2017 m. vasario 25 d., šeštadienis

Oskarai 2017. Arrival

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Arrival“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Pernai pasirodė du filmai, atgaivinę mano meilę kinui tose srityse, kuriose ta meilė buvo šiek tiek užmigusi. Vienas tų filmų buvo „Arrival“.

Praktinė to priežastis yra tai, kad „Arrival“ yra originalus, nepriklausantis jokiai franšizei ir jokiu būdu neturėsiantis jokio tęsinio filmas. Čia yra didelio biudžeto istorija, grįsta protingu pasakojimu be nereikalingo veiksmo, ir jį finansavo „Paramount“ studija, viena iš nedaugelio studijų, tarp savo daugybės tęsinių mėgstanti įmaišyti kažką originalesnio ir nematyto. Pridėkit ir tai, kad filmas ne tik kad netapo nuostolingu, bet dar ir uždirbo pinigų, ko pirmą kartą pamatęs filmą nesitikėjau – dabar tokio tipo kūriniai švenčia, kai nepraranda 100 milijonų, o šitas dar tapo ir pelningu, kas žiūrint į ateitį suteikiant galimybes ambicingiems kūrėjams yra ypač svarbu.

Labiau su pačiais filmais susijusi priežastis yra tai, kad „Arrival“ yra velniškai protingas filmas visu kuo – savo istorija, savo struktūra, savo dizainu ir savo pasitikėjimu savimi bei savo auditorija. „Manchester by the Sea“ recenzijoje sakiau, kad mane stebino, kaip tas filmas nesuvirškina visko savo auditorijai ir leidžia jai istoriją suprasti pačiai, o „Arrival“ yra dar ryškesnė viso to versija.

Filmas pasakoja apie į Žemę atvykstančius ateivių laivus, kurie komunikuoja  keistu būdu, dėl ko JAV pareigūnai yra priversti kreiptis pagalbos į lingvistę Louise (Amy Adams), kuri iššifruotų ateivių žinutes ar netgi galėtų su jais bendrauti. Louise yra suporuojama su fiziku Ianu (Jeremy Renner) ir jiedu tampa pagrindine jungtimi tarp žmonių ir ateivių.

Čia subjektyvumo nenoriu vengti – „Arrival“ atstovauja tą mokslinės fantastikos dalį, kurią myliu labiausiai. Filmai apie tai, kokios yra įspūdingos ateities technologijos ar kokie keistai atrodantys bei skambantys yra ateiviai, manęs niekad nedomina. Bet jeigu jūs sukursit mokslinės fantastikos filmą, kuris paprastus žemiečius įmeta į nežemiškas situacijas ir gal dar paliečia vieną kitą psichologinę ar filosofinę temą (kas pasireiškia nuo „Close Encounters of the Third Kind“ iki „The Martian“), aš būsiu pirmas eilėje.

Tuo tarpu protingo filmo apie kontaktą su ateiviais reikia paieškoti – dažniausiai jie visi prasideda ar baigiasi karu, kurį laimi Willas Smithas ir visi išeina laimingi, pražudę kelis šimtus milijonų žmonių. Nesakau, kad „Arrival“ niekas nekariauja, bet jeigu kariauja, viskas čia yra paremta protu, ne dideliais sprogimais, todėl žiūrėdami filmą to pernelyg nesitikėkite.

„Arrival“ centre atsidurianti meniška ir daug galvojanti Louise simbolizuoja priešpriešą tarp karo reikalaujančių žmonių ir tų, kurie tiki, kad viską sutvarkyti galima ir kitaip. Filmas netampa pernelyg banaliu ir nekuria konfliktų vien dėl to, kad jų reikia, dėl ko jos santykis su Rennerio veikėju (kuris yra fizikas ir turėtų būti šalto ir loginio proto) yra toks įdomus – jie nesimuša vienas su kitu tradicine prasme ir pernelyg stipriai nesusidraugauja, tiesiog čia yra du protingi žmones (atsiduriantys tarp kitų protingų, nors gal ne tiek, žmonių), kurie nori ir sugeba bendradarbiauti, ir filmas jų draugystę pateikia ypač įdomiai.

Nors globalinių temų nuo ateivių iki pasaulio valstybių negebėjimo susivienyti prieš bendrą priešą čia yra apsčiai, būtent atskiri žmonės ir jų įtaka visam pasauliui čia yra išskiriami labiausiai. Amy Adams įkūnijama Louise supranta savo atsakomybę, kuri filmo metu nuolat kinta ir visgi tą atsakomybę ji suvokia ne per globalines problemas, o per savo asmeninį gyvenimą.

Adams tokiai užduočiai tinka tobulai ir jeigu šiemet Oskarai kurioje nors vietoje sugrybavo, tai buvo sprendimas nenominuoti jos už šitą pasirodymą (principe toje kategorijoje stipresnės yra tik Huppert ir Portman). Šitas filmas yra suktas, persuktas ir apverstas, ir išlaikyti jame įtikinamą emocinę tėkmę yra vienas svarbiausių aktorių ir kūrėjų tikslų, kuris neišmuša Adams iš vėžių. Skambių monologų ji čia neturi ir didžiąją filmo dalį ji tiesiog reaguoja į aplinkinius įvykius, tačiau kelios scenos čia yra tokios svarbios visam filmui ir Adams su jomis susitvarko taip nuostabiai, kad net saldu. Su visa meile Meryl Streep, joks žmogus, kuris peržiūrėjo tas scenas ir Streep durną dainavimą savo dar durnesniame filme ir nusprendė, kad Streep ten yra geresnė aktorė, turi eiti ant Oskarų scenos ir pasiaiškinti.

Tai va. Tiek gal ir užtektų tam, kad filmas būtų nuostabus, tik jame yra ir daugiau detalių, kurios nuneš jums stogą. Apie kai kurias jų negaliu kalbėti. Apie kai kurias niekas tarsi nekalba, nors turėtų.

Tarp pastarųjų galima įtraukti viską, kas supa pagrindinę istoriją. Sekmadienį „La La Land“ turbūt nušluos visus techninius apdovanojimus ir kad ir koks tai būtų gražus filmas, dizaino prasme „Arrival“ konkurentai turėtų slėptis po lapais. Visi su ateiviais susiję dalykai – tiek laivų išorė, tiek vidus – yra vienas labiausiai šiame filme mane pakerėjusių elementų, kadangi jie tarsi nesiremia jokiais ankstesniais kūriniais. Net ateiviai, pradžioje primenantys kažką neoriginalaus, yra pateikiami nematytu būdu, kai režisierius Denisas Villeneuve supranta, kad šiek tiek paslapties yra įdomiau nei plikai pateikiami dalykai. Kiti papildiniai, nuo Bradfordo Youngo kinematografijos ir Jóhann Jóhannsson muzikos iki ateivių kalbos dizaino, veikia išvien ir sukuria kažką vientiso, kas šitam filmui yra gyvybiškai svarbu.

Bet šiaip žinokit, kad kalbėt apie „Arrival“ nemeluojant dėl to visų mano apžvalgų viršuje matomo paryškinto teksto yra velniškai sunku. Todėl žiūrėkit šitą filmą ir praneškit, ką apie jį galvojot. Įrodykit, kad ne man vienam jis sugrąžino viltį, jog protingiems dalykams pinigų ir dėmesio atsiras visada.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą