2017 m. vasario 23 d., ketvirtadienis

Oskarai 2017. Manchester by the Sea

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Manchester by the Sea“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

„Manchester by the Sea“ supranta, kad visu kuo primena nepriklausomą filmą, nuo banaliausio pagrindinių veikėjų gyvenimo pateikimo iki ilgesingų žvilgsnių į tolį, kuriuos yra tobulai įvaldę Lietuvos aktoriai ir kūrėjai, tokiais žvilgsniais užpildantys apie 90 procentų savo filmų. „Manchester by the Sea“ visas tas savybes pateikia keliskart stipriau nei esame įpratę matyti panašaus tipo filmuose ir tokiu būdu užmigdo žiūrovus tam, kad juos emociškai uždaužytų taip, kaip jie nebuvo pasirengę.

Pavyzdžiui, Kennetho Lonergano režisuotas ir parašytas filmas kuo neįdomiau pristato pagrindinį filmo veikėją Lee (Casey Affleck), kuris vaikšto iš vieno kampo į kitą, kažkur pakasa sniegą, kažkiek išgeria ir paskui sužino, kad jo brolis (Kyle Chandler) patyrė mirtiną širdies smūgį, o Lee privalo pasirūpinti savo paaugliu sūnėnu Patriku (Lucas Hedges). Lyg ir atrodo, kad filmas rengiasi eiti visiškai tradiciniu keliu: nuobodų gyvenimą supurto kažkoks rimtesnis įvykis ir veikėjas pasikeičia dėl to įvykio pasekmių.

Tuo tarpu Lonerganas čia sukuria kažką kitokio. Po truputį filmo metu atskleidžiama Lee priešistorė parodo, kad jo gyvenimas buvo dar tragiškesnis nei dabartinė situacija (kokiu būdu – pamatysite patys) ir jis tik pastaruoju metu su tomis tragedijomis susitaikė. Pagrindinis žmogus, leidęs su jomis susigyventi, buvo būtent jo brolis, dėl ko jo mirtis reiškia ypač daug.

Apie patį „Manchester by the Sea“ siužetą kalbėti nesinori, kadangi prieš žiūrėdamas filmą aš apie jį žinojau minimaliai ir nuo to buvo tik geriau. Net jeigu visas filmas galiausiai atsiremia į veikėjus (o jeigu tiksliau – į vienintelį Lee) ir siužeto žinojimas nieko pernelyg sugriauti negali, leisiu jums visa tai patirti patiems.

Visgi vienas bendras dalykas, kuris istorijos pasakojimo prasme mane ypač žavi, yra tai, kad šita istorija yra struktūruotas chaosas. Tai reiškia, kad filmas galiausiai papasakoja vieną pilną istoriją, tačiau ji nėra pateikiama nuosekliai, o šokinėjančius laike filmus sugadina būtent scenos, kuriose veikėjai padaro veiksmą, tas veiksmas yra surišamas su praeities įvykiu ir taip tvarkingai visi eina toliau. Tuo tarpu šokinėjimas laiku (ypač tokiame stipriame filme) parodo pasitikėjimą savo protinga auditorija ir savo jėgomis – Lonerganas čia nori papasakoti ne lengvutę istoriją, o kažkokį logišką pasakojimą, kurio bendrą vaizdą jūs galėsit susidaryti tik viską atidžiai žiūrėję nuo pradžios iki pabaigos (čia vienas tų maloniųjų filmų, kuriuos antrą kartą žiūrėti yra dar įdomiau nei pirmą, kadangi žinodamas visą veikėjų istoriją juos gali suprasti dar geriau).

Protingas yra ir santykinai lengvas bei banalus pasirinkimas pasakoti istoriją tokioje geografinėje vietoje, kurią supa vandenynas, niekur iš namų neiškeliaujantys žmonės ir klaikiai monotoniškas klimatas. Ne dėl to, kad „Manchester by the Sea“ pernelyg naudojasi pačia geografija (nors plaukiojimo ir žvejybos yra pakankamai), bet dėl pačios to regiono kultūros. Bostonas ir jo prieigos (iš kurių, kaip turbūt žinot, yra kilę visi Affleckai ir Damonai) yra pagarsėjęs kaip perspaustai airiška Amerikos dalis, kurioje yra daug agresijos ir šiaip piktumo. Tai yra tarsi simbolinė vieta, kurioje žmonės nesugeba tinkamai išreikšti savo emocijų, dėl ko jie galiausiai turi išsilieti ant kitų, iš ko ir kyla ne pati geriausia tenykščių žmonių reputacija.

Lee yra būtent vienas iš tų žmonių, kuris jau prieš didžiausias savo gyvenimo akimirkas yra ganėtinai uždaras ir nesikalbantis su artimiausiais žmonėmis, tačiau po visų įvykių užsisklendžia dar labiau. Filmas kaip priešpriešą jam pastato būtent jo brolį, kuris yra empatiškas ir suprantantis žmones, o galiausiai tokiu žmogumi iš dalies tampa ir Lee sūnėnas Patrickas. Jiedu pykstasi ir bando vienas kitą suprasti, tačiau jie tiesiog kitaip supranta žmones ir jų draugystė atrodo keistai, net jeigu ir autentiškai.

(Vienas iš keleto emocijų nebijančių rodyti žmonių čia yra neatpažįstamos Michelle Williams įkūnijama Lee žmona, keliose scenose parėkianti ir uždirbanti Williams dar vieną Oskaro nominaciją. Williams pačiame filme yra mažai, nors jos veikėja yra vienas svarbiausių filmo elementų.)

Niekad didelio emocijų spektro neparodantis Casey Affleckas tokiam vaidmeniui yra sutvertas tobulai ir ginčytis su tuo, kad jis laimės Oskarą, būtų sunku. Tai, kiek jis parodo tiesiog bandydamas užslėpti savo jausmus, yra unikalu ir bent jau man nematyta niekur kitur – aktoriai dažnai sugeba parodyti bandymą neverkti, tačiau Affleckas virš viso to prideda ir piktumą, ir galiausiai sukuria portretą tokio žmogaus, kuris išties yra sėkmingai užsisklendęs ir net norėdamas tu jo iki galo nepažįsti, tiesiog bandai jį stebėti ir analizuoti.

Kad ir koks tai bebūtų depresiją keliantis filmas, Affleckas sugeba išspausti net kelias linksmas situacijas, kylančias iš to, kad jis nesupranta žmonių ir su jais net kelias minutes negali pabendrauti apie nieką. Tokioje depresijos jūroje ištraukti juokingų epizodų yra unikalu ir reiškia, kad kūrėjai puikiai supranta tai, ką kuria ir tame pačiame filme gali sutalpinti daugybę gyvenimiškų elementų.


Todėl didžiausias mano patarimas prieš žiūrint „Manchester by the Sea“ yra leistis kontroliuojamam šito filmo. Tegul jis užliūliuoja savo banalumu, tegul priverčia jus žiovauti ir tegul išsekina taip, kad nesinori nieko daugiau. Šitas filmas to nusipelno.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą