2016 m. gruodžio 18 d., sekmadienis

Telemanai 2016

Sveiki. Seniai matėmės. Galvoju, kad artėjant šventėms reikia atsiprašyti už visas negandas ir panašius dalykus, tai būsiu pirmas, kuris pripažinsiu, kad šiemet rašymo prasme metai buvo nekokie ir sąžinę dėl to karts nuo karto pagrauždavo. Norėčiau pasakyti, kad kitais metais bus kitaip, bet kol kas pasižadėsiu tik tiek, kad artimiausiomis dienomis iš manęs sulauksite daug raidžių. Gal net tiek, kad atpirks visus metus, nors kas čia žino.

Metų pabaigos suvestines tradiciškai pradedu apdovanojimais, kurie jau tapo aukso standartu. Jie yra sudaryti iš vieno žmogaus komisijos, į juos įtraukti tik vieno žmogaus matyti serialai ir yra tik vienas žmogus, kurio nuomonė čia rūpi. Ir visgi jums šitas dalykas kasmet patinka vis labiau, todėl skųstis šioje situacijoje irgi sunku.

Nors šiemet serialų peržiūrėjau mažiau nei įprastai, vis dar buvo užtektinai pretendentų į kiekvieną kategoriją, kad dėl kiekvieno jų reikėtų pasukti galvą. Kai kurias kategorijas teko pašalinti (mačiau per mažai naujų ar pagal komiksus kuriamų serialų, kad apie juos kalbėčiau atskirai), kai kurios grįžo (negalėjau susilaikyti nepakalbėjęs apie blogiausią šiemet matytą dalyką), dauguma liko.

Ilgai negaišinsiu. Artimiausiu metu pasirodys geriausių serialų topai, tai greitai vėl kalbėsimės.

Gero skaitymo.

Telemanas geriausiam į galutinį TOP 10 nepatekusiam serialui


black-ish

Geriausi komedijų sezonai dažniausiai būna tretieji ar ketvirtieji. Pažiūrėjus į mano mylimiausių komedijų sąrašą – „Simpsonai“, „30 Rock“, „Parks and Recreation“, „Community“, „Friends“ – šitą teoriją nesunku patvirtinti. „black-ish“ yra dar vienas to įrodymas. Serialas, kurio pagrindinė idėja buvo „Modern Family“ su juodaodžiais aktoriais, nuo to sumanymo toli nenutolo – kiekviena serija yra susijusi su specifinės problemos pasirinkimu ir bandymu ją spręsti per stereotipus apie juodaodžius ir jų istoriją. Tik va jau treti metai, o „black-ish“ formulė veikia geriau nei bet kada – aktorių komanda yra susiklijavusi, veikėjai yra išryškinti ir lengvai vienas nuo kito atskiriami, o istorijos tampa vis labiau specifinės, tuo pačiu būdu sugebančios užgriebti ir įdomias egzistencines temas.

Šių metų pradžioje pasirodžiusi serija „Hope“, pasakojusi apie policijos smurtą prieš juodaodžius, buvo geriausias to pavyzdys – serialas išliko komedija, visi veikėjai buvo savarankiški, ir kažkokiu būdu tai buvo bene rimčiausia ir reikšmingiausia šiemet pasirodžiusi bet kokio serialo serija. „black-ish“ šiuo metu išgyvena tą laikotarpį, kai serialas tiesiog negali prašauti ir dėl aktorių, ir dėl scenaristų, ir net jeigu viskas nueitų banaliuoju „Modern Family“ keliu, visad atsiminsiu, kad čia buvo vienas tų retų serialų, kuomet skaičiuoji dienas iki naujos serijos.

Verti paminėjimo: „Game of Thrones“ (už įspūdingiausius momentus televizijos istorijoje), „Brooklyn Nine-Nine“ (už dar vieną auksinį laikotarpį išgyvenantį serialą su geriausia aktorių komanda televizijoje), „Black Mirror“ (už originalumą, kurio jau buvau pasiilgęs), „Horace and Pete“ (už tai, kad Louis CK parodė, ko serialai dar nėra matę, ir iš niekur nieko sukūrė vieną giliausių ir originaliausių projektų šiemet).


Telemanas labiausiai patobulėjusiam serialui


Halt and Catch Fire

Kad įsitikintumėte, jog „Halt and Catch Fire“ yra vienas įdomiausių ir stipriausių šiuo metu rodomų serialų, jums reikia žinoti vieną dalyką: seriale yra keturi pagrindiniai veikėjai ir kiekvienas sezonas svarbiausiuoju paverčia vis kitą. Pirmajame sezone svarbiausias buvo Lee Pace įkūnijamas Joe – arogantiško ir visus apgaudinėjančio, bet šiaip šilumos norinčio verslininko prototipas. Antrajame daugiausiai dėmesio teko Cameron (Mackenzie Davis) ir jos perėjimui iš maištininkės į kažką išties norinčią pasiekti moterį. Šiame sezone svarbiausia tapo Donna (Kerry Bishe) – ant popieriaus neįdomiausia veikėja, daugiausiai tik padedanti tvarkyti verslo reikalus, tačiau serialas sugeba ją paversti ypač įdomia įtikindamas, kad ji visą gyvenimą jautėsi atstumta ir dabar nori visiems įrodyti, jog į ją verta žiūrėti pagarbiai.

Tai, kaip šiame sezone veikė visi keturi veikėjai – ir kartu, ir atskirai – buvo tikras grožis seriale, kuris neturi didelio biudžeto ir kuriame reikia remtis tik veikėjais paremtomis istorijomis, ką „Halt and Catch Fire“ trečiaisiais savo metais ir ištobulino. Apie veikėjus čia nuolat išmoksti kažką naujo, aktoriai su kiekviena serija pakyla į vis naujas aukštumas, o net tokie nusibodę dalykai kaip šokinėjimas laike čia atrodo kaip būtinybė ir protingas sprendimas, ne dar viena klišė. Gal padėjo tai, kad scenaristai nebijojo rizikuoti žinodami, jog tai bus turbūt paskutinis jų sezonas, ir ta rizika pasiteisino – serialas dar sugrįš kitais metais ir išeis pakelta galva kaip projektas, kasmet tapęs vis geresniu ir stipresniu.

Telemanas geriausiai late night laidai


Late Night with Seth Meyers

Šiaip šitoje kategorijoje turėtų laimėti „Last Week Tonight“, ką visi žino ir su kuo nesiginčysiu. Tiesiog kaip Holivudo apdovanojimai kartais stengiasi atkreipti dėmesį į mažiau žinomus projektus, taip norisi padaryti ir čia. Po to, kai „The Daily Show“ pasikeitimas parodė, kad Trevor Noah dar ilgai neįsivažiuos, ir po to, kai supratau, kad Stephenas Colbertas nėra absoliutus genijus ir dar nėra išmokęs savo nuoširdumo demonstruoti tokiai plačiai auditorijai, man reikėjo kažko, kas užpildytų po Jono Stewarto išėjimo paliktą skylę. Reikėjo visiškai tradicinio politinio humoro, kuris yra sukoncentruotas ir neišsklaidytas, ne sudėtas iš pavienių „Twitterio“ juokelių.

Ir tada atėjo Sethas Meyersas, kokius metus su savo laida sunkiai bandęs prisitaikyti prie kvailai šabloniško pokalbių laidų formato, supratęs, kad padlaižiavimas svečiams ir penkių girdėtų bajerių pasakymas monologo metu yra atsibodęs dalykas, ir nusprendęs kiekvienos savo serijos pradžioje dėti kokias 10 minučių trunkantį politinio humoro intarpą. Dažniausiai apie Trumpą, nes ką jau padarysi. Jis šitoje sferoje atsiskleidė nuostabiai, ištobulinęs ir savo gebėjimą pasakoti juokelius, ir sugebėjęs įterpti savo asmenybę, ką visada sugebėdavo padaryti Stewartas. Turbūt per daug laiko praleidžiu žiūrėdamas įvairius late night laidų klipus „Youtube“, tik visada žinau, kad apsidžiaugiu, kai nukrenta naujas dešimties minučių „A Closer Look“, sukaupiantis visas dėl keistų politinių metų kylančias emocijas į vieną vietą.

Telemanas geriausiam metų atradimui


Documentary Now!

Pripažįstu, kad pastaruoju metu negaliu, o kartais ir nenoriu leistis giliau į senesnius serialus, dėl ko kad ir kiek šiemet buvo serialų apžvalgų, jos buvo arba apie nesenus ir neilgus serialus, arba apie komedijas, kurios įprastai yra trumpesnės nei dramos. „Documentary Now!“ buvo vienas tų pavyzdžių – kai jį žiūrėjau, buvo išėjęs tik pirmasis sezonas ir septynios jo serijos. Taip atsitiko, kad kiekvieną jų teko peržiūrėti po du kartus, nes kaip pamatęs nuostabų dalyką jo gali neparodyti kitam žmogui?

Dokumentinių ilmų pats esu matęs mažiau nei norėčiau, o „Documentary Now!“ yra serialas, parodijuojantis žinomą ir nežinomą dokumentiką, kas gal ir turėtų kenkti pasitenkinimui serialu, tačiau taip tikrai nėra. Billo Haderio, Setho Meyerso ir Fredo Armiseno kuriamas serialas tuo pačiu metu aiškiai spinduliuoja meile dokumentiniams filmams (net ir su mažu biudžetu jie preciziškai atkuria kiekvieno parodijuojamo filmo atmosferą, tiek fizinę, tiek nematomą) ir meile komedijai (Haderis ir Armisenas yra vienas geriausių komedijos duetų šiuo metu), dėl ko galutinis rezultatas būna ne tik nepadoriai juokingas, bet dar ir keliantis susižavėjimą tuo, kiek mažų detalių yra tokiame keistą idėją turinčiame seriale. Čia yra geriausias pavyzdys, kad nereikia kurti to, kas patiktų žiūrovams; svarbiau kurti tai, kas patiktų tau pačiam ir akivaizdu, kad šitam trejetui dokumentiniai filmai ir serialo kūrimas yra mylimas užsiėmimas, kas iškart užburia ir nepaleidžia.

Telemanas geriausiai metų serijai


„Black Mirror“ s03e04 - „San Junipero“

Meilės istorijos mane pramuša retai, bet kai pramuša, to lengvai neužmirštu. „La La Land“ į vieną vietą sujungė du man rizikingiausius žanrus – miuziklus ir romantiką – ir tapo bene geriausiu metų filmu. Mano mylimiausia serija visoje televizijos istorijoje yra „The Constant“, kuomet „Dingę“ parodė visą savo keistumą per neeilinę meilės istoriją. „San Junipero“ taip pat atsiduria kažkur viršuje, sugebantis sukurti įdomią, nematytą ir saldumu neperspaustą istoriją apie dvi įsimylėjusias moteris, kurių meilė, tradiciniu „Black Mirror“ būdu, yra neįprasta ir originali, ir kalbėti apie jos siužetą būtų nepadoru, jeigu yra serijos dar nemačiusių žmonių (nors šiaip apie seriją jaukalbėjau).

Serija pasistengė perteikti kelių skirtingų dešimtmečių atmosferą ne vien per drabužius ir muziką, bet ir per besikeičiančias nuostatas į vis įvairesnes meilės formas, ir visa tai užtvirtino Gugu Mbatha-Raw ir Mackenzie Davis vaidyba, kuri įtikino, kad tokie skirtingi žmonės gali vienas kitą taip stipriai pamilti. „Black Mirror“ turi nesąžiningą kozirį, kadangi serialas kuria tarpusavy nesusijusias serijas ir per vieną valandą gali sukurti emociškai žymiai labiau sukoncentruotas ir paveikias serijas nei serialai, kurie istorijas plėtoja ne vieną sezoną, bet ką jau padarysi. „Black Mirror“ šitą kozirį šįkart išnaudojo taip pavydėtinai sėkmingai, kad to buvo verta laukti porą metų.

Verti paminėjimo: „BoJack Horseman“ s03e04 – „Fish Out of Water“ (už geriausią nebylųjį filmą televizijos istorijoje), „Documentary Now!“ s02e02 – „Juan Likes Rice and Chicken“ (už absurdiško smulkmeniškumo pakėlimą į naują lygį), „Game of Thrones“ s06e09 – „Battle of the Bastards“ (už tai, kad pažiūrėjus seriją nuo adrenalino kiekio dar porą valandų negalėjau užmigt), „American Crime Story“ s01e06 – „Marcia Marcia Marcia“ (už įdomiausią feminizmo versiją televizijoje šiemet).

Telemanas geriausiam aktoriui


Matthew Rhys, „The Americans“

Man visuomet patinka veikėjai, kurie neturi ko prarasti. Jeigu jie tokie yra nuo pat pradžių, tai gali būti neįdomu, bet kai jie tokiais tampa po truputį ir tu matai jų transformaciją, visad būna neįtikėtinai smagu. Phillipas šiame sezone tapo būtent tokiu veikėju, suprantančiu, kad jis iš paskutiniųjų turi saugoti savo šeimą ir nesistengiančiu verstis per galvą tam, kad nepakenktų savo šaliai ar įvykdytų viską, ko iš jo yra tikimasi. Be Matthew Rhys tai tiesiog neatrodytų įdomiai. Jo šaltumas kiekvienos misijos metu, kuomet veide aiškiai matosi noras pratrūkti ir sugebėjimas susilaikyti, ir vėliau sekantis lėtas, galbūt neagresyvus, bet visad įsimintinas pratrūkimas buvo viena smagiausių ketvirtojo „The Americans“ sezono detalių. Subtilūs vaidmenys tuomet, kai jie drąsiai galėtų būti agresyvūs ir gobšai pelnantys visus apdovanojimus, yra retas reiškinys, kurį Matthew Rhys yra visiškai įvaldęs.

Verti paminėjimo: Rami Malek, „Mr. Robot“ (už sugebėjimą daug pasakyti net ir nerodant jokių emocijų), Donald Glover, „Atlanta“ (už visišką žandikaulio nejudinimą).

Telemanas geriausiai aktorei


Mackenzie Davis, „Halt and Catch Fire“/„Black Mirror“

Gal ir kiek nesąžininga Mackenzie Davis nominuoti už du serialus, bet šiaip džiaukitės, kad šalia neįrašiau ir filmo „Always Shine“, už kurį ji tobulame pasaulyje gautų ne vieną apdovanojimą. Šįkart užteks ir to, kad žmonės šiemet suprato, kokia unikali yra Davis ir kad ją galima pateikti ne vien kaip murziną programuotoją (ką pirmame sezone darė „Halt and Catch Fire“, o vėliau – „The Martian“), bet kaip visapusiškai įdomų žmogų.

Mane visad stebina, kad „Halt and Catch Fire“ ji tuo pačiu metu sugeba įkūnyti savimi visiškai pasitikinčią ir kitų nuomonės nepaisančią maištininkę, kuri kartu yra žiauriai jautri ir besirūpinanti kitais, ir tame nėra jokių prieštaravimų ir nesunku suprasti, kad joje telpa tokia įvairiapusiška asmenybė. Todėl visai nenustebau, kai „Black Mirror“ ji įkūnijo turbūt jautriausią šiemet televizijoje pasirodžiusią veikėją, susijusią su viena gražiausių meilės istorijų bet kokiame seriale. Mackenzie Davis dar tik 29 metai ir ji sunkaus darbo dėka po truputį kopia į geriausių aktorių viršūnę, o tai stebėti iš taip arti yra labai įdomu.

Vertos paminėjimo: Sarah Paulson, „American Crime Story“ (už tuos nuostabiai kvailus plaukus), Keri Russell, „The Americans“ (už pagaliau pratrūkusį agresyvumą), Julia Louis-Dreyfus, „Veep“ (už nenusibostantį naujų keiksmažodžių mokymą), Evan Rachel Wood, „Westworld“ (už neeilinį ramumą).

Telemanas geriausiam antro plano aktoriui


Alan Alda, „Horace and Pete“

Aš nepažįstu Alan Alda taip gerai, kaip jį pažįsta daugelis amerikiečių. Jis išgarsėjo nerealiai populiariame seriale „Mash“, o aš pats jį geriausiai atsimenu iš atsitiktinių pasirodymų kokiame „The West Wing“ ar „The Aviator“. Tik nereikia jo pažinoti taip gerai, kad tave nustebintų aštuoniasdešimtmečio vyro rėkiami septynaukščiai keiksmažodžiai, užgriebiantis rasizmą ir seksizmą, juos apjungiantys ir paleidžiami į laisvę. Ir jam visai vienodai, ar tu įsižeidei, ar ne - jei nemoki su tuo tvarkytis, čia jau tavo bėdos.

Alan Alda ramumas šitam seriale visad apgaudavo, kai jau atrodydavo, kad daugiau į rimtas tiradas jis nepasileis, ir kaip tik tada jis ką nors užsipuldavo su visa savo jėga. Neįsivaizduoju, kokiu būdu to agresyvaus, nors tuo pačiu savyje stebėtiną jautrumą slepiančio žmogaus vaidmuo jam neuždirbo rimtesnių apdovanojimų, todėl tikiuosi, kad čia jam bus pakankamas paguodos prizas.

Verti paminėjimo: Deon Cole, „black-ish“ (už tai, kad jis pasirodo gal kas antroje „black-ish“ serijoje ir pasako gal penkis sakinius, tačiau jie visuomet būna patys juokingiausi ir tai yra tik jo pasirodymo dėka), Zach Woods, „Sillicon Valley“ (už tai, kad kasmet nesusivokimas jo veide kyla į naujas aukštumas), Jeffrey Wright, „Westworld“ (už nepastebimą akinių valymą).

Telemanas geriausiai antro plano aktorei


Thandie Newton, „Westworld“

Piktos, mokančios muštis ir agresyvios moterys serialuose retai būna pateikiamos įdomiai, nes jos yra apibrėžiamos vien per tai, kad jų visi bijo ir jos yra pernelyg kietos, kad rodytų emocijas. Tuo tarpu Thandie Newton veikėja buvo išskirtinė tuo, kad ji pati bijojo nežinomybės ir nepasisekimo, tačiau kartu suprato, kad tik elgdamasi drąsiai ir agresyviai ji pasieks savo tikslų. Nežinia, kaip su tokia užduotimi susitvarkytų kita aktorė, bet Newton tai pasiekė be priekaištų – jos veide visad buvo pakankamai abejonių, kad niekad nepamirštum, jog jos veikėja nėra visiškai užtikrinta, o jos agresyvumas ir sugebėjimas įtikinti silpnuosius buvo kiekvienos serijos gražiausia vieta. Atrasti subtilumą kietume yra retas reiškinys ir nežinau, ar taip yra dėl scenaristų, ar aktorių, bet akivaizdu, kad be Newton šitas serialas atrodytų visiškai kitaip.

Vertos paminėjimo: Rhea Seahorn, „Better Call Saul“ (už sugebėjimą pakelti piktos ir pamokančios draugės vaidmenį į naują lygį), Alison Wright, „The Americans“ (už tai, kad jos dėka poor Martha yra graikų tragedijos įsikūnijimas), Marsai Martin, „black-ish“ (už tobulą, absoliučiai tobulą komedijos supratimą).

„Medkirčio“ apdovanojimas blogiausiam metų serialui


Vinyl

Vadinti „Vinyl“ blogiausiu metų serialu tuomet, kai lietuviai vis dar kuria savo muilo operas ir amerikiečiai išleidžia tokius dalykus kaip „Kevin Can Wait“, yra gal kiek per žiauru, nors tuo pačiu metu tikiu, kad prieštaraujančių tokiam pasirinkimui nebus daug. Reikia didelių pastangų norint sugadinti tokį projektą, kuriam vadovauja Martinas Scorsese, Terence‘as Winteris ir Mickas Jaggeris, ir kuriame vaidina Bobby Cannavale ir Olivia Wilde, bet „Vinyl“ būtent tai ir pasiekė.

Serialas sugebėjo iššvaistyti 100 milijonų dolerių nežinia kur ir padarė didžiausią bet kokio blogo serialo klaidą – jis tiesiog buvo nepakankamai blogas. „Vinyl“ buvo klaikiai nuobodus dalykas, kurį karts nuo karto gelbėdavo įdomi daina, nors net ir muzika negali priversti ilgai žiūrėti į Bobby Cannavale veikėją, kurio vienintelė savybė buvo tai, kad jis yra čiut čiut apsinešęs. Aš pražiūrėjau visas 10 serijų, net jeigu maždaug antrosios vidury supratau, kad kažkas čia visai ne taip. Juk negali būti, kad tokią komandą turintis serialas gali būti toks blogas? Gali. Ir buvo. Kas galėjo pagalvoti, kad vien nekontroliuojamas pinigų mėtymas negali garantuoti aukštos serialo kokybės?

Telemanas geriausiai metų citatai


The future is just another crappy version of the present. -- Halt and Catch Fire

1 komentaras:

  1. Vinilas nuvylė. Pirma serija, buvo kažkas tokio, o toliau vis blogiau ir blogiau, nors peržiūrėjau visą. O gaila...

    AtsakytiPanaikinti