2017 m. balandžio 20 d., ketvirtadienis

Twin Peaks. Antras sezonas. May the Giant Be with You

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios pavadinime pateiktos „Twin Peaks“ serijos detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Twin Peaks“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Angelo Badalamenti, kurio nuostabioji „Twin Peaks“ muzika vaidenasi sapnuose ir sudaro maždaug ketvirtadalį šito serialo nuostabumo (procentaliai Lyncho režisūra lemia 50 procentų serialo sėkmės, Marko Frosto scenarijai ir Badalamenti muzika – po 25 procentus; proporcijos apskaičiuotos moksliškai), yra papasakojęs istoriją, įkūnijančią šitą serialą ir parodančią smulkią ir įdomią Davido Lyncho darbo dalį. Kai Badalamenti kūrė serialo, konkrečiai – Loros Palmer muziką, Lynchas kiekvieną kartą gavęs naują versiją prašydavo kompozitoriaus, kad šis grotų dar ir dar lėčiau. Tol, kol Badalamenti nelabai suprato, iš kur gali atsirasti tas lėtumas, bet Davidas Lynchas tai iš jo ištraukė ir va dabar jūs laukiat kito akordo su įtampa ir plačia šypsena. Tarp daugybės nuostabių „Twin Peaks“ elementų sunkoka atpažinti, koks išties lėtas yra šitas serialas, nors muzika tai išduoda geriausiai.

Dabar įsivaizduokit, kad gyvenat dešimto dešimtmečio pradžioj, kartu su nuo devinto dešimtmečio užsilikusiais keistais plaukų stiliais, per dideliais rūbais ir telefonais, kurių numerius reikėdavo sukinėti ir melstis, kad nereiktų skambint žmoguj, kurio numeryje yra 0. Įsivaizdavot? Gerai.

1990 metų gegužę pasibaigė pirmasis „Twin Peaks“ sezonas, kuris visas buvo nufilmuotas be jokių pašalinių žmonių įsikišimo ir paduotas nieko nenutuokiančiai auditorijai, kuri iš jaunų gražių žmonių padarė žvaigždes, o Davidą Lynchą dar kartą pavertė legenda. Ir po septynių ar aštuonių (priklauso nuo skaičiavimo) tobulų pirmo sezono serijų jūs turit laukti keturis mėnesius iki serialo sugrįžimo.

Ir tada serialas, prieš keturis mėnesius pašovęs įdomiausią ir svarbiausią savo veikėją, grįžta su klaikiai, skausmingai lėta scena, kurioje leisgyvis Kūperis maloniai šnekasi su lėtai, lėtai judančiu kambarių prižiūrėtoju, o vėliau kalba apie mistinius dalykus su neaišku iš kur atsiradusiu milžinu. Pažiūrėjau į laikrodį – senis išeina po penkių minučių eterio, pati scena po milžino išnykimo baigiasi praėjus aštuonioms minutėms nuo pirmų naujo sezono kadrų.

Sveiki sugrįžę.


Tikiu, kad tokia pirmoji scena galėjo būti sutikta dvejopai – vieni, tokie kaip aš (ir, tikiu, kaip jūs), turbūt negalėjo atsidžiaugti, kad „Twin Peaks“ grįžo pačiu tvinpyksiškiausiu būdu, o kiti, kurie serialą žiūri tik dėl Loros žudiko išaiškinimo, turbūt liko nusivylę, kadangi veiksmo čia buvo nedaug, o neaiškus milžinas pateikė daugiau klausimų nei atsakymų. Ir visgi vienas dalykas buvo aiškus – serialas ir seriją režisavęs Lynchas nepasidavė populiarumui ir liko ištikimi originaliajam stiliui.

Pati scena siužeto prasme taip pat yra įdomi – Kūperis, kaip ir buvo galima tikėtis, nemirė, o nors jį pašovęs žmogus vis dar išliko paslaptyje, scena galiausiai vis tiek surišama su Loros byla. Milžinas agentui pateikia naujų užuominų (kartu su garsiąja „The owls are not what they seem“ citata), o jis pats kalbasi su savimi ir su Diana, pusiau kalbėdamas apie bylą, pusiau – apie žaizdos sukeltus jausmus ir banalius dalykus, kurių dar nespėjo padaryti prieš mirtį, kas vėlgi yra kūperiškiausias dalykas, kurį galima padaryti.

(Įtariu, kad per mažai kalbu apie Dianą, kuri yra tarp sumaniausių serialo išradimų. Diana yra nematoma ir naudojama grynam Kūperio minčių išsakymui, tačiau jųdviejų santykiai kartu yra šilti ir betarpiški – tokie, kad gali nesunkiai įsivaizduoti jų gražų santykį tikrovėje. Internetai į mano galvą įdėjo teoriją, kad naujajame sezone Dianą vaidins Laura Dern, ir dabar galiu galvoti tik apie tai.)

Kitose srityse serialas taip neužsižaidžia ir, išlikdamas ištikimu savo kukliam tempui, juda per žiūrovams rūpimą siužetą. Paskutinėje pirmo sezono serijoje nejaukioje pozicijoje pasilikę Audrey ir Benas šįkart išsisuka iš padėties, kai Audrey užsidengia savo veidą ir išvengia konfrontacijos su tėvu, o Benas ją palieka dar labiau užsivedęs, nes jeigu yra vienas dalykas, kurį mus išmokė „Twin Peaks“, kuo mažiau parodai ir kuo daugiau palieki paslapties, tuo geriau.

Serijoje kartu šiek tiek yra bandoma užkabinti tikrąjį Audrey charakterį. Pirmasis sezonas nebuvo subtilus sufleruodamas tai, kad Audrey yra išlepusi ir nuo tėvo priklausanti mergina, kas šioje serijoje yra pagilinama per jos konfrontaciją su jai vadovaujančia Blackie. Pastaroji nežino Audrey šeimyninių ryšių ir jai mergina yra tik viena iš daugelio darbuotojų, dėl ko jos susitikimas su Benu yra priimamas kaip blogas elgesys, kuris negali pasikartoti. Audrey ir toliau to nepriima visai rimtai, tačiau matosi, kad jos kantrybė po truputį senka, o realybė, kad detektyviniai žaidimai čia yra per daug pavojingi, jau greitai atsitrenks į jos galvą.

Dvigubo ilgio serija yra bene labiausiai struktūruota „Twin Peaks“ istorijoje, po truputį paliečianti visus veikėjus ir ties visais jais pajudinanti savo siužetą, todėl daugelį jų papunkčiui aptarsiu vėliau. Visgi vienos temos apeiti negaliu: Lelandas Palmeris gali būti geriausias išradimas televizijos istorijoje.

Čia yra netradicinis serialas ir tradiciniu būdu perteikti skausmą tėvo, praradusio savo jauną dukrą, juk būtų neįmanoma. Loros mama yra labiau tradicinis gedėjimo variantas, tačiau irgi pakeltas į naują lygį, kuomet jos verkimas ir bendras skausmas yra ypač intensyvus ir dažniausiai beviltiškai reaguojantis į vyro išsidirbinėjimus.

Tuo tarpu Lelandas savo skausmą išreiškia šokdamas ir dainuodamas, tikrąja tų žodžių prasme. Jis visiems aiškina jau pergyvenęs Loros tragediją ir kas geriau gali tai įrodyti nei nuolatinis šventimas? Todėl jis šioje serijoje sukuria turbūt mano mylimiausią momentą šiame seriale, kai dainuodamas jis atbėga pas Beną ir Džerį, o šiedu pradeda šokti, tarytum parodydami, kad Lelandas turi kažkokių magiškų galių (?).


Lygiai taip pat ir serijos pabaigoje jis, būdamas Donos šeimos namuose, kartu su žmona negali ramiai žiūrėti į jo dukrą pagerbiančius vaikus ir iniciatyvos imasi pats. Lelandas dainuoja, ir dainuoja išties linksmai, - taip linksmai, kad galiausiai nualpsta. „Twin Peaks“ ne kartą buvo analizuotas įvairių sričių žmonių ir juo buvo susidomėję net psichologai, apie ką šiek tiek yra kalbama knygoje „The Secret History of Twin Peaks“. Nebūtų nuostabu, kad Davidas Lynchas mėgtų psichoanalizę ir įvairiausias jos formas, kuriose nualpimas visiems – nuo Froido ir Jungo iki šių dienų – yra vienas paslaptingiausių reiškinių, nors beveik visi sutaria, kad žmonės nualpsta kažko saugodamiesi ir priartėję prie kažko pavojingo. Dažniausiai – prie tiesos.

Čia šiaip, pamąstymui.

Kitos mintys

  • Antrąjį sezoną atsimenu žymiai prasčiau negu pirmąjį, tačiau žinau, kad vienas ryškiausių jo elementų yra ir bus susikoncentravimas į jaunesniuosius veikėjus (buvo kalbama, kad tai daryta dėl didelio serialo populiarumo tarp jaunimo, kas, kaip pamatysim vėliau, visai gali būti teisybė). Šįkart gaunam savotišką užuominą, kuomet Audrey konfliktuoja su savo nauja vadove, Džeimsas yra uždaromas į kalėjimą, ramioji Dona tampa aistringa ir suaugusiąja apsimetančia maištininke, o Maddy pradeda sapnuoti pranašiškus sapnus.
  • Kalbant apie jaunimą, Šelės ir Bobio istorija po truputį tapo viena mano mėgstamiausių – jų meilė yra ganėtinai tradicinė, kuomet jie yra dvi žiaurios priešingybės, turinčios apeiti daugybę kliūčių, ir visgi galiausiai jiedu vis tiek atsiduria kartu. Neilgam, bet jiems to užtenka.
  • Pats Bobis, pirmajame sezone nelabai išlipęs iš blogiuko gražuolio vaidmens, šioje serijoje taip pat gauna minimalią jį sužmoginančią akimirką, kuomet jo griežtasis tėvas teigia susapnavęs sūnų, kuriuo didžiavosi ir džiaugėsi. Akimirka yra neilga, nors viena tų, kurios, panašu, Bobis laukė visą savo gyvenimą.
  • Šiaip serija, kaip jau tapo įprasta, daugiausiai pastangų įdeda į Kūperio plėtojimą, tik šįkart yra lendama šiek tiek giliau. Jo priešprieša su Albertu yra itin graži – niūrusis agentas, be savo pykčio, kartu skundžiasi neskania kava ir miestelio maistu, kas jį lengvai nuspalvina kaip serialo blogietį. Jo numojimas ranka į Edo liūdesį dėl Nadinos tuomet, kai Kūperis atranda laiko tiesiog prisėsti ir pakalbėti su žmoną ką tik beveik praradusiu vyru, taip pat yra abiejų vyrų charakterio išryškinimas (ir efektyvus sprendimas papasakoti Edo istoriją).
  • Gal dėl to, kad ką tik žiūrėjau ir tokiu pačiu būdu apžvelgiau visas „Sopranų“ serijas, o gal tikrai dėl serialų panašumo, tačiau paralelės tarp jų išties egzistuoja. Ryškiausios jų – ir Diana, ir daktarė Melfi yra labiau ne atskiros veikėjos, o sumanus ir organiškas serialo sprendimas pagarsinti pagrindinių veikėjų mintis. Kūperio ir Tonio kliedesiai, kuomet jie buvo pašauti, taip pat yra išskirtiniai elementai, kuomet „Sopranų“ pasaulyje viskas atrodė kur kas slogiau ir pragmatiškiau. Kažkur abiejuose serialuose įsipaišo ir psichoanalizė, bet dar nenusprendžiau kur.
  • Saldžių sapnų:

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą