2016 m. gruodžio 20 d., antradienis

Visų 2016 m. serialų TOP 10

Vakar kalbėjome apie dešimt geriausiųjų serialų, kurie debiutavo tik šiemet. Nors jie yra išties stiprūs, veteranai visada sugeba įrodyti, kad jiems pasipriešinti sunku, todėl į šį, galutinį dešimtuką yra įtraukti ir jie.

Metų apžvalgą tuo ir pabaigsim.

Gero skaitymo.

(Serialų aprašymuose spoilerių nėra.)

10. The Night Of
Detektyvinė istorija, sukurta pagal visus geriausiai žinomus šio žanro šablonus, neturėtų veikti taip gerai, kaip veikia dabar, nors seriale atrasti kokius nors neatitikimus irgi yra be galo sunku. Jameso Gandolfini plėtotas, „Šindlerio sąrašo“ ir „The Wire“ scenaristų kurtas serialas apie žmogžudyste apkaltintą jaunuolį (Riz Ahmed) yra ne kartą matyta, skaityta ar girdėta istorija apie prisitaikymą prie staigiai (ir galbūt neteisingai) pasikeitusio gyvenimo, todėl turbūt reikėtų galvoti, dėl ko serialas atrodė taip originaliai ir buvo toks sėkmingas, ir visgi to daryti visai nesinori.

Galbūt čia veikia tai, kad serialas užgriebia nematytą istorijos kampą - diskriminacija prieš musulmonus yra dažnai televizijoje matomas, tačiau retai iš pačių musulmonų pusės pasakojamas reiškinys. Gal paveikia tai, kad serialas savo istorija ir vizualiąja puse yra hipnotizuojantis, atrandantis subtilumą vietose, kuriose jo neturėtų būti. Vienaip ar kitaip, „The Night Of“ įtraukia dėl savo siužeto ir veikėjų, o jį žiūrėdamas jauti kažkokį paralyžių, kai serialas tave paima už rankos ir nespėjus pasipriešinti atveda iki pabaigos. Tokios, kuri atrodo visiškai kitaip, nei galima būtų pagalvoti pamačius jo pradžią, ir tuo žaviesi vis labiau ir labiau, nes retas serialas gali tai pasiekti nepadarydamas nei vieno staigaus ar nelogiško posūkio. „The Night Of“ ir yra tas retas serialas.

Teoriškai „Documentary Now!“ genialumo supratimui reikia didelio pasiruošimo. Reikia būti mačius dokumentinius filmus, kuriuos šitas serialas parodijuoja arba iš kurių godžiai semiasi pagrindines savo idėjas. Reikia pažinoti pagrindinį kūrėjų trejetą, susigyvenusį laidoje „Saturday Night Live“ - aktorius Billą Haderį ir Fredą Armiseną bei laidos „Late Night“ vedėją Sethą Meyersą - bei jų specifinį ir smulkmenišką humorą. Reikia ir mokėti įžvelgti detales - fizines ir emocines, - į kurias kūrybinė komanda įdeda tiek daug darbo siekdami sukurti kuo autentiškesnes istorijas.

Visi šie dalykai neabejotinai padeda pajausti serialo smagumą dar labiau, tačiau tai, kad „Documentary Now!“ galima džiaugtis ir be jų, yra didžiausias komplimentas šiam serialui. Jis, kiekvienoje serijoje parodijuojantis vis kitą dokumentinį filmą, veikia ir kaip įdomius veikėjus sugebanti sukurti komedija, ir kaip draminė istorija, ir viskas, kas papuola per vidurį. Haderio ir Armiseno sugebėjimas persikūnyti į absurdiškus veikėjus yra nesulyginamas su niekuo kitu, kuomet jie sugeba pagauti ne tiek parodijuojamų žmonių manierizmus, kiek jų esmę ir pagrindą (nuostabiausia šio sezono serija, parodijavusi apie perdėtai smulkmenišką sušių meistrą sukurtą filmą „Jiro Dreams of Sushi“, yra aiškiausias to pavyzdys).

Ir bet koks serialas, kuris priverčia pagilinti savo žinias kitose meno srityse, yra vertas visokeriopos pagarbos. „Documentary Now!“ šiemet mane privertė labiau nei bet kada pasinerti į dokumentinius filmus, už ką serialui esu be galo dėkingas.

Jums gali atrodyti, kad kai sakau, jog „BoJack Horseman“ nieku gyvu nežiūrėčiau antrą kartą, šį serialą peikiu, tačiau taip tikrai nėra. Negaliu sulaukti, kada pasirodys ketvirtasis jo sezonas, ir tuo pačiu metu nusipurtau nuo minties, kad kada nors gali tekti peržiūrėti pirmuosius tris. Nes jiems reikia laiko, susikaupimo ir tiek emocinių išteklių, kiek iš manęs turbūt nebuvo pareikalavęs joks kitas serialas.

Trečiajame savo sezone serialas apie Holivudo žvaigžde tapusį kalbantį arklį (Will Arnett) ir kitus kalbančius gyvūnus vis dar išliko geriausiu šių ar bet kokių laikų serialu apie depresiją (ar didieji antikos filosofai kada nors įsivaizdavo, kad kas nors rimtu veidu parašys tokį sakinį?). Tik šiemet jis lindo dar giliau į tai, kaip žmones paveikia visą gyvenimą siekiamos svajonės pasiekimas ir supratimas, kad ją pasiekus jautiesi visiškai ne taip, kaip tikėjaisi, ir dėl to tu pyksti ant aplinkinių ir pasaulio, o galiausiai susipyksti su visais tau brangiais žmonėmis. „BoJack Horseman“ tiesmukiškiau nei bet kas kitas kabina visiems žmonėms pažįstamus ir baimę keliančius egzistencinius jausmus, o tai sugeba padaryti tokiu gražiu būdu, kad už tai vėliau net padėkoji.

Serialas šiemet sukūrė vienas įdomiausių serijų animacinių serialų istorijoje (seriją „Fish Out of Water“ ateities kartos žiūrės privaloma tvarka), istorijos buvo gilesnės ir tankesnės nei bet kada, o serialo siužetas vis dar išliko toks pat stulbinančiai plonas, kai veikėjai, atrodo, nieko neveikia, bet padaro neįtikėtinai daug. „BoJack Horseman“ vis dar yra serialas apie jausmus, gilius ar ilgai besitęsiančius, ir nors jis tuo yra nuostabus, investuoti į jo žiūrėjimą reikia ypač daug.

7. Orange is the New Black
„Orange is the New Black“ ant popieriaus yra vienas rizikingiausių įmanomų serialų, kurio televizijoje anksčiau niekas nebuvo bandęs ir šiaip net negalėjo bandyti. Tai yra grynai „Netflix“ laikams sukurtas serialas, kurio mastą gali pajusti tik gavęs jį visą ir iškart. Joks kitas serialas neturi tiek daug veikėjų, tiek daug jų tarpusavio intrigų ir tiek gilumo bei platumo veikėjų plėtojimo prasme. Ir kol nepradėjote kalbėti apie „Game of Thrones“, atsakau - taip, veikėjų išmėtymas septyniolikoje skirtingų vietų yra sudėtingas derinys, tačiau jis tuo pačiu atveria galimybes vis naujoms ir nematytoms istorijoms.

Tuo tarpu „Orange is the New Black“ pasirinkimas yra ribotas - serialas gyvena tik kalėjime, ir net jeigu kartais parodo atskirų veikėjų praeitį, tai būna labiau papildymas nei tradicinio siužeto pakeitimas. Tai mane šiemet žavėjo labiau nei bet kada, kuomet po viltį veikėjams (dažniau - veikėjoms) suteikusio sezono viskas pradėjo ristis žemyn, konfliktai pradėjo kirsti giliai ir fiziškai, ir psichologiškai, o veikėjai atsivėrė taip, kaip niekad anksčiau. Serialas pasišokinėdamas ir toliau žemina teoriškai pagrindinę savo veikėją Piper (Taylor Schilling), tačiau pagaliau suprasdamas, kad žiūrovus kur kas labiau paveikia su jos atgrasiu charakteriu, ne su kvailais pasisakymais susijęs skriaudimas.

Ir šiaip visas šis sezonas priminė bet kokias įsivaizduojamas ribas nusimetusį serialą. Viskas atrodė brutaliau, tiesmukiškiau, veikėjai geriau žinojo savo nuomonę, o apsimetinėjimams nebuvo vietos. Viską gražiai apgaubė bendra sezono istorija apie verslą primenančią kalėjimo sistemą, tiesiogiai besikertančią su žmogiškumu ir pagrindinių veikėjų vertybėmis, kas leido į juos pažvelgti dar giliau. Ketvirtasis „Orange is the New Black“ sezonas buvo neabejotinai tamsiausias ir geriausias, ir kad ir kaip būtų gaila, šie du dalykai serialo pasaulyje yra neišvengiamai susiję.

6. Atlanta
Anot serialą sukūrusio ir pagrindinį veikėją vaidinančio Donaldo Gloverio, „Atlanta“ nesukūrė naujo pasaulio, o tik pristatė egzistuojantį, kurio beveik niekas nėra matęs, nes į jį niekas nekreipia dėmesio. Su juodaodžių kasdienybėje Atlantoje glaudžiai susijęs serialas tikrai pristato istoriją, kuri televizijoje ar kine yra sutinkama ypač retai, rodantis ganėtinai įprastą kelių žmonių gyvenimą su keliais linksmesniais epizodais ir pasakojimus pagyvinančiu repo karjeros siekimu. „Atlanta“ šiemet tapo ryškiausiu įrodymu, kad žmonėms reikia skirtingų istorijų iš kuo skirtingesnių kūrėjų, kadangi tik tokiu būdu galima atrasti kažką originalaus ir nesiskųsti, kad kine ar televizijoje yra vis tos pačios istorijos ir taip pat atrodantys žmonės.

Šitame seriale nepamatysite nieko, ką esate matę anksčiau (na, nebent aktorius; pamiršti Gloverį būtų sunku), nes veikėjai čia yra natūralesni ir žemiškesni, dialogai labiau nei bet kur kitur primena sujauktus kasdienius pašnekesius, o veikėjai į savo nesėkmių lydimą gyvenimą žiūri visiškai kitaip nei kiti, neturėdami prabangos ilgai mąstyti apie ilgalaikes perspektyvas ir tiesiog besistengiantys ištverti šiandieną. „Atlanta“ įtraukia savo autentiškumu, išlaiko savyje dėl humoro ir paleidžia pamačius smulkią, naują ir akiratį plečiančią istoriją, nesutiktą niekur kitur, kas teoriškai yra paprastas, tačiau didžiulių pastangų reikalaujantis ir retai sutinkamas pasiekimas.

Tarp dažniausių šių metų politinių pajuokavimų kažkur viršuje puikuojasi dažnai pasitaikantis pastebėjimas, kad politika tikrajame gyvenime (dažniausiai kalbant apie JAV prezidento rinkimus) klaikiai primena „Veep“ (ar kada nors būtumėt pagalvoję, kad tikrame gyvenime gali nutikti tokie dalykai?). Ir kad ir koks tai yra nusibodęs pastebėjimas, nesutikti su juo irgi būtų sunku. „Veep“ politika reprezentuoja viską, ko nenorėtum gauti iš politikos tikrame gyvenime - kovojimą vien už save, cinizmą, kompetencijos trūkumą ir atsakingą darbą atmestinai priimančius žmones. Kažką primena?

Penktajame savo sezone (pirmajame, prie kurio neprisidėjo serialo kūrėjas Armando Iannucci) šias savybes užaštrino dar labiau. Jonah (Timothy Simmons), kuris seriale yra lyginamas su protinį atsilikimą turinčiu peraugusiu lietuviu, rinkiminė kampanija savo bukumu, absurdiškumu ir humoru aplenkė bet ką, ką serialas kada nors buvo padaręs. Selinos (Julia Louis-Dreyfus) šeimyniniai santykiai su motina ar dukra suteikė scenas, kurios yra tiesiog permirkusios cinizmu ir juodu humoru. Atskiros istorijos - nuo prezidentės santykių su vis kitais vyrais iki nepatogumo lygį dar labiau pakėlusio Selinos dukros atsiskleidimo - prisidėjo prie to, kad tai buvo bene juokingiausias „Veep“ sezonas, ir tai sako išties daug. Galima ilgai ginčytis, kurios dabartinės komedijos yra geriausios, nors galiausiai tenka pripažinti, kad „Veep“ egzistuoja kitiems serialams nepasiekiamame lygyje.

Jau pirmajame savo sezone „Better Call Saul“ pasiekė tai, ką padaryti buvo neįmanoma: serialas tapo visiškai savarankišku, nuo „Breaking Bad“ nepriklausomu dariniu. Nors jame yra du svarbūs prieš daugiau nei 3 metus pasibaigusio serialo veikėjai - keistasis advokatas Jimmy'is/Saulas (Bob Odenkirk) ir šaltakraujiškas senolis Mike'as (Jonathan Banks, kuriam niekas vis dar kažkodėl neduoda apdovanojimų), - apie „Breaking Bad“ pagalvoju tik tais retais atvejais, kai patys kūrėjai įkiša vieną ar kitą matytą veikėją ar frazę, nes žiūrovams juk reikia numesti kaulą.

Šiemet tokių nutikimų buvo daugiau, bet ir šiaip antrajame sezone visko buvo gausiau ir tankiau, todėl naująsias serijas vadinti pataikavimu vien „Breaking Bad“ gerbėjams būtų dar ir kaip neteisinga. Šiame sezone dar labiau paaštrėjo viso serialo varikliu tapęs Jimmy ir jo brolio Chucko (Michael McKean) konfliktas, pasiekęs neeilines aukštumas - viskas jų istorijoje veikia psichologiniame lygmenyje, kai mažiausi veiksmai turi didžiausias pasekmes ir patiems veikėjams, ir žiūrovams. Prieš šiuos metus niekad nebūčiau pagalvojęs, kad scena, kurioje Bobas Odenkirkas printeriu atšviečia dokumentus ir juos vėliau karpo, gali būti daugiausiai adrenalino suteikianti scena televizijoje, ir visa tai yra tik kūrybinės komandos - ir režisierių, ir scenaristų (kuriems vis dar vadovauja „Breaking Bad“ sukūręs Vince'as Gilliganas) - nuopelnas. Be įdomių veikėjų, kuriais žiūrovai rūpinasi, tokios scenos neveiktų.

Šiame sezone buvo ir daugiau veiksmo, nes jo negalėjai išvengti Mike'ui įsivėlus į istoriją su Hectoru Salamanca ir jo grėsmingaisiais giminaičiais, nors vėlgi, čia to veiksmo per visą sezoną buvo tiek, kiek „Breaking Bad“ būdavo per visą seriją. Ir tas ištempimas prie serialo kokybės tik prisidėjo, nes negalėjai apsimesti, kad tau nerūpi, kaip baigsis kiekviena situacija, ir privalėjai rūpintis visais veikėjais. Net ir ta pačia Kim, kuri pirmajame sezone buvo paversta pamokančia drauge/mama, karts nuo karto pamojuojančia pirštu, o šįkart tapusia svarbia serialo dalimi, prie ko stipriai prisidėjo Rhea Seehorn pasirodymas. „Better Call Saul“ yra techniškumo įsikūnijimas, parodantis, kaip veikia tinkamai sudėliotos kūrybinės komandos.

Kai kūrėjai nebijo tikro gyvenimo pasekmių, jų kūryba pasiekia naują lygį. Niekad nepamiršiu, kaip po potencialą švaisčiusių antrojo ir trečiojo sezonų „Dingę“ sugrįžo ketvirtajam žinodami, kad arba garbingai mirs, arba parodys dar niekam nematytus dalykus, ir tuomet serialas turėjo daugiau energijos nei bet kada anksčiau. „Halt and Catch Fire“ savo trečiajame sezone skleidė būtent tokį jausmą. Nuo mažų reitingų kenčiantis, didelio biudžeto neturintis serialas, pasakojantis apie devintojo dešimtmečio kompiuterinę revoliuciją, pirmajame (ir, jau kiek mažiau, antrajame) sezone drebėjo ir bandė viską, ką galėjo, kad tik į juos kas nors atkreiptų dėmesį. Tuo tarpu trečiajame sezone „Halt and Catch Fire“ atrodė kaip gyvenimo kiek apdaužytas žmogus, kuriam kitų nuomonė jau nelabai ir rūpi, ir jis į jus nekreips dėmesio, todėl jums teks atkreipti dėmesį į jį.

Serialas šiemet rizikavo ir chronologijos, ir išradimų, ir veikėjų prasme. Kūrėjai nebijojo išmesti elementų, kurie prie bendros gerovės tiesiog neprisideda, ir gebėjo priimti sprendimus, privertusius ir serialo herojus, ir žiūrovus pažiūrėti į veikėjų gyvenimus taip plikai, kaip anksčiau jie patys dar nematė. Jie netgi įrodė, kad Lee Pace įkūnijamas veikėjas, primenantis nelabai subtilią Steve Jobs kopiją (žmonėms kenkiantis ir be jų negalintis išsiversti 1980s inovatorius su barzda), turi prasmę ir jo vaikiškumas gali atsipirkti su kaupu. Ir atsipirko.

Kai kurie veikėjai šiemet subrendo, kai kurie jau subrendę veikėjai suprato, kad ta branda visiškai neatitinka to, ką jie norėtų daryti, o galiausiai visi šiemet uždavė sau sunkius klausimus ir keitėsi tai darydami kuo energingiau ir smagiau beigi pasitelkus kuo įsimintinesnę to laikotarpio muziką. Nežinau, ar gerai, ar blogai, kad serialas gavo dar vieną sezoną - paskutinė šio sezono serija būtų pasitarnavusi ir kaip puiki serialo pabaiga, - tik džiaugiuosi, kad ne visi serialai yra kuriami taip, tarsi jie tuoj pat pasibaigtų, kadangi dėmesio vertų projektų ir šiaip užtenka.

Amerikos populiariojoje kultūroje labiau nei bet kokia kita istorija nagrinėtas O.J. Simpsono teismo procesas buvo tūkstančių parodijų, analizių ir perdirbinių šaltinis, tačiau nei vienas jų (galbūt neskaičiuojant taip pat šiemet sukurto dokumentinio serialo „O.J.: Made in America“) neatrodė taip genialiai, kaip pirmasis „American Crime Story“ sezonas.

Serialas iš dalies primena kaip nesėkmei pasmerktą projektą - atrodė, kad prodiuseris Ryanas Murphy čia tik bando pasipelnyti iš „American Horror Story“ formato, o garsieji aktoriai Sarah Paulson, Johnas Travolta, Courtney B. Vance, Davidas Schwimmeris ir dar 30 panašaus žymumo žmonių atėjo tik praturtėti sparčiai besiplečiančioje televizijoje. Galbūt mane labiausiai ir nustebino tai, kad nei vienas žmogus čia neatrodė kaip atėjęs paatostogauti. Visi aktoriai atrodė kaip tikri juodadarbiai, spartus serialo tempas sufleravo ir tai, kaip stipriai jis turėjo paveikti visą kūrybinę grupę, o intrigų pilnas ir visiems teoriškai žinomas siužetas atrodė visiškai naujai, kas anksčiau nebūtų atrodę įmanoma. „American Crime Story“ dėl kūrybinių užkulisių ir keistojo Simpsono teismo proceso tiesiog neskamba logiškai ir visgi tai yra serialas, kurį šiemet aplankiusi sėkmė yra logiškesnė nei bet kurio kito šiame sąraše esančio serialo, nes jis visa tai užsidirbo.

1. The Americans
Kai protingi, skambius žodžius naudojantys ir gražias kalbas sakantys žmonės kalba apie tai, kad niekada nesustotum daryti to, kas tau atrodo esą teisinga, tai lieka tik gražiais žodžiais tol, kol to nepabandai pats. Ir tada kovoji, širdyje jausdamas, kad darai teisingą dalyką ir praktiškai nekreipdamas dėmesio į kitų nuomonę, nors šiaip norėdamas, kad kiti elgtųsi taip, kaip tu.

Nebandau lygint MLK ar Nelsono Mandelos žygdarbių su tuo, kad aš žiūriu „The Americans“, bet gal mes ne taip ir nutolę. Serialas, apie kurį rašau ir apie kurį visiems primenu periodiškai, dėl kurio lėtumo esu nuolat kaltinamas būtent aš, ir serialas, kuris lietuvių širdžių tiesiog netraukia (kaip tu žiūrėsi istoriją apie du rusų šnipus, kurie apgaudinėja amerikiečius?), atrodė kaip grynas darbas, kuriuo tikėjau. Ir pažiūrėkit, kur jis mus nuvedė.

„The Americans“ šiemet buvo pagaliau pastebėtas „Emmy“ ir Auksinių gaublių, ir kai kurie žmonės man net padėkojo už tai, kad priverčiau juos ištverti lėčiausias serialo valandas tam, kad būtų galima prisikasti iki aukso vidurio. Nebuvo atsitiktinumas ir tai, kad visa tai įvyko būtent šiemet - ketvirtajame sezone, link kurio po truputį, kaip ilgai kylančiuose amerikietiškuose kalneliuose kilo „The Americans“, pastovėjo viršuje ir nusileido taip, kad sudaužė kiekvieną, kuris serialui buvo skyręs bent minimaliai dėmesio.

Šiemet įvyko viskas, dėl ko serialas taip sunkiai dirbo jau kelis sezonus. Phillipo (Matthew Rhys) ir jo slaptosios žmonos Marthos (Alison Wright) istorija pasiekė kulminaciją, kurios nebuvo galima tikėtis. Phillipo ir Elizabeth (Keri Russell) bei jų dukros Paige (Holly Taylor) santykiai suteikė labiausiai intriguojančias akimirkas šiemet. Už nosies vedžiojami FTB agentai parodė, kad yra ne tokie kvaili kaip galėjo pasirodyti, ir prie visų penkiaaukščių draminių istorijų pridėjo ir dar nematytą katės-pelės žaidimo lygmenį.

Ketvirtasis „The Americans“ sezonas buvo tobulas. Ir jis nebūtų tokiu tapęs, jeigu ne juodas, sunkiai pastebimas ir su kaupu atsipirkęs scenaristų ir visos kūrybinės darbas, vykęs nuo pat pirmojo sezono ir pagaliau parodęs, kad palaukti buvo išties verta.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą