2017 m. balandžio 24 d., pirmadienis

Twin Peaks. Antras sezonas. The Man Behind the Glass

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Antrasis „Twin Peaks“ sezonas nuo pirmojo skyrėsi daug kuo. Nors kai kurie skirtumai dar stipriai išryškės, vienas dalykas šioje vietoje svarbus: Davidas Lynchas po pirmojo sezono nuo serialo atsitraukė turbūt svarbiau nei reikėjo. Markas Frostas, kuris buvo atsakingas už serialo siužetą ir bendrą istoriją, buvo kur kas labiau įsitraukęs į darbą, nors ne paslaptis, kad jiedu dažniausiai bendradarbiaudavo ir Lyncho su Frostu duetas buvo pagrindinė pirmojo serialo sėkmės priežastis.

Galbūt dėl to, kad taip yra, o gal todėl, kad noriu tai pastebėti, tačiau jau šioje serijoje man labiau nei kitur akį rėžė subtilumo trūkumas, kuriuo serialo ankstesnėse serijose tiesiog nebuvo galima apkaltinti. Šiaip taisyklė yra paprasta: jei veikėjas į kapines ateina tam, kad mirusiam žmogui garsiai išsakytų savo mintis, kurias žiūrovai ir šiaip matė veiksmais, kažkas yra ne taip.

Kai Dona prie Loros kapo kalba apie tai, kaip norėjo ir tebenori būti panaši į Lorą, paviršutiniškumo yra užtektinai. Donos transformacija šiame sezone ir šiaip buvo drastiška, kai ji iš pusiau ramios merginos tapo šiek tiek išprotėjusia, šiek tiek nekontroliuojama, ir bent šiek tiek darančia tai pernelyg akivaizdžiai, kad kas nors patikėtų, jog ji tai daro nuoširdžiai.

Praėjusioje ir šioje serijoje jos noras tapti Lora buvo plėtojamas ir toliau, šįkart siekiant susitikti su Haroldu – žmogumi, kuriam Lora atveždavo jo maistą, nes šis negalėjo palikti namų. Jis šiek tiek gąsdina Doną, bet iš dalies yra panašus ir į daugelį Tvin Pykso žmonių – kiek per daug įsitraukęs į vieną dalyką, kuris normaliame pasaulyje jį paverstų bepročiu, bet šitame kontekste serialas ar aplinkiniai jį bando suprasti. Esu įsitikinęs, kad yra kažkokia metafora jo gėlių auginimui ir bendram serialo kontekstui, nors paliksiu tai kitam kartui.

Šioje vietoje vėlgi įdomu tai, kad pats Haroldas kaip veikėjas nėra išskirtinis, tiesiog jis atspindi nežinomą ir paslaptimi apgaubtą Loros gyvenimo pusę (jis apie Doną iš Loros sužinojo ženkliai daugiau nei Dona apie jį). Tai, kad serijos pabaigoje Dona pas jį atranda slaptą Loros dienoraštį, neabejotinai yra vienas iš svarbiųjų faktorių; tai, kad ji pas Haroldą iškart bėga keistomis aplinkybėmis pamačiusi Džeimsą ir Maddy, šįkart yra kiek svarbiau.

Užsibūti ties Maddy, Džeimso ir Donos meilės trikampiu nesinori, kadangi jis labiau egzistuoja Donos galvoje nei realybėje. Čia yra ir šiek tiek tradicinių komedijų elementų, kai ne vietoje ir ne laiku apsikabinantys veikėjai kažkieno akyse tampa įsimylėjėliais, ir gilesnių detalių – Maddy yra pernelyg panaši į Lorą (tiksliau, atrodo būtent taip pat), kad Dona jai nepavydėtų; jai reikia dar kartą bėgti nuo Loros ir nuo realybės, ji negali susitaikyti su tuo, kad dar kartą negali tapti savo drauge.

Kitur subtilumo stipriai sumažėja Kūperio pasaulyje. Pirmoji to užuomina – Alberto monologas, kurio metu jis paaiškina, kad visas jo cinizmas turi pagrindą, kad jis yra piktas ir nervingas žmogus dėl to, kad tik taip moka bendrauti ir kad net jam pačiam nepatinka būti žmogumi, iš kurio kiti šaiposi. Albertas savo cinizmą labiau supranta kaip realizmą, ką suprasti, ypač šioje serijoje, nėra sunku.

Šįkart Kūperis Albertui ir Trumenui atskleidžia apie savo sapną su milžinu, kas realizmą mėgstantį žmogų neabejotinai išmuštų iš vėžių (šioje vietoje gražiai pasimato ir Trumeno charakteris, pernelyg nepasikeitęs viso serialo metu: jis viską, įskaitant ir Kūperio beprotybes, priima rimtai ir kaip tikrovę; jį nustebinti sunku). Realizmas ir mistika serijoje susipina, kuomet Kūperio sapnai pradeda pildytis. Vienarankis Žerardas, pristatinėjantis batus pusiau susidomėjusiam Trumenui, atpažįsta Bobo portretą ir pradeda reaguoti pernelyg keistai, kad nesukeltų įtarimų. Kūperiui, tuo tarpu, tai reiškia kone nenuginčijamus įrodymus: tualete radęs Žerardo paliktą švirkštą jis tai supranta kaip trečiosios milžino užuominos apie chemikalus išsipildymą.

Ir čia vėl negaliu išmesti Alberto monologo iš galvos. Albertas neabejotinai buvo įneštas į šitą serialą ir pasaulį kaip pašalinis žmogus. Tik jis ir Kūperis šiame seriale yra pirmą kartą pasirodantys Tvin Pykse, tik Kūperis čia pernelyg gerai pritampa ir neatrodo kaip prašalaitis. Tuo tarpu Albertas reprezentuoja šiek tiek cinišką pasaulį, šiek tiek auditoriją, kuomet žiūrint plika akimi visi seriale besidedantys dalykai yra tai kvaili, tai neįmanomi. Ir čia išlenda Kūperis, aplinką matantis taip, kaip ją nori matyti, kas FTB dirbančiam ir tikrus nusikaltimus tiriančiam Albertui yra nepakeliui.

Gal ir reikėjo čia to subtilumo panaikinimo. Gal ir gerai, kad veikėjai kartas nuo karto pirštu parodo, kokie jie yra ir elgiasi šiek tiek primityviau, kad auditorija galėtų prie jų prisiderinti. Tokios situacijos pagaliau nukreipia žiūrovus tiesiogiai ten, kur kūrėjai nori, kad jie žiūrėtų. „Twin Peaks“ kūrėjai yra vieni tų, kuriais savo gyvenime pasitikėjau labiausiai, ir po pirmojo sezono aukštumų vis dar nesinori tikėti, kad jie išties gali daryti klaidas. Gal tai tik reikalingas sulėtėjimas ir paviršutiniškumas, kad žiūrovai būtų užmigdyti ir tada jiems smogtų ten, kur tikrai reikia. Vienaip ar kitaip, kantrybės dar turiu.

Kitos mintys

  • Serija baigiasi su didesniais kabliukais nei įprasta. Negana to, kad Dona pas Haroldą atranda Loros dienoraštį, Trumenas su Kūperiu suima Lelandą už Žako nužudymą. Lelandas šiame sezone buvo išprotėjęs net labiau nei įprasta, o šioje serijoje pats nubėgo į policiją papasakoti, kad vaikystėje pažinojo Bobą, kas yra įdomi dviprasmybė – neaišku, ar jis išties buvo naivus nebandydamas slėptis dėl žmogžudystės, ar jo protas yra visiškai netvarkingas.
  • Audrey yra įkalinama viešnamyje. Tai padaro Blackie ir už savo brolio mirtį norintis atkeršyti Žako brolis Žanas, atvykęs su pačios Blackie seserimi (prisiekiu, jeigu ne Lynchas, šitas serialas būtų banaliausia muilo opera). Jie kartu ruošiasi šantažuoti Beną, nužudyti Audrey ir pakenkti Kūperiui, kas yra vienas iš ambicingiausių planų šiame seriale. Ir kartu žadantis dar daugiau siužeto posūkių.
  • Beno prabilimas, tuo tarpu, šioje serijoje jį nuspalviną naujomis spalvomis. Kai Kūperis į jį kreipiasi, Benas nuostabiai žino, kad jo dukrai patinka vyresni vyrai ir kad Kūperį pakirto jos kerai, kas yra ir keista (tai, jog tėvas tokius dalykus žino apie savo dukrą ir nelabai kažką daro, juolab atsiminus jųdviejų netiesioginį susitikimą viešnamyje), ir įspūdinga (Benas visad atrodė kaip visiškai apatiškas savo dukrai, tačiau ją nuostabiai pažįsta).
  • Šelės ir Leo santykiai tampa vis labiau neaiškūs, kadangi dabar Šelė atsisako liudyti prieš Leo. Jos ir Bobio planas man vis dar kelia daug abejonių, nors įdomu žiūrėti, kaip Šelė privalo apsimetinėti, kad ji nori ginti Leo, ir kad jai tai nelabai sekasi..
  • Liusė kaip veikėja taip pat yra plėtojama: paaiškėjus, kad Endis bet kokiu atveju yra sterilus, Liusė susitinka su tikruoju vaiko tėvu. Dikas yra kaip vadovėlinis „Twin Peaks“ veikėjas, nuo pat jo perspausto naivumo iki bandymo iš paskutiniųjų ignoruoti realybę (ir šiaip žiūrovų minčių sujaukimo, kai žmonės nelabai gali suprasti, kokiu būdu Liusė su juo susidėjo).
  • Nadinos išprotėjimas įgauna naują lygį, kuomet ji ne tik turi nežmoniškas fizines galias, bet dar ir įsivaizduoja esanti aštuoniolikmetė mergina, kuriai patinka Edas. Panašu, jog kad ir kiek stengiasi visi veikėjai, būtent Nadinai pasisekė pakankamai iškreipti realybę ir atsidurti savo pasakoje.
  • Seriją režisavo Lesli Linka Glitter, kuri pastaruoju metu buvo atsakinga už mano mėgstamiausias „Mad Men“, „The West Wing“ ir net „Homeland“ serijas. „Twin Peaks“ buvo vienas pirmųjų jos darbų ir įsivaizduokit, kur jūsų karjera gali eiti, jeigu ji yra pradedama tokią jautrią režisūrą turinčiame seriale.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą