2017 m. vasario 22 d., trečiadienis

Oskarai 2017. Hidden Figures

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Hidden Figures“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems


Įdomu būtų sužinoti, ar „Hidden Figures“ kūrėjai patys žinojo, ką jie kuria.

Tai sakau ne dėl to, kad „Hidden Figures“ yra blogas filmas – Taraji P. Henson, Octavia Spencer ar Kevinas Costneris galėtų prikelti net blogiausią scenarijų. Tiesiog visas filmo tonas yra toks keistas ir niekad neinantis išvien su istorija, kad filmo metu pavyko galvoti tik apie jį.

Pavyzdžiui, paklausykit šitos Pharrello dainos, kurią jis sukūrė specialiai filmui. Aš palauksiu.


Tai va, visai nuotaikinga daina, ane? Scena, kurioje ji skamba, irgi yra pusiau nuotaikinga – NASA matematike dirbanti Katherine (šiek tiek užspausta, nors vis tiek įspūdingai atrodanti Taraji P. Henson) turi bėgti per visą NASA kompleksą tam, kad galėtų patekti į juodaodėms moterims skirtą tualetą. Žiūrovai mato, kaip sunkiai ji bėga ir kaip skuba norėdama suspėti į darbą, iš kurio gali būti išmesta, kas greito montažo dėka filmui suteikia šiek tiek linksmumo.

Tik filmas, jo pagrindinė žinutė ir šiaip jo istorija nėra pernelyg linksma. Tai yra kūrinys apie tai, kaip juodaodės mokslininkės tapo bene pagrindine priežastimi, dėl ko Johnas Glennas galėjo pakilti į kosmosą ir dėl ko vėliau amerikiečių astronautai nuskrido į Mėnulį. Tos moterys turėjo praeiti rasizmą, seksizmą ir begalę kitų kliūčių tam, kad pasiektų savo tikslą.

Ir man iš galvos vis tiek neišeina ta Pharrello daina ir bėgiojimas.

Filmas nori, kad mes jį suprastume bent minimaliai rimtai, nes skambių ir reikšmingais besidedančių monologų čia yra tiek, kiek seniai turėjo bet koks oskarinis filmas. Visas pagrindinis veikėjų trejetas – Katherine, inžiniere norinti tapti Mary (nuoširdumu spinduliuojanti Janelle Monae) ir juodaodžių moterų-matematikių būriui vadovaujanti Dorothy (visus draugiškai užmušti besiruošianti Octavia Spencer) – gauna progą pasakyti po monologą apie moterų ir juodaodžių teises, apie savo gyvenimo sunkumus ir baltaodžių banalumą.

Nežinau, dėl ko apie visa tai kalbu taip ciniškai, kadangi tie monologai yra skambūs ir išjudinantys filmą, tik neapleidžia mintis, kad jie yra kur kas mažiau efektyvūs nei protingi dialogai ir egzistuoja vien tam, kad aktorės turėtų klipą, kurį būtų galima rodyti Oskaruose (panašiai buvo pernai su „Spotlight“ – ypač ramiu ir protingu filmu, kurio vienoje scenoje iš niekur nieko pradeda rėkauti Markas Ruffalo ir vien tam, kad gautų kažkokį apdovanojimą; šiaip nenustebčiau, jei tai buvo neplanuota ir Ruffalo šiaip yra nervingas žmogus).

Beje, kalbant apie baltaodžių banalumą: baltieji veikėjai, iš kurių rimčiau išsiskiria daugiausiai trys, šitam filme yra kažkas tokio. Kevinas Costneris vaidina galbūt vienintelį protingesnį veikėją Alą, vadovaujantį NASA padaliniui, kuriame yra Katherine, ir jis (nors ir priedurnis) pripažįsta Katherine talentą ir suteikia jai pakankamai galimybių pasirodyti. Costneris savo monologo negauna, bet turi galimybę kažkiek ant visų parėkti ir papykti, nors ne per daug – tiek, kad neatbaidytų jautresnių žiūrovų.

Bet šitame filme yra Jimas Parsonsas ir Kirsten Dunst, ir Dieve mano, jie yra stebuklas. Praverčia tai, kad aš ir turbūt daugelis kitų žiūrovų pamena, kad jiedu yra įpratę vaidinti tokius naivesnius idiotus, ir tai jie čia išnaudoja su kaupu. Ant jų pykti yra neįmanoma – jų veikėjai čia yra tokie čiut čiut rasistai, apie nieką neturintys jokios nuomonės ir pralaimintys tuomet, kai kažkas iš pagrindinio veikėjų trejeto ant jų šiek tiek parėkia. Žiūrėdami į juos nepatikėsit savo akimis.

Visgi jaučiu, kad čia (neskaičiuojant keisto tono) yra didžiausia filmo problema. Veikėjos neturi jokios realios kliūties, kurią turėtų perlipti. Rasizmas ir seksizmas filme yra pateikiamas kaip savaime suvokiamas dalykas, kuris pasireiškia skirtingais tualetais ar puodeliais kavai, tik kai veikėjos nusprendžia tomis kliūtimis pasirūpinti, niekas joms netrukdo. Visos kliūtys čia egzistuoja dar iki filmo pradžios ir veikėjos jo metu jas pašalina, kas sukuria įdomumo iliuziją, bet filmui nieko neprideda.

Vienintelė vieta, kurioje filmas išties jaučiasi patogiai, yra asmeninio moterų gyvenimo rodymas. Ar tai būtų jų trijų draugystė (tą draugystę ir šiaip kiekvieną moterį atskirai geriausiai apibrėžia pati pirma filmo scena, kurioje kartu pirmą kartą pasirodo ir ta neegzistuojančių kliūčių iliuzija), ar šiaip asmeninis jų gyvenimas (Katherine gyvenime, pavyzdžiui, pasirodo gražiai apsirengęs Mahershala Ali ir iškart visus pavergia taip, kad net baisu), filmas tose vietose yra tiesiog atsipalaidavęs. Net su kosmosu susijusios scenos yra nuostabios – Johną Glenną vaidinantys Glenas Powellas tą žvaigždės statusą užsidirba pelnytai ir simboliškai užkabina, kiek daug visai Amerikai reiškė kelionė į kosmosą.


Dėl to keista, kad pagrindinis akcentas, dėl ko filmas buvo minimas taip dažnai – tikra istorija apie tai, kaip kelios moterys įveikė rasizmą ir seksizmą – yra silpniausias ir keisčiausias „Hidden Figures“ aspektas (veikiausiai dėl to, kad į tą istoriją norėta sukišti tiek daug). Žiūrėti jį smagu, tik nekreipti dėmesio į filmo stilistinius šokinėjimus yra velniškai sunku.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą