2017 m. sausio 23 d., pirmadienis

Ką išmokau vėl žiūrėdamas „Sopranus“


Čia nėra aptariamas „Sopranų“ siužetas, nes išspoilinti šitą serialą ir šiaip būtų sunku, bet kuo greičiau jį pažiūrėsite, tuo visiems bus geriau.

Kuomet pradėjau rašyti kiekvienos „Dingusių“ serijos apžvalgas, o vėliau jas tęsiau su „Breaking Bad“ ir „Sopranais“, žmonės buvo susirūpinę ir nelabai suprato, ką čia dariau. Ta prasme, aprašinėti serialą, kurį jau pats mačiau ir kurį jau turbūt matė didžioji dalis mano skaitytojų? Kam? Kodėl? Kaip?

Nepateiksiu jums galutinio atsakymo, nes pats jo nežinau. Geriausias paaiškinimas, kurį turiu šitų apžvalgų darymui, yra tai, kad noriu rasti kažkokį pasiteisinimą dar kartą peržiūrėti savo mylimiausius serialus, o toks gilus jų analizavimas yra visai gera priežastis. Tokiu būdu serialų žiūrėjimas gal net labiau primena darbą, kas yra gera apgavystė ir man pačiam, ir aplinkiniams.

„Sopranų“ atveju tai buvo dar ryškiau nei anksčiau. „Dingę“ ir „Breaking Bad“ yra du mano mylimiausi serialai. „Sopranus“ savo sąraše irgi įrašyčiau tikrai aukštai, turbūt į dešimtuką, bet savo mėgstamiausiu serialu Davido Chase'o projekto nebūčiau pavadinęs. Ir visgi tuo pačiu net po to, kai pirmą kartą peržiūrėjau „Sopranus“, buvau įsitikinęs, kad geresnio serialo televizija nėra sukūrusi ir turbūt nesukurs, kuo dabar esu visiškai užtikrintas.

Tuo pačiu metu su „Sopranais“ mane siejo stiprus emocinis ryšys (ir ne vien dėl to, kad kelios serialo detalės yra kiek nepadoriai arti mano širdies). Prieš kelis metus, kuomet jau pradėjau ar buvau bepradedantis šitą blogą, paskaičiau geriausią kritikos straipsnį, kokį esu skaitęs per savo gyvenimą. Jį parašė mano mylimo tinklapio „AV Club“ kritikas Todd VanDerWerff (dabar ne ką mažiau įdomiai rašantis Vox.com puslapyje). Tai buvo straipsnis, apžvelgiantis paskutinę „Sopranų“ seriją.

Aš buvau apšalęs. Neseniai vėl paskaičiau tą straipsnį ir jis mane vis dar paveikia tuo pačiu būdu. Jis mane veikė kaip kažkoks stebuklas, atėjęs tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, kuomet smegenyse viskas susistatė į vietas ir galiausiai supratau, kad kritika gali būti tuo pačiu metu ir smagus, ir įdomus, ir apšviečiantis dalykas, neprivalantis pasakoti apie melsvo dangaus sąsają su Kerouaco poezija. Kad tam tikras kūrinys, perleistas per vieno žmogaus pasaulio suvokimą, gali pasidaryti žymiai įdomesnis nei tuomet, kai jį gali suvokti plikai ir be jokios išorinės pagalbos.

Individualių serijų apžvalgas pradėjau būtent dėl to straipsnio. Ir net jeigu pradžioje jose nenorėjau aprašinėti „Sopranų“ (galbūt galvodamas, kad tiesiog kopijuosiu tuos straipsnius, nors turbūt labiau dėl to, kad bijojau tokios užduoties), galvoje vis kirbėjo mintis, kad tą serialą reikia kruopščiai ir smulkmeniškai peržiūrėti nuo pradžių iki galo, ką ir padariau.

Ir jeigu dabar kas nors paklaustų, tikrai nebandyčiau apsimetinėti, kad „Sopranus“ myliu mažiau nei „Breaking Bad“ ar „Dingusius“.

Davidas Chase'as serialo kūrimo metu buvo užsiminęs apie tai, kad gal ir be reikalo jis padarė tiek daug, jog žiūrovai galėtų suprasti psichologines problemas turintį gangsterį. Kad gal ir be paaiškinimų bei psichoterapijos jie būtų supratę, kad taip, jis irgi yra eilinis žmogus, tik darantis kur kas žiauresnius dalykus nei daugelis.

Žiūrėdamas „Sopranus“ supratau, ką Chase'as norėjo tuo pasakyti, bet nesijaučiau taip, kaip jis būtų norėjęs, kad jausčiausi. Čia panašiai kaip su didžiausiu Holivudo komunistu Olveriu Stone'u, sukūrusiu „Wall Street“ tam, kad parodytų žmonėms apie žiauriuosius verslininkus, nors išties dabar tas filmas yra kiekvieno kapitalisto svajonė.

Panaši situacija buvo ir su „Breaking Bad“ bei Vince'o Gilligano komanda. Jie kūrė žmogų, kuris nuo visai padoraus tampa žiauriausiu įmanomu padaru. Jiems tai pavyko, tačiau parodydami ir paaiškindami žiūrovams Walto mąstymą jie privertė žmones tą monstrą mylėti ir įvardinti savo mėgstamiausiu veikėju.

Walteris White'as yra turbūt mano labiausiai nemėgstamas kada nors televizijoje pasirodęs žmogus, ir visgi tuo pačiu dabar tobulai suprantu, kaip jaučiasi jį mylintys žiūrovai, kadangi Tonį Sopraną aš mylėjau ir tebemyliu. Tą žiaurųjį, grubųjį, stambųjį ir piktąjį žmogų, kurį tobulai suvaidino Jamesas Gandolfini, aš garbinsiu iki paskutinių dienų kaip geriausiai išplėtotą veikėją televizijos istorijoje.

Sukti serialą galima kaip tik norite, bet neabejotina tiesa yra ta, kad tai buvo nuo pradžių iki galo Tonio serialas. Tonis nebuvo kiekvienoje scenoje ir visgi tuo pačiu metu apie jį veikėjai kalbėjo, tvarkėsi su to, ką jis padarė, pasekmėmis, ir jo svarbumas būdavo tik išryškintas tuomet, kai Tonis pakliūdavo į nemalonias situacijas ir visi sunerimdavo dėl jo likimo, nes jam dingus viskas būtų pražuvę.

Todėl toks kruopštus veikėjo pateikimas padarė serialą geriausiu, koks galėjo būti. Tonį tik dar labiau gilino tai, kad jis lankėsi terapijoje, leidusioje jam garsiai pasakyti tai, ką kiti serialai bando pateikti potekstėje ir galiausiai nesugeba to padaryti. Tonis, tuo tarpu, lankėsi terapijoje ir kalbėjo apie visas savo negandas, taip sukurdamas gangsterio portretą, kuris yra kur kas jautresnis ir išsamesnis nei esame įpratę matyti kine ar televizijoje. Serialas apie mafijos vadą, kuris kiekvieną dieną labiausiai rūpinasi dėl jį niekinančios motinos ir neaiškų kelią pasirinkusių vaikų, skamba kaip paradoksas, galiausiai suteikęs stipriausius draminius momentus televizijos istorijoje.

Bet tikėtina, kad jūs šituos dalykus žinote ir apie juos galite pasiskaityti visur, kur tik norite. Kadangi ką tik su „Sopranais“ praleidau beveik du metus analizuodamas kiekvieną serialo ėjimą, dabar noriu paminėti porą detalių, kurios man šį kartą išsišoko kur kas labiau nei pirmosios peržiūros metu.

Turbūt labiausiai nustebinęs dalykas yra tai, kaip serialas pateikė moteris. Į tai anksčiau nebuvau atkreipęs dėmesio gal todėl, kad jos tiesiogiai nesusikirsdavo su siužetu, nors veikiau todėl, kad ant popieriaus tai nėra moterų serialas. Juk čia vyrai šaudosi, leidžia laiko striptizo klube ir aiškinasi santykius, todėl joms vietos lyg ir nelieka.

Dabar supratau, kad moterys buvo tie žmonės, kurie labiausiai veikė Tonio ir, galiausiai, viso serialo gyvenimą. Jau vien tai, kad Tonio motinos veiksmai tiesiogiai ar potekstėje suteikė šešių sezonų vertą istoriją, yra įspūdinga. Pridėkite Karmelą, kurią su ypatingu jautrumu įkūnijo Edie Falco, vaidinusi moterį, kurios vienintelis gyvenimo pasiekimas yra buvimas gangsterio žmona ir kuri nesugeba iš gyvenimo išspausti kažko daugiau, net jeigu verčiasi per galvą stengdamasi tai daryti, ir gaunate jau užtektinai stiprių moterų. Tik čia ne pabaiga.

Tonio dukra Medou yra turbūt visapusiškai stipriausią istoriją turinti moteris šiame seriale, sugebanti priimti savo sprendimus ir nesielgti pagal tai, kaip jai liepia tėvai, tuo pačiu puikiai suprantanti, kad jos šeima ir šiaip italų tradicijos tokiems jos poelgiams priešinsis. Daktarė Melfi turėjo kelis savo istorijos gabalus, kartais tragiškus, kartais nelabai įdomius, bet visad susijusius su Toniu ir tuo, kad moteriai į savo gyvenimą įsivedus stiprų ir besišakojantį vyrą ramybė veikiausiai išsibalansuos.

Net ir ant popieriaus labiausiai moteris žeminanti serialo dalis stebino feminizmo protrūkiu. Tonio meilužės, kurių jis turėjo stebėtinai daug, visos dalijosi panašiais bruožais. Jos buvo savarankiškos, atkaklios, turinčios savo nuomonę ir neprisileidžiančios Tonio iš karto. Tonis, kaip ir serialas, mylėjo stiprias veikėjas ir jas statė ant pjedestalo, ko iš serialo apie mafiją negalėtum tikėtis.

Kitas nustebinęs dalykas yra tai, kokio lygio komedija yra „Sopranai“. Dramine prasme serialas yra stipresnis už bet kokį kūrinį ir tuo pačiu metu scenaristai sugebėjo sukurti scenas, po kurių reikia sustoti ir išsijuokti, nes kitaip praleisi kitas penkias minutes. Serialo citatos yra legendinės, dažniausiai susijusios su veikėjų trumparegiškumu ir nesusivokimu plačiajame pasaulyje, visad daug pasakančios apie veikėjus ir niekad nemėtomos vien tam, kad prajuokintų žiūrovus.

Televizijoje jūs nerasit juokingesnio žmogaus nei Polis, tas visiškai stereotipiškas italas, besididžiuojantis savo kvailumu. Kristoferio naivumas irgi yra įspūdinga detalė, kuomet scenaristai pateikė žmogų, įstrigusį tarp vaikystės ir suaugusio gyvenimo. Ir visgi serialas tuo pačiu metu sugebėjo juos abu pateikti draminiame kontekste - Polį kaip žmogų, kuris tiesiog negali sukurti normalaus žmogiško kontakto, o Kristoferį kaip nepavykusį menininką, nesuprantantį, kad tikras gyvenimas veikia kiek kitaip nei mafija.

Visgi neabejotinai svarbiausias dalykas - tarytum nušvitimas - mane aplankė besibaigiant serialui, ir nebijokit, nieko nespoilinsiu. Tiesiog buvo momentas, apie kurį aprašiau viename iš straipsnių, kuomet supratau, jog didysis serialo simbolizmas nėra toks reikšmingas dalykas, kokiu jį galima palaikyti. „Sopranai“, parodę vienas įsimintiniausių sapnų scenų televizijos istorijoje, neabejotinai dėjo daug pastangų į simbolizmą ir potekstę, kurią galima nagrinėti iki negalėjimo ir interpretuoti taip, kaip nori.

Bet serialo pabaigoje Tonį ištinka (beveik tikrąja to žodžio prasme) dvasinis nušvitimas ir mano pirmasis instinktas yra spėlioti, remiantis jau matyta serialo dalimi, kas slypi tame nušvitime. Ką gi tokio suprato Tonis, kas tarytum pakeitė jo gyvenimą?

Ir tada supratau, kad man turi rūpėti ne tai. Pilnai tikiu, kad galima išsiaiškinti galutinį atsakymą, ką suprato Tonis, bet man tai nerūpi. Tuo momentu, kaip ir pačioje serialo pabaigoje, man svarbu tai, ką jaučia Tonis, ne aš pats.

Bet koks serialas, priverčiantis veikėją laikyti tikru žmogumi, kurį aš myliu ir gerbiu, yra pasiekęs aukščiausio meno lygį. „Sopranai“ taip ir padarė.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą