2017 m. vasario 21 d., antradienis

Oskarai 2017. Hell or High Water

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Hell or High Water“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

„Hell or High Water“ yra lemta tapti tuo filmu, kuris nelaimi jokių rimtesnių apdovanojimų, yra mylimas kritikų, sunkiai atgauna savo biudžetą ir daugeliui žmonių praslysta pro akis tol, kol po kelių metų kas nors jį atranda internete, pradeda apie jį daug kalbėti ir jis tampa kultiniu, ir tada visi šneka, kaip tas filmas buvo nuvertintas ir niekas nesuprato jo puikumo. Tokia istorija yra dažna ir ilgame laikotarpyje atrodo kur kas geriau nei iškart mylimi filmai, kurie ilgainiui tampa (dažniausiai nepelnytai) nekenčiami. Laikas viską sutvarko ir šitam filmui atneš teisybę.

Geriausia „Hell or High Water“, pasakojančio apie Teksase bankus plėšiančius brolius Tobį (Chris Pine) ir Tanerį (Ben Foster) bei juos gaudantį reindžerį (Jeff Bridges), savybė yra tai, kad šitas filmas yra visiškai vientisas. Absoliučiai kiekviena jo detalė veikia link to paties tikslo sukurti pakankamai subtilų, bet ne perspaustai menišką filmą, kuris su kiekviena minute įtraukia vis labiau ir paleidžia su didžiuliu trenksmu.

Teoriškai šitą filmą būtų galima vadinti vesternu, bet nuo tradicinio vesterno apibrėžimo jis yra stiprokai nutolęs. Subtilumo čia žymiai daugiau nei visad besišaudančiuose filmuose. Veikėjai sugeba juokauti ir neapsimeta rimčiausiais, emocijų neturinčiais vyrais. Čia net nėra moters, kurią reikėtų gelbėti; čia tiesiog ganėtinai civilizuotai pykstasi vyrai, kurie skirtingai supranta civilizacijos apibrėžimą.

Didelę „Hell or High Water“ dalį užima klausimai apie moralę, labiau nei bet kas kitas paveikiantys veikėjų plėtojimą. Broliai, kurie yra ganėtinai skirtingi savo charakteriais ir vienodi savo siekiais, plėšia bankus tikėdami, kad verslas gadina jų šventą gyvenimo vietą; reindžeris brolius supranta, tačiau nėra pasiryžęs jiems dėl to leisti nusikalsti.

Filme nėra nei geriečių, nei blogiečių, kas yra sunkiai įgyvendinamas, bet šioje situacijoje sėkmingai pasiektas uždavinys. Visiškai faktiniu filmo irgi nepavadinsi, tiesiog protingo scenarijaus (kurį parašė „Sicario“ scenaristas Tayloras Sheridanas) dėka žiūrovai suvokia kiekvieno veikėjo ketinimus ir patys pasirenka, už ką turėtų sirgti (aš pats gal pusę filmo palaikiau brolius, bet antroje pusėje tai daryti pasidaro labai sunku).

„Hell or High Water“ turi kelias veiksmo scenas, kurios šiek tiek pakelia tempą, nors netgi tos scenos yra įtemptos ne tiek dėl veiksmo, kiek dėl veikėjams kylančio pavojaus. Anksti pačiame filme žiūrovams yra parodoma, kad veikėjai nėra nenugalimi ir jie gali susižeisti ar netgi mirti, kas praverčia vėlesnėse scenose, o pačioje filmo kulminacijoje tampa pagrindiniu visa ko akcentu, po kurio palieki tiesiog emociškai išvargęs.

Ir net jeigu filmui užtektų vien stiprios moralinės pusės ir kardinaliai skirtingų veikėjų, jis tuo neapsiriboja. „Hell or High Water“ yra tiesiog gražus – beribiai Teksaso vaizdai su automobiliais važinėjančiais kaubojais automatiškai tampa tarytum paveikslais ir atrodytų, kad už kinematografiją atsakingam Gilesui Nuttgensui čia nereikėjo pastangų, bet netyčia sukurti tokį saldainį yra neįmanoma. Filmo humoras, ateinantis visad vietoje ir laiku (scena su pikta padavėja ilgainiui taps klasika, paminėsit mano žodį), yra sukurtas tobulai sumažinti įtampą ir nustebinti žiūrovus, nes tokio tipo filme juoktis neplanuoji, nors tenka.

O tada yra aktoriai, kurie yra turbūt didžiausia šito filmo sėkmės dalis. Chrisas Pine‘as, dėl kurio kiekvienas heteronormatyvinis vyras suabejoja savo gyvenimo pasirinkimais, čia pirmą kartą pateikia rimtus argumentus, kad jis yra stiprus aktorius (tuo anksčiau kažkaip neabejojau, bet neturėjau realaus pavyzdžio, kurį galėčiau pateikti; dabar turiu). Piktasis ir aktyvusis Benas Fosteris tampa sėkminga atsvara susikaupusiam ir karts nuo karto simboliškai pratrūkstančiam Pine‘ui ir šiaip jis sėkmingai prabudina žiūrovus, kai jie pripranta prie sulėtėjusio filmo tempo.

Tada dar yra toks Oskarui nominuotas Jeffas Bridgesas, kuris čia kažkodėl atrodo senesnis nei Nicholsonas ir Hoffmanas kartu sudėjus, ir tai filmui prideda visai kitokį atspalvį. Jo veikėjas veikia būtent todėl, kad čia matai susenusį ir pavargusį Bridgesą, iš kurio tikiesi perspausto santūrumo, o galiausiai gauni žmogų, kuris nori, bet negali užspausti savo emocijų. Mahershala Ali šiemet yra nenugalimas ir statulėlę gali gauti tik jis, nors jeigu netyčia ji tektų Bridgesui, besiskundžiančių būtų nedaug.


Ir šiaip, sunku būtų sugalvoti, dėl ko reikėtų skųstis dėl „Hell or High Water“. Čia yra filmas, kuris įtraukia net ir to nenorint, o vertinti jį gali tik tada, kai jis tave paleidžia. Po kelių metų jis patiks visiems, todėl pabūkit hipsteriais ir pažiūrėkit jį tol, kol beveik niekas jo nematė.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą