2017 m. vasario 26 d., sekmadienis

Oskarai 2017. Moonlight

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Arrival“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Stiprių filmų apie introvertus yra nedaug. Mažai kas ryžtasi kurti kažką su pagrindiniais veikėjais, kurie visąlaik mėgsta būti atokiau nuo žmonių, stebėti aplinką ir daug galvoti. Tai suprantama – žiūrėti į žmogų, kuris gyvena savo galvoje, juk nėra įdomu, nes kažkokio veiksmo žiūrovams visada reikia. Dėl to visi filmai apie tylenius (nuo pat senųjų vesternų) dažniausiai baigiasi tuo, kai jie supranta, kokie svarbūs yra aplinkiniai žmonės ir kaip svarbu yra garsiai išsakyti savo mintis, kas teoriškai atrodo kaip veikėjų išmokta pamoka, nors praktiškai tėra tikrosios tų veikėjų esmės ignoravimas.

Įdomią struktūrą turintis ir nei per vieną pusę tradiciniu keliu neinantis Barry Jenkinso rašytas ir režisuotas „Moonlight“ yra būtent apie tokį žmogų Chironą, parodomą trijuose jo gyvenimo etapuose – vaikystėje, paauglystėje ir suaugusiojo amžiuje – ir siekiantį suprasti ir pažinti, o vėliau ir išlaikyti savo tikrąją asmenybę.

Bendrai filmas eina per tas žmogaus vystymosi stadijas, per kurias pereina dauguma. Narkotikus vartojanti mažojo Chirono (Alex Hibbert) motina Paula (Naomie Harris) jį priverčia klajoti ir ieškoti savo kampo, savo užtarėjo ir autoriteto, kurį jis atranda įspūdingojo Mahershala Ali įkūnijamo Juano pavidalu. Paauglys Chironas (Ashton Sanders) tvarkosi su tuo, kad nori išlikti toje aplinkoje, kurioje jis bent minimaliai yra priimamas, ir privalo tvarkytis su to pasekmėmis, nes bendraamžiai su juo elgiasi tikrai ne taip, kaip jis norėtų. Tuo tarpu suaugęs Chironas (Trevante Rhodes) bando suvokti tai, ką jo dabartinei asmenybei reiškia tokia vaikystė ir aplinka, ir tai filmas įgyvendina neįtikėtinai jautriu būdu.

Gali pasirodyti, kad filme praktiškai nieko neįvyksta, ir tai iš dalies būtų tiesa. „Moonlight“ pasaulį bando pateikti Chirono akimis ir jis pats yra mažai kalbantis ar atsiskleidžiantis žmogus, turintis aiškią savo nuomonę, kurios kitiems sakyti nėra linkęs. Turėti neįdomų pagrindinį veikėją kiekvienam filmui yra tragedija, tik Chironas toli gražu nėra neįdomus – jis pastebi viską, kas vyksta aplink jį ir tai sugeria, kas vėliau sugrįžta į filmą subtiliais ar mažiau subtiliais būdais, dėl ko jį žiūrėti reikia ypač atidžiai ir išplėstomis akimis.

Ir šiaip šitą filmą reikėtų žiūrėti dideliame ekrane, ką Lietuvoje gal bus galima padaryti Kino Pavasaryje, nors tokie filmai kinuose turi būti rodomi nuolatos. Pernai nebuvo gražiau nufilmuotų filmų nei „Moonlight“ ir į tą kategoriją įtraukiu „La La Land“, į kurį atsižiūrėti negalėjau.

Kuomet „La La Land“ spalvos siekė priminti legendinius spalvotuosius miuziklus, „Moonlight“ spalvingumas buvo svarbus ir dėl veikėjų. Kadangi filmo struktūra, susidedanti iš trijų pasakojimų, turi savotiškus segmentus, spalvine ir tono prasme visi jie taip pat yra skirtingi, pradedant nuostabiai spalvinga ir kvapą užimančia Chirono vaikyste ir baigiant tamsių tonų pripildytu vėlesniu jo gyvenimu. Filmas yra atsakingas už vizualiai gražiausius praėjusių metų kadrus kine, net jeigu jų potekstė niekuomet nespindi gražumu.

Be techninių detalių „Moonlight“ poveikis tikrai būtų ne toks įspūdingas. Pavyzdžiui, aktoriai čia yra kažkas neįtikėtino. Tris Chirono gyvenimo etapus įkūnijantis aktorių trejetas vizualiai vienas į kitą nėra stipriai panašus, tačiau kaip ir „Lion“ atveju, čia svarbiausia yra perteikti pačią veikėjo esmę ir jo susikaupimą, kas visuose trijuose etapuose atrodo skirtingai, nors tuo pačiu ir sudaro loginę seką, kuomet niekad negali suabejoti, kad iš vieno žmogaus Chironas išties tapo kitu. Nors filmas stipriai šokinėja laike, jis nešokinėja emocijose ir logikoje, kas yra turbūt sunkesnis pasiekimas, nei gali pasirodyti.

Antraeiles veikėjas įkūnijančios Naomie Harris ir Janelle Monae irgi yra nuostabios, ne tiek persistengiančios kiek vaidinančios intensyviai, savo kelias ekrano minutes išnaudojančios su kaupu ir prisidedančios prie įrodymų, koks įvairiapusiškas yra Chirono gyvenimas.

Tuomet turime ir Mahershala Ali, kuris beveik neabejotinai pelnys Oskarą ir bus tai nuostabiai užsidirbęs. Jo veikėjas Chirono istorijoje yra pats svarbiausias, aidintis visose trijose istorijose. Berniuką besistengiantis pažinti klajoklis, panašus į rimtesnę kas antrame filme paslaptingą filosofą vaidinančio Matthew McConaughey versiją, yra tas, kuris ir pasako, ir parodo, kaip gyvenime turi elgtis Chirono situacijoje esantis žmogus. Ali vaidyboje pasakoma viskas, ką reikia žinoti apie šitą veikėją – jo ilgesys ir nuoširdumas rodo, kad jo paties gyvenimas susiklostė ne taip, kaip jis būtų norėjęs, ir jis tarsi be jokio atlygio nori padėti kitiems, kas pavyksta ne visuomet. Filmas apie jį pasako kiek įmanoma mažai ir leidžia aktoriui užpildyti spragas, kas yra nuostabus dalykas, dar labiau prisidedantis prie filmo sumanumo.

„Moonlight“ yra toks filmas, kurio specifiškumas ir intensyvumas išsišoka taip stipriai, kad negali negalvoti, jog jo kūrėjas – nuostabusis Barry Jenkinsas, kurį Holivudas jau tuoj pilnai įsimylės – neišgyveno kažko būtent tokio. Filmas ir emocijų, ir istorijos prasme yra galios įsikūnijimas, labiau draminė ir gal net stipresnė „Boyhood“ versija. „La La Land“ mane paveikė labiau, bet „Moonlight“ pasiekė daugiau. Kiekvienas šitam filmui netenkantis apdovanojimas yra didžiulė klaida.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą