2017 m. vasario 18 d., šeštadienis

Oskarai 2017. Hacksaw Ridge

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Hacksaw Ridge“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Melas Gibsonas yra nepakenčiamas žmogus. Kiekvieną kartą, kai jis praveria burną, jis pasako kažką labai neprotingo, ir jo atvirumas visus žavi tol, kol jis nepradeda kalbėti apie moteris ar žydus. Holivudas jo nekentė labiau nei bet ko kito (o ten žmonės myli net Romaną Polanskį) ir dabar „Hacksaw Ridge“ tapo jo sėkmingo sugrįžimo istorija, net jeigu joks žmogus negalėtų man normaliai paaiškinti, iš kur atsirado ta begalinė meilė ir atleidimas Gibsono link.

Ir visgi labiausiai nepakenčiama jo savybė iš visų yra tai, kad beveik viskas, prie ko jis prisiliečia ir ką jis sukuria, yra nuostabu.

Jūs pastaruoju metu matėt „Mad Max“ trilogiją? Ten yra pirmas rimtas jo vaidmuo ir tu negali nei sekundei suabejoti, kad jis jau tuoj taps pasauline žvaigžde (panašiai jaučiuosi žiūrėdamas „Saturday Night Fever“, kur nuo Travoltos negali atitraukti akių net ir norėdamas). Jis iki praėjusių metų buvo sukūręs keturis filmus ir visi jie be to, kad dėl savo žiaurumo sukelia nemalonius jausmus pilve, kartu pasižymi tokiu stiliumi ir atvirumu, kokio nerasit niekur kitur (kiek reikia turėti drąsos, kad dėtum ant visko taip, kaip jis dėjo „Apocalypto“ atveju ir sukūrė filmą su senovine kalba, uždėjo subtitrus ir numetė šitą dalyką raidžių filmuose šiaip jau neskaitantiems amerikiečiams).

„Hacksaw Ridge“ nėra išimtis. Filme pasakojama tikra istorija apie Desmondą Dossą (Andrew Garfield), kuris dėl religinių pažiūrų Antrojo pasaulinio karo metu atsisakė naudoti ginklus ir, tapęs mediku, rizikuodamas savo gyvybe išgelbėjo kelias dešimtis karių ir net ant popieriaus čia atrodo kaip tobulai gibsoniška istorija.

Religinė ir patriotinė filmo pusė yra tarytum Gibsono vizitinė kortelė, kuria jis čia naudojasi kaip koks politikas – juk tam tikra publikos dalis (dažniausiai ypač konservatyvi) negali vadinti savęs patriotais, jeigu nežiūri filmo apie krikščionybę ir tai, kaip amerikiečiai išdaužė japonus. Šitos temos yra pakenčiamos tol, kol papildo veikėjus, bet ne kartą jos čia pradeda pernelyg veržtis per kraštus ir nereikalingai apsaldina visą situaciją. Religija yra naudojama tik prireikus, tarsi atsarginis argumentas tuomet, kai neužtenka jau turimų, ir ja yra grindžiami abejotini veikėjų veiksmai, kas dažnai atrodo kaip sukčiavimas, nors turiu pripažinti, kad šitam filmui šioks toks saldumas tinka kaip kontrastas plikiems ir pedantiškiems kariniams vaizdams.

Visgi būtent žiaurumas yra pagrindinis filmo akcentas ir jis veikia visais įmanomais lygiais – tokiais, kokius gali pateikti tik Gibsonas. Žiaurumas čia geriau nei bet kas kitas suformuoja veikėjus, suteikia filmui temą ir tampa kažkuo, už ko kabinasi visas siužetas. Dėl jo filmas gauna galimybę Hugo Weavingui, vaidinančiam Dosso tėvą, suteikti dar kelias scenas, už kurias jis galėtų būti apipiltas apdovanojimais. Dėl žiaurumo naivioji Vince‘o Vaughno veido išraiška čia persikreipia ir beveik ištaiso klaidas, kurias padarė Holivudas, įkišęs jį į tą neaiškųjį antrą „True Detective“ sezoną.

Ir svarbiausia, kad Antro pasaulinio karo vaizdai čia patenka į rankas žmogui, kuris jų nebijo. Sukūrus gana paviršutinišką Dosso portretą (kurio užtenka tam, kad Garfieldas būtų nominuotas Oskarui, net jeigu kaip veikėjas Dossas yra labai silpnas) yra suteikiama užtektinai draminio konteksto, kad mūšio scenų metų žiūrovai jaustų įtampą ir į jį įsitrauktų kuo labiau. Aš šiaip net pritrūkstu filmų, su kuriais galėčiau palyginti „Hacksaw Ridge“ karines scenas, nes „Saving Private Ryan“ yra vienintelė tinkama analogija (kas yra logiška, nes Spielbergas yra vienas iš nedaugelio kūrėjų, kurie nebijo plikų ir atvirų emocijų filmuose).

„Hacksaw Ridge“ yra pilnas nutrauktų galūnių, kraujo ir siaubo filmų vaizdų – ir dėl žiaurumo, ir šiaip dėl sugebėjimo nuolat žiūrovus nustebinti. Nei karto čia nepasijauti taip, tarytum dalyvautum fantastiniame ar holivudiniame mūšio lauke (a la „Fury“) ir didžioji karo scena čia labiau primena faktinį kovos atpasakojimą nei draminę jos versiją. Kol nepamatai filmo, tol žmonių pasisakymai apie tai, jog „Hacksaw Ridge“ yra pacifistinis kūrinys, atrodo juokingai. Bet kai jį pasižiūri tai staigiai supranti, kad tu čia vos ištvėrei porą valandų, o žmonės tame gyveno (kartais ir tebegyvena) metų metus ir negalėjo iš to lauko išsikapstyti nepažeisti.

Kai pagalvoju iš tradicinės perspektyvos, šitame filme rasti problemų yra lengva. Veikėjai čia yra skystoki, dešimtis kartų girdėtais monologais kalbantys apie karą ir Dievą ir gelbėjami tik stiprių juos vaidinančių aktorių; pirma filmo pusė galėtų būti sutraukta į penkias minutes ir žiūrovai nieko nebūtų praradę; moralizavimas tuomet, kai žiūrovai ir taip supranta filmo esmę, tokio tipo filme yra nepakeliamas.

Bet va kai žiūri į „Hacksaw Ridge“ labiau kaip į potyrį, pernai buvo mažai mane labiau paveikusių kūrinių (apie vieną jų neabejotinai dar parašysiu). Šitas filmas (tiksliau, antroji jo pusė) yra drąsus, absoliučiai atviras ir tiesiog faktinis, paliekantis žiūrovus tvarkytis su savo patiriamais jausmais ir nelabai dėl to besijaudinantis.

Tai, kad „Hacksaw Ridge“ sukūrė Melas Gibsonas, yra vienas iš tų drąsiųjų ir emocijas sukeliančių filmo aspektų. Jeigu būtų mano valia, Holivudas nebandytų apsimesti, kad nieko tokio per pastarąjį dešimtmetį neįvyko ir Gibsonas vis dar būtų pateikiamas kaip pavyzdys, kad žodžiai kažką reiškia. Bet jeigu kas nors tyliai prieitų prie jo ir paspaustų ranką, kad anas suprastų, jog šitokius dalykus kine sugeba išdarinėti tik jis, aš būčiau nieko prieš.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą