2017 m. vasario 26 d., sekmadienis

Oskarai 2017. La La Land

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „La La Land“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Nieko nėra blogiau už cinizmą. Gal nacizmas, bet tik gal.

Cinizmas leidžia ignoruoti kitų žmonių jausmus, apie save susikurti kažkokią teisumo iliuziją ir gyventi niekam nereikalingame burbule, kur tavęs iš tikro niekas nemėgsta, ir tu tada apsimeti, kad tau kitų žmonių nereikia, nes visi yra blogesni už tave. Būti ciniku yra labai lengva ir dėl to cinizmo gerbti negalima, nes jokie lengvi dalykai nenusipelno pagarbos.

Dėl to „La La Land“ ir paperka – ne tiek savo nuoširdumu kiek cinizmo nebuvimu. Du veikėjai, Mia (Emma Stone) ir Sebastianas (Ryan Gosling), čia siekia neįmanomų dalykų, kuriuos matė tik per televizorių ar skaitė knygose, ir jie bando prasimušti Los Andžele – mieste, kuris garsėja savo piktaisiais prodiuseriais, kovomis dėl būvio ir palaužtais žmonėmis. Didesnio burbulo pasaulyje nei Los Andželas ar juo labiau Holivudas jūs nerasite, ir ten pasiduoti blogoms įtakoms yra pernelyg lengva. Mia ir Sebastianas, tiesa, su tuo sėkmingai kovoja ir susitvarko.

Jų svajonės yra visiškai nerealios, ką filmas rodo nuo pat pradžių juos tempdamas po purvus ir liepdamas žemintis vis labiau ir labiau, tokiu būdu vis stipriau atskleisdamas tikrąją jų prigimtį ir parodydamas, ko iš tikrųjų jie nori iš to žvaigždžių ir viršūnės siekimo. Sebastianas romantizuoja džiazo praeitį, kurios galbūt ir nebuvo, nors esmė ne čia – jis nori atsidurti aplinkoje tarp bendraminčių, ne tarp žmonių, kurie jo muzikavimą laiko kvailyste. Mia svajoja apie aktorystę – vienintelį dalyką, kuris jai leidžia pilnai atsiverti ir kuris jos gyvenime užima ypač svarbų kampą. Jie nori pinigų ir pripažinimo, tik šitie dalykai nėra pagrindinė jų motyvacija. Jie nuoširdžiai tiki ir tiesiog žino, kad Holivudas jiems leis tapti tikraisiais savimi, o tokią svajonę turi milijonai ten atvykstančių žmonių.

Galiausiai jie turi tik vienas kitą. Romantinė šito filmo istorija yra tokia plika, kokia kine retai pasitaiko. „La La Land“ yra filmas apie filmus, todėl jis nuostabiai žino, ko jūs tikitės, ir visad tai apverčia aukštyn kojomis. Pavyzdžiui, ant popieriaus visiškai skirtingai atrodantys Mia ir Sebastianas kažkiek pasipyksta, tačiau filmo kertine dalimi netampa jų skirtumai ir visas filmas nepraleidžia tampydamasis po will they/won‘t they scenarijų.

Damienas Chazelle yra pakankamai sumanus, kad nagrinėtų ne įvykius iki romantikos, o pačią romantiką, atskleidžiamą dainomis, šokiais ir atviru kalbėjimusi tarp dviejų žmonių, kurie žino, kad bendrauja su vieninteliu juos bent kiek suprantančiu asmeniu. „La La Land“ meilės istorijoje neatranda kažkokių naujų elementų, tiesiog nemeluoja sau ir žiūrovams, ir meilę kartais labiau pateikia kaip palaikymo mechanizmą nei būtiną pagrindinių veikėjų gyvenimo dalį, kas leidžia dar labiau išgryninti tai, kas veikėjams yra svarbiausia.

Ir visa tai yra apgaubiama nuoširdumu. Jokia svajonė neatrodo kvailai, joks tikslas nėra nepasiekiamas, net jeigu pradžioje į galvą šauna mintis, kad šitie žmonės apie viską tik daug šneka ir nesiruošia to siekti. Greitai tenka suprasti, kad jie apie viską kalba daugiau nei rimtai ir kuo toliau, tuo labiau atsiveria, nesiruošdami meluoti nei sau, nei kitiems. Visi čia siekia savo galimybės per meną išsireikšti kuo daugiau ir kuo drąsiau, kartais sutikdami žiaurias kliūtis, kurias jie vos palaužia, kartais palaužiami vien to, kad jų pasiekta svajonė atrodo tik šiek tiek kitaip, nei jie planavo.

„La La Land“ man visomis prasmėmis atėjo laiku ir vietoje. Iš dalies kalbant apie kiną – filmas yra ne tik gėdos neturintis meilės laiškas Holivudui, besiskolinantis iš visų įmanomų legendinių miuziklų, bet ir savo atvirumu nustelbia visus kinuose rodomus filmus. Kai kiekvieną savaitę pamatai dar tris naujas komedijas, kuriose didžiausi juokai ateina iš piktų žmonių, pripranti prie agresyvumo monotonijos, ir „La La Land“ visiškai laiku ateina su savo nuoširdumo doze, kai supranti, kad tas atvirumas reikalauja žymiai daugiau pastangų nei pyktis, o paskui tokiu pasiekimu žaviesi dar labiau.

Iš dalies „La La Land“ nustelbia tuo, kad filmas didžiąja dalimi yra sukurtas specifinei auditorijai – žmonėms, kurių svajonės yra panašios į tuos, kurie yra filme. Nežinau, kiek jis paveiks teisininkus medikus, bet meninės pakraipos žmonės čia gauna patvirtinimą, kad ne jie vieni yra tokie ir kad filmo pasaulyje niekas jų nelaiko kvailais ar keistais. Panašiai kalbančių filmų jau buvo ne vienas, nors „La La Land“ yra stipriausias iš jų visų, kadangi išvengia didaktiškumo ir specifiniais pavyzdžiais parodo viską, ko kiti nemoka ir pasakyti.

Girti šitą filmą galima visapusiškai. Gražesnių saldainių kine pasitaiko retai, įskaitant ir Weso Andersono filmus – iš visų pusių parodomas Los Andželas ir paties miesto bei jo žmonių spalvingumas čia pakeri. Šokių ir ypač dainų jau nebegaliu vertinti objektyviai, kadangi tos dainos jau atsibodo ir mano ausinėms, nors man dar ne. Stone ir Goslingas dainuoti ir šokti sugeba visai neblogai, o emocijas iš savęs ir iš žiūrovų išspaudžia nepriekaištingai.

Bet ko jau ko, bet šito filmo dekonstruoti ir analizuoti nesinori. Jis man labiau atspindi vientisą jausmą nei kinematografinį pasiekimą, ir puikiai suprantu, kad tie jausmai visiems gali būti skirtingi, o kai kuriems gal net ir visai nekilti. Nors pripažįstu, kad visad bent kažkiek suskausta širdį, kai pamatau visus tuos piktumus, jog „La La Land“ nevertas visų tų Oskarų nominacijų ir pagyrų, nes jis vertas ir dar daugiau.

Galbūt „La La Land“ visko laimėjo tiek daug, kad tai yra filmas apie Holivudą, o šitas žanras Holivudui patinka labiau nei bet kas kitas. Bet galbūt jis daugeliui patiko būtent dėl to, kad toje istorijoje aktoriai, režisieriai, muzikantai ir kiti pamatė save pačius ir suprato, kad jų jausmai nėra unikalūs ir panašių į juos yra daugiau, nei galima buvo pagalvoti.

Tokiose situacijose cinizmo yra mažai. Dėl to nemylėti šito filmo negaliu ir nenoriu.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą