2017 m. vasario 26 d., sekmadienis

2017 m. Oskarų prognozės

Nežinau, kada paskutinį kartą laukiau Oskarų labiau ne dėl pačių apdovanojimų, o dėl vedėjo. Galbūt kai 2013-aisiais vedėjas buvo (galiausiai stipriai nuvylęs) Sethas MacFarlane'as, nors filmai tuomet buvo išskirtinai vidutiniški.

Šiemet ceremoniją vesiantis Jimmy Kimmel ant popieriaus atrodo kaip tobulas vedėjas, net savo laidoje sugebantis tiesiai šaipytis iš savo garsiųjų svečių ir darantis tai su tokia naivia šypsena, kad niekas ant jo galiausiai nepyksta. Plius, pilnai tikiu, kad jo ir Matto Damono konfliktas čia pasireikš ryškiausiai, kaip tik gali, kas ceremonijoje, kurioje turbūt lauks 24 apdovanojimų kalbos apie Trumpą, turėtų tapti tikra atgaiva.

Ai, tiesa, prognozės. Tvarką žinote: juodu šriftu paryškinti tie, kurie turbūt (remiantis mano patirtimi ir iš kitų pavogtais spėjimais) laimės, pasvirę yra tie, kuriuos palaikau aš.

Taip kad žiūrim, kurių apdovanojimų gali nelaimėti „La La Land“, ir susitinkam feisbuke apie 3:00. Paskaitykit ir pailsėkit.

Geriausias filmas

Arrival
Hidden Figures
Fences
La La Land
Moonlight
Lion
Manchester by the Sea
Hacksaw Ridge
Hell or High Water

Vienintelė bėda su „La La Land“ šioje situacijoje yra ta, kad filmas kiek per anksti pasiekė aukščiausią populiarumo tašką. Dabar visi kiti filmai yra laikomi underdogais, o kas jau kas, bet Holivudas mėgsta underdogų istorijas.

Vis dar tikiu, kad „La La Land“ laimės šitoje kategorijoje, nes nelabai įsivaizduoju situacijos, kurioje tokią meilę Holivudui ir kinui išreiškiantis filmas nelaimi pagrindinio prizo, tiesiog dabar kito filmo pergalė manęs pernelyg nenustebintų. „Moonlight“ laikyčiau pagrindiniu antraeiliu favoritu, po kurio eitų „Manchester by the Sea“ ir galbūt „Hidden Figures“ (jeigu balsuotojai neis tradiciniu keliu, pilnai tikiu, kad bandys paruošti kažkokią politinę žinutę, o „Hidden Figures“ tam tinka tobulai). Bet kokiu atveju, šita kategorija priklauso „La La Land“, nes jeigu filmas pralaimės, visi kalbės apie tą pralaimėjimą, ne kito filmo pergalę.

Oskarai 2017. La La Land

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „La La Land“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Nieko nėra blogiau už cinizmą. Gal nacizmas, bet tik gal.

Cinizmas leidžia ignoruoti kitų žmonių jausmus, apie save susikurti kažkokią teisumo iliuziją ir gyventi niekam nereikalingame burbule, kur tavęs iš tikro niekas nemėgsta, ir tu tada apsimeti, kad tau kitų žmonių nereikia, nes visi yra blogesni už tave. Būti ciniku yra labai lengva ir dėl to cinizmo gerbti negalima, nes jokie lengvi dalykai nenusipelno pagarbos.

Dėl to „La La Land“ ir paperka – ne tiek savo nuoširdumu kiek cinizmo nebuvimu. Du veikėjai, Mia (Emma Stone) ir Sebastianas (Ryan Gosling), čia siekia neįmanomų dalykų, kuriuos matė tik per televizorių ar skaitė knygose, ir jie bando prasimušti Los Andžele – mieste, kuris garsėja savo piktaisiais prodiuseriais, kovomis dėl būvio ir palaužtais žmonėmis. Didesnio burbulo pasaulyje nei Los Andželas ar juo labiau Holivudas jūs nerasite, ir ten pasiduoti blogoms įtakoms yra pernelyg lengva. Mia ir Sebastianas, tiesa, su tuo sėkmingai kovoja ir susitvarko.

Jų svajonės yra visiškai nerealios, ką filmas rodo nuo pat pradžių juos tempdamas po purvus ir liepdamas žemintis vis labiau ir labiau, tokiu būdu vis stipriau atskleisdamas tikrąją jų prigimtį ir parodydamas, ko iš tikrųjų jie nori iš to žvaigždžių ir viršūnės siekimo. Sebastianas romantizuoja džiazo praeitį, kurios galbūt ir nebuvo, nors esmė ne čia – jis nori atsidurti aplinkoje tarp bendraminčių, ne tarp žmonių, kurie jo muzikavimą laiko kvailyste. Mia svajoja apie aktorystę – vienintelį dalyką, kuris jai leidžia pilnai atsiverti ir kuris jos gyvenime užima ypač svarbų kampą. Jie nori pinigų ir pripažinimo, tik šitie dalykai nėra pagrindinė jų motyvacija. Jie nuoširdžiai tiki ir tiesiog žino, kad Holivudas jiems leis tapti tikraisiais savimi, o tokią svajonę turi milijonai ten atvykstančių žmonių.

Oskarai 2017. Moonlight

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Arrival“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Stiprių filmų apie introvertus yra nedaug. Mažai kas ryžtasi kurti kažką su pagrindiniais veikėjais, kurie visąlaik mėgsta būti atokiau nuo žmonių, stebėti aplinką ir daug galvoti. Tai suprantama – žiūrėti į žmogų, kuris gyvena savo galvoje, juk nėra įdomu, nes kažkokio veiksmo žiūrovams visada reikia. Dėl to visi filmai apie tylenius (nuo pat senųjų vesternų) dažniausiai baigiasi tuo, kai jie supranta, kokie svarbūs yra aplinkiniai žmonės ir kaip svarbu yra garsiai išsakyti savo mintis, kas teoriškai atrodo kaip veikėjų išmokta pamoka, nors praktiškai tėra tikrosios tų veikėjų esmės ignoravimas.

Įdomią struktūrą turintis ir nei per vieną pusę tradiciniu keliu neinantis Barry Jenkinso rašytas ir režisuotas „Moonlight“ yra būtent apie tokį žmogų Chironą, parodomą trijuose jo gyvenimo etapuose – vaikystėje, paauglystėje ir suaugusiojo amžiuje – ir siekiantį suprasti ir pažinti, o vėliau ir išlaikyti savo tikrąją asmenybę.

Bendrai filmas eina per tas žmogaus vystymosi stadijas, per kurias pereina dauguma. Narkotikus vartojanti mažojo Chirono (Alex Hibbert) motina Paula (Naomie Harris) jį priverčia klajoti ir ieškoti savo kampo, savo užtarėjo ir autoriteto, kurį jis atranda įspūdingojo Mahershala Ali įkūnijamo Juano pavidalu. Paauglys Chironas (Ashton Sanders) tvarkosi su tuo, kad nori išlikti toje aplinkoje, kurioje jis bent minimaliai yra priimamas, ir privalo tvarkytis su to pasekmėmis, nes bendraamžiai su juo elgiasi tikrai ne taip, kaip jis norėtų. Tuo tarpu suaugęs Chironas (Trevante Rhodes) bando suvokti tai, ką jo dabartinei asmenybei reiškia tokia vaikystė ir aplinka, ir tai filmas įgyvendina neįtikėtinai jautriu būdu.

2017 m. vasario 25 d., šeštadienis

Oskarai 2017. Arrival

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Arrival“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Pernai pasirodė du filmai, atgaivinę mano meilę kinui tose srityse, kuriose ta meilė buvo šiek tiek užmigusi. Vienas tų filmų buvo „Arrival“.

Praktinė to priežastis yra tai, kad „Arrival“ yra originalus, nepriklausantis jokiai franšizei ir jokiu būdu neturėsiantis jokio tęsinio filmas. Čia yra didelio biudžeto istorija, grįsta protingu pasakojimu be nereikalingo veiksmo, ir jį finansavo „Paramount“ studija, viena iš nedaugelio studijų, tarp savo daugybės tęsinių mėgstanti įmaišyti kažką originalesnio ir nematyto. Pridėkit ir tai, kad filmas ne tik kad netapo nuostolingu, bet dar ir uždirbo pinigų, ko pirmą kartą pamatęs filmą nesitikėjau – dabar tokio tipo kūriniai švenčia, kai nepraranda 100 milijonų, o šitas dar tapo ir pelningu, kas žiūrint į ateitį suteikiant galimybes ambicingiems kūrėjams yra ypač svarbu.

Labiau su pačiais filmais susijusi priežastis yra tai, kad „Arrival“ yra velniškai protingas filmas visu kuo – savo istorija, savo struktūra, savo dizainu ir savo pasitikėjimu savimi bei savo auditorija. „Manchester by the Sea“ recenzijoje sakiau, kad mane stebino, kaip tas filmas nesuvirškina visko savo auditorijai ir leidžia jai istoriją suprasti pačiai, o „Arrival“ yra dar ryškesnė viso to versija.

2017 m. vasario 24 d., penktadienis

Oskarai 2017. Lion

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Lion“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Jeigu eidami žiūrėti „Lion“ tikitės jautraus, šiek tiek saldaus, emocijų sukeliančio ir kai kuriuos žmones pravirkdančio pasakojimo, kuriame pakapsčius giliau yra vis sunkiau atrasti išties stiprių elementų, jūs gausite maždaug tai, apie ką galvojote. Keista, ane?

Esu įsitikinęs, kad „Lion“ patiks daugeliui žmonių ir ant šitokio žanro stumti nesiruošiu. Temos, kurios pačios iš savęs yra liūdnos ir nepersistengiančios sukurti kažkokių naujų emocijų (šiuo atveju čia pasakojama tikra istorija apie berniuką Saroo (Sunny Pawar), kuris Indijoje pasimeta nuo savo šeimos ir yra įvaikinamas australų, o užaugęs Saroo (Dev Patel) ieško tikrosios savo gimtinės) man nėra prie širdies, nors kartais ir prie jų negali išsėdėti akmeniniu veidu, nu nes čia gi mažas ir daug pavojų sutinkantis vaikas, tai kaip tu jo nepalaikysi?

Tas mažas vaikas yra kertinė šito filmo dalis ir pagrindinė priežastis, dėl ko nesinori leistis užvaldomam cinizmo. Pirmoji filmo pusė yra susijusi su tuo, kaip berniukas pasimeta, keliauja per Indiją ir išgyvena beigi pamato įvairiausius pavojus, kurių tokio amžiaus vaikai tikrai neturėtų pamatyti.

2017 m. vasario 23 d., ketvirtadienis

Oskarai 2017. Manchester by the Sea

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Manchester by the Sea“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

„Manchester by the Sea“ supranta, kad visu kuo primena nepriklausomą filmą, nuo banaliausio pagrindinių veikėjų gyvenimo pateikimo iki ilgesingų žvilgsnių į tolį, kuriuos yra tobulai įvaldę Lietuvos aktoriai ir kūrėjai, tokiais žvilgsniais užpildantys apie 90 procentų savo filmų. „Manchester by the Sea“ visas tas savybes pateikia keliskart stipriau nei esame įpratę matyti panašaus tipo filmuose ir tokiu būdu užmigdo žiūrovus tam, kad juos emociškai uždaužytų taip, kaip jie nebuvo pasirengę.

Pavyzdžiui, Kennetho Lonergano režisuotas ir parašytas filmas kuo neįdomiau pristato pagrindinį filmo veikėją Lee (Casey Affleck), kuris vaikšto iš vieno kampo į kitą, kažkur pakasa sniegą, kažkiek išgeria ir paskui sužino, kad jo brolis (Kyle Chandler) patyrė mirtiną širdies smūgį, o Lee privalo pasirūpinti savo paaugliu sūnėnu Patriku (Lucas Hedges). Lyg ir atrodo, kad filmas rengiasi eiti visiškai tradiciniu keliu: nuobodų gyvenimą supurto kažkoks rimtesnis įvykis ir veikėjas pasikeičia dėl to įvykio pasekmių.

Tuo tarpu Lonerganas čia sukuria kažką kitokio. Po truputį filmo metu atskleidžiama Lee priešistorė parodo, kad jo gyvenimas buvo dar tragiškesnis nei dabartinė situacija (kokiu būdu – pamatysite patys) ir jis tik pastaruoju metu su tomis tragedijomis susitaikė. Pagrindinis žmogus, leidęs su jomis susigyventi, buvo būtent jo brolis, dėl ko jo mirtis reiškia ypač daug.

2017 m. vasario 22 d., trečiadienis

Oskarai 2017. Hidden Figures

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Hidden Figures“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems


Įdomu būtų sužinoti, ar „Hidden Figures“ kūrėjai patys žinojo, ką jie kuria.

Tai sakau ne dėl to, kad „Hidden Figures“ yra blogas filmas – Taraji P. Henson, Octavia Spencer ar Kevinas Costneris galėtų prikelti net blogiausią scenarijų. Tiesiog visas filmo tonas yra toks keistas ir niekad neinantis išvien su istorija, kad filmo metu pavyko galvoti tik apie jį.

Pavyzdžiui, paklausykit šitos Pharrello dainos, kurią jis sukūrė specialiai filmui. Aš palauksiu.


Tai va, visai nuotaikinga daina, ane? Scena, kurioje ji skamba, irgi yra pusiau nuotaikinga – NASA matematike dirbanti Katherine (šiek tiek užspausta, nors vis tiek įspūdingai atrodanti Taraji P. Henson) turi bėgti per visą NASA kompleksą tam, kad galėtų patekti į juodaodėms moterims skirtą tualetą. Žiūrovai mato, kaip sunkiai ji bėga ir kaip skuba norėdama suspėti į darbą, iš kurio gali būti išmesta, kas greito montažo dėka filmui suteikia šiek tiek linksmumo.

Tik filmas, jo pagrindinė žinutė ir šiaip jo istorija nėra pernelyg linksma. Tai yra kūrinys apie tai, kaip juodaodės mokslininkės tapo bene pagrindine priežastimi, dėl ko Johnas Glennas galėjo pakilti į kosmosą ir dėl ko vėliau amerikiečių astronautai nuskrido į Mėnulį. Tos moterys turėjo praeiti rasizmą, seksizmą ir begalę kitų kliūčių tam, kad pasiektų savo tikslą.

Ir man iš galvos vis tiek neišeina ta Pharrello daina ir bėgiojimas.

2017 m. vasario 21 d., antradienis

Oskarai 2017. Fences

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Fences“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems


„Fences“ labiau nei bet koks kitas praėjusių metų filmas primena teatrą. Minimalistinis biudžetas, į veikėjus atsiremianti istorija, jokių režisūros stebuklų ir vaidyba, nuo kurios net kojos linksta. Denzelis Washingtonas paėmė Augusto Wilsono pjesę, kurią kartu su Viola Davis teatre vaidino daugybę kartų, ir ją tiesiog nufilmavo. Tas „tiesiog“, aišku, reiškia tai, jog „Fences“ yra vienas galingiausių praėjusių metų filmų.

Filmo siužetas niekuo pernelyg neišsiskiria: Washingtonas vaidina Trojų, šeštojo dešimtmečio Pitsburge gyvenantį šiukšlininką, kadaise žaidusį beisbolą ir nepadariusį savo karjeros dėl, kaip jis pats galvoja, savo odos spalvos. Jis turi žmoną Rose (Viola Davis), jųdviejų sūnų Cory (Jovan Adepo), kitos moters pagimdytą sūnų Lyonsą (Russell Hornsby) ir psichinę negalią turintį brolį Gabrielį (Mykelti Williamson).

Kitaip sakant, niekuo stipriai neišsiskiriantis to laikotarpio juodaodžių šeimos gyvenimas, dėl ko viskas turi slypėti veikėjuose ir jų dramoje, kas galiausiai ir įvyksta. Trojus yra vienas įdomesnių pastaruoju metu kine matytų pagrindinių veikėjų, kadangi jo trumpai apibrėžti tiesiog neįmanoma. Iš vienos pusės jis yra piktas, grasinantis, meluojantis, žiaurus vyras, kone besistengiantis įžeisti visus aplinkinius. Kita vertus, tai gali būti pateisinta tuo, kad praktiškai viskas Trojaus gyvenime nepasisekė ir dėl jo rasės buvo išplėšta jam iš rankų, dėl ko jis lyg ir turi teisę pykti ant viso pasaulio, nors jo šeima taip tikrai negalvoja.

Oskarai 2017. Hell or High Water

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Hell or High Water“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

„Hell or High Water“ yra lemta tapti tuo filmu, kuris nelaimi jokių rimtesnių apdovanojimų, yra mylimas kritikų, sunkiai atgauna savo biudžetą ir daugeliui žmonių praslysta pro akis tol, kol po kelių metų kas nors jį atranda internete, pradeda apie jį daug kalbėti ir jis tampa kultiniu, ir tada visi šneka, kaip tas filmas buvo nuvertintas ir niekas nesuprato jo puikumo. Tokia istorija yra dažna ir ilgame laikotarpyje atrodo kur kas geriau nei iškart mylimi filmai, kurie ilgainiui tampa (dažniausiai nepelnytai) nekenčiami. Laikas viską sutvarko ir šitam filmui atneš teisybę.

Geriausia „Hell or High Water“, pasakojančio apie Teksase bankus plėšiančius brolius Tobį (Chris Pine) ir Tanerį (Ben Foster) bei juos gaudantį reindžerį (Jeff Bridges), savybė yra tai, kad šitas filmas yra visiškai vientisas. Absoliučiai kiekviena jo detalė veikia link to paties tikslo sukurti pakankamai subtilų, bet ne perspaustai menišką filmą, kuris su kiekviena minute įtraukia vis labiau ir paleidžia su didžiuliu trenksmu.

Teoriškai šitą filmą būtų galima vadinti vesternu, bet nuo tradicinio vesterno apibrėžimo jis yra stiprokai nutolęs. Subtilumo čia žymiai daugiau nei visad besišaudančiuose filmuose. Veikėjai sugeba juokauti ir neapsimeta rimčiausiais, emocijų neturinčiais vyrais. Čia net nėra moters, kurią reikėtų gelbėti; čia tiesiog ganėtinai civilizuotai pykstasi vyrai, kurie skirtingai supranta civilizacijos apibrėžimą.

2017 m. vasario 18 d., šeštadienis

Oskarai 2017. Hacksaw Ridge

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Hacksaw Ridge“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Melas Gibsonas yra nepakenčiamas žmogus. Kiekvieną kartą, kai jis praveria burną, jis pasako kažką labai neprotingo, ir jo atvirumas visus žavi tol, kol jis nepradeda kalbėti apie moteris ar žydus. Holivudas jo nekentė labiau nei bet ko kito (o ten žmonės myli net Romaną Polanskį) ir dabar „Hacksaw Ridge“ tapo jo sėkmingo sugrįžimo istorija, net jeigu joks žmogus negalėtų man normaliai paaiškinti, iš kur atsirado ta begalinė meilė ir atleidimas Gibsono link.

Ir visgi labiausiai nepakenčiama jo savybė iš visų yra tai, kad beveik viskas, prie ko jis prisiliečia ir ką jis sukuria, yra nuostabu.

Jūs pastaruoju metu matėt „Mad Max“ trilogiją? Ten yra pirmas rimtas jo vaidmuo ir tu negali nei sekundei suabejoti, kad jis jau tuoj taps pasauline žvaigžde (panašiai jaučiuosi žiūrėdamas „Saturday Night Fever“, kur nuo Travoltos negali atitraukti akių net ir norėdamas). Jis iki praėjusių metų buvo sukūręs keturis filmus ir visi jie be to, kad dėl savo žiaurumo sukelia nemalonius jausmus pilve, kartu pasižymi tokiu stiliumi ir atvirumu, kokio nerasit niekur kitur (kiek reikia turėti drąsos, kad dėtum ant visko taip, kaip jis dėjo „Apocalypto“ atveju ir sukūrė filmą su senovine kalba, uždėjo subtitrus ir numetė šitą dalyką raidžių filmuose šiaip jau neskaitantiems amerikiečiams).