2017 m. balandžio 29 d., šeštadienis

Twin Peaks. Antras sezonas. Lonely Souls

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Nuo pirmų serijos minučių galima suprasti, kad ji yra ypatinga. Jau pirmieji kadrai dvelkia ramumu ir pasitikėjimu savimi, kai penki pareigūnai ir viena dvasia, įsikūnijusi vienarankiame vyre – juk žinot kaip būna – ramiai sau stovi gerdami kavą, net jeigu ką tik gavo svarbiausią informaciją per visą serialą. „Twin Peaks“ visad vienu iš prioritetų laikydavo kavą ir spurgas, tik net ir čia sunku patikėti, kad tai jiems išties svarbiau nei Bobo gaudymas.

Lengviausias atsakymas, dėl ko ši serija yra tokia ypatinga, slypi dar iki šių kadrų – kai ekrane pasirodo žodžiai, kad seriją režisavo Davidas Lynchas, viskas atsistoja į savo vietas. Mes atsiduriam patikimo žmogaus rankose, žmogaus, kuris ir sugalvojo visą šitą beprotybę ir praėjusioje serijoje grįžo kaip aktorius, o dabar dar ir kaip režisierius. Tai yra pirmoji jo režisuota serija po kurio laiko (paskutinė buvo antroji šito sezono serija) ir jis į režisieriaus kėdę sugrįš tik sezono pabaigoje, todėl gerbkit ir saugokit šią akimirką.

Galiu jums iš karto pasakyti tai, kad šią seriją atsiminiau kaip mano mylimiausią visame seriale, nors galvoje man rimčiau buvo užstrigusios tik paskutinės jos minutės, dėl ko savęs nekaltinu, nes tos minutės yra kažkas tokio. Tik dabar suprantu, kad mano meilė serijai pasiteisino – ji yra nuostabi visu kuo.

Vėlgi, didžiausios pagyros čia tenka Lynchui, kurio prisilietimas yra kaip joks kitas. Kad ir pažiūrėjus į sceną viešbutyje, kur jo svečiai yra vedami vienas po kito pas Maiką, kad šis atpažintų Bobą. Scena pati iš savęs yra pusiau keista, pusiau juokinga, šiek tiek dramatiška – tobulas „Twin Peaks“ derinys. Tačiau Lynchas ant jos uždeda dar vieną lygį garso prasme, kai aplink vyksta lengvas chaosas – bėgioja viešbučio svečiai, rėkauja policininkai, kažkas ritmiškai mušinėja kamuoliukus ir visa tai susideda ne į galvą sukančią makalynę, o labiau į papildantį elementą, suteikiantį įtampos ir garsiai atspindintį tai, ką žiūrovai mato ir vizualiai. Detalė yra paprasta ir niekas nesiskųstų, jeigu jos nebūtų, tačiau jos egzistavimas prisideda prie bendrų su kinu ir televizija susijusių potyrių.

Viešbutyje policija ir Kūperis su Gordonu nieko neranda, privalėdami perkelti savo paieškas kitur, tačiau pastaruoju metu šitam miestely įvyko tiek daug, kad ilgai ieškoti nereikia. Pas Haroldą nuvykęs Hokas randa jį pasikorusį ir tai leidžia policijai pagaliau prisikasti prie slaptojo Loros dienoraščio. Kūperis jį atradęs atrodo kiek per daug ir nepadoriai susijaudinęs, o skaitydamas savo entuziazmo jis negali numalšinti. Jis pagaliau gali sužinoti didžiausias Loros paslaptis ir panašu, kad to troško jau kurį laiką. Tik kaip ir būna su paslaptimis, jos dažniausiai yra įdomesnės tol, kol nežinai tikrojo atsakymo. Įtariu, kad Kūperis savo galvoje buvo sugalvojęs kažką žymiai įdomesnio ir padoresnio nei Loros santykiai su Benu.

Ši vieta mane nuoširdžiai sukrėtė, kadangi Beno ir Loros meilė (ar kad ir kas ten buvo) yra visai netikėtas derinys, nors tuo pačiu ir prisidedantis prie pagrindinių serialo klausimų ir teiginių. Kaip ir čia, taip ir daugelyje serialo vietų mes girdim kitų žmonių jausmus apie Lorą, o pačios Loros negirdim niekad. Dienoraštis yra pirmas kartas, kai galima kažką atverti jos paslaptingame gyvenime, nors ir čia ji tik užsimena apie save ir Beną. Tai anksčiau leido tiek veikėjams, tiek žiūrovams (ar bent jau man) susikurti iškreiptą Loros portretą kaip angelišką, į plastiką įvyniotą ir nekaltą sutvėrimą, ir tikrai ne merginą, vienu metu susidėjusią su ne vienu vyru, vartojusią narkotikus, dirbusią viešnamyje ir galbūt mylėjusią savo bendraamžės tėvą. Loros istorijos dviprasmiškumas ir žmonių gebėjimas ją įsivaizduoti kokia tik nori linkme yra nuostabi paralelė visam serialui, kai paslaptis kur kas lengviau ir įdomiau užpildyti pačiam nei gauti konkrečius ir nepaneigiamus atsakymus.

Beno istorijos pusė yra ne ką mažiau įdomi, kadangi jis pagaliau nevienpusiškai parodo savo ir Audrey santykių reikšmę. Audrey ir Lora nebuvo draugės ir galbūt ne visai teisinga primesti, kad savo dukroje jis įžvelgia mylėtą merginą. Tiesiog būtų visai natūralu tikėtis, kad, kaip girdėjom ir iš viešnamio klientų, Audrey visu kuo yra panaši į Lorą ir tai, kad Benas joje pamatė savo mylimąją, negalėjo padėti jų santykiams. Audrey, panašu, tai (visai pagrįstai) yra neįdomu ir ji visą informaciją apie tėvo santykius su Lora nuneša Kūperiui, kadangi ji jau žino, koks žiaurus yra jos tėvas ir kiek daug ji patyrė, kad gautų šitą informaciją, todėl Loros žudiką ji yra pasiryžusi pagauti.

Suimamas Benas priešinasi ir bando bėgti (dar kartą parodydamas, kad net ir Lynchas šito serialo mažose patalpose negali sukurti normalių veiksmo scenų, net ir trunkančių sekundės dalį), kas dažniausiai yra prasikaltusio žmogaus instinktas. Savo kaltės jis nepaneigia, nors tuo pačiu metu mes ką tik matėm, kaip jis verkė dėl to, kad teigė mylėjęs Lorą. Jeigu jis vengė savo dukros dėl to, kad negalvotų apie mylimąją, lygiai taip pat saugu manyti, jog jis ir vengia apkaltinimo už Loros žmogžudystę (net jeigu abiem atvejais tai nėra tiesa).

Tik čia „Twin Peaks“ įjungia savo cheatus ir pereina prie mistinių elementų, nors prie jų, tikiu, visi apsiprato tiek, kad juos vadinti sukčiavimu yra sunkoka. Trumeną ir Kūperį į užeigą išsivedanti Log Lady jiems yra žymiai geresnis įkaltis nei bet koks įtariamasis ir tai Kūperiui tarsi parodo geresnį kelią link žudiko nei Maiko kaip Bobo ieškiklio naudojimas.

Ta scena užeigoje man yra stebuklinga visu kuo. Pirmasis joje išsišokantis dalykas yra muzika. Apie bendrą „Twin Peaks“ muziką jau kalbėjom daug ir to paties kartoti nenoriu. Čia man svarbu atrodo tai, kad serialas ne gryną muziką, o dainas naudoja tik retais atvejais ir tik dainuojant veikėjams (kaip kad buvo Donos, Maddy ir Džeimso atveju). Dainos, kadangi jos naudojamos retai, yra emociškai ir siužetiškai svarbios, sugebančios atkreipti į save dėmesį. Tokia angeliška muzika ir balsas yra užeigoje jau girdėtas derinys, kuris vis tiek įneša kažkokio nepatogumo, nes jis yra pernelyg kraštutinis ir švelnus, kad neštų grynai malonias emocijas. Dėl dainavimo net ir Donos ir Džeimso romantika pagaliau atrodo rimtai ir įtikinamai, kai Dona pradeda lipsyncinti girdimą dainą ir tas momentas tarp jųdviejų, kuomet Dona ką tik save kaltino dėl Haroldo savižudybės, yra švelnus ir parodantis, kaip svarbu, kad jiedu vienas kitą turi.

Švelniosios akimirkos tampa natūraliu kontrastu kitai scenai. Tai, kurioje yra šiek tiek per daug ramu. Kurioje Sara šliaužia laiptais žemyn, pamato baltą arklį ir nukrenta be sąmonės. Kurioje Lelandas savo tradiciniu smagumu rišasi kaklaraištį nereaguodamas į aplinkinius įvykius. Kurioje pagaliau atskleidžiama, kad Lelandas yra Bobas.

Lynchas šitą atskleidimą – nemeluoju, kai sakau, kad vieną svarbiausių televizijos istorijoje – pateikia netempdamas ir be jokios pompastikos. Per kelis kadrus tiesiog yra parodomas Lelando veidas veidrodyje, keliskart persimainantis į piktdžiugišką Bobą. Viskas.

Ir tai yra nuostabus sprendimas dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, žiūrovai labiau nei bet ko kito norėjo sužinoti Lelando tapatybę. Net ir didžiausi menininkai, mėgę „Twin Peaks“ dėl visokių subtilesnių detalių, vis tiek turėjo galvoti apie tai, kas nužudė Lorą Palmer – paslaptį, kuri laikė visas serialo istorijas ir be kurios, kaip pamatysim vėliau, serialas nelabai ir gali gyventi. Jie norėjo to žmogaus tapatybės ir įtampa beigi paslaptys buvo kuriamos jau taip ilgai, kad toks paprastas jo atskleidimas yra savotiškas katarsis. Juolab kad įvilktas į tokią seriją, kuri šiaip spinduliuoja paslaptingumu ir mistika, kad žiūrovai negalėtų skųstis, jog atskleidimas nėra įspūdingas.

Antra priežastis man yra žymiai svarbesnė. Bobas, jau prieš kurį laiką pasižymėjęs kaip Loros žudikas, mistinėje serialo dalyje garsėjo kaip žiaurus žmogus (ar dvasia). Besivaidenančio ir besisapnuojančio Bobo matyti nenorėjo niekas, o jo juokas yra baisesnis už bet ką, ką sukūrė televizija. „Twin Peaks“ tarsi ir turėjo įrodyti, kad Bobas yra išties toks pat žiaurus koks ir atrodo.

Čia ir yra tai, kas skiria mėgėjus nuo profesionalų. Scena, kurioje Lelandas užmuša Maddy, yra kažkas tokio pliko, tiesmukiško, emocingo ir įtikinančio, kad ji negalėjo būti atsitiktinumas. Čia yra Lynchas nuo pradžių iki galo, nuo visad besišypsančio Lelando iki su leisgyve Maddy šokančio Lelando, nuo Maddy galvą į sieną suknežinančio Lelando iki Lelando, kuris supranta, kad ką tik dar kartą nužudė savo dukrą ir jis negali atitrūkti nuo Bobo, kad ir kaip to norėtų.

„Twin Peaks“ nuo pirmų savo minučių žadėjo kažką įspūdingo. Žmogaus, kuris nužudė tą į plastiką suvyniotą merginą, laukimas pavertė serialą didžiausiu to meto fenomenu. Kūrėjai vis kūrė ir kūrė naujas paslaptis, tarsi kasdami save į vis didesnį griovį, iš kurio jau tikrai neišsikapstys.

Išsikapstė. Su scena, kuri yra televizijos istorijoje. Nuo to laiko praėjo jau beveik trys dešimtmečiai, išpopuliarėjo visus įmanomus žiaurumus ir iškrypimus galinčios rodyti kabelinės televizijos, ir vis tiek nieko žiauresnio televizijoje nesu matęs. Visiškas Maddy išniekinimas, suporuotas su Bobo jau ne tiek piktdžiuga, kiek iškrypėlišku juoku, yra toks nepatogus akims ir kartu būtent toks, kokį serialas ir žadėjo. Kaip ir su daugeliu „Twin Peaks“ istorijų – tarp jų ir Loros – tikrasis vaizdas yra kur kas žiauresnis nei potencialios paslaptys, ir nors tai yra sunku pateikti, serialas, vedamas Davido Lyncho, tai ir padarė.

Visi tai suprato. Serija baigiasi ant scenos užeigoje užlipusiu milžinu, Kūperiui pranešančiu, kai tai vyksta dar kartą. Šiuo momentu sunku pasakyti, kiek Kūperis žino apie vykusius įvykius ir šiaip apie Bobo tapatybę. Tačiau ir jam, ir žiūrovams yra aišku, kad tai nėra eilinis momentas. Tai buvo didžiausios serialo paslapties atskleidimas ir didžiulio skyriaus užvertimas. Serijos pabaigoje jos kūrėjų vardai jau yra rašomi ne fone esant Loros nuotraukai, o Kūperio atvaizdui, aiškiai parodant, jog to paties galit nesitikėti. Loros Palmer žudikas jau aiškus ir serialas nuo šiol bus kitoks.

Kitos mintys

  • Vienas įdomiausių dalykų per bendrą šitų serijų peržiūrą ir analizę man neabejotinai buvo žinojimas, kad Bobas yra įsikūnijęs į Lelandą. Ieškoti kažkokių ženklų, kurie yra dažniausiai subtilūs ir reti, buvo įdomu, nors ryškiausias jų man visad buvo Lelando linksmumas ir šokimas ar dainavimas, jo nuolatinis bandymas ištrūkti iš savo kūno per meną ar kažkokias transcendentines priemones. Kai serialas parodė, kad jis nužudė Žaką, man buvo šioks toks šokas, kadangi tai buvo didžiausia užuomina jo link per visą serialą, bet šita serija neabejotinai nustebino daugybę žmonių. Ir „Twin Peaks“ neprarado nei kokybės, nei įdomumo dėl to, kad žinojau žudiko tapatybę – šitam seriale kažką naujo visad atrasi.
  • Užeigoje po Maddy nužudymo labiausiai nuliūsta Dona, Bobis ir Kūperis. Dėl jų man viskas aišku, dėl Džeimso – nelabai. Tuos tris žmones vienijantis elementas, atrodo, yra nuoširdi meilė Lorai, kas gal ir yra bandymas pasakyti, jog Džeimso ir Loros santykiai nebuvo tokie rimti, kokie galėjo pasirodyti (kas dabar yra kur kas mažesnis siurprizas nei būtų buvęs serialo pradžioje, kadangi Lora savo vyrų turėjo jau neaišku kiek).
  • Man svarbiausia Lyncho režisūros detalė šioje serijoje yra ilgos ir nepertraukiamos scenos. Viena jų yra Palmerių namuose, kuomet Maddy praneša išvyksianti. Visi trys Palmeriai yra susispaudę į kampą, o kamera juda lėtai ir pradeda judėti už grotuvo, juos blokuodama ir savo kompozicija parodydama, kad šita šeima yra stipriai nušokusi nuo normos.
  • Serijoje yra kelios siužeto linijos, nelabai susikertančios su pagrindiniu akcentu, nors tuo pačiu parodančios, kad seriale egzistuoja ne vien Loros istorija. Pirmoji jų yra tolesni Šelės, Bobio ir Leo nuotykiai. Šįkart Leo pradeda kalbėti apie batus, kuriuos suradęs Bobis juose randa ir paslaptingą kasetę, kuri galbūt nuves prie kažkokių pinigų. Taip kad lauksim. Ir šiaip toje istorijoje kiek įdomesnė scena yra tarp Normos ir Šelės, kur pastaroji verksmingai paprašo vadovės, kad ją paleistų iš darbo. Pastarosiomis serijomis matėm, kad Šelė irgi nėra tokia šventa, kokia galėjo pasirodyti, todėl neaišku, kiek jos ašaros yra tikros (gal čia buvo tik keista vaidyba), nors akivaizdu, kad Norma yra nuoširdi visu kuo.
  • Kalbant apie Normą, jos, Edo ir Nadinos trejetas yra kažkas tokio. Man vis dar nepavyksta prisikapstyti prie to, ką reiškia Nadinos išprotėjimas, nes jis man atrodo pernelyg atsitiktinis ir tiesiog naudojamas humorui. Šiame kontekste gal net yra svarbesnis Edas, vis tiek pataikaujantis Nadinai ir bandantis ir kitus įtraukti į iliuziją, kad ji vis dar mokosi mokykloje. Normai irgi turėtų skaudėti matant, kaip beviltiškai ir tuo pačiu pasišventęs atrodo Edas.
  • Ponas Tojamura, pasirodo, yra Catherine. Jacko Nance‘o ir Piper Laurie vaidyba yra nuostabi. Daugiau iš tos istorijos nieko neištrauksiu.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą