2017 m. sausio 18 d., trečiadienis

Sopranai. Šeštas sezonas. Made in America


Šeštas sezonas. Dvidešimt pirma serija. Made in America


„Sopranų“ kūrėjas Davidas Chase'as režisavo tik dvi serialo serijas - pirmą ir paskutinę. Jis parašė 30 iš 86 serijų per šešis sezonus ir kartu su savo galinga scenaristų komanda prisidėjo prie kiekvienos serijos kūrimo. Jis yra genijus, pakeitęs televiziją visiems laikams, privertęs žmones į serialus žiūrėti su panašia pagarba kaip į filmus ir visam laikui įrašytas į televizijos istoriją.

Tik jis to nenorėjo. Jeigu paskaitysite kokį nors jo interviu, beveik garantuoju, kad rasite sakinį apie tai, kaip jis nemėgsta televizijos. Chase'as augdamas svajojo apie kino kūrimą ir jo didžiausia meilė be konkurencijos yra kinas, apie ką jis yra užsiminęs ne kartą.

Chase'as parašė ir režisavo tik vieną filmą - „Not Fade Away“, kuriame vienintelis teigiamas dalykas buvo Jamesas Gandolfini. Savo likusį laiką Chase'as paskyrė aiškinimui, koks blogis yra televizija, ir geriausio visų laikų serialo kūrimui.

Toks dviprasmiškumas ir veidmainiškumas gražiai susilieja su „Made in America“, paskutine „Sopranų“ serija ir turbūt geriausia (neabejotinai įsimintiniausia) bet kokio serialo pabaiga. Visų pirma tai, kad Chase'as po aštuonių metų pertraukos nusprendė režisuoti dar vieną serialo seriją, nėra atsitiktinumas. Tai buvo jo serialas ir jo kūrinys (kuklumu negarsėjęs Chase'as apie tai kalbėjo ne kartą). Jis pastatė 86 valandų trukmės filmą ir nusprendė sukurti iliuziją, kad jis vienas jį ir pradėjo, ir pabaigė. Niekas su tuo nesiryžtų ginčytis.

Kitas paradoksas yra labiau abstraktus, nors ir ne ką mažiau įdomus. Davido Chase'o televizijos peikimas ir kino aukštinimas yra viena banaliausių amerikietiškų tradicijų, kuri, jeigu būsime atviri, apmirė Chase'o dėka. Dešimtmečius televizija buvo menkinama dėl to, kad joje yra rodomos visiškos nesąmonės, neprilygstančios kinui ir Holivudui. Chase'as pasidavė toms amerikietiškoms provokacijoms ir kalbėjo lygiai taip pat.

„Made in America“ taip yra pavadinta ne be reikalo. Serija niekam nemeluoja ir savo pagrindinę temą paskelbia pačiame pavadinime. Paskutinė „Sopranų“ valanda, baigianti smulkmeniškiausią kada nors televizijoje pasirodžiusį projektą, nagrinėja temą, kuri yra tarp ambicingiausių ir abstrakčiausių, kokios tik yra įmanomos. Ir visgi užbaigti „Sopranus“ su tokiu akordu tinka, kadangi scenaristai labiau už viską čia pagarsėjo paimdami plačias temas ir jas išnagrinėdami per siaurą prizmę, tokiu būdu sukurdami specifišką kūrinį.

Kaip visuomet, tik šįkart dar ryškiau, „Made in America“ istorija yra pasakojama vien per veikėjus. Scenaristams šioje situacijoje rūpi tik specifinės veikėjų reakcijos į tą pačią temą, šiuo atveju susijusią su amerikietiškumu.

Bene didžiausia serijos dalis tenka AJ, šiame sezone išgyvenusiam tokį pragarą, kad galiausiai net nerūpi, koks blogas aktorius yra Robertas Ileris. AJ žudėsi, susižadėjo su mergina, išsiskyrė, puolė į depresiją, buvo mušamas tėvo, jo nekentė visa šeima ir jis užsidarė savyje. Visi paaugliai turi savų problemų, bet ne tiek ir ne tokio masto, kiek jų turėjo AJ.

Pastarosiomis serijomis serialas iškėlė įdomų klausimą: ar AJ asmenybei išties atsiliepia visos tragedijos, kurias jis išgyveno? Žiūrint iš išorės, tai turėtų būti absoliuti tiesa. Joks žmogus šiame gyvenime neturėtų išgyventi tiek, kiek išgyveno AJ, ir visgi pavadinti jį nuoširdžiu kankiniu yra sunku. Paskutinės kelios serijos scenaristams leido pasėti manyje mintį, kad AJ išties tiesiog nori dėmesio ar pasiteisinimo, kodėl jis savo gyvenime nedaro nieko prasmingo. AJ pasiteisinimas, kad jam yra depresija, neatrodo įtikinamai tuomet, kai jis jau kitoje scenoje yra laimingas.

Tuo pačiu metu tai atitinka ir šios serijos temą. AJ labiau nei bet kuris kitas veikėjas čia yra susijaudinęs Amerikos likimu ir tuo, koks blogas yra visas pasaulis. Serialui patinka išryškinti tai, kad AJ rūpinasi visu pasauliu, tik negali pasirūpinti savimi, kas yra suprantama kritika. Tačiau kaip ir su kitais šios serijos amerikietiškumais, taip ir su AJ gyvenimu viskas priklauso nuo situacijos. AJ galbūt yra nusiminęs ir piktas ant pasaulio, bet jis pats mato, kad pasikeisti nėra taip sunku, kaip gali pasirodyti.

Kai jam nebelieka pasirinkimo ir jis tiesiog privalo pasikeisti, AJ tai padaro nesiskųsdamas. Slėptuvėje jis padeda Karmelai, o vėliau susiranda draugę, kuri šioje serijoje daro mažai ir yra labiau kaip gražus veidelis, įprastas banaliuose ir moteris įžeidinėjančiuose Holivudo filmuose. Tai tinka šiai serijai, kurios metu AJ ieško savęs ir to, ką jis gali daryti ateityje, ir mergina jam yra labiau kaip tiltas ar tramplinas nei realus žmogus. Jam nelabai įdomu, kad ji beveik nukenčia bėgdama iš degančio automobilio, grojančio pačią banaliausią muziką. AJ labiau džiaugiasi dėl savęs, kad pajuto kažkokį adrenalino antplūdį ir, panašiai kaip ir Tonis, parodo dar daugiau savanaudiškumo ženklų.

Svarbiausia AJ istorijos dalis yra susijusi su jo sprendimu stoti į armiją. Tai yra visiškai logiškas sprendimas, kuris gal netgi galėjo ateiti anksčiau, bet scenaristams jis tobulai veikė kaip AJ istorijos uždarymas. Savo valstybės likimu susidomėjęs vaikinas, siekiantis kažką padaryti savomis rankomis, anksčiau ar vėliau neabejotinai atkreips dėmesį į tai, kad kariuomenė yra geriausias būdas įgyvendinti tokį savo tikslą.

Apsiskelbęs stojantis į armiją AJ galiausiai atkreipia ir savo šeimos dėmesį. Tonis ir Karmela, šiaip besidedantys išskirtiniais patriotais, yra vieni tų žmonių, kurie gali sau leisti kalbėti ir elgtis skirtingai bei nesiųsti savo sūnaus į karą, net jeigu jie palaikytų valstybės kariavimą. AJ istorijos atomazga ateina tuomet, kai Tonis jam randa darbą kino kompanijoje ir tai pateikia aiškiausią atsakymą apie AJ. Gavęs savo svajonių darbą jis sugeba paminti vertybes, apie kurias taip daug kalbėjo, sėsti į vokišką automobilį ir namuose juoktis iš amerikiečių politikus pašiepiančių laidų. Staiga visas ambicingumas ir pasaulio gelbėjimas dingsta, o AJ tampa vienu iš žmonių, kurių pats anksčiau nemėgo. Patriotiškumas AJ gyvenime tęsėsi tik tol, kol jo reikėjo, ir numesti ambicingumą į šalį buvo neįtikėtinai lengva.

Visiškai logiška, kad paskutinė „Sopranų“ serija daugiausiai dėmesio skiria tik dviems veikėjams - AJ ir Toniui. Taip, per juos yra papasakojama net ir tos pačios Ro istorija, tačiau visą seriją mes matome tik per jų dviejų perspektyvą. Serialas, visose 86 serijose bent kažkiek nagrinėjęs tėvų ir vaikų santykius, paskutinę savo valandą paskyrė tik tėvui ir sūnui, ir tai buvo vienintelis galimas pasirinkimas.

Seriją Tonis pradeda slėptuvėje su kitais vyrais. Jis vis dar yra išsigandęs, miegantis su galinguoju Bobio dovanotu automatu, nors išties pavojus nėra toks artimas ir žiaurus kaip atrodo iš pradžių. Tonis laisvai keliauja ir elgiasi, ir net jeigu visad dairosi, paranoja nėra jo užvaldžiusi.

Tonis galiausiai randa ir bendrininką, atvykstantį iš mažiausiai tikėtinos vietos. Agentas Harisas, su kuriuo Tonis susidraugavo jau prieš kurį laiką ir praėjusioje serijoje draugystę sutvirtino dar labiau, slapta bendrauja su Toniu net ir neturėdamas jam naudingos informacijos. Harisas nėra tiesioginis informatorius ar išdavikas, bet jį su Toniu vienija teisybės siekimas ir artumas, kas bent iš dalies paaiškina, dėl ko Harisas nori padėti žiauriajam gangsteriui.

Sunkiau paaiškinti tai, ką serialas parodo kiek vėliau, kuomet su FTB agente permiegojęs Harisas praneša Toniui apie tai, kur slepiasi Filas. Kaip išsiaiškinsime kiek vėliau, šitas serialas, o ypač Chase'as, nieko nedaro be reikalo. „Sopranai“ mums leidžia manyti, kad Harisas permiega su kita agente tik dėl to, kad išpeštų iš jos informaciją apie Filą ir tai praneštų Toniui. Harisas iš to negauna jokios materialinės naudos, tačiau „Sopranai“ visuomet buvo pripildyti veikėjų, kurie daro kažką tik dėl to, kad pasijustų reikalingi ar svarbūs (ryškiausias jų - Polis), todėl toks Hariso poelgis nėra visiškas dūrimas pirštu. Ir net jeigu šis sprendimas kyla grynai iš veikėjo ir ne iš kažkokios abstrakčios ideologijos, vis tiek yra smagu pastebėti, kad Toniui padeda FTB - tie patys žmonės, kurie taip ilgai siekė jam pakenkti ir iš to nieko nepešė.

Serijoje yra ir daugiau tokių paradoksų, vienas kurių yra tradicinės laidotuvės, niekad netampančios ceremonija, skirta atminti velioniui. Bobio laidotuves Tonis, Polis ir likę Sopranų nariai supranta kaip kariaujančios valstybės įprastai supranta Olimpiadą, kuomet niekas jų negali užpulti ir visi bent kuriam laikui nustoja kautis.

Laidotuvės išryškina vieną gražiausių „Sopranų“ savybių, kuomet veikėjai bet kokioje situacijoje sugeba gyventi būtent šiuo momentu. Nepaisant to, kad jie yra karo viduryje, Polis sugeba kabinti Bobio dukterėčią, o AJ visiems pasakoja apie amerikiečių naivumą. Tai, suderinus su ganėtinai laisvu Tonio elgesiu, primena labiau surežisuotą spektaklį nei karą. Man tai patinka labiau už viską, kadangi Chase'as paneigia visas žiūrovų išankstines nuostatas, kuomet visi tikisi žiauraus karo, o gauna taisyklių pripildytą vaizdinį, kur nėra jokių aukų ir žmonės sugeba linksmintis.

Didžiausiu Chase'o viduriniu pirštu tampa Tonio ir Bučo susitarimas. Visas šis sezonas vedė mus link žiauraus Tonio ir Filo mūšio, ir Filą kuo toliau, tuo labiau pateikė kaip žiaurųjį tironą. Tačiau „Sopranai“, tradiciškai tokią taktiką naudoję Tonio atveju, dabar parodė, kad viskas slypi žmonių psichologijoje ir tiesiog neadekvačioje baimėje. Visiems grasinęs Filas galiausiai rado pasipriešinimą Bučo pavidalu, kuris nusprendė daugiau neklausyti savo boso ir įduoti jį Toniui, taip lengvai ir be ceremonijų užbaigdamas konfliktą, neišeisiantį į naudą jokiai pusei.

Suprantu, kad tokia pabaiga veikiausiai nėra tai, ko daugelis žiūrovų tikėjosi. Po praėjusios serijos pasiruošimų buvo natūralu galvoti, kad mūsų laukia ambicingas ir įspūdingas karas, priversiantis akis į akį susidurti Toniui ir Filui. Jeigu taip galvojate, tiesa, turbūt neatidžiai žiūrėjote serialą, kadangi tokia pabaiga yra sopraniškiausias įmanomas manevras, atsiremiantis į veikėjus ir jų psichologiją, leidžiantis viską išspręsti kalbantis ir naudojant protą, ne jėgą. Panašiai žmonės pyko ant „Dingusių“ (kurio scenaristai dievino paskutinę „Sopranų“ seriją), kuomet paskutinė serija pasakojo veikėjų likimą panašiai kaip ir visas prieš tai vedęs serialas, nors daugybei žiūrovų tai klaikiai nepatiko.

Toks lengvas ir tuo pačiu nustebinęs susitarimas scenaristams leido likusią serijos dalį paskirti tam, kas Toniui rūpi labiausiai. Viena mažiausių ir įsimintiniausių serijos scenų yra tuomet, kai praėjus grėsmei Tonis vakarieniauja kartu su Medou bei klauso, ką ji turi pasakyti apie AJ, apie tai, kad tėvai turbūt per daug juo rūpinosi ir tai jam išėjo ne į gerą. Medou kartu atspindi ir Tonio, ir amerikietiškumo idealus. Tonis myli moteris, kurios viską pasiekia pačios ir turi savo nuomonę – ši silpnybė jį persekiojo visus šešis sezonus, - o kai jis šioje serijoje kalbasi su Medou, ji yra būtent tokia moteris, nekreipianti dėmesio į tai, kad jos tėvai nori ją išsiųsti į medicinos mokyklą ir ji galiausiai renkasi teisės kelią. Medou tuo pačiu garsiai pasako, kad žiaurioji šeima, kurioje ji užaugo, ir aplinka, kuri jos neskatino, tapo ne žiauriu stabdžiu, o paspirtimi daryti gyvenime kažką svarbaus. Medou ir Tonio santykiai seriale buvo įtempti ir keisti, ir serialas šioje situacijoje Toniui suteikia ne galutinį atsakymą, bet tiesiog leidžia suprasti, kaip jaučiasi jo dukra, net jeigu jis tos savijautos per prievartą nepakeis.

Serijoje yra ir daugiau scenų, kuriose Tonis kalbėdamas su senais pažįstamais nebando per daug apsimetinėti ir stengiasi būti atviras. Bendraudamas su Poliu - vieninteliu jam artimu likusiu žmogumi - jis bando įkalbėti senąjį draugą imtis naujojo darbo, net jeigu Polis jo nenori. Tonis įkalba savo bendrą tik tuomet, kai pasako, koks jis yra reikalingas ir svarbus bei leidžia Poliui dar kartą pasijausti turinčiu draugą. Dar kartą šita situacija nepateikia galutinio atsakymo, kaip Tonis jaučiasi Polio link. Žiūrovams tiesiog leidžiama suprasti, kad Polis yra vienintelis Toniui likęs žmogus už šeimos ribų ir Tonis jį yra tobulai perpratęs, kas leidžia draugu manipuliuoti jam pačiam to nesuprantant. Ar etine prasme tai yra gerai, spręskite patys, bet kasdienės etikos šitam seriale buvo mažai.

Kitas smulkus Tonio susitikimas yra su Dženise, ir ta scena veikiausiai yra mažiausiai reikšminga iš visų, net jeigu ji galiausiai atsiremia į aiškiai apibrėžtus veikėjus. Tonis su Dženise vis dar nėra absoliučiai draugiškas, siekiantis palaikyti santykius labiau iš pareigos ir norintis užjausti seserį dėl vyro netekties, net jeigu galiausiai jie vis tiek susipyksta. Pati serija suteikia brolio ir sesers santykiams bent jau abstrakčią pabaigą, kuomet Tonis liepia Bučui pasirūpinti Bobio šeima finansine prasme, o Dženisė supranta, kad visi jos dvasiniai niekalai galiausiai ir liko niekalais. Dženisė neabejotinai buvo viena keisčiausių (jeigu ne pati keisčiausia) serialo veikėja ir jos suaugimas paskutinėmis „Sopranų“ minutėmis yra daug pasakantis elementas, suteikiantis vilties, kad ji savo gyvenimą plėtos ir toliau.

Galiausiai turime svarbiausią Tonio susitikimą iš visų, kuomet jis pagaliau ryžtasi nuvykti pas Jaunėlį į psichiatrinę ligoninę. Nepaisant to, kiek per visą šį sezoną ir net šią seriją Tonis kalbėjo, kad jam visiškai nerūpi Jaunėlis, niekad nesuabejojau, kad Jaunėlis sukasi jo galvoje nuolatos. Geriausias Tonio draugas, artimiausias jo šeimos narys, jau vieną kartą prieš tai bandęs nužudyti savo sūnėną ir galiausiai tai beveik padaręs, tavo galvos nepaliks niekad.

Tonis pyksta ir nuvykęs pas Jaunėlį, nors staigiai supranta, kad dėdė jau nebeturi sveiko proto. Jis neatsimena savo sūnėno, neatsimena, kas jis toks, ir tiesiog gyvena po vieną sekundę. Gandolfinio vaidyba šioje scenoje yra tobula, kuomet Toniui kaupiasi ašaros ir jis tuo pačiu metu nori likti stiprus ir piktas, nors jam tai nepavyksta. Tonis galutinai įsitikina, kad tiek ilgai pyko ant dėdės ir kūrė planus, apie ką su juo kalbės, jog tai jau visiškai neatitinka dabar matomos realybės.

Gražiausias tos scenos momentas pasirodo tuomet, kai Tonis papasakoja dėdei apie tai, kaip Jaunėlis ir Tonio tėvas kartu valdė visą New Jersey. Toniui tai yra svarbus dalykas, leidžiantis didžiuotis tėvu ir savo šeima, priverčiantis tęsti savo mylimiausių žmonių pradėtą darbą, dėl ko jo noras tai pasakyti Jaunėliui yra suprantamas. Dar jausmingiau yra tuomet, kai Jaunėlis pasako, jog valdyti tokią teritoriją turėtų būti smagu. Pasakymas vien pats iš savęs yra gniuždantis, parodantis, kad Jaunėlis išties nebeturi jokios atminties. Tačiau tuo pačiu tai yra susiję su viena pagrindinių „Sopranų“ temų, jog kiekvienas žmogus turi įgimtą galios troškimą. Jaunėlis gal ir neturi fizinės atminties, tačiau galios norėjimas ir supratimas neabejotinai yra jo instinktas, kurio atsikratyti neįmanoma.

Ir galiausiai turime tą sceną. Tą, apie kurią žmonės rašo mokslinius straipsnius, kritikai raunasi plaukus, dėl kurios Davidas Chase'as norėtų nužudyti visus žurnalistus ir kurioje yra bene garsiausia akimirka televizijos istorijoje.



Apie ją kalbu pabaigoje dėl to, kad norėjau atkreipti jūsų dėmesį į tai, kiek visko daug įvyko prieš ją. Niekas neatsimena likusios šios serijos dalies išskyrus kelias minutes, lygiai kaip niekas neatsimena tų astronautų, išlipusių Mėnulyje misijose po Armstrongo ir Aldrino.

Ta scena vyksta užkandinėje. Laikantis gražiausios „Sopranų“ tradicijos, kurios dėka visi įsimintiniausi šeimyniniai momentai vyksta valgant, Tonis praėjus visoms arba didžiajai daliai negandų galiausiai suburia savo šeimą, kuri jau nebėra tokia vientisa kokia galėjo pasirodyti serialo pradžioje.

Užkandinė yra amerikietiškiausias įmanomas vaizdinys. Joje yra pilna įsimylėjėlių porų. Truckeriai su amerikietiškomis kepurėlėmis. Jukeboxai su amerikietiškomis dainomis. Visos rasės, visos spalvos, visos formos. Banaliau nebūna.

Ir ta scena yra garsi ne dėl amerikietiškumo, o dėl to, kad ji žiūrovus palieka amžinoje nežinioje apie tai, ar Tonis iš tos užkandinės išeina gyvas. Scenos, serijos ir paties serialo pabaigoje grubiai nutrūksta „Journey“ daina „Don't Stop Believing“, žiūrovai dešimt sekundžių mato tik juodą ekraną ir tuomet - tik prodiuserių vardus. Viskas, serialas baigėsi.

2007 metais internetas nebuvo toks ambicingas ir žiaurus kaip dabar, bet net ir tuomet pasaulis buvo pasiųstas į chaosą. Niekas nesuprato, kas čia ką tik įvyko. Šita serija ir turbūt visas serialas begalei žmonių tapo nuolatiniu klausimu, ar Tonis buvo nužudytas, ar ne. Ir kino kritikai šitą temą sugeba prikelti bent kelis kartus per metus.

Tai yra smagu ir įdomu iki tam tikro lygio. Menas yra skirtas išprovokuoti diskusijas ir visi žino, kiek jų išprovokavo „Sopranai“, nuo homoseksualumo iki žudymo moralumo. Bet šito yra per daug. Kai diskusija tampa binarine (Tonis arba mirė, arba ne), o joks prie „Sopranų“ prisidėjęs žmogus to nebūtų norėjęs, viskas tiesiog subyra.

Leistis į kalbas apie tai, kokia tikimybė, kad Tonis buvo ar nebuvo nužudytas, nesinori. Vienas žmogus yra parašęs garsiausią ir išsamiausią paskutinės serijos analizę, kuri yra mažos knygos dydžio. Jums tereikia žinoti tik tai, kad teorijos esmė mini Bučą, sukirtusį rankomis su Toniu, bet vis tiek nusprendusį jam nepasiduoti. Tas žmogus su švarkeliu, į kurį Chase'as kelis kartus nukreipia kamerą, veikiausiai yra Bučo pasamdytas vyras, paskutinėmis serialo sekundėmis nužudantis Tonį.

Mano spėjimas? Tonis paskutinėje scenoje išties miršta. Davidas Chase'as yra per daug protingas scenaristas, ilgai kalbėjęs apie serialo kruopštumą, kad leistų sau tokią smulkiai suplanuotą sceną palikti plikoms interpretacijoms. Serialas ilgai žaidė su mirtimi, kuomet Bobis Toniui pasakojo apie tai, jog žudikų iš anksto nepamatysi, o Silvijus neišgirdo, kaip prieš jį buvo nužudytas jo bendrininkas. Režisūra yra per daug preciziška, aiški ir kreipianti į vieną pusę, kad Chase'as paliktų daug interpretacijų, net jeigu aiškiais žodžiais jis savo atsakymo niekad nepasakė ir nepasakys.

Ir man to nereikia. Aš nenoriu, kad mano interpretacija būtų sugadinta menininko interpretacijos, kadangi tai yra du klaikiai skirtingi dalykai.

Juolab kad man tai nė motais. Šitą serialą žiūrėjau ne dėl to, kad sužinočiau, ar Tonis galiausiai išgyvena, ar miršta. Jeigu „Sopranų“ kokybę nori įvertinti tik teigiamu ar neigiamu atsakymu, kažkas su televizijos supratimu yra blogai. To negali ir neturi būti. Aiškus atsakymas šiame seriale yra didžiausias košmaras. „Sopranai“ yra vienintelis televizijos projektas istorijoje (galbūt su „Mad Men“), tikėjęs savo žiūrovų protingumu ir pasiryžęs palikti daug tiesiogiai nepaaiškintų klausimų, o vienu jų tiesiog užbaigti visą serialą. Aiškus atsakymas pamintų viską, link ko dirbo šitie juodadarbiai scenaristai.

Todėl man nerūpi, koks yra Tonio likimas po serialo, net jeigu televizijoje niekad nebuvo žmogaus, kuris man rūpėtų labiau. Žiūrint paskutinę sceną nuo mano veido niekaip nedingo šypsena, kadangi Tonis pagaliau pasiekė tai, ko taip ilgai siekė. Jis viso serialo metu troško gražios šeimos ir ramybės. Idiliška užkandinės aplinka yra viskas, ko jis kada nors galėjo norėti.

Man neįdomu, ar Tonis šioje serijoje mirė, ar užkandinė užėmė tik keletą jo gyvenimo, besitęsusio dar kelis dešimtmečius, minučių. Man svarbu, kad Tonis pagaliau atrado ramybę, suteikusią jam vilties bent kuriam laikui.

Kitos mintys


  • Katė, kurią Tonis parsivežė iš slėptuvės, visą laiką žiūri į Kristoferio nuotrauką. Čia turbūt yra kažkoks simbolizmas ar panašiai, nors aš jo net nebandžiau perprasti. For all I know, ta katė buvo skirta eilinį kartą išryškinti tai, kaip dvasine ir fizine prasme skiriasi Tonis ir Polis.
  • Ir taip mes baigiame „Sopranų“ apžvalgas. Apibendrinančio straipsnio laukite artimiausiomis dienomis. Dabar tiesiog žinokite, jog kad ir kaip myliu „Dingusius“ ir „Breaking Bad“, joks kitas serialas nepakilo mano akyse po šių apžvalgų taip, kaip pakilo „Sopranai“. Ir man dėl to yra labai smagu.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą