančių, kaip savo kokybe silpnuosius aplenkia serialai, kurių kūrėjai įdeda darbo pažindami savo veikėjus ir atmosferą.

7. Stranger Things
Nostalgijos pastaruoju metu yra daugiau, negu reikia. Teorijų, dėl ko taip yra, - dar daugiau. Gal dėl to, kad kinas pagaliau pasiekė tokį amžių, kad kurti naujus, originalius ir didelius dalykus tiesiog nebereikia. Gal tai priklauso nuo saugesnio verslo - žmones suvienijančių dalykų yra vis mažiau, o legendiniai filmai yra vienas jų. Gal šiaip tik dabar visi suprato nostalgiją išnaudoti piniginiams tikslams ir tai tapo mados reikalu (nors istoriniu to pavyzdžių yra nemažai).

„Stranger Things“ yra vienas iš nedaugelio nostalgija paremtų dalykų - perdirbinių, nereikalingų tęsinių ir kitų apsimetėlių, - kuris supranta nostalgijos esmę. Jeigu uždėsi „Žvaigždžių karų“ ar „Jaws“ pavadinimus, jau bus pakankamai susidomėjusių ir giliai nekapstančių žmonių, kurie tau gali sukrauti turtus (kaip kad įrodė „Ready Player One“ - istorijos pasakojimo prasme viena šlykščiausių skaitytų knygų, kuri susilaukė neįtikėtino populiarumo dėl savo begėdiško senų ir įdomių dalykų tąsymo). Bet jeigu nori sukurti kažką įsimintino, turi uždėti ne pavadinimą, o atmosferą ir jausmą. „E.T.“ ir „Close Encounters“ yra nuostabūs filmai ne dėl to, kad jų tokie pavadinimai, o dėl to, kad jie yra apie vaikus, ateivius, meilę kinui ir paslaptis. Uždedi tuos filmus primenančią muziką ir keistus vaikus, ir voilà - turi nostalgijos kratinį, kurį apsiseilėję šiemet žiūrėjo milijonai žmonių, tarp kurių buvau ir aš.

Racionaliai paaiškinti meilę „Stranger Things“ sunku, kadangi nei istorija ten trykšta originalumu, nei paslaptys ten yra viską apimančios, bet serialas tiesiog užburia. Galbūt taip paveikia akivaizdi kūrybinės grupės meilė šitai istorijai ir laikotarpiui - vaikai yra atsidavę, kiekviena scena yra kupina energijos ir dėl to nuo ekrano negali atitraukti akių. Ryškiau savo atmosferą (tokią, kurioje norėtum greičiau atsidurti pats) pažįstančių serialų šiuo metu yra mažai ir „Stranger Things“ dėl to nusipelno visapusiškos pagarbos.

6. The Good Place
Kai pasibaigė „Parks and Recreation“, televizijoje liko didelė skylė. Dauguma dabartinių komedijų, net jeigu jos yra linksmos ir nesunkiai prajuokinančios, yra grįstos piktumu ir cinizmu, prie kurio greitai pripranti ir nepastebi, kaip jį lengva naudoti. Kur kas sunkiau yra daryti tai, ką darė „Parks and Recreation“ - savo komediją grįsti gerumu ir veikėjų tarpusavio meile (beigi jų sugebėjimu rimtai vienas iš kito pasišaipyti). „The Good Place“ yra serialas, tą skylę bent šiek tiek užpildantis. Jo pagrindinė idėja yra tarytum minėtojo cinizmo įsikūnijimas - į pomirtinį pasaulį (kitokį rojaus variantą) per klaidą patenka mergina (Kristen Bell), trykštanti pykčiu ir begėdiškumu, kurį bando panaikinti aplink ją esantys malonūs ir geranoriški žmonės.

„The Good Place“ veikia kaip kiek per gera metafora ciniškų ir geranoriškų komedijų priešpriešai, tačiau jai labiausiai padeda paprasto humoro lygis, kuris yra išties aukštas (šitas serialas net sugalvoja savo keiksmažodžius), ir aktoriai, iš kurių labiausiai išsiskiria jau minėtoji Bell (kurios energija ir nuoširdumas neleidžia pykti net ant žiauriosios jos veikėjos) ir Tedas Dansonas (kuris vaidina savų problemų turintį rojaus prižiūrėtoją, nuoširdžiai nesugebantį susitvarkyti su jam tenkančia atsakomybe). Keista sakyti, kad serialas apie pomirtinį gyvenimą yra vienas tikroviškiausių ir nuoširdžiausių televizijos projektų šiuo metu, bet jį sukūrė „Parks and Recreation“ kūrėjas Mike'as Schuras, tai negaliu sakyti, kad esu stipriai nustebęs.

5. Westworld
Ilgai laukti, nukeliami ir su finansinėmis problemomis susiduriantys projektai dažniausiai būna pasmerkti. Kas tiki, kad kokio nors „The Crow“ perdirbinys, per pastaruosius penkis metus pakeitęs gal 20 pagrindinių aktorių, bus sėkmingas? Ir ar jūs matėt tą tragediją, kuri šiemet vadinosi „Independence Day: Resurgence“? O tą kompiuterinę „Warcraft“? Optimizmo po tokių projektų lieka nedaug.

Per paskutinius du metus du projektai šitas mano nuostatas patikrino išties stipriai. Pirmasis buvo pernai pasirodęs „Mad Max: Fury Road“ - dešimtmečius planuotas ir per porą metų daugybę kartų atidėtas filmas, atsakingas už bene įspūdingiausius kino teatre matytus vaizdinius. Antrasis yra „Westworld“ - pasakiškus aktorius (Anthony Hopkins, Ed Harris, Evan Rachel Wood) surinkęs serialas, kuriamas ne ką mažiau pasakiškų Jonathano Nolano ir Lisa Joy. Pagal to paties pavadinimo filmą kuriamas serialas HBO buvo nukeltas ne vieną kartą, įsivėlė į skandalus dėl orgijų ir pinigų švaistymo iš niekur nieko porai mėnesių sustabdžius filmavimą.

Rezultatas - vienas unikaliausių šių metų projektų ir vienas tų unikaliųjų reiškinių, kai serialą dėl niekam nepaaiškinamų priežasčių įsimyli visa Lietuva (savo Facebooke atraskit žmogų, kuris šiemet nepasidalino kažkuo apie „Stranger Things“ ir „Westworld“; bus sunku, ir velnias žino dėl ko). Istorija, kuri iš pradžių atrodė kaip grįsta vienomis paslaptimis ir siurprizais, vėliau tapo stebėtinai protingu filosofavimu apie dirbtinį intelektą, apie tai, kas žmones paverčia žmonėmis, ir kas yra labiau nenuspėjami - patys žmonės ar jų kuriami robotai. Buvo smagu žiūrėti serialą, kuris pernelyg neslėpė savo paslapčių ir galiausiai visu kuo pasinėrė į įdomių veikėjų nagrinėjimą (juolab kad tokie aktoriai kaip Jeffrey Wrightas ar Thandie Newton tai leido padaryti be problemų), kas man įrodė, kad gal kūrybinės problemos nebūtinai reiškia neišvengiamą nesėkmę ir kad gal (gal) viskas priklauso nuo kūrybinės grupės, prie kurios čia prisikabinti būtų sunku.

4. Horace and Pete
Louis C.K. planas daug logikos neturėjo - jis nusprendė sukurti serialą, kuriame vaidintų būrys garsių ir talentingų aktorių, išleisti tą serialą per savo puslapį, priversti žmones už kiekvieną seriją mokėti po kelis dolerius ir, svarbiausia, nieko iš anksto neįspėti apie tai, kad tas serialas egzistuoja. Kai sausio pabaigoje aš, kaip ir visi kiti Louis C.K. emailų sąraše esantys žmonės, gavo keistą nuorodą, kad pirma „Horace and Pete“ serija yra jo puslapyje, išnaršiau visą internetą tikėdamasis surasti kažkokios informacijos apie tą serialą ir negalėdamas patikėti, kad praleidau kažką tokio svarbaus. Louis C.K. komedija man yra šventas dalykas, o „Louie“ yra vienas įdomiausių šio amžiaus televizijos kūrinių, tai buvo sunku nuslėpti gėdą, kad neatkreipiau dėmesio į tokį svarbų dalyką.

Tik vėliau paaiškėjo, kad tai ir buvo pagrindinis planas: niekam nesakyti apie serialą, kurio nepavadinsi nei drama, nei komedija (labiau nufilmuotu spektakliu), ir kuriame vaidina pats Louie, Edie Falco, Steve'as Buscemi, Alanas Alda, Jessica Lange ir dar daugiau matytų žmonių. Serialas, pasakojantis apie iš kartos į kartą perduodamą barą, kurį dabar valdo pusbroliai Horace (Louis C.K.) ir Pete (Steve Buscemi), neturi jokio apčiuopiamo siužeto ir daugiausiai susideda iš šeimyninių konfliktų. Šalia viso to serialas yra visiškai laisvo formato, vieną seriją galintis skirti transseksualumo nagrinėjimui, o kitoje serijoje rodyti 20 minučių trunkantį Laurie Metcalf monologą, kuris nėra pertraukiamas nei karto - kamera tiesiog rodo jos veidą, o ji pasakoja istoriją, ir viskas.

Kiekviena „Horace and Pete“ serija buvo atradimas. Kažkas, ko niekad nesu matęs įprastinėje televizijoje, nuo nepatogių ir įdomiai nagrinėjamų temų, iki vienas už kito geresnių aktorių pasirodymų. Ant popieriaus toks sumanymas atrodo kone kvailai - surinkti tokią nuostabią komandą ir apie tai nieko iš anksto neįspėti, - nors dabar suprantu, kad jeigu pasaulyje yra žmogus, kuris galėjo jį įgyvendinti, tai yra būtent Louis C.K.

3. The Night Of
Labiausiai „The Night Of“ nuo kitų serialų apie žmogžudystes ir detektyvines istorijas skiria tai, kad jis nebando verstis per galvą bandydamas kurti kažką naujo. Jūs gaunate būtent tai, ko tikitės - aštuonių serijų istoriją apie nužudymu apkaltintą vaikiną (Riz Ahmed), jo nekaltumu tikinčius ir netikinčius žmones, netvarkingą teismo procesą ir pagrindinio veikėjo bandymą susigyventi su staigiai pasikeitusiu gyvenimu. Įmeskite šiek tiek serialą pagilinančią istoriją apie rasinę diskriminaciją ir nuo paslapčių prie veikėjų nagrinėjimo galiausiai pereinančią istoriją, ir turite neįtikėtinai stiprų ir neįtikėtinai tradicinį serialą, po kurio pirmos serijos privalėsite peržiūrėti ir likusias septynias.

Aišku, čia yra įdomesnių dalykų. Aš kalbėjau apie „Horace and Pete“ autentiškumą ir „Black Mirror“ seriją „San Junipero“, ir dar daugelį dalykų, kurie šiemet buvo originalūs ir niekur kitur nematyti, bet niekas neprilygsta Johno Turturro veikėjo istorijai apie tai, kaip jis negali išsigydyti jo pėdas kankinančio užkrėtimo. Taip, šita istorija egzistuoja tarp nužudymų, gangsterių, šeimyninių pykčių ir egzistencinių klausimų, ir net jeigu jai galima išgalvoti kažkokią metaforą, Turturro pėdų istorija egzistuoja kaip atskiras serialas, kuris „The Night Of“ paverčia dar įdomesniu nei turėtų būti.

Kaip ir su „This is Us“ ar „Stranger Things“, yra kažkokia atgaiva žiūrėti istorijas, kurių eiga nepriklauso nuo paslapčių atskleidimo ir kur geriau pagalvojus nesunku atspėti, kur serialas eis toliau, nors atsitraukti nuo taip kokybiškai įgyvendintos tradicinės istorijos irgi yra be galo sunku. „Šindlerio sąrašą“ parašiusio Steveno Zailliano ir „The Wire“ scenaristo Richardo Price'o patirtis čia atsipirko su kaupu ir aiškiai parodė, dėl ko net pats Jamesas Gandolfinis vertėsi per galvą, kad tik šitas serialas atsidurtų televizijoje.

2. Atlanta
Nepamenu kas, bet vienas iš mano sekamų televizijos kritikų metų pradžioje „Atlanta“ apibūdino kaip serialą, kuris gautųsi, jei „Louie“ būtų kuriamas kaip tradicinė komedija. Neieškosiu kitokių palyginimų, kadangi šis nupasakoja serialą tobulai. „Atlanta“ neturi realaus siužeto ir pasakoja istoriją apie kasdienį vieno vaikino (serialo kūrėjas, aktorius, dainininkas ir visų galų meistras Donald Glover) gyvenimą, jo keistą šeimyninę padėtį ir bandymą prastumti savo pusbrolį į repo viršūnę. Serialų apie žmones, kuriems gyvenime žiauriai nesiseka, yra daug, tačiau šitas yra išskirtinis. Čia nesėkmė yra priimama kaip natūrali gyvenimo dalis, kurią reikia priimti ir kurioje privalu išbūti, kad galėtum eiti toliau, ir tai sukuria visą serialo unikalumą.

„Atlanta“ egzistuoja savoje kategorijoje ir realiai palyginti serialo su kažkuo kitu tiesiog negalima. Čia žmonės gali važinėti su nematomomis mašinomis ir ką nors partrenkti. Čia visi yra kažkiek apsirūkę ir kažkiek atsijungę nuo realaus pasaulio, dėl ko niekas nenustemba, kai jie staiga dingsta ar staiga atsiranda. Čia žmonės kalba vieni per kitus, kalba apie dešimt skirtingų temų vienu metu ir tu tiesiog į tai žiūri. „Atlanta“ yra tikroviškas, savimi pasitikintis serialas, kurio kūrėjais negali suabejoti nei karto. Komedija čia yra aukščiausio lygio - tokio aukšto, kad grynos dramos čia nėra, ir jokie veikėjai vienas ant kito neišsiverkia ar neišsipyksta, tačiau gali nesunkiai pamatyti visas įmanomas jų emocijas ir žavėtis, kaip serialas tai pasiekia.

Viena pagrindinių priežasčių? Galinga aktorių komanda. Pagrindinis jų trejetas - Donaldas Gloveris, Brianas Tyree Henry ir Keithas Stanfieldas - yra tarsi trys netyčia nufilmuoti žmonės, kurių visi aktoriniai sugebėjimai pasireiškia natūralumu ir atsitiktinai išsprūstančiu humoru, kuris iš tiesų yra genialaus scenarijaus nuopelnas, tiesiog aktoriai yra tokie nuostabūs, kad apie vaidybą galiausiai pamiršti. „Atlanta“ niekaip neapkaltinsi apsimestinumu ir serialas visad atrodys labiau kaip dokumentika nei vaidyba. Labai, labai linksma dokumentika.

1. The People v. O.J. Simpson: American Crime Story
JAV televizijų istorijoje nėra tokio dalyko, kuris jas būtų užvaldęs labiau nei O.J. Simpsono teismas. Donaldas Trumpas gali tik slėptis. Kai buvo teisiamas vienas garsiausių ir geriausių visų laikų NFL žaidėjų, jo istorija daugiau nei metus 24/7 buvo rodoma per visus kanalus, kiekvienas menkniekis buvo analizuojamas valandų valandas, o paprasti prokurorai ir advokatai tapo didesnėmis žvaigždėmis nei dainininkai ar aktoriai. Tai kokiu būdu serialas apie istoriją, kuri buvo nagrinėta milijonus kartų, gali būti toks nuostabus ir nepriekaištingas? O tai ir yra O.J. Simpsono bylos nuostabumo įrodymas. Nėra nieko nuostabaus, kad buvo nužudyti du žmonės (už kurių nužudymą Simpsonas, turbūt neteisingai, buvo išteisintas), tačiau tai, kokiu šou buvo paverstas bylos nagrinėjimo procesas, yra su niekuo nesulyginamas reiškinys.

„American Crime Story“ yra serialas, kuris, panašiai kaip ir „American Horror Story“, kiekvieną sezoną ruošiasi pasakoti vis kitą istoriją, šiuo atveju - istorijas, paremtas žymiais JAV nusikaltimais (antrajame sezone bus pasakojama apie uraganą Katrina, trečiajame - apie Gianni Versace nužudymą). Net neabejoju, kad viena didžiausių jo sėkmės priežasčių ir bus tai, kad viskas yra paremta tikromis istorijomis, nes žinojimas, kad visas tas absurdas išties vyko, pakelia serialą į naują lygį.

Ir išties, viskas, kas vyko pirmajame sezone (galbūt išskyrus įkyrų Kardashianų šeimos kišimą), vyko ir tikrovėje. Visgi „American Crime Story“ neatrodo kaip atsibodusios istorijos papasakojimas pasitelkus aktorius. Serialo energija yra tokia, kad po kiekvienos serijos jautiesi fiziškai išsekęs, nes tu gavai kalną naujos informacijos, žiūrėjai gal dvidešimties veikėjų tarpusavio intrigas, ir žiūrėjimas atrodo labiau kaip darbas. Malonus, malonus darbas, kurio kiekvieną savaitę lauki vis labiau ir labiau.

Gal čia padeda tai, kad atidžiai nepažinojau Simpsono bylos, nors per milijoną kitų filmų ir serialų jau buvau išsiaiškinęs svarbiausias tos istorijos detales, nuo absurdiškų gaudynių greitkelyje iki intrigų tarp Simpsono advokatų. Tik matydamas, kaip nuo šito serialo lydėsi ir amerikietiška auditorija, supratau, kad mano jausmas nėra unikalus ir net tobulai šitą istoriją žinantys žmonės džiaugėsi galėdami ją patirti dar kartą.

Technine prasme tai yra neabejotinai geriausiai šiemet įgyvendintas serialas (taip, net ir paėmus įspūdingąsias „Game of Thrones“ scenas). Paversti gryną teismo procesą intriguojančiu reikia neeilinių režisūros ir montažo sugebėjimu, ir net jeigu tam stipriai padeda nepriekaištingi aktoriai (apie kuriuos galima rašyti daug, tačiau dabar užteks žinoti, kad Sarah Paulson, Courtney B. Vance, Sterling K. Brown ir netgi Johnas Travolta su Cuba Gooding Jr. yra mano didvyriai), serialas be savo kaip laikrodis dirbančios komandos tiesiog neveiktų. Emociškai ir fiziškai manęs jau seniai nebuvo sudaužęs joks kitas serialas, dėl ko šiam skirti žemesnės vietos tiesiog neįmanoma.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą