2017 m. vasario 24 d., penktadienis

Oskarai 2017. Lion

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Lion“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Jeigu eidami žiūrėti „Lion“ tikitės jautraus, šiek tiek saldaus, emocijų sukeliančio ir kai kuriuos žmones pravirkdančio pasakojimo, kuriame pakapsčius giliau yra vis sunkiau atrasti išties stiprių elementų, jūs gausite maždaug tai, apie ką galvojote. Keista, ane?

Esu įsitikinęs, kad „Lion“ patiks daugeliui žmonių ir ant šitokio žanro stumti nesiruošiu. Temos, kurios pačios iš savęs yra liūdnos ir nepersistengiančios sukurti kažkokių naujų emocijų (šiuo atveju čia pasakojama tikra istorija apie berniuką Saroo (Sunny Pawar), kuris Indijoje pasimeta nuo savo šeimos ir yra įvaikinamas australų, o užaugęs Saroo (Dev Patel) ieško tikrosios savo gimtinės) man nėra prie širdies, nors kartais ir prie jų negali išsėdėti akmeniniu veidu, nu nes čia gi mažas ir daug pavojų sutinkantis vaikas, tai kaip tu jo nepalaikysi?

Tas mažas vaikas yra kertinė šito filmo dalis ir pagrindinė priežastis, dėl ko nesinori leistis užvaldomam cinizmo. Pirmoji filmo pusė yra susijusi su tuo, kaip berniukas pasimeta, keliauja per Indiją ir išgyvena beigi pamato įvairiausius pavojus, kurių tokio amžiaus vaikai tikrai neturėtų pamatyti.

Jo istorija yra sukonstruota išties protingai, paperkanti žiūrovus tuo, kad vaikas spinduliuoja gėriu ir kai kurie aplinkiniai nori jam padėti, daugeliui jų patiems yra reikalinga pagalba, daliai kurių vaikas ją suteikia ir tas nuoširdumas užspaudžia širdį dar labiau. Pirmoji „Lion“ pusė emocine prasme yra ypač stipri ir net jeigu suprantu, kad didžiosios dalies tų emocijų filmas neužsidirba (rodyti kenčiantį vaiką ir dėl to sulaukti žiūrovų emocijų yra panašaus pigumo triukas kaip šuns mirtis kažkokius jausmus bandančiuose išspausti filmuose), tas supratimas filmui stipriai nepakenkia ir tik šiek tiek pasaldintą Indijos gyvenimą (skurdo romantizavimas kartais yra pernelyg stiprus) pateikia tiek įdomiai, kad „Lion“ gauna ir emocinį, ir istorijos pagrindą.

Viso to priežastimi tampa jaunąjį Saroo vaidinantis Sunny Pawar, apie kurį buvo kalbėta daug ir įdomiai, nors man šioje vietoje smagu tiek, kad Oskarai kasmet atranda po vieną vaiką, kuris griauna mano stereotipus apie bloguosius vaikus-aktorius. Pernai tai buvo Jacobas Tremblay, kuris savo draminiais sugebėjimais pralenkia didžiąją dalį Oskarų nominantų, o šiemet tas vaikas yra Pawar, kurio nuoširdumas ir tikėjimu pagrįstas naivumas yra gražiausia šito filmo dalis, kuomet lauki ne tiek naujų vaizdų ar įvykių, bet to vaiko reakcijų į juos.

Visgi tuomet, kai filmas persirita į antrą pusę ir rodo jau suaugusio Saroo gyvenimą, jis tampa santykinai eiline istorija (mažojo Saroo istorija galėjo veikti tiesiog kaip atskiras filmas ar bent jau trumpametražis kūrinys, panašus į indišką „The Red Balloon“ versiją).

Labiausiai pyktį keliantis dalykas yra tai, kad antroji „Lion“ dalis yra menkai susijusi su pirmąja. Paties filmo metu galvojau, kad tai yra tyčinis sprendimas, kaip jau kiek paaugęs Saroo bando atrasti tikrąjį save ir savo prigimtį, ir padrikai elgiasi dėl to, kad neatsimena savo įspūdingosios kelionės. Laikui bėgant supratau, kad filmas tokiu būdu tarsi tempia istoriją iki tol, kai vaikinas pagaliau užsinori susirasti savo tikrąją šeimą ir tame nėra paslėpta daug filosofijos.

Į tą laiko tempimą įeina Nicole Kidman monologai (filmas stengiasi jos veikėją, kurį įsivaikino Saroo, pateikti kuo herojiškiau, bet didžiąja dalimi tai atrodė savanaudiškumo apraiška, skirta privalomu būdu uždirbti Kidman jos Oskaro nominaciją), Saroo draugystė su Rooney Mara (man atrodo, kad prie karo nusikaltimų įeina punktas, nurodantis, kad Mara negalima švaistyti tokiems epizodiniams vaidmenims, kur ji tampa nereikalinga pagrindinio veikėjo mergina) ir ilgas, nuobodus, žudantis „Google Earth“ scrollinimas, dar kartą įrodantis, kad kine naudojimo kompiuteriu niekas negali pateikti įdomiai, net tuomet, kai po tuo slypi gili emocinė potekstė.

Vėlgi, šitos dalies stipriausia vieta be konkurencijos yra Dev Patel, kuris jau įprato vaidinti filmuose apie Indiją, kur pagrindine istorijos dalimi tampa vakarietiškų technologijų naudojimas (kažkaip juk turėjau susieti šitą filmą su „Slumdog Millionaire“, nes stilistinių panašumų tarp jų yra daugybė). Jo ramumas ir šiluma yra bene vienintelis dalykas, siejantis pirmąją filmo pusę ir mažąjį Saroo su vyresniąja jo versija. Patel emocijų prasme nepadaro daug, nors drįsčiau teigti, kad jo darbas yra vienas įspūdingesnių, kadangi jis išlaiko tą patį savo veikėjo toną, kuriuo šis pasižymėjo vaikystėje, kas gali būti sunki ar neįmanoma užduotis (protingai kopijuoti vaiką yra sunku) ir jis su tuo pilnai susitvarko.


Šitas filmas kenčia dėl to, kad nori kuo teisingiau papasakoti tikrą istoriją, nors filmuose meluoti galima ir reikia, ypač tuomet, kai rizikuoji prarasti žiūrovus po tokios stiprios pradžios. „Lion“ saldumo ir perspaustų emocijų kai kuriems gali būti per daug, tačiau jeigu jūs nesistengiate filmų analizuoti ir paskui ieškoti juose kažkokių neatitikimų, galbūt čia atrasite vieną iš praėjusių metų kino siurprizų.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą