2017 m. gegužės 21 d., sekmadienis

Twin Peaks: Fire Walk With Me

Čia pilna „Twin Peaks“ ir „Fire Walk With Me“ spoilerių, taip kad atsargiai.
Tik žiūrint „Fire Walk With Me“ galima suprasti, dėl ko viena geriausių „Twin Peaks“ serijų, kurioje Lelandas miršta ir biblinėje aplinkoje atgailauja už savo ar Bobo padarytas nuodėmes, nepatiko Davidui Lynchui. Šiaip ta serija yra sukurta nuostabiai, tik akivaizdu, kad Lynchas Lelando ir Bobo junginį suvokė toli gražu ne romantiškai ir pasibaigiantį iškart po atgailos. Čia yra situacija, kurioje tėvas prievartavo ir nužudė savo dukrą, ko negalėtų išplauti joks kiekis šventinto vandens.

Todėl „Fire Walk With Me“, rodantis įvykius iki Loros Palmer mirties ir neturintis jokių cenzūrinių ribų, kokias turėjo serialas, yra tarsi atsakas į tą seriją. Filmas buvo sukurtas be Marko Frosto – pagrindinio serialo scenaristo – ir yra grynas, koncentruotas lynchizmas, iš dalies papildantis bendrąją „Twin Peaks“ istoriją, nors dažnai atrodantis kaip galybė scenų, kurias Lynchas būtų norėjęs įdėti į serialą.

Rimtesnės priežasties pirmąjį filmo pusvalandį praleisti su agentais, kurių anksčiau nebuvom matę ir daugiau nebematysim, juk nėra. Chrisas Isaakas ir Kieferis Sutherlandas yra nuostabus, kiek kitoks patyrusio ir naujo agento suporavimas, nes jie abu yra vienodai nustebę atvažiavę į miestelį, savo keistais veikėjais ir aplinka panašų į Tvin Pyksą. Filmas nubrėžia nesubtiliai didelį kiekį paralelių tarp šių agentų potyrių ir Kūperio istorijos su Tvin Pyksu, įtraukiant tik savimi bandančius pasirūpinti veikėjus, neaiškią nužudytosios istoriją, tą patį nužudymo būdą ir netikėtą jųdviejų dingimą. Nenuostabu, kad viskas taip pat, nes merginą juk nužudė tas pats žmogus, ir net jeigu tos scenos su naujaisiais agentais yra visai smagios (ypač nuovadoje bendraujant su blogus juokelius mėgstančiais policininkais), jų reikalingumas yra abejotinas ir tokiais momentais visai suprantu, dėl ko filmas buvo nušvilptas Kanuose.

2017 m. gegužės 19 d., penktadienis

Twin Peaks. Antras sezonas. Beyond Life and Death

Kaip ir visus Davido Lyncho darbus, taip ir paskutinę antro „Twin Peaks“ sezono seriją (kuri jau už poros dienų nebebus paskutinė serialo serija) galima interpretuoti įvairiai. Sunkiai, abstrakčiai, bet įvairiai. Ši serija savo esminėmis detalėmis yra žiauriai panaši į tą seriją, kurioje paaiškėjo, kad Bobas yra įsikūnijęs į Lelandą ir kuriame jis nužudė Maddy, nes ją žiūrėdamas irgi negalėjau suprasti, kokiu būdu prieš beveik tris dešimtmečius tokie vaizdai buvo leidžiami rodyti per televiziją, kurią anuomet vis dar žiūrėjo dešimtys milijonų žmonių. Šita valanda yra vienas keisčiausių, jeigu ne pats keisčiausias dalykas, kada nors rodytas televizijos ekranuose, ir turbūt nereikia stebėtis, kad už jį yra atsakingas Davidas Lynchas.

Mane labiausiai įtikinantis šių nuostabiai keistų įvykių paaiškinimas yra susijęs su tuo, kad Lynchas norėjo atsikeršyti ABC televizijos vadovams už visas negandas ir parodė jiems tokį deformuotą, nelogiškai atrodantį vidurinį pirštą, kokio dar niekas nebuvo matęs. ABC stumdė Lynchą ir Marką Frostą liepdami jiems greičiau atskleisti Loros žudiką, kas neabejotinai nuskandino visą serialą tiek kokybės, tiek reitingų prasme.

Dėl to natūralu, kad ABC, jau nusprendę nepratęsti serialo trečiam sezonui, nelabai rūpinosi tuo, ką kuria Lynchas, šiaip iš pagrindų perrašęs originalųjį paskutinės serijos scenarijų iš ganėtinai tradicinio ir nerizikuojančio pastarųjų serijų serialo, į tamsų ir mažai vilties ateičiai suteikiantį reginį. Jis išeidamas norėjo sudeginti – tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme – viską, kas pasitaikė jo kelyje, kas yra gražiausias kerštas, kokį tik gali sugalvoti šitas žmogus.

2017 m. gegužės 18 d., ketvirtadienis

Twin Peaks. Antras sezonas. Miss Twin Peaks

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Šioje serijoje yra trys elementai, kurie yra reikalingi pačiai istorijai ir kuriais reikia nuoširdžiai tikėti, tačiau jie vis tiek bado akimis savo banalumu ir bent kažkokiu kvailumu. Jie nesugriauna serijos, kuri tęsia tikrai ryškų kokybės pakilimą, tiesiog čia yra tie aspektai, kuriais kartais žiūrint filmus ar serialus reikia patikėti, kad galėtum pilniau pasinerti į tau rodomą pasaulį.

Pirmasis jų įtarimų kėlė ir anksčiau ir yra susijęs su Donos, jos tėvų ir Beno situacija. Istorija, atsiradusi iš niekur ir iš dalies sutapusi su Beno gerumo priepuoliu, nors turbūt dėl to, kad serialas niekaip nerado kur padėti Donos, sukuria nereikalingas paslaptis ir mistiką ir „Twin Peaks“ netradiciniu būdu pateikia patį banaliausią atsakymą. Kai Dona vartė savo vaikystės nuotraukas ir matė, kad jos gimimo liudijime nėra tėvo, šitos situacijos atsakymas tiesiog badė akis. Tai, kad Benas yra Donos tėvas, atrodė pernelyg banalu ir aišku, kad būtų tiesa, nes šitas serialas juk yra susijęs su Lynchu, o jis niekad neina prie pirmo pasitaikiusio atsakymo.

2017 m. gegužės 17 d., trečiadienis

Twin Peaks. Antras sezonas. The Path to the Black Lodge

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Viena iš nenuginčijamų „Twin Peaks“ stiprybių, apie kurią esu daug kalbėjęs ir aš, ir kiti žmonės, yra veikėjų gausa, stebinanti ne tiek tuo, kad serialas gali šokinėti nuo vieno veikėjo prie kito ir taip sudominti žiūrovus (ko šio sezono antroje pusėje stipriai trūko), bet labiau dėl to, kad čia egzistuoja galybė veikėjų susigrupavimų, kurie yra įdomūs ir netikėti, tačiau galiausiai duodantys daug vaisių.

Šioje serijoje, pavyzdžiui, man sunku patikėti, kad vienoje vietoje dar niekad nebuvom matę Kūperio, Audrey, Šelės ir Donos. Galbūt per Loros laidotuves, nors tada aplinka ir situacija buvo visai kitokia. Dabar jie čia susitinka kokiai minutei ir vien tam, kad Kūperis merginas įspėtų dėl gresiančio pavojaus, kurį kelia Vindomas, bet ir to šiuo atveju užtenka. Čia yra keturi žmonės, kurie yra neabejotinai svarbiausi ir daugiausiai matomi serialo veikėjai, kurie niekad nebuvo susitikę toje pačioje scenoje ir tokiu būdu visai nustebina, nes jeigu prieš šią seriją būtumėt paklausę, ar jie yra buvę kartu, tikrai būčiau atsakęs teigiamai, taip kad „Twin Peaks“ dar sugeba nustebinti smulkiausiais elementais.

Bendrai serialas, kaip jau kalbėjom pastarąsias kelias serijas, juda susikaupęs ir su tikslu, vis labiau ir labiau vienydamas praktiškai visus veikėjus į tą patį grožio konkursą, kuriame, tikėtina, žiūrovai galės matyti visus įmanomus veikėjų suporavimus, kadangi dalyvių ten bus apsčiai. Ir konkursas – be to, kad jis Vindomui taps medžioklės zona – kartu į paviršių išneša pagrindines veikėjų charakteristikas tokiu būdu, tarsi scenaristai būtų buvę pažadinti iš ilgo miego ir dabar į vieną vietą pila tiek daug idėjų, kad sunku jomis nesižavėti.

2017 m. gegužės 16 d., antradienis

Twin Peaks. Antras sezonas. Variations on Relations

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Pirmą kartą po, atrodytų, nesuskaičiuojamai ilgo laiko (o šiaip po maždaug dešimties serijų) atrodo, kad „Twin Peaks“ juda su tikslu ir idėja. Po daugybės kelionių su motociklu, po pilietinio karo žaidimų ir bandymų gauti pašalpą už rūpinimąsi neįgaliu nusikaltėliu, dabar serialas savo centre turi kažką apčiuopiamo, turbūt mus pagaliau nuvesiančio iki pačios pabaigos (na, bent jau tokios pabaigos, kurią turėjom beveik tris dešimtmečius ir nebeturėsim nuo šio savaitgalio).

Ta struktūrinė dalis taip visai gražiai eina iš dviejų pusių. Vienoje jų yra Vindomas, kiekvienoje serijoje darantis vis blogesnius ir labiau gąsdinančius dalykus, parodančius jo išprotėjimą ir sugebėjimus. Neaišku, kiek dar galima jį pateikti vis labiau ir labiau išprotėjusį, kadangi pralenkti didelės šachmatų figūros viduje įmūrytą negyvą hipį yra sunku. „Twin Peaks“ šioje situacijoje gal kažkiek išduoda savo pradinius pamatinius principus, kuomet serialas parodydavo mažai ir vis tiek sugebėdavo stipriai išgąsdinti ar nustebinti, o dabar rodo visko daug ir baisiai, bet tai vis tiek veikia ir Vindomas kaip išprotėjęs blogiukas yra visai neblogas, nors ir netobulas, serialo pabaigos akcentas. Juk reikia daug energijos ir sumanumo, kad žiūrovai pradėtų gailėtis Leo, o serialas čia būtent taip ir padaro, kuomet Leo nenori duoti Vindomui strėlės, galinčios nužudyti hipį, tačiau neturi kitos išeities, kadangi jis pats yra kankinamas ir tiesiog kyla grėsmė jo gyvybei. Leo kaip nekalto šuniuko pateikimas yra keistas serialo elementas, nors jis išties yra veiksmingas.

Kita Vindomo plano dalis taip pat juda į priekį, kuomet pagaliau prasideda atrankos į grožio konkursą. Gal per mano pasimetimą, o gal per serialo blaškymąsi buvau supratęs, kad tą konkursą surengė pats Vindomas, bet dabar panašu, kad konkursas vyksta periodiškai, kas šiaip yra keista tokio dydžio miestelyje, nors ką tu suprasi Tvin Pyksą.

2017 m. gegužės 15 d., pirmadienis

Twin Peaks. Antras sezonas. On the Wings of Love

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Jeigu žiūrėjote šitą seriją – ir tikiuosi, kad žiūrėjote, antraip ko jūs čia ateinate? – turbūt pamatėt, kad į ją po ilgokos pertraukos sugrįžo Gordonas. Tas pats, kuris garsiai kalba, nelabai supranta Kūperio ir yra šiek tiek per daug pasitikintis savimi.

Dar svarbiau yra tai, jog šioje serijoje sugrįžta Davidas Lynchas. Vis dar ne kaip režisierius – to teks palaukti iki sezono pabaigos, - bet Lynchas nei prieš kamerą, nei už jos nebuvo matytas jau kurį laiką ir turbūt menkas sutapimas, kad per tą laiką „Twin Peaks“ pasiekė neregėtas žemumas. Dabar Lynchas sugrįžo priminti, dėl ko žmonės įsimylėjo šitą serialą, nes pastaruoju metu tai pamiršti buvo pernelyg lengva.

Visas susižavėjimas man grįžo per kelias minutes scenos kavinėje metu. Ta scena yra kažkas tokio, taip meistriškai išnaudojanti visas „Twin Peaks“ temas ir potemes ir judanti su tokiu pasitikėjimu, kad niekas jai nepaprieštaraus.

2017 m. gegužės 12 d., penktadienis

Twin Peaks. Antras sezonas. Wounds and Scars

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Šiandien smegenys neveikia, laikas spaudžia, serija yra chaotiška, tai apžvalgą sutrumpinsiu ir suskaldysiu, nes kažkaip verstis reikia.

  • Kaip matėm Kūperio atveju, kuomet jis tobulai pažinojo kiekvieną Vindomo ėjimą, taip ir Vindomas šįkart iškart supranta, jog Kūperis iš kažko gauna pagalbą, kas yra gražus serialo parodymas, dar labiau pagilinantis jųdviejų dvikovą.
  • Šachmatų žaidimas šįkart įgauna jau visai kitokį atspalvį. Pytas pagaliau supranta, jog jo ėjimai gali kainuoti žmonių gyvybes, o Vindomas lenda stipriai per arti savo (potencialių) aukų eidamas į Donos namus ir iš toli žiūrėdamas į Šelę. Jo ėjimas prie merginų turėtų būti susijęs su Kūperio gaudymu, nes viskas, ką jis daro, yra susiję su Kūperio gaudymu, tačiau kol kas Kūperis iš šio trejeto yra rimčiau susibendravęs tik su Audrey, todėl ėjimas prie dviejų su juo nelabai susijusių moterų yra šiek tiek keistas. Nors kaip matom šitoje serijoje, Kūperis yra laimingas galėdamas susipažinti su jaunąja Normos sese Annie, kas gal ir reiškia Kūperio jautrumą visoms jaunoms moterims, kas tuo pačiu reiškia dar gilesnį lindimą į nelabai malonią teritoriją, ypač po Kūperio svajų apie Lorą ir Audrey.
  • Trumenas kenčia nuo žiauraus gedulo, kone pasirengęs nušauti save ar kažką kitą. Gedėjimas yra gal visai ir natūralus, net jeigu ir per greitas, nors dabar bent jau aišku, kas lemia Trumeno ramumą: Michaelas Ontkeanas, kad ir kaip jį mylėčiau, pikto žmogaus tiesiog negali vaidinti, dėl ko Trumenas visąlaik yra toks nuoširdus ir nuostabus. Kūperis jį galiausiai išgelbėja apkabindamas ir parodydamas meilę beigi dar labiau paskatindamas jųdviejų fanfiction, kurio, tikiu, internete yra į valias.

2017 m. gegužės 11 d., ketvirtadienis

Twin Peaks. Antras sezonas. The Condemned Woman

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Pastarąsias penkias serijas „Twin Peaks“ banguoja kaip reikiant, vienoje serijoje kylantis į viršų, kitoje nusileidžiantis žemyn ir taip vis daužydamas viltis pagaliau pamatyti į formą sugrįžtantį serialą. Šita serija, tiesa, man suteikia daugiau vilčių nei iki šiol, ir ne vien dėl to, kad jos pabaigoje į istoriją sugrįžta Bobas su šokančiu draugu, nors ir ta scena yra pakankamai nuostabi ir baisi, kad primintų senuosius laikus.

Gražiausia konkrečiai šios serijos detalė yra serialo grįžimas prie pamatinių veikėjų vertybių tuo pačiu nepaminant to, kas (remiantis abejotinos kokybės istorijomis) apie juos buvo pasakyta pastaruoju metu. „Twin Peaks“ šioje serijoje parodo, jog kad ir kaip elgtųsi ar apsimetinėtų žmonės, jie kažkur giliai yra vis dar nepasikeitę ir krizės metu parodys tikruosius savo veidus.

Ryškiausiai tai parodo Benas, praėjusioje serijoje po įspūdingo terapinio momento pagaliau grįžęs į sveiką protą, kuris galiausiai pasirodo esantis ne toks ir sveikas. Sušaukęs neeilinį susitikimą su Bobiu, Džeriu, Audrey ir naujuoju beigi romantišku Džeku, kurį vaidina Billy Zane, jis, vietoje ilgo cigaro rūkymo valgydamas dar ilgesnius žalėsius, pristato planą gelbėti aplinkinius žebenkštis ir išvalyti juos supantį orą. Tai yra gražesnis ir tyresnis planas nei nuolatinis pinigų gaudymas ar noras, kad pietūs laimėtų JAV pilietinį karą, bet savyje jis vis dar turi tą perdėtai specifinį ir ambicingą elementą, privedusį Beną iki išprotėjimo. Jis tarsi išgyvena tą tiesą, kurią išgyvena nuo priklausomybių kenčiantys žmonės ar veikėjai tokiuose filmuose kaip „Trainspotting 2“, kur norėdami atsikratyti vienos priklausomybės jie ją paverčia kita; tai, kad Benas vis dar turi tą išprotėjimo gyslą, gal ir nėra geras dalykas, tačiau jeigu jis gelbės gyvūnus ir švarins aplinką vietoje nuolatinių aferų sukimo, gal viskas nėra ir blogai. Ir jeigu aš jus šiuo pasakojimu įkvėpsiu peržiūrėti „Trainspotting 2“, kuris šiaip yra vienas geriausių šių metų filmų, bus dar geriau.

2017 m. gegužės 10 d., trečiadienis

Twin Peaks. Antras sezonas. Slaves and Masters

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Metaforos su šachmatais yra vienas baisiausių dalykų televizijoje ir kine, nes jos turi absoliučiai universalų pritaikymo mechanizmą su pėstininkais, karalienėm, strategijom ir kitais elementais, kad galėtum jas išvartyt taip, kaip nori. Turbūt dėl to man jos dažniausiai kelia šleikštulį, nes jos rodo kažkokį scenaristų tingumą ir ėjimą prie artimiausio atsakymo vietoje kažko originalaus.

„Twin Peaks“ šitą situaciją pataiso tokiu būdu, kaip kad pavertė smulkiuosius savo elementus į tokius, kurie tapo neatsiejami nuo serialo. Pavyzdžiui, tokie dalykai kaip kava ir spurgos yra serialo identiteto dalis ir šiaip tai yra žiauriai smulkmeniškas dalykas, bet „Twin Peaks“ jį kartojo ir kartojo, o veikėjai tą kavą gėrė ir gėrė tol, kol žiūrovai suprato, kad ji seriale yra ypač svarbi ir tokiu būdu Kyle‘as MacLachlanas kiekvieną savo gyvenimo dieną turi girdėti apie kavą, bet serialui tai išėjo į naudą (jaučiu, kad jam irgi).

Tą patį serialas padaro ir su šachmatais, iš pradžių panaudojęs juos kaip nelabai subtilų žaidimą tarp Kūperio ir Vindomo. Jų strategija ir ėjimai, įdedami į laikraščius, yra toks serialą stipriai sendinantis elementas, šioje serijoje atsiperkantis tuo, kad žiauriai nužudytas ir išniekintas lavonas yra pasodintas į kėdę vien tam, kad rodytų į šachmatų ėjimą. Taip ir plečiasi metaforos, pereidamos nuo laikraščių skelbimų iki nužudytų žmonių, ir dar kartą parodančios, kaip tobulai Kūperis pažįsta savo buvusį kolegą, tiksliai žinantis, kaip ir kada buvo nužudytas žmogus. Vėlgi, mažai smagesnių dalykų būna televizijoje nei du vienas kitą perpratę žmonės ir protingi scenaristai, iš to galintis išpešti naudą, o tokių, tikiu, čia dar užsiliko.

2017 m. gegužės 9 d., antradienis

Twin Peaks. Antras sezonas. Double Play

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Atsimenat, kai pirmoje šio sezono pusėje kalbėjom apie vieną seriją, kurioje buvo sutvarkytos netikusios serialo istorijos? Iš tiesų jos ten nebuvo sutvarkytos, nes Maddy dar neišvažiavus iš miestelio pateko į žiaurią tragediją, o Josie tuomet irgi iki galo neatsisveikino, bet mintis man tada buvo nuostabi. Išmesti tai, kas kenkia serialui, ir palikti tik geriausias dalis yra rizika, kuria žaviuosi visada.

Šitoje serijoje tai yra pakartojama dar kartą, tik va dalykas tas, kad blogų elementų seriale yra prisikaupę tiek, kad principe sunkoka atrasti gerųjų. Bet vėlgi, pripažinti savo klaidas ir atsikratyti nereikalingų balastų yra nerealiai sveikintinas dalykas, kurį „Twin Peaks“ šioje serijoje daro su didesne energija nei matėm pastarosiomis serijomis, ir dėl to palieka šiokį tokį atsigavimo įspūdį.

Linksmiausiai ir gražiausiai užrišama yra brolių nesantaikos istorija, galėjusi pasibaigti tik vienu būdu (šiaip serialas būtų įgijęs visai kitokį atspalvį, jeigu Dveinas išties būtų nušovęs savo brolio našlę, nors nemanau, kad kas nors būtų pasiryžęs tiek rizikuoti). Dveinas galiausiai taip pat įsimyli moterį, kuri pakeri visus miestelio vyrus, su kuriais ji susitinka, ir atsiduria savo brolio pozicijoje, taip tarytum dar kartą parodydamas, kad jiedu yra vos ne tas pats žmogus, turintys tą patį likimą ir tas pačias moteris.

2017 m. gegužės 8 d., pirmadienis

Twin Peaks. Antras sezonas. Checkmate

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Kadangi „Twin Peaks“ perdėtai myli paraleles tarp veikėjų (ypač tarp jaunesnių ir vyresnių, tokių kaip Šelė ir Norma), turbūt nereikia nustebti, kad paralelė yra brėžiama ir tarp Džeimso bei jo dėdės Edo. Abu jie šioje serijoje gauna daugiau eterio nei yra pratę ir serialas visu gražumu parodo, dėl ko Džeimsas yra toks nuobodus veikėjas ir dėl ko Edas yra toks įdomus.

Jiedu yra panašūs vizualiai, kadangi abu turi daugmaž vieną emociją, balansuojančią tarp liūdesio ir erzulio. Edas, kaip išryškina ši serija, turi dėl ko suirzti. Kaip matėm pastaruoju metu, jo jausmai Normai ir Normos jausmai jam toli gražu nėra išblėsę – jie vienas kitą supranta net ne iš pusės žodžio, o tiesiog iš žvilgsnių, ir kai Edas parašo Normai, kad jiedu turi pasikalbėti, jokių diskusijų šia tema nėra.

Susitikę jie irgi daug nediskutuoja, tik Norma pasako velniškai gražius ir tvinpyksiškai perspaustus žodžius apie tai, kaip negali gyventi be Edo ir galvoja tik apie jį. Jiedu akivaizdžiai myli vienas kitą ir tarp šito serialo tragedijų jų istorija atrodo be galo nuoširdžiai.

2017 m. gegužės 5 d., penktadienis

Twin Peaks. Antras sezonas. The Black Widow

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Toks serialas kaip „Twin Peaks“ dėl savo stebėtinų istorijos pasakojimo sugebėjimų geba užsidirbti žiūrovų pagarbą, suteikiančią jam šiokią tokią atsargą. Kai kažkas jame nesiseka, žiūrovai atsimena ankstesnius laikus, kuomet sekėsi viskas, ir tada galbūt orientuojasi į ilgalaikę perspektyvą, kad va, žiūrėk, gal ilgainiui tikrai viskas bus gerai ir kol kas griebtis už galvos nereikia.

Kartais tai atsiperka. Pavyzdžiui, istorija apie Dveiną ir Dagį, du brolius, Tvin Pykse pasižyminčius savo peštynėmis ir nesutarimais, prasidėjo iš niekur nieko kaip istorija, kurią žiūrovai jau tarytum turėjo žinoti. Per porą serijų ji perėjo iš komiškos (broliai mušasi laidotuvių metu) iki pusiau draminės (Dveinas piktinasi, kad Dagis jo neklauso ir vėl veda) iki grynos dramos (Dveinas aprauda savo ką tik vedusį ir mirusį brolį).

Istorija, pradžioje menkai susijusi su visu likusiu serialu, ilgainiui užima svarbią vietą jame, įtraukdama tiek įdomią situaciją tiek ir kitus serialo veikėjus. Nors praėjusioje serijoje, kuomet Dveinas kalbėjo apie savo brolį vestuvių metu, jau buvo daugmaž aišku, kad tikros neapykantos tarp jų nėra, dabar visa tai yra išryškinama dar labiau, kuomet Dveinas negali pakęsti naujosios našlės ir mano, kad ji nužudė jo brolį. Visa Dveino tapatybė buvo surišta su Dagiu, nes visas miestelis juodu pažinojo kaip visad nesutariantį duetą, ir dabar akivaizdu, kad po brolio mirties Dveinas tiesiog negali rasti savo vietos.

2017 m. gegužės 4 d., ketvirtadienis

Twin Peaks. Antras sezonas. Masked Ball

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Džeimsas šioje serijoje važinėja su savo motociklu į tolį, dar kartą pabrėždamas savo netikslingumą, klajojimą be jokio apibrėžtumo ir net ir keistoms istorijoms netinkantį svajingumą. Nelabai aišku, į kokią konkrečiai vietą jis nukeliauja, bet jis jau yra nebe Tvin Pykse. Serialas iš miestelio ribų nebuvo išėjęs niekada; Gordonas šioje serijoje net ir išvykęs paskambina telefonu, o Kūperis pirmą kartą mums buvo parodytas tik tuomet, kai įvažiavo į Tvin Pyksą.

Man šita situacija reiškia pamatinį serialo išdavimą, velniškai greitai ieškant kažkokių vietovių ar istorijų, kurios galbūt atneštų kažką naujo į serialą, kuris ką tik buvo viename aukščiausių lygių televizijos istorijoje. Vietoje to gaunam Džeimsą, išvažiuojantį iš Tvin Pykso, susitinkantį keistą moterį, su ja nesubtiliai flirtuojantį ir paskui porą kartų rėžiantį monologus žiūrint kažkur į horizontą. Visa šita situacija atrodo kaip „Twin Peaks“ parodija, nesugebanti suprasti, kad serialo paslaptingumas kilo ne iš to, kad jis atrodė paslaptingai, o dėl to, kad jis ir buvo paslaptingas.

Dabar jis nebeturi paslapties, o kartu – ir centrinės temos, sulaikančios visą serialą kartu. Čia svarbu pasakyti, kad tikrai nemanau, jog šitam serialui yra būtina turėti paslaptį, net jeigu ji „Twin Peaks“ pavertė „Twin Peaks“; kai kažkoks kūrinys žiauriai pasiseka, kartais būna naudinga eiti visai į priešingą pusę, kad žiūrovai ar net patys kūrėjai nenorėtų jų lyginti. Tuo pačiu nemanau, kad Bobo tapatybės istorija būtinai buvo susijusi su kitomis siužeto linijomis, tiesiog serialas visad turėjo galimybę sugrįžti prie jos ir bent kelias istorijas surišti būtent su ja, taip tarytum sukčiaujant, nors iš tikro naudojantis sumaniomis idėjomis.

2017 m. gegužės 3 d., trečiadienis

Twin Peaks. Antras sezonas. Dispute Between Brothers

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Davidas Lynchas 1990 metais išgyveno geriausius savo laikus, pilnai prasimušęs į meinstrymą su „Twin Peaks“ ir su filmu „Wild at Heart“ (kuris vis dar yra svaiginantis; Nicolas Cage‘as, dainuojantis Elvio dainas tarp prievartavimų ir psichozių, yra kažkas tokio) laimėjęs pagrindinį Kanų prizą, kas šiaip yra neįtikėtina, nes vis dar sunku suprasti, kokiu būdu šitie du kūriniai kada nors galėjo būti nuoširdžiai populiarūs, bet Lyncho tokių dalykų geriau neklausti, nes tiesaus atsakymo jis jums neduos.

Kad ir kaip ten bebūtų, du dideli projektai reiškė ir didelį užimtumą, ir dėl „Wild at Heart“ Lynchas praleido didelę antro „Twin Peaks“ sezono dalį. Yra istorijų, kaip ir kodėl Lynchas atrinko režisierius ir scenaristus šiam sezonui, tačiau aišku yra tai, kad jis šituo sezonu nebuvo patenkintas, ypač jeigu kalbėsime apie praėjusią seriją. Mes matėm, kaip įspūdingai, žiauriai ir plikai jis susitvarkė su Bobo tapatybės atskleidimu ir jo tragiškumo pateikimu, todėl neturėtų per daug nustebinti faktas, kad Lynchui nepatiko Lelando atgailavimas ir savotiškas atleidimas jam, visas baisybes nurašant į Bobo sąskaitą. Lynchui atrodė, kad tai yra pernelyg lengvas išsisukimas iš moraliai sudėtingos situacijos. Ir nors Lelando mirties scena man yra nuostabi ir išliekanti pačiame viršuje „Twin Peaks“ sukurtų stebuklų, turiu pripažinti, kad tame išties yra tiesos ir serialo nenoras tvarkytis su ypač rimtomis pasekmėmis yra mažų mažiausiai keistas.

Žinant tai, jog šiam sezonui didelę įtaką turėjo serialą rodžiusi ABC televizija – jie palaužė Lynchą ir Frostą, kad šie greičiau atskleistų Loros žudiką, - turbūt nenuostabu, kad jie norėjo ir švelnesnio serialo tono tam, kad išlaikytų po truputį smunkančius reitingus. Natūralu, kad laikais, kuomet televizija buvo kuriama pagal vadovėlį ir dramine prasme joje kažko rizikingo nebuvo labai ilgai (ką aš žinau, gal nuo kokių „The Twilight Zone“ laikų), norėta atsargumo ir atvirai kalbėti apie tėvo prievartautą ir nužudytą dukrą yra kiek per drąsu.

2017 m. gegužės 2 d., antradienis

Twin Peaks. Antras sezonas. Arbitrary Law

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Kai „Twin Peaks“ žiūrovams pagaliau atskleidė, kas yra Loros žudikas, buvo tik laiko klausimas, kada jo tapatybę išsiaiškins ir Kūperis su pagalbininkais. Turbūt būtų buvę naivu tikėtis, kad tai truks visą likusį sezoną, kadangi serialas visad pasižymėjo nenoru tempti paslaptis, o tos, kurios buvo tempiamos, buvo pateikiamos įdomiai ir naujai, ką šioje situacijoje ilgą laiką daryti būtų buvę išties sunku. Dėl to serialas neužsižaidžia ir jau antroje serijoje po didžiojo atskleidimo leidžia Kūperiui ir draugams sugauti Lelandą, kol šis dar ko nors nenužudė.

Turiu pasakyti, kad toks serialo sprendimas man pačiam atrodo išties protingas, galbūt net užbėgantis žiūrovams už akių – galima tikėtis, kad serialas leis pagauti Lelandą, tik čia viskas vyko pakankamai greitai – ir tuo pačiu veikiantis logiškai per veikėjus, tokiu būdu išnaudodamas visas geriausias savo savybes.

Smulkus, tačiau svarbus praėjusios serijos momentas buvo tuomet, kai Trumenas nusprendė nebetikėti Kūperiu ir jo mistinėmis istorijomis ir remtis tik grynais įrodymais, leidusiais uždaryti Beną į kalėjimą. Praėjusios serijos pabaigoje atrastas Maddy kūnas šią teoriją išmetė visiems iš galvų: tikslios chronologijos nežinau ir Benas gal ir teoriškai galėjo nužudyti Maddy, nors panašu, kad tai visiems pasėja savotiškas abejones, kad viskas yra pernelyg patogu ir aišku.

2017 m. gegužės 1 d., pirmadienis

Twin Peaks. Antras sezonas. Drive with a Dead Girl

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Kai serialas, kuris išgarsėjo dėl savo paslapčių ir mistikos, žiūrovams pagaliau suteikia visą informaciją ir daugiau nebesislepia, iš kūrėjų pusės tai yra ypač rizikingas sprendimas. Ką „Twin Peaks“ gali padaryti tuomet, kai visi pagaliau žino, jog Lelandas yra Bobas, o Bobas yra Loros žudikas? Loros nužudymas juk buvo pagrindinis žiūrovus įtraukęs dalykas, o jos žudiko paieškos tuos žiūrovus išlaikė su serialu, tai būtų kaip ir logiška, kad susidomėjimas serialu išblėstų. Ilgainiui taip gal ir bus, bet dar teks šiek tiek palaukti.

Šioje serijoje paaiškėja, kad „Twin Peaks“ kabinasi į vienintelį likusį didesnį kabliuką: Lelando kaip žudiko sugavimą. Ir tai yra daroma būdu, kuris pats iš savęs kelia klausimų ir intrigų, ir bent kuriam laikui išlaiko santykinai aukštą paslapčių ir įdomumo lygį. Serialas čia jau nesislepia ir, balansuodamas ant subtilumo ribos (šiaip ją netgi peržengdamas) žiūrovams ne vieną kartą primena, kad taip, Lelandas yra Bobas ir jeigu to dar nesuprato, pažiūrėkit į jį veidrodyje (Lelandui kažkodėl labai patinka žiūrėti į veidrodžius, kas yra kaip vampyriškumo priešingybė, o užuominų apie vampyrus šitam sezone matau turbūt daugiau, nei jų išties yra).

Serija man įdomi tuo, kad Lelandas (ar Bobas, bet nesimaišymo vardan toliau jį vadinsiu Lelandu) tarytum siekia būti pagautas ar bent jau nori gauti kuo daugiau adrenalino žinodamas, kad nuolat rizikuoja kalbėdamas su šerifu ir Kūperiu, nes gali pernelyg išsiduoti. Tačiau Lelandas pasitelkia puolimą kaip gynybinę taktiką ir nuolat eina į konfrontacijas su teisėsauga bendrai ir Kūperiu konkrečiai.

2017 m. balandžio 29 d., šeštadienis

Twin Peaks. Antras sezonas. Lonely Souls

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Nuo pirmų serijos minučių galima suprasti, kad ji yra ypatinga. Jau pirmieji kadrai dvelkia ramumu ir pasitikėjimu savimi, kai penki pareigūnai ir viena dvasia, įsikūnijusi vienarankiame vyre – juk žinot kaip būna – ramiai sau stovi gerdami kavą, net jeigu ką tik gavo svarbiausią informaciją per visą serialą. „Twin Peaks“ visad vienu iš prioritetų laikydavo kavą ir spurgas, tik net ir čia sunku patikėti, kad tai jiems išties svarbiau nei Bobo gaudymas.

Lengviausias atsakymas, dėl ko ši serija yra tokia ypatinga, slypi dar iki šių kadrų – kai ekrane pasirodo žodžiai, kad seriją režisavo Davidas Lynchas, viskas atsistoja į savo vietas. Mes atsiduriam patikimo žmogaus rankose, žmogaus, kuris ir sugalvojo visą šitą beprotybę ir praėjusioje serijoje grįžo kaip aktorius, o dabar dar ir kaip režisierius. Tai yra pirmoji jo režisuota serija po kurio laiko (paskutinė buvo antroji šito sezono serija) ir jis į režisieriaus kėdę sugrįš tik sezono pabaigoje, todėl gerbkit ir saugokit šią akimirką.

Galiu jums iš karto pasakyti tai, kad šią seriją atsiminiau kaip mano mylimiausią visame seriale, nors galvoje man rimčiau buvo užstrigusios tik paskutinės jos minutės, dėl ko savęs nekaltinu, nes tos minutės yra kažkas tokio. Tik dabar suprantu, kad mano meilė serijai pasiteisino – ji yra nuostabi visu kuo.

2017 m. balandžio 27 d., ketvirtadienis

Twin Peaks. Antras sezonas. Demons

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Ponai ir ponios, susipažinkite su Gordonu. Neprigirdinčiu, savimi užtikrintu, juokingu Kūperio bosu, viską suprantančiu dviem sekundėmis vėliau nei pats Kūperis. Jis atvyksta į Tvin Pyksą nesistebėdamas miesteliu ir iškart įsilieja į jo aplinką. Ir kaip gali neįsilieti, jeigu jis yra garsiai rėkiantis ir kitų negirdintis, bet įsivaizduojantis, kad gali nuskaityti jų lūpas, FTB agentas, mylintis paslaptis, tačiau jas garsiai išsakantis visiems aplinkiniams?

Ir dar jį vaidina Davidas Lynchas, kas yra visai svarbi smulkmena.

Gordono atvykimas į Tvin Pyksą pažymi ne tik naują komedijos šaltinį, kuris ilgainiui taps (ir šiaip jau tapo) mano mylimiausiu veikėju seriale, tačiau ir savotišką naują pradžią, naują serialo pagreitį ir elgesį su savo istorijomis taip, kaip anksčiau dar nebuvom matę.

Pradėti galima jau nuo to, kad „Twin Peaks“ savotiškai pripažįsta savo klaidas ir skuba užbaigti tas istorijas, kurios buvo šiek tiek ne to lygio, kad būtų šitam seriale. Pavyzdžiui, Maddy, Donos ir Džeimso trejetas yra gal ir neblogas sumanymas žiūrint per Loros prizmę – visi jie vienaip ar kitaip su ja susiję, ir kai serialas atsigręždavo į trejetą nagrinėjant jų santykį su Lora (į Donos norą tapti savo drauge ar Džeimso kaltę, kad jis išdavė Lorą), viskas būdavo gerai.

2017 m. balandžio 26 d., trečiadienis

Twin Peaks. Antras sezonas. The Orchid's Curse

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Atrodo, kad absurdas šitame seriale jau neturėtų manęs stebinti. Bet va teismas Tvin Pykso miestelyje vyksta pusiau tvarte, pusiau užeigoje, ir dar kartą nustembi iš naujo.

„Twin Peaks“ kontrastai visad yra stebinantys ir šitas nėra išimtis, kuomet ypač rimtos temos – teismai dėl rimtų nusikaltimų – yra nagrinėjamos išskirtinai nerimtoje aplinkoje. Pirmasis iš dviejų posėdžių yra susijęs su Lelandu ir šioje vietoje dar kartą galima pamatyti, kaip miestelio gyventojai bando ignoruoti realybę. Panašiai kaip ir Lora yra laikoma angeliška būtybe, nors prieš jos šventumą serialas jau yra pateikęs begalę įrodymų, taip ir apie Lelandą visi stengiasi kalbėti kuo gražiau, tarytum tikėdamiesi, kad tas mandagumas panaikins kaltinimus ar parodys, kad Lelandas iš tiesų nėra žudikas.

Tuo tarpu pats Lelandas yra ramiausias ir realybę aiškiau nei kiti veikėjai priimantis žmogus, teisme ginantis pats save ir nors tiesiogiai neprisipažinęs dėl nusikaltimo, nesiverčiantis per galvą įrodyti, kad jis to nepadarė. „Twin Peaks“ pasaulyje jis visad buvo bene labiausiai nuo realybės atitolęs veikėjas, šokantis ir dainuojantis kai jam liūdna ar verkiantis iš džiaugsmo, tačiau šioje istorijoje jis yra rimtas ir priimantis realybę, tarytum laukęs, kol į jo pusę bus mestas rimtesnis iššūkis ir gavęs progą įrodyti, kad jis yra žemiškiausias ir rimčiausias žmogus savo aplinkoje.

2017 m. balandžio 25 d., antradienis

Twin Peaks. Antras sezonas. Laura's Secret Diary

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Dvi šios serijos istorijos yra tarytum nužengusios iš komedijų serialų klasikos, kai kokiame penktame sezone scenaristai jau neranda ką rašyti ir nusprendžia eiti prie banaliausių siužeto linijų. Viena tokių istorijų yra į Tvin Pyksą atvykstantis paslaptingas kritikas, kurio atvykimui ruošiasi visi miestelio verslai (kurių, mano žiniomis, yra du). Kita istorija yra susijusi su nerangiuoju Endžiu ir jo bandymu nunešti mėginį dar vienam vaisingumo ištyrimui.

Tai, kas skiria tokias istorijas nuo tokių pačių paprastose komedijose, yra tai, kas skiria gerus serialus nuo eilinių: veikėjai ir pasitikėjimas savo jėgomis, ką šioje serijoje galima pamatyti dar kartą.

Veikėjų prasme šioje serijoje blizga Normos ir Henko istorija. Jųdviejų santykiai yra viena neaiškiausių šio sezono detalių ir šiaip net sunku pasakyti, ar patys kūrėjai tuos santykius iki galo pažinojo. Ilgai trukę pasakojimai, kaip Norma kentėjo nuo savo vyro ir kaip tikroji jos meilė yra Edas, nėra paaiškinama dar vienu jų suartėjimu vien per tai, kad Edas dabar privalo rūpintis savo šiek tiek išprotėjusia žmona. Galbūt Normai reikia šilumos, galbūt ji negali gyventi be Henko, bet vienas dalykas šioje serijoje aiškus: jie vėl atnaujino savo santykius.

2017 m. balandžio 24 d., pirmadienis

Twin Peaks. Antras sezonas. The Man Behind the Glass

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Antrasis „Twin Peaks“ sezonas nuo pirmojo skyrėsi daug kuo. Nors kai kurie skirtumai dar stipriai išryškės, vienas dalykas šioje vietoje svarbus: Davidas Lynchas po pirmojo sezono nuo serialo atsitraukė turbūt svarbiau nei reikėjo. Markas Frostas, kuris buvo atsakingas už serialo siužetą ir bendrą istoriją, buvo kur kas labiau įsitraukęs į darbą, nors ne paslaptis, kad jiedu dažniausiai bendradarbiaudavo ir Lyncho su Frostu duetas buvo pagrindinė pirmojo serialo sėkmės priežastis.

Galbūt dėl to, kad taip yra, o gal todėl, kad noriu tai pastebėti, tačiau jau šioje serijoje man labiau nei kitur akį rėžė subtilumo trūkumas, kuriuo serialo ankstesnėse serijose tiesiog nebuvo galima apkaltinti. Šiaip taisyklė yra paprasta: jei veikėjas į kapines ateina tam, kad mirusiam žmogui garsiai išsakytų savo mintis, kurias žiūrovai ir šiaip matė veiksmais, kažkas yra ne taip.

Kai Dona prie Loros kapo kalba apie tai, kaip norėjo ir tebenori būti panaši į Lorą, paviršutiniškumo yra užtektinai. Donos transformacija šiame sezone ir šiaip buvo drastiška, kai ji iš pusiau ramios merginos tapo šiek tiek išprotėjusia, šiek tiek nekontroliuojama, ir bent šiek tiek darančia tai pernelyg akivaizdžiai, kad kas nors patikėtų, jog ji tai daro nuoširdžiai.

Praėjusioje ir šioje serijoje jos noras tapti Lora buvo plėtojamas ir toliau, šįkart siekiant susitikti su Haroldu – žmogumi, kuriam Lora atveždavo jo maistą, nes šis negalėjo palikti namų. Jis šiek tiek gąsdina Doną, bet iš dalies yra panašus ir į daugelį Tvin Pykso žmonių – kiek per daug įsitraukęs į vieną dalyką, kuris normaliame pasaulyje jį paverstų bepročiu, bet šitame kontekste serialas ar aplinkiniai jį bando suprasti. Esu įsitikinęs, kad yra kažkokia metafora jo gėlių auginimui ir bendram serialo kontekstui, nors paliksiu tai kitam kartui.

2017 m. balandžio 21 d., penktadienis

Twin Peaks. Antras sezonas. Coma

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Kai šioje serijoje Bobio tėvas – majoras Brigsas – susitinka su Log Lady, „Twin Peaks“ tarytum giriasi didžiausiu savo koziriu: serialas pirmajame sezone sunkiai dirbo per kelias scenas sukurdamas vis naują ir vis unikalesnį veikėją, ir dabar jų čia yra visa gausybė. „Twin Peaks“ dabar turi galimybę tapti serialu, kurio visa istorija yra tik vienų įdomių veikėjų bendravimas su kitais ir nemanau, kad žiūrovai tam stipriai prieštarautų. Tik „Twin Peaks“ kūrėjai yra protingesni ir toliau laikosi savo principų. Jie čia tik pasigiria turintys tokį veikėjų arsenalą ir ne vien dėl to, kad gali, o dėl to, jog šitas dalykas yra velniškai svarbus serialui.

Šiaip šitie du visiškai skirtingi žmonės – savo pragmatizmu ir šaltumu pagarsėjęs Brigsas bei simbolizmą išpažįstanti ir su realiu pasauliu mažai kontaktuojanti Log Lady – juk galėtų gyventi visą gyvenimą nesusitikdami. Vietoje to Log Lady majorui išverčia savo pliauskos žinią, kad šis turi perduoti kažkokią žinutę, ir akivaizdu, kad majoras šioje vietoje supranta daugiau nei žiūrovai. Kas yra dar nuostabiau yra tai, jog bent jau aš natūraliai tikėjausi jųdviejų priešpriešos, tačiau jiedu susikalba žymiai geriau nei su moterimi anuomet susikalbėjo Kūperis – majoras nesijaučia nepatogiai prašydamas, kad ji išverstų savo pliauskos mintis, ir tokiu būdu abu jie gauna tai, ko norėjo.

Kaip paaiškėja, majoras žinią privalo perduoti Kūperiui. Šiam jis atskleidžia, kad užsiima kosmoso stebėjimu ir kitų civilizacijų ieškojimu, o tą pačią naktį, kai buvo pašautas Kūperis, jo stotis gavo dvi aiškias žinutes tarp didelio triukšmo: „The owls are not what they seem“ ir „Cooper“. Pirmąjį sakinį šio sezono premjeroje girdėjom iš milžino; antrasis lyg ir yra agento vardas. Keistas sutapimas, taip sakant.


2017 m. balandžio 20 d., ketvirtadienis

Twin Peaks. Antras sezonas. May the Giant Be with You

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Angelo Badalamenti, kurio nuostabioji „Twin Peaks“ muzika vaidenasi sapnuose ir sudaro maždaug ketvirtadalį šito serialo nuostabumo (procentaliai Lyncho režisūra lemia 50 procentų serialo sėkmės, Marko Frosto scenarijai ir Badalamenti muzika – po 25 procentus; proporcijos apskaičiuotos moksliškai), yra papasakojęs istoriją, įkūnijančią šitą serialą ir parodančią smulkią ir įdomią Davido Lyncho darbo dalį. Kai Badalamenti kūrė serialo, konkrečiai – Loros Palmer muziką, Lynchas kiekvieną kartą gavęs naują versiją prašydavo kompozitoriaus, kad šis grotų dar ir dar lėčiau. Tol, kol Badalamenti nelabai suprato, iš kur gali atsirasti tas lėtumas, bet Davidas Lynchas tai iš jo ištraukė ir va dabar jūs laukiat kito akordo su įtampa ir plačia šypsena. Tarp daugybės nuostabių „Twin Peaks“ elementų sunkoka atpažinti, koks išties lėtas yra šitas serialas, nors muzika tai išduoda geriausiai.

Dabar įsivaizduokit, kad gyvenat dešimto dešimtmečio pradžioj, kartu su nuo devinto dešimtmečio užsilikusiais keistais plaukų stiliais, per dideliais rūbais ir telefonais, kurių numerius reikėdavo sukinėti ir melstis, kad nereiktų skambint žmoguj, kurio numeryje yra 0. Įsivaizdavot? Gerai.

1990 metų gegužę pasibaigė pirmasis „Twin Peaks“ sezonas, kuris visas buvo nufilmuotas be jokių pašalinių žmonių įsikišimo ir paduotas nieko nenutuokiančiai auditorijai, kuri iš jaunų gražių žmonių padarė žvaigždes, o Davidą Lynchą dar kartą pavertė legenda. Ir po septynių ar aštuonių (priklauso nuo skaičiavimo) tobulų pirmo sezono serijų jūs turit laukti keturis mėnesius iki serialo sugrįžimo.

Ir tada serialas, prieš keturis mėnesius pašovęs įdomiausią ir svarbiausią savo veikėją, grįžta su klaikiai, skausmingai lėta scena, kurioje leisgyvis Kūperis maloniai šnekasi su lėtai, lėtai judančiu kambarių prižiūrėtoju, o vėliau kalba apie mistinius dalykus su neaišku iš kur atsiradusiu milžinu. Pažiūrėjau į laikrodį – senis išeina po penkių minučių eterio, pati scena po milžino išnykimo baigiasi praėjus aštuonioms minutėms nuo pirmų naujo sezono kadrų.

Sveiki sugrįžę.


2017 m. balandžio 19 d., trečiadienis

Twin Peaks. Pirmas sezonas. The Last Evening

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Pagalvojau tokį visai natūralų ir logišką dalyką: ar Davidas Lynchas buvo narkomanas? Sakysit, kad gal klausimas yra pernelyg besikišantis į kito žmogaus gyvenimą ar tiesiog jį pernelyg analizuojantis, ir sužinoti tikrosios Lyncho lynchiškumo priežasties juk niekas nenori (arba nori, bet bijo, kad gavus atsakymą ta paslaptis sugadins visus su Lynchu susijusius potyrius). Aš pats šitą klausimą suvokiu kaip natūralų, nes visi Lyncho filmai yra pagarsėję kaip tokie, kurių neapsvaigę žmonės turbūt iki galo nesupras, tai lyg ir logiška, kad tokį dalyką turėjo sukurti apsvaigęs žmogus.

Teoriškai šitos informacijos neradau daug (Lynchas kažkur užsimena apie žolės rūkymą jaunystėje, kas jam pačiam atrodo kaip stebuklas, tai tebūnie), bet po paskutinės pirmo „Twin Peaks“ sezono serijos supratau, kad vieną su narkotikais susijusį elementą Lynchas ir visą serialo komanda supranta kaip nuluptą. „Twin Peaks“ yra pripildytas nuo priklausomybės kenčiančių žmonių ir tai yra išnaudojama įvairiapusiškai.

Aišku, kaip jau įprasta šitam seriale, priklausomybės čia yra ne tiek fizinės, kiek emocinės ar žmogiškosios. Veikėjai yra priklausomi nuo santykių ir vieni nuo kitų, ir kuo labiau jie bando pabėgti, tuo stipriau yra įtraukiami atgal.

2017 m. balandžio 18 d., antradienis

Twin Peaks. Pirmas sezonas. Realization Time

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Nors „Twin Peaks“ yra laikomas dešimto dešimtmečio televizijos bumą pradėjusiu serialu, niekas nesugebėtų įtikinamai ginčytis, kad jis nėra nužengęs iš devinto dešimtmečio kino. Ir ne vien dėl to, kad tai išduoda didžiuliai sijonai, odinės striukytės ir velniai žino į kiek pusių išsimėtę plaukai. Labiau nei bet kas kitas, iš 1980s nužengusią atmosferą šitam seriale išduoda jaunimo idealizavimas.

Devintam dešimtmetyje buvo sukurti visi filmai, kurie iki šiol yra jaunimo idealai. Baby boomerių karta, turėjusi daugiau pinigų ir laiko nei galėjo sunaudoti, būriais eidavo į kinus ir žiūrėdavo, kaip jų bendraamžiai paaugliai maištaudavo ir imdavo kontrolę į savo rankas. Nuo atgijusio „Saturday Night Live“, mokinusio nepasikliauti niekuo, kam yra daugiau nei 30 metų, iki tokių filmų kaip „16 Candles“ ar mano akis vis dar kraujuoti verčiančio „The Breakfast Club“, jaunimas buvo idealizuojamas labiau nei bet kada anksčiau.

„Twin Peaks“ tą tradiciją tęsia. Nors pagrindinis veikėjas čia yra, kaip ir įprasta to laikmečio televizijai, pusamžis baltaodis vyras (net jeigu Kūperio tradiciniu protagonistu nepavadinsi), serialas daugiau laiko skiria ne jam, o beveik mokyklą baigusiems paaugliams. Jie į istoriją yra įvedami kaip nužudytosios Loros draugai ar bendraamžiai, tačiau tai yra labiau pretekstas papasakoti istoriją būtent apie juos.

2017 m. balandžio 17 d., pirmadienis

Twin Peaks. Pirmas sezonas. Cooper's Dreams

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Kadangi jūs esat vieni iš nedaugelio žmonių, kurie yra atradę šitą blogą, turbūt natūralu tikėtis, kad televizija domitės labiau nei vidutinis žmogus ir jos istoriją kažkiek žinot. Kažkiek papasakosiu vis tiek.

Jeigu nežiūrit serialų, sukurtų anksčiau nei, tarkim, 1995 metai, televizija atrodė visiškai kitaip, pripildyta šimtų procedūrinių serialų per tuos pačius tris kanalus. Reitingai buvo didžiausi, kokie tik gali būti, labiau dėl to, kad žmonės neturėjo kitų pramogų nei dėl to, kad serialai buvo tobuli.

Televizija kartu buvo konservatyvumo garantas. Ten viskas buvo vienodai, viskas keisdavosi maždaug dešimčia metų vėliau nei gyvenime. Kinas buvo kur kas labiau pažengęs – jau po kokio aštunto dešimtmečio, po Roberto Altmano ar, tarkim, Woody Alleno filmų moterys jau buvo suprantamos kaip atskiri žmonės, ne kaip romantinis vyrų objektas ar šiaip dėl vaizdo įkišti sutvėrimai.

Televizijoje situacija buvo kitokia. Situacijų komedijų apie moteris buvo nemažai – nedaug serialų, kurie istorijoje buvo populiaresni už „I Love Lucy“ ar „Mary Tyler Moore Show“, - bet tos moterys buvo kažkokios vienodos, tarytum suteikdavusios džiaugsmo vyrams, kad jos yra savarankiškos, net jeigu gryno moteriškumo ar sentimentalumo į ekranus buvo įleidžiama stipriai atskiedus.

2017 m. balandžio 14 d., penktadienis

Twin Peaks. Pirmas sezonas. The One-Armed Man

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Pasakyti, ar „Twin Peaks“ pasaulyje egzistuoja geriečiai ir blogiečiai, nėra sunku. Yra serialų (ir dramų, tokių kaip „The West Wing“, ir komedijų, tokių kaip „Parks and Recreation“), kuriuose tiesioginių blogiečių ar antagonistų nėra – veikėjai turi labiau perlipti per save nei per kitus žmones.

„Twin Peaks“ turi blogiečius. Serialas, kurio pagrindinė istorija sukasi apie jaunos merginos žmogžudystę, negali pasakoti vien apie taiką ir ramybę. Tokie žmonės kaip savo žmoną mušantis Leo, brolio žmonai kenkianti Catherine ar su neaiškiais žmonėmis susidedantis Bobis yra nemalonūs veikėjai, į kuriuos serialas nukreipia žiūrovų pyktį.

Ir net jeigu nėra nieko nuostabaus, kad blogiečių čia yra apsčiai, tai, kaip „Twin Peaks“ skirsto geruosius ir bloguosius veikėjus, yra įdomiausia šios istorijos dalis. Veikėjų veiksmai čia yra išties svarbūs, tačiau kur kas svarbiau yra tai, kokiomis savybėmis jie pasižymi, ir būtent tos savybės geriausiai parodo, kuriuos žmones reikia palaikyti.

2017 m. balandžio 13 d., ketvirtadienis

Twin Peaks. Pirmas sezonas. Rest in Pain

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Per pirmąsias tris serijas „Twin Peaks“ savo istoriją kūrė įdomiai, kuomet Kūperis buvo pateikiamas kaip entuziastingas ir visą pasaulį suprantantis agentas, o Tvin Pykso gyventojai buvo tie naivūs ir į visas negandas jautriai reaguojantys žmonės. Nors tai sukuria natūralią priešpriešą, kurios užtektų dar ne vienos serijos sukūrimui, scenaristai čia neužmiega ir jau ketvirtojoje serijoje Kūperį ir Tvin Pykso gyventojus pastato į priešingas sau pozicijas.

Einant į šią seriją svarbiausias klausimas neabejotinai buvo susijęs su Kūperio sapnu. Nors pats sapnas sukėlė daugybę paslapčių dėl savo tikrumo ir pranašiškumo, svarbiausias jo rezultatas buvo vienas – kas yra žudikas, kurį Kūperis teigė išsiaiškinęs sapno metu?

Kaip jam ir pridera, kitą dieną agentas žudiko vardą jau yra pamiršęs, nors seriale tai veikia labiau kaip komedijos nei trilerio elementas, kadangi šerifas ir Liusė nuoširdžiai gailisi, kad Kūperis nežino žudiko vardo. Tai jam, panašu, lygiai taip pat nesukelia problemų ir vyras toliau tęsia bylą, net ir žinodamas, kad atsakymą (nesvarbu, teisingas jis ar ne) turėjo.

2017 m. balandžio 12 d., trečiadienis

Twin Peaks. Pirmas sezonas. Zen, or the Skill to Catch a Killer

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Jeigu ką tik pažiūrėjote trečią „Twin Peaks“ seriją, tikėtina, kad jūsų galva dabar yra pilna klausimų. Ką reiškė tas sapnas pabaigoje, kas buvo tie žmonės Kūperio vaizdiniuose ir kodėl visa tai atrodė beigi skambėjo taip keistai?

Klausimų išties daug, todėl pakalbam apie „Twin Peaks“ muziką.

Jau esu minėjęs, kad Angelo Badalamenti muzika yra bent jau trejete svarbiausių dalykų, kuriuos pasauliui suteikė „Twin Peaks“ (be, sakyčiau, agento Kūperio ir Laros Flynn Boyle, bet čia tik mano nuomonė). Televizijoje muzikine prasme labiau išsilavinusio serialo ir tokio, kuriam muzika turėtų tokią didelę reikšmę, tikrai nėra. Panašiai atpažįstamos yra gal nebent „The Twilight Zone“ ir „Lost“ melodijos, irgi, kaip bebūtų keista, susijusios su antgamtiškus dalykus rodančiais serialais.

„Twin Peaks“ į savo muzikinę oazę įneša pirmosiomis sekundėmis. Serialo pradžia, kurioje svajingai rodomi Tvin Pykso vaizdai, tokie kaip kriokliai ir medžio kirtimas, yra lydima ramios muzikos, kurios žanro lyg ir negalima atspėti, nors tokiu savo neaiškumu ji įtraukia kaipmat.

2017 m. balandžio 11 d., antradienis

Twin Peaks. Pirmas sezonas. Traces to Nowhere

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Viena žymiausių istorijų apie „Twin Peaks“ filmavimą yra susijusi su Žudiku Bobu.

Tikėtina, kad kai jį vienai akimirkai pirmą kartą pamatėte pirmojoje serijoje ir kiek aiškiau – šioje, išsigandote. Davidas Lynchas tai puikiai žino. Bobą vaidinęs Frankas Silva nėra aktorius, o pats Bobas nebuvo sugalvotas iki serialo filmavimo pradžios.

Silva buvo atsakingas už dekoracijas filmavimo aikštelėje ir prieš vienos scenos filmavimą skubėjo baigti savo darbą, nespėjo ir pasislėpė kažkur, kur jo nematė kamera. Tačiau kamera matė veidrodį, kuriame atsispindėjo pats Silva, ir Davidas Lynchas pasakė, kad šitą žmogų reikia kokiu nors būdu atgrūsti į ekraną.

Toks sprendimas kitokiame seriale būtų sutiktas su pasipriešinimu ar daugybe klausimų – vaidmenį paskirti vidutinio amžiaus vyrui, niekad nebuvusiam prieš kamerą, yra rizikinga. Panašiai reagavo ir šita filmavimo grupė,  tik skirtumas tarp jos ir kitų yra tas, kad Lyncho keistumais visi pasitiki. Ir net jeigu jump scares yra viena labiausiai nuvalkiotų gąsdinimo taktikų, muzika, netikėtumas ir Franko Silva išraiška garantuoja rimtą diskomfortą.

Šitą istoriją papasakojau šiaip, kad būtumėt geriau susipažinę su „Twin Peaks“ užkulisiais. Ir visgi tai, ką reprezentuoja Bobas (nors neįsivaizduoju, kada mes išgirsim jo vardą pačiame seriale), yra svarbu. Nežinau, kiek televizijoje yra serialų, kurie vienoje serijoje gali sutalpinti tiek daug žanrų ir pristatyti juos ne kapotai, o su gražiais perėjimais, visiškai natūraliai ir nepaverčiant to paprastu gebėjimų demonstravimu.

2017 m. balandžio 10 d., pirmadienis

Twin Peaks. Pirmas sezonas. Pilot

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Agentas Deilas Kūperis pirmojoje „Twin Peaks“ serijoje pirmą kartą pasirodo praėjus 36 minutėms. Žymiausias šio serialo ir vienas garsiausių visos televizijos veikėjų iki to laiko net nėra paminimas, net jeigu likusiose 29 serialo serijose jis neabejotinai bus kiekvienos jų centre.

Ir tai yra teisinga, kadangi serialas yra ir bus ne apie jį, o apie Tvin Pykso miestelį ir jo gyventojus.

Atrodytų logiška, juolab kad ir serialo pavadinimas lyg ir sufleruoja panašų atsakymą. Ir visgi tą pačią sekundę, kai galvosite, kad perpratote „Twin Peaks“ logiką, nukentėsite tragiškai.

Vienintelis žmogus, kuriam bus skiriama daugiau dėmesio šiame seriale nei Kūperiui, yra Lora Palmer – mergina, kurios kūnas yra atrandamas praėjus kelioms pirmosios serijos minutėms. „Twin Peaks“ bus apie Lorą Palmer, net jeigu ją gyvą pamatysite vos kelis kartus.

Kitaip sakant, sveiki atvykę į Tvin Pyksą.

2017 m. balandžio 9 d., sekmadienis

Kava ir pyragai


Kai gegužės 21 dieną pasirodys pirmoji naujo „Twin Peaks“ sezono serija, tai bus pirmasis vaidybinis Davido Lyncho projektas po 15 metų pertraukos. Kad nepasirodytų per mažai, jis režisuos ir visas 18 naujųjų serijų.

Aš pats nuo rašymo pastaruoju metu atitrūkau labiau nei būčiau norėjęs ir suprantu, kad man tai į gerą neišėjo. Todėl galvodamas, kad Lynchas turi kažkokią paslaptį ir kad yra priežastis, dėl ko jis po tokios ilgos pertraukos nusprendė pasinerti į tokį kūrybinį maratoną, aš pabandysiu kažką panašaus: iki naujo „Twin Peaks“ sezono pradžios apžvelgsiu kiekvieną originaliojo serialo seriją beigi vieną vienintelį filmą.

(Ar aš ką tik palyginau save su vienu didžiausių kino kūrėjų istorijoje? Geras klausimas.)

„Twin Peaks“ vienokiu ar kitokiu atveju prieš naująsias serijas peržiūrėti reikia, nes unikalumo prasme jam lygių nėra. Sunku sakyti, kad originalusis serialas pakeitė televiziją – jis buvo vienintelis toks ir net jeigu kažkas bandė jį kopijuoti, viskas pasibaigdavo arba nesėkme, arba kūriniu, kuris į Lyncho ir Marko Frosto projektą nebuvo panašus nei iš tolo. Televizijoje buvo tik vienas tvinpyksas ir su tuo visi jau susitaikė. Jūs tik pagalvokit: koks serialas pažadėjo grįžti po 25 metų pertraukos ir, žinot, grįžo? Tai va.

Tikiuosi, kad rašymas apie „Twin Peaks“, kaip kad dariau su „Dingusiais“, „Breaking Bad“ ir „Sopranais“, man pačiam suteiks geresnį serialo supratimą ir paaiškins, kokiu būdu tas keistas kūrinys yra toks įtraukiantis ir sukeliantis visus įmanomus fizinius, psichologinius ir tarpinius jausmus. Kūrinių analizavimas kartais atrodo kaip pavojingas dalykas, kai rizikuoji sugriauti magiją, tačiau dar nesu matęs gero serialo ar filmo, apie kurį bandydamas daugiau galvoti sugebėjau sugadinti savo potyrį. Dažniausiai tas potyris tampa dar smagesnis ir gilesnis, ir net neabejoju, kad „Twin Peaks“ atveju būtent taip ir bus.

Tikiuosi, kad kaip ir ankstesnių serialų atvejų, taip ir šįkart prie manęs prisijungsit ir jūs, nesvarbu, matėt „Twin Peaks“ ar ne. Šito serialo niekad nebus per daug.

Apžvalgose kalbėsiu tik apie tai, kas vyksta dabar ir vyko praeityje; į ateitį nežiūrėsiu ir dėl saugumo, ir dėl to, kad patį serialą nuo pradžios iki pabaigos mačiau prieš kurį laiką ir kai kurių detalių net norėdamas neatsiminčiau. Tikėtina, kad ir man pačiam ne vienas dalykas bus visiškai naujas.

Tvarkaraštis kol kas skamba paprastai, nors baimę kelia: penkios serijos per savaitę, nuo pirmadienio iki penktadienio. Tikslaus laiko nepasakysiu, nes maža ką. Jeigu viskas pagal planą, apžvalgos turėtų baigtis likus dienai ar dviems iki naujojo sezono premjeros. Būtų kaip tik.


Tai va. Užsikaiskit kavos, pasiimkit pyrago ir nuo rytojaus važiuojam į tą stebuklingąjį miestą.

2017 m. kovo 23 d., ketvirtadienis

Serialo apžvalga. Review

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Review“ serijos.

Kritikų vieta kultūroje visad yra keista ir neapibrėžta. Žmonės, kurių darbas yra vertinti kitų (žymiai daugiau dirbančių ir dažniausiai talentingesnių) žmonių darbą neturint jokių apčiuopiamų kriterijų, neišvengiamai atsidurs nemalonioje pozicijoje. Geras kritikas sugebės išnagrinėti kūrinį taip, kad padės jį žiūrovui suprasti kur kas geriau, o kūrėjui parodys, ką jis galėtų padaryti kitaip. Nors galiausiai tai vis tiek nėra gyvybiškai svarbus dalykas – žmonės, ypač šiomis dienomis, nuomones gali susidaryti nesunkiai ir jomis dalintis geba dar lengviau, ir dalykų, kuriuos galėtų atlikti tik kritikai, yra vis mažiau.

Dėl keistos kritikų prigimties ir funkcijos šita profesija pernelyg lengvai pasiduoda satyrai. „Ratatouille“ yra geriausias to pavyzdys, beširdį kritiką paverčiantis filmo herojumi.

Ir visgi dar joks filmas ar serialas nėra padaręs to, ką daro „Review“.

Visų pirma – ir tai sakau ne pirmą kartą, - jeigu kada nors kursite filmą ar serialą, pasistenkit, kad jo pavadinimą įvedus į Google jį išmestų patį pirmą. Ieškoti (angliškų) „Review“ interviu ar recenzijų yra panašiai kaip atsidurti blogai parašytame „Family Guy“ bajeryje, iš kurio norisi ištrūkti kuo greičiau.

Bet tai sakau tik dėl to, jog tai yra vienintelis blogas „Review“ aspektas.


2017 m. vasario 26 d., sekmadienis

2017 m. Oskarų prognozės

Nežinau, kada paskutinį kartą laukiau Oskarų labiau ne dėl pačių apdovanojimų, o dėl vedėjo. Galbūt kai 2013-aisiais vedėjas buvo (galiausiai stipriai nuvylęs) Sethas MacFarlane'as, nors filmai tuomet buvo išskirtinai vidutiniški.

Šiemet ceremoniją vesiantis Jimmy Kimmel ant popieriaus atrodo kaip tobulas vedėjas, net savo laidoje sugebantis tiesiai šaipytis iš savo garsiųjų svečių ir darantis tai su tokia naivia šypsena, kad niekas ant jo galiausiai nepyksta. Plius, pilnai tikiu, kad jo ir Matto Damono konfliktas čia pasireikš ryškiausiai, kaip tik gali, kas ceremonijoje, kurioje turbūt lauks 24 apdovanojimų kalbos apie Trumpą, turėtų tapti tikra atgaiva.

Ai, tiesa, prognozės. Tvarką žinote: juodu šriftu paryškinti tie, kurie turbūt (remiantis mano patirtimi ir iš kitų pavogtais spėjimais) laimės, pasvirę yra tie, kuriuos palaikau aš.

Taip kad žiūrim, kurių apdovanojimų gali nelaimėti „La La Land“, ir susitinkam feisbuke apie 3:00. Paskaitykit ir pailsėkit.

Geriausias filmas

Arrival
Hidden Figures
Fences
La La Land
Moonlight
Lion
Manchester by the Sea
Hacksaw Ridge
Hell or High Water

Vienintelė bėda su „La La Land“ šioje situacijoje yra ta, kad filmas kiek per anksti pasiekė aukščiausią populiarumo tašką. Dabar visi kiti filmai yra laikomi underdogais, o kas jau kas, bet Holivudas mėgsta underdogų istorijas.

Vis dar tikiu, kad „La La Land“ laimės šitoje kategorijoje, nes nelabai įsivaizduoju situacijos, kurioje tokią meilę Holivudui ir kinui išreiškiantis filmas nelaimi pagrindinio prizo, tiesiog dabar kito filmo pergalė manęs pernelyg nenustebintų. „Moonlight“ laikyčiau pagrindiniu antraeiliu favoritu, po kurio eitų „Manchester by the Sea“ ir galbūt „Hidden Figures“ (jeigu balsuotojai neis tradiciniu keliu, pilnai tikiu, kad bandys paruošti kažkokią politinę žinutę, o „Hidden Figures“ tam tinka tobulai). Bet kokiu atveju, šita kategorija priklauso „La La Land“, nes jeigu filmas pralaimės, visi kalbės apie tą pralaimėjimą, ne kito filmo pergalę.

Oskarai 2017. La La Land

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „La La Land“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Nieko nėra blogiau už cinizmą. Gal nacizmas, bet tik gal.

Cinizmas leidžia ignoruoti kitų žmonių jausmus, apie save susikurti kažkokią teisumo iliuziją ir gyventi niekam nereikalingame burbule, kur tavęs iš tikro niekas nemėgsta, ir tu tada apsimeti, kad tau kitų žmonių nereikia, nes visi yra blogesni už tave. Būti ciniku yra labai lengva ir dėl to cinizmo gerbti negalima, nes jokie lengvi dalykai nenusipelno pagarbos.

Dėl to „La La Land“ ir paperka – ne tiek savo nuoširdumu kiek cinizmo nebuvimu. Du veikėjai, Mia (Emma Stone) ir Sebastianas (Ryan Gosling), čia siekia neįmanomų dalykų, kuriuos matė tik per televizorių ar skaitė knygose, ir jie bando prasimušti Los Andžele – mieste, kuris garsėja savo piktaisiais prodiuseriais, kovomis dėl būvio ir palaužtais žmonėmis. Didesnio burbulo pasaulyje nei Los Andželas ar juo labiau Holivudas jūs nerasite, ir ten pasiduoti blogoms įtakoms yra pernelyg lengva. Mia ir Sebastianas, tiesa, su tuo sėkmingai kovoja ir susitvarko.

Jų svajonės yra visiškai nerealios, ką filmas rodo nuo pat pradžių juos tempdamas po purvus ir liepdamas žemintis vis labiau ir labiau, tokiu būdu vis stipriau atskleisdamas tikrąją jų prigimtį ir parodydamas, ko iš tikrųjų jie nori iš to žvaigždžių ir viršūnės siekimo. Sebastianas romantizuoja džiazo praeitį, kurios galbūt ir nebuvo, nors esmė ne čia – jis nori atsidurti aplinkoje tarp bendraminčių, ne tarp žmonių, kurie jo muzikavimą laiko kvailyste. Mia svajoja apie aktorystę – vienintelį dalyką, kuris jai leidžia pilnai atsiverti ir kuris jos gyvenime užima ypač svarbų kampą. Jie nori pinigų ir pripažinimo, tik šitie dalykai nėra pagrindinė jų motyvacija. Jie nuoširdžiai tiki ir tiesiog žino, kad Holivudas jiems leis tapti tikraisiais savimi, o tokią svajonę turi milijonai ten atvykstančių žmonių.

Oskarai 2017. Moonlight

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Arrival“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Stiprių filmų apie introvertus yra nedaug. Mažai kas ryžtasi kurti kažką su pagrindiniais veikėjais, kurie visąlaik mėgsta būti atokiau nuo žmonių, stebėti aplinką ir daug galvoti. Tai suprantama – žiūrėti į žmogų, kuris gyvena savo galvoje, juk nėra įdomu, nes kažkokio veiksmo žiūrovams visada reikia. Dėl to visi filmai apie tylenius (nuo pat senųjų vesternų) dažniausiai baigiasi tuo, kai jie supranta, kokie svarbūs yra aplinkiniai žmonės ir kaip svarbu yra garsiai išsakyti savo mintis, kas teoriškai atrodo kaip veikėjų išmokta pamoka, nors praktiškai tėra tikrosios tų veikėjų esmės ignoravimas.

Įdomią struktūrą turintis ir nei per vieną pusę tradiciniu keliu neinantis Barry Jenkinso rašytas ir režisuotas „Moonlight“ yra būtent apie tokį žmogų Chironą, parodomą trijuose jo gyvenimo etapuose – vaikystėje, paauglystėje ir suaugusiojo amžiuje – ir siekiantį suprasti ir pažinti, o vėliau ir išlaikyti savo tikrąją asmenybę.

Bendrai filmas eina per tas žmogaus vystymosi stadijas, per kurias pereina dauguma. Narkotikus vartojanti mažojo Chirono (Alex Hibbert) motina Paula (Naomie Harris) jį priverčia klajoti ir ieškoti savo kampo, savo užtarėjo ir autoriteto, kurį jis atranda įspūdingojo Mahershala Ali įkūnijamo Juano pavidalu. Paauglys Chironas (Ashton Sanders) tvarkosi su tuo, kad nori išlikti toje aplinkoje, kurioje jis bent minimaliai yra priimamas, ir privalo tvarkytis su to pasekmėmis, nes bendraamžiai su juo elgiasi tikrai ne taip, kaip jis norėtų. Tuo tarpu suaugęs Chironas (Trevante Rhodes) bando suvokti tai, ką jo dabartinei asmenybei reiškia tokia vaikystė ir aplinka, ir tai filmas įgyvendina neįtikėtinai jautriu būdu.

2017 m. vasario 25 d., šeštadienis

Oskarai 2017. Arrival

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Arrival“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Pernai pasirodė du filmai, atgaivinę mano meilę kinui tose srityse, kuriose ta meilė buvo šiek tiek užmigusi. Vienas tų filmų buvo „Arrival“.

Praktinė to priežastis yra tai, kad „Arrival“ yra originalus, nepriklausantis jokiai franšizei ir jokiu būdu neturėsiantis jokio tęsinio filmas. Čia yra didelio biudžeto istorija, grįsta protingu pasakojimu be nereikalingo veiksmo, ir jį finansavo „Paramount“ studija, viena iš nedaugelio studijų, tarp savo daugybės tęsinių mėgstanti įmaišyti kažką originalesnio ir nematyto. Pridėkit ir tai, kad filmas ne tik kad netapo nuostolingu, bet dar ir uždirbo pinigų, ko pirmą kartą pamatęs filmą nesitikėjau – dabar tokio tipo kūriniai švenčia, kai nepraranda 100 milijonų, o šitas dar tapo ir pelningu, kas žiūrint į ateitį suteikiant galimybes ambicingiems kūrėjams yra ypač svarbu.

Labiau su pačiais filmais susijusi priežastis yra tai, kad „Arrival“ yra velniškai protingas filmas visu kuo – savo istorija, savo struktūra, savo dizainu ir savo pasitikėjimu savimi bei savo auditorija. „Manchester by the Sea“ recenzijoje sakiau, kad mane stebino, kaip tas filmas nesuvirškina visko savo auditorijai ir leidžia jai istoriją suprasti pačiai, o „Arrival“ yra dar ryškesnė viso to versija.

2017 m. vasario 24 d., penktadienis

Oskarai 2017. Lion

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Lion“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Jeigu eidami žiūrėti „Lion“ tikitės jautraus, šiek tiek saldaus, emocijų sukeliančio ir kai kuriuos žmones pravirkdančio pasakojimo, kuriame pakapsčius giliau yra vis sunkiau atrasti išties stiprių elementų, jūs gausite maždaug tai, apie ką galvojote. Keista, ane?

Esu įsitikinęs, kad „Lion“ patiks daugeliui žmonių ir ant šitokio žanro stumti nesiruošiu. Temos, kurios pačios iš savęs yra liūdnos ir nepersistengiančios sukurti kažkokių naujų emocijų (šiuo atveju čia pasakojama tikra istorija apie berniuką Saroo (Sunny Pawar), kuris Indijoje pasimeta nuo savo šeimos ir yra įvaikinamas australų, o užaugęs Saroo (Dev Patel) ieško tikrosios savo gimtinės) man nėra prie širdies, nors kartais ir prie jų negali išsėdėti akmeniniu veidu, nu nes čia gi mažas ir daug pavojų sutinkantis vaikas, tai kaip tu jo nepalaikysi?

Tas mažas vaikas yra kertinė šito filmo dalis ir pagrindinė priežastis, dėl ko nesinori leistis užvaldomam cinizmo. Pirmoji filmo pusė yra susijusi su tuo, kaip berniukas pasimeta, keliauja per Indiją ir išgyvena beigi pamato įvairiausius pavojus, kurių tokio amžiaus vaikai tikrai neturėtų pamatyti.

2017 m. vasario 23 d., ketvirtadienis

Oskarai 2017. Manchester by the Sea

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Manchester by the Sea“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

„Manchester by the Sea“ supranta, kad visu kuo primena nepriklausomą filmą, nuo banaliausio pagrindinių veikėjų gyvenimo pateikimo iki ilgesingų žvilgsnių į tolį, kuriuos yra tobulai įvaldę Lietuvos aktoriai ir kūrėjai, tokiais žvilgsniais užpildantys apie 90 procentų savo filmų. „Manchester by the Sea“ visas tas savybes pateikia keliskart stipriau nei esame įpratę matyti panašaus tipo filmuose ir tokiu būdu užmigdo žiūrovus tam, kad juos emociškai uždaužytų taip, kaip jie nebuvo pasirengę.

Pavyzdžiui, Kennetho Lonergano režisuotas ir parašytas filmas kuo neįdomiau pristato pagrindinį filmo veikėją Lee (Casey Affleck), kuris vaikšto iš vieno kampo į kitą, kažkur pakasa sniegą, kažkiek išgeria ir paskui sužino, kad jo brolis (Kyle Chandler) patyrė mirtiną širdies smūgį, o Lee privalo pasirūpinti savo paaugliu sūnėnu Patriku (Lucas Hedges). Lyg ir atrodo, kad filmas rengiasi eiti visiškai tradiciniu keliu: nuobodų gyvenimą supurto kažkoks rimtesnis įvykis ir veikėjas pasikeičia dėl to įvykio pasekmių.

Tuo tarpu Lonerganas čia sukuria kažką kitokio. Po truputį filmo metu atskleidžiama Lee priešistorė parodo, kad jo gyvenimas buvo dar tragiškesnis nei dabartinė situacija (kokiu būdu – pamatysite patys) ir jis tik pastaruoju metu su tomis tragedijomis susitaikė. Pagrindinis žmogus, leidęs su jomis susigyventi, buvo būtent jo brolis, dėl ko jo mirtis reiškia ypač daug.

2017 m. vasario 22 d., trečiadienis

Oskarai 2017. Hidden Figures

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Hidden Figures“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems


Įdomu būtų sužinoti, ar „Hidden Figures“ kūrėjai patys žinojo, ką jie kuria.

Tai sakau ne dėl to, kad „Hidden Figures“ yra blogas filmas – Taraji P. Henson, Octavia Spencer ar Kevinas Costneris galėtų prikelti net blogiausią scenarijų. Tiesiog visas filmo tonas yra toks keistas ir niekad neinantis išvien su istorija, kad filmo metu pavyko galvoti tik apie jį.

Pavyzdžiui, paklausykit šitos Pharrello dainos, kurią jis sukūrė specialiai filmui. Aš palauksiu.


Tai va, visai nuotaikinga daina, ane? Scena, kurioje ji skamba, irgi yra pusiau nuotaikinga – NASA matematike dirbanti Katherine (šiek tiek užspausta, nors vis tiek įspūdingai atrodanti Taraji P. Henson) turi bėgti per visą NASA kompleksą tam, kad galėtų patekti į juodaodėms moterims skirtą tualetą. Žiūrovai mato, kaip sunkiai ji bėga ir kaip skuba norėdama suspėti į darbą, iš kurio gali būti išmesta, kas greito montažo dėka filmui suteikia šiek tiek linksmumo.

Tik filmas, jo pagrindinė žinutė ir šiaip jo istorija nėra pernelyg linksma. Tai yra kūrinys apie tai, kaip juodaodės mokslininkės tapo bene pagrindine priežastimi, dėl ko Johnas Glennas galėjo pakilti į kosmosą ir dėl ko vėliau amerikiečių astronautai nuskrido į Mėnulį. Tos moterys turėjo praeiti rasizmą, seksizmą ir begalę kitų kliūčių tam, kad pasiektų savo tikslą.

Ir man iš galvos vis tiek neišeina ta Pharrello daina ir bėgiojimas.

2017 m. vasario 21 d., antradienis

Oskarai 2017. Fences

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Fences“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems


„Fences“ labiau nei bet koks kitas praėjusių metų filmas primena teatrą. Minimalistinis biudžetas, į veikėjus atsiremianti istorija, jokių režisūros stebuklų ir vaidyba, nuo kurios net kojos linksta. Denzelis Washingtonas paėmė Augusto Wilsono pjesę, kurią kartu su Viola Davis teatre vaidino daugybę kartų, ir ją tiesiog nufilmavo. Tas „tiesiog“, aišku, reiškia tai, jog „Fences“ yra vienas galingiausių praėjusių metų filmų.

Filmo siužetas niekuo pernelyg neišsiskiria: Washingtonas vaidina Trojų, šeštojo dešimtmečio Pitsburge gyvenantį šiukšlininką, kadaise žaidusį beisbolą ir nepadariusį savo karjeros dėl, kaip jis pats galvoja, savo odos spalvos. Jis turi žmoną Rose (Viola Davis), jųdviejų sūnų Cory (Jovan Adepo), kitos moters pagimdytą sūnų Lyonsą (Russell Hornsby) ir psichinę negalią turintį brolį Gabrielį (Mykelti Williamson).

Kitaip sakant, niekuo stipriai neišsiskiriantis to laikotarpio juodaodžių šeimos gyvenimas, dėl ko viskas turi slypėti veikėjuose ir jų dramoje, kas galiausiai ir įvyksta. Trojus yra vienas įdomesnių pastaruoju metu kine matytų pagrindinių veikėjų, kadangi jo trumpai apibrėžti tiesiog neįmanoma. Iš vienos pusės jis yra piktas, grasinantis, meluojantis, žiaurus vyras, kone besistengiantis įžeisti visus aplinkinius. Kita vertus, tai gali būti pateisinta tuo, kad praktiškai viskas Trojaus gyvenime nepasisekė ir dėl jo rasės buvo išplėšta jam iš rankų, dėl ko jis lyg ir turi teisę pykti ant viso pasaulio, nors jo šeima taip tikrai negalvoja.

Oskarai 2017. Hell or High Water

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Hell or High Water“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

„Hell or High Water“ yra lemta tapti tuo filmu, kuris nelaimi jokių rimtesnių apdovanojimų, yra mylimas kritikų, sunkiai atgauna savo biudžetą ir daugeliui žmonių praslysta pro akis tol, kol po kelių metų kas nors jį atranda internete, pradeda apie jį daug kalbėti ir jis tampa kultiniu, ir tada visi šneka, kaip tas filmas buvo nuvertintas ir niekas nesuprato jo puikumo. Tokia istorija yra dažna ir ilgame laikotarpyje atrodo kur kas geriau nei iškart mylimi filmai, kurie ilgainiui tampa (dažniausiai nepelnytai) nekenčiami. Laikas viską sutvarko ir šitam filmui atneš teisybę.

Geriausia „Hell or High Water“, pasakojančio apie Teksase bankus plėšiančius brolius Tobį (Chris Pine) ir Tanerį (Ben Foster) bei juos gaudantį reindžerį (Jeff Bridges), savybė yra tai, kad šitas filmas yra visiškai vientisas. Absoliučiai kiekviena jo detalė veikia link to paties tikslo sukurti pakankamai subtilų, bet ne perspaustai menišką filmą, kuris su kiekviena minute įtraukia vis labiau ir paleidžia su didžiuliu trenksmu.

Teoriškai šitą filmą būtų galima vadinti vesternu, bet nuo tradicinio vesterno apibrėžimo jis yra stiprokai nutolęs. Subtilumo čia žymiai daugiau nei visad besišaudančiuose filmuose. Veikėjai sugeba juokauti ir neapsimeta rimčiausiais, emocijų neturinčiais vyrais. Čia net nėra moters, kurią reikėtų gelbėti; čia tiesiog ganėtinai civilizuotai pykstasi vyrai, kurie skirtingai supranta civilizacijos apibrėžimą.

2017 m. vasario 18 d., šeštadienis

Oskarai 2017. Hacksaw Ridge

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Hacksaw Ridge“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Melas Gibsonas yra nepakenčiamas žmogus. Kiekvieną kartą, kai jis praveria burną, jis pasako kažką labai neprotingo, ir jo atvirumas visus žavi tol, kol jis nepradeda kalbėti apie moteris ar žydus. Holivudas jo nekentė labiau nei bet ko kito (o ten žmonės myli net Romaną Polanskį) ir dabar „Hacksaw Ridge“ tapo jo sėkmingo sugrįžimo istorija, net jeigu joks žmogus negalėtų man normaliai paaiškinti, iš kur atsirado ta begalinė meilė ir atleidimas Gibsono link.

Ir visgi labiausiai nepakenčiama jo savybė iš visų yra tai, kad beveik viskas, prie ko jis prisiliečia ir ką jis sukuria, yra nuostabu.

Jūs pastaruoju metu matėt „Mad Max“ trilogiją? Ten yra pirmas rimtas jo vaidmuo ir tu negali nei sekundei suabejoti, kad jis jau tuoj taps pasauline žvaigžde (panašiai jaučiuosi žiūrėdamas „Saturday Night Fever“, kur nuo Travoltos negali atitraukti akių net ir norėdamas). Jis iki praėjusių metų buvo sukūręs keturis filmus ir visi jie be to, kad dėl savo žiaurumo sukelia nemalonius jausmus pilve, kartu pasižymi tokiu stiliumi ir atvirumu, kokio nerasit niekur kitur (kiek reikia turėti drąsos, kad dėtum ant visko taip, kaip jis dėjo „Apocalypto“ atveju ir sukūrė filmą su senovine kalba, uždėjo subtitrus ir numetė šitą dalyką raidžių filmuose šiaip jau neskaitantiems amerikiečiams).